Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-735-577/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-05-23
Bylos Nr.: e2A-735-577/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-27237-2017-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jadvyga Mardosevič, Jūra Marija Strumskienė, Neringa Švedienė
Atsakovas: D. H.
Trečiasis asmuo: uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“, uždaroji akcinė bendrovė „Pastatų ūkio priežiūra“
Ieškovas: D. G., A. G.

Kategorijos

2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
2.4.4.8Kito asmens turto administravimas
2.6.10.2.4.1Turtinė žala
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.1.7.11Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-735-577/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27237-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.4.8; 2.6.10.2.4.1; 3.1.7.6; 3.1.7.11; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. H. (B.) ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. G. ir A. G. ieškinį atsakovei D. H. (B.) dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Senamiesčio ūkis“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Pastatų ūkio priežiūra“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. ieškovai D. G. ir A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę prašė priteisti iš atsakovės D. H. (buvusi pavardė B.) 4 151,64 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2017 m. vasario 10 d. buvo užlietas jiems nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). Vandens nuotėkis buvo iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame trūkus karšto vandens ventiliui, įvyko vandentiekio avarija ir ieškovų butui buvo padaryta žala; be to, ieškovai turėjo kitų išlaidų ir negavo pajamų.

2. Atsakovė D. H. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovė nėra atsakinga už jos bute įvykusią karšto vandens sistemos avariją, nes ji įvyko ne atsakovei priklausančioje karšto vandens sistemos dalyje, o visiems namo butų (patalpų) savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausančioje dalyje; už šios sistemos dalies priežiūrą yra atsakinga UAB „Senamiesčio ūkis“ arba jos paskirtas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas. Taip pat atsakovė nesutiko su prašomu priteisti žalos dydžiu bei nurodė, jog patikslintu ieškiniu prašomos priteisti 5 procentų metinės palūkanos gali būti skaičiuojamos tik nuo 2018 m. sausio 31 d. (patikslinto ieškinio priėmimo dienos).

Atsiliepimas

3. Trečiasis asmuo UAB „Senamiesčio ūkis“ prašė ieškinį tenkinti. Teigė, kad atsakovės bute esantis karšto vandens ventilis yra atskirtas nuo bendros vandentiekio sistemos, todėl už jo priežiūrą ir dėl gedimo kilusias pasekmes atsako buto savininkė.

Šalies argumentai

4. Trečiasis asmuo UAB „Pastatų ūkio priežiūra“ su ieškiniu sutiko, nurodė, kad yra visos aplinkybės konstatuoti, jog užliejimas įvyko iš viršuje esančio atsakovės buto, o užliejimo priežastis – netinkama ir/ar nepakankama atsakovei priklausančio įrenginio (karšto vandens ventilio) priežiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės D. H. ieškovų D. G. ir A. G. naudai 1 874,99 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. sausio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat teismas priteisė iš atsakovės trečiojo asmens UAB „Senamiesčio ūkis“ naudai 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovei D. H. - 558,01 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės valstybei 4,24 Eur, o iš ieškovų lygiomis dalimis - 5,15 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini), iš kurio 2017 m. vasario 10 d. įvyko ieškovų buto užpylimas, nuosavybės teise priklauso atsakovei D. H., ir kad įvykusio užpylimo priežastis yra trūkęs karšto vandens įvadinis ventilis, esantis atsakovės bute.

7. Įvertinęs tai, kad atsakovės bute trūkęs karšto vandens ventilis yra uždaromasis įtaisas bute, skirtas užsukti vandenį tik pačiame atsakovės bute; kad ventilis yra vandens tiekimo ir vartojimo riba ir šiuo ventiliu atsakovė gali laisvai naudotis, pati reguliuoti karšto vandens padavimą į savo butą ir jo nebuvimas, neveikimas ar užsukimas nedaro įtakos viso namo bendrajai inžinerinei karšto vandens sistemai ir karšto vandens cirkuliacijai kituose butuose ar patalpose; tai, kad nenustatyta, jog ventilis įrengtas daugiabučio namo bendrasavininkų iniciatyva ar perduotas daugiabučio namo administratoriaus valdymui, naudojimui ir priežiūrai, teismas padarė išvadą, kad ventilis nebuvo bendro naudojimo inžinerine įranga, buvo skirtas tik atsakovės buto eksploatavimo reikmėms, todėl tiek už šio įrenginio tinkamą funkcionavimą, tiek už dėl avarijos atsiradusią žalą turi atsakyti buto savininkė, t. y. atsakovė.

8. Teismas sutiko su trečiojo asmens UAB „Senamiesčio ūkis“ argumentu, kad nei Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos Aprašo, patvirtinto energetikos ministro 2009-11-26 įsakymu Nr. 1-229 (toliau ir – Aprašas) schema, nei Šalių šilumos perdavimo tinklų, pastato šilumos įrenginių nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribų nustatymo aktas (toliau ir - Ribų nustatymo aktas, Aktas) nenurodo, kad atsakovės bute esantis karšto vandens ventilis yra bendroji dalinė namo butų savininkų nuosavybė. Pažymėjo, kad Aprašo schema bei Aktas sudaryti beveik prieš 10 metų; būtent ieškovų pateiktas vėlesnis ribų nustatymo Aktas laikytinas aktualiu dokumentu, kadangi visos jame vaizduojamos ribos atitinka atsakovei taikytinas ribas. Teismo nuomone, namo administratoriaus atsakomybės ribų sutapatinimas su šilumos tiekėjo ir vartotojo atsakomybės ribomis šiuo atveju yra nepagrįstas. Ribų nustatymo akte, kuriuo vadovaujasi atsakovė, jos buto karšto vandens ventilis ir skaitiklis parodyti kaip vientisas ir neatskiriamas įrenginys.

9. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad būtent dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, pasireiškiančių jai priklausančios inžinerinės sistemos dalies netinkama priežiūra bei netinkamu jos eksploatavimo užtikrinimu, įvyko karšto vandens sistemos avarija; tarp padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, todėl atsakovei tenka prievolė atlyginti žalą.

10. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovų pateiktoje Žalos atstatymo kaštų skaičiavimo ataskaitoje Nr. 170220 esančioje Lokalinėje sąmatoje nėra apskaičiuotas atstatomo turto nusidėvėjimo laipsnis, butas nebuvo naujas; jame nebuvo atliktas naujas remontas; į tai, kad sąmata yra paskaičiuota pridedant statybinės įmonės pelną, pridėtines išlaidas ir mokesčius (PVM, Sodra), t. y. papildomas išlaidas, kurios nėra tiesiogiai susijusios su darbų atlikimo sąnaudomis, o ieškovai į bylą nepateikė įrodymų, kad jie yra sudarę buto remonto sutartį, pagal kurią būtų numatytos tokio pobūdžio išlaidos (ieškovai jų realiai nepatyrė); į tai, kad ieškovų pateiktoje sąmatoje įtrauktas grindų lentų keitimas ir elektros instaliacijos remonto darbai, kurių būtinumo ir sąsajos su įvykusiu užpylimu, ieškovai nepagrindė įrodymais, teismas nustatydamas padarytos žalos dydį nesirėmė ieškovų pateikta lokaline remonto darbų sąmata. Teismas vadovavosi Užliejimo padarytos žalos nekilnojamajam turtui įvertinimo ataskaita Nr. SC 00787, kurios lokalinėje sąmatoje nenumatytos papildomos ir netiesioginės išlaidos, žalos dydis paskaičiuotas atsižvelgiant į medžiagų nusidėvėjimą ir joje nurodyta medžiagų ir darbų suma, ir kuri, teismo manymu, yra pagrįsta ir pakankama tam, kad butas būtų atstatytas į prieš užliejimą buvusią padėtį (ieškovų buto remonto darbai įvertinti 1 329,79 Eur).

11. Įvertinęs tai, kad ieškovai pateikė įrodymus - apmokėjimą už žalos vertinimo ataskaitą 150 Eur; už oro sausintuvo nuomą 34 Eur; už striukės valymą (11,20 Eur); už laikiną apartamentų nuomą 160 Eur, už kompiuterio diagnostiką 10 Eur, kurie teismo vertinimu, susiję priežastiniu ryšiu su užpylimo metu ieškovų patirtais nuostoliais, konstatavo, kad 365,20 Eur žalos suma yra įrodyta. Tačiau konstatavo, kad prašydami priteisti 150 Eur už sugadintą sofą-lovą, 10 Eur už šviestuvą, 15 Eur už kilimą, 60 Eur už stalą, spintelę ir sekciją, 438 Eur už kompiuterio remontą ir 60 Eur už keturias knygas, ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad už šių daiktų sugadinimą prašomo priteisti dydžio nuostoliai iš tikrųjų buvo patirti. Taip pat teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, atsižvelgęs į tai, kad remonto darbų atlikimas sutrikdytų buto nuomininkės įprastines gyvenimo sąlygas bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sprendė, kad reikalavimas atlyginti 180 Eur dydžio žalą, atsiradusią dėl nuomos mokesčio sumažėjimo po vandentiekio avarijos ieškovų bute, yra pagrįstas, todėl jį tenkino. Iš viso ieškovams iš atsakovės priteisė 1 874,99 Eur turtinės žalos atlyginimo.

12. Teismas nurodė, kad patenkintų ieškinio reikalavimų suma atitinka 45,16 proc. visų ieškinio reikalavimų dalį; atmestų reikalavimų dalis - 54,84 proc. Kadangi ieškovai patyrė 93 Eur bylinėjimosi išlaidų, teismas sprendė, kad jiems iš atsakovės turi būti priteista 41,99 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovei patyrus 1 979,65 dydžio bylinėjimosi išlaidas, jai iš ieškovų turėtų būti priteista 1 085,64 Eur. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad didžiąją dalį atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų sudaro advokatės atstovavimo išlaidos, ruošti procesiniai dokumentai yra praktiškai tapatūs savo esme, rašytiniuose paaiškinimuose nėra nurodomos naujos esminės bylos aplinkybės ir t. t., teismas padarė išvadą, kad prašomo dydžio bylinėjimosi išlaidų priteisimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl jas sumažino iki 600 Eur. Atlikęs įskaitymą, atsakovei iš ieškovų priteisė 558,01 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Taip pat teismas konstatavo, kad trečiasis asmuo UAB „Senamiesčio ūkis“ turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kurios ieškinį patenkinus iš dalies (45,16 proc.), sudarytų 745,89 Eur, tačiau, įvertinęs teiktų paslaugų pobūdį, bylos sudėtingumą ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sumažino prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį ir priteisė trečiajam asmeniui iš atsakovės 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

13. Atsakovė D. H. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų D. G. ir A. G. ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias namo šildymo ir karšto vandens sistemos kaip bendro naudojimo objekto ribas. Atsakovė nėra atsakinga už ieškovų užlietą butą, nes trūkusi karšto vandens sistemos dalis priklauso ne atsakovei, o bendrosios dalinės nuosavybės teise – visiems butų savininkams ir už šios dalies valdymą, priežiūrą bei eksploatavimą yra atsakingas UAB „Senamiesčio ūkis“. Šiuos savo teiginius atsakovė grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.387 straipsnio 2 dalies, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau ir - DGNKPPSBĮ) 2 straipsnio 15 dalies 2 punktu, Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinės (pavyzdinės) formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. D1-895 nuostatomis. Pažymėjo, jog UAB „Senamiesčio ūkis“ patvirtintame Objektų sąraše namo karšto vandens sistemą priskiria namo bendrojo naudojimo objektams, o minėdamas karšto vandens vamzdynus, administratorius pateikia nuorodą į karšto vandens tiekimo sutartį, todėl, pasak apeliantės, negali teigti, kad sutartis su karšto vandens tiekėju administratoriui nėra taikoma. Namo administratorius detalaus karšto vandens sistemos aprašo nėra sudaręs, namo karšto vandens sistemos ribų nustatymo schemos, remiantis Energetikos ministro aprašu, nėra patvirtinęs, todėl turi būti vadovaujamasi Apraše esančioje schemoje nurodytomis karšto vandens sistemos ribomis. Teismas nepasisakė dėl Apraše pateiktos nuosavybės ribų schemos ir šio teisės akto teisinės reikšmės, jo netaikė. Energetikos ministro Apraše patvirtinta schema yra analogiška schemai, kuri nurodyta ir atsakovės su UAB „Vilniaus energija“ pasirašytame UAB „Vilniaus energija“ sudarytos 2008 m. balandžio 18 d. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarties 1 priede - Šalių šilumos perdavimo tinklų, pastato šilumos įrenginių nuosavybės, priežiūros ir tiekimo-vartojimo ribų nustatymo akte.

13.2. Teismas netinkamai įvertino Ribų nustatymo aktą, nepagrįstai juo nesivadovavo. Atsakovė yra vartotoja, todėl jai turi būti aiškiai apibrėžtos ir nurodytos ribos, nuo kurių ji atsako už karšto vandens sistemos įrenginių priežiūrą. Ribų nustatymo aktas numato ribą, kuri skiria atsakovei nuosavybės teise priklausančią sistemą nuo bendros namo sistemos, taip pat žymi ribą, nuo kurios kyla atsakovės atsakomybė už šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą bei techninę būklę. Ta riba yra skaitiklis. UAB „Vilniaus energija“ patvirtino, kad įrengus skaitiklį Ribų nustatymo aktas liko galioti.

13.3. Teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovų ribų nustatymo aktu, kurio atsakovė sudariusi ar su juo supažindinta nebuvo. Ieškovų sutartis sudaryta su UAB „Vilniaus energija“ negali nustatyti privalomų elgesio taisyklių atsakovei. Šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Aprašo įtvirtinama schema ir ieškovės galiojančiu pasirašytu Ribų nustatymo aktu, kuris taikomas ir UAB „Senamiesčio ūkis“.

Žemesnės instancijos teismas

13.4. Teismas konstatavo, kad tiekimo-vartojimo riba yra karšto vandens ventilis, tokiu būdu pateikdamas contra lege įstatymo aiškinimą, kadangi įstatymai aiškiai numato, kad tiekimo-vartojimo riba yra atsiskaitomasis prietaisas, t. y. skaitiklis. Ieškovė cituoja Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalies, 26 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau ir - Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės) 8 punkto nuostatas. Teigia, kad teisės aktuose minima tiekimo-vartojimo riba, kurios vietoje įrengtas skaitiklis, Apraše pateikta schema, Ribų nustatymo aktas taip pat žymi skaitiklio, o ne ventilio vietą, apibrėždami namo bendro naudojimo karšto vandens sistemos ribas. Daro išvadą, kad trūkusi vamzdžio dalis, einanti iki skaitiklio, yra namo bendro naudojimo objektas.

13.5. Teismas priėmė sprendimą dėl byloje nedalyvavusio asmens teisių ir pareigų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pasak apeliantės, skaitiklis yra ne atsakovės, o karšto vandens tiekėjo (UAB „Vilniaus energija“) nuosavybė. Teismas, konstatavo, kad ventilis yra neatsiejamai susijęs su skaitikliu. Įrengiant skaitiklį, ventilis atsakovės atsakomybėn perduotas nebuvo, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad ventilis yra atsakovės nuosavybė.

13.6. Teismas netinkamai aiškino teisės aktus. Pagal DGNKPPSBĮ karšto vandens vamzdynai, karšto vandens sistema, kaip ji apibrėžiama Apraše, priskiriami bendro naudojimo objektams, tokio priskyrimo nesiejant vien su naudojimosi tikslu. Apeliantės manymu, vienareikšmiškai teigti, kad ventilis skirtas tik konkretaus buto reikmėms, negalima; taip pat negalima teigti, kad ventilis neturi įtakos namo karšto vandens sistemai. Ventilio gedimas pažeidė namo bendro naudojimo sistemos sandarumą, dėl ko iš bendros namo sistemos įvyko vandens nutekėjimas. Bendros karšto vandens sistemos sandarumas yra bendras visų namo savininkų interesas. Atsakovė negali daryti įtakos karšto vandens vamzdynams, esantiems už skaitiklio, kadangi iškreiptų skaitiklio parodymus. Būtent skaitiklis atskiria bendrą daugiabučio namo sistemą nuo atskiro buto savininko sistemos.

13.7. Teismas netyrė ir nevertino į bylą pateiktų kompetentingų institucijų priimtų teisės aktų išaiškinimų (Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos 2017 m. rugpjūčio 28 d. atsakymo). Pasak apeliantės, valstybinės institucijos, kurios priėmė poįstatyminius aktus, nurodo, kad turi būti atsižvelgta į Ribų nustatymo akte nurodytas nuosavybės ribas.

13.8. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-322-657/2015, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis Nr. 2A-1237/2014 negali būti taikomos kaip precedentas nagrinėjamoje byloje. Precedentas taikomas tik teisės normų išaiškinimams, o ne faktinėms aplinkybėms. Be to, nėra duomenų, ar ankstesnėse bylose buvo vertinami panašaus pobūdžio ribų nustatymo aktai.

13.9. Teismas neįvertino atsakovės argumentų dėl UAB „Senamiesčio ūkis“ veiksmų neužtikrinant operatyvaus avarijos padarinių šalinimo ir taip padidinant padarytą žalą. Apeliantė pažymėjo, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ yra atsakinga už padidėjusią žalą, nes neužtikrino laisvo patekimo prie namo pagrindinės sklendės, kad būtų galima operatyviai užsukti vandenį ir išvengti žalos arba ją sumažinti. Mano, skundžiamame sprendime turėjo būti įvertinta ir UAB „Senamiesčio ūkis“ tenkanti žalos dalis.

13.9. Posėdžių skaičius priklausė ne nuo atsakovės valios; atsakovės pateikti procesiniai dokumentai yra nemažos apimties, juose pateikta išsami teisės aktų ir įrodymų analizė; nagrinėjamas ginčas yra pakankamai sudėtingas teisine prasme; atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų rekomendacijų, todėl apeliantės manymu, teismas be pagrindo bylinėjimosi išlaidas sumažino beveik dvigubai (nuo 1 085,64 Eur iki 600 Eur); toks sumažinimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Atsiliepimas

2. Trečiasis asmuo UAB Senamiesčio ūkis“ atsiliepime prašo atmesti atsakovės D. H. (B.) apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

14.1. UAB „Senamiesčio ūkis“ parengtame (duomenys neskelbtini) namo bendro naudojimo objekto apraše (II dalies 5.2. punkte) minima tiekimo sutartis yra tarp administratoriaus ir šilumos ir karšto vandens tiekėjo, bet ne buitinio vartotojo ir šilumos bei karšto vandens tiekėjo. Atsakovės minimi poįstatyminiai teisės aktai nenumato šilumos ir karšto vandens tiekėjui bei buitiniam vartotojui teisės susitarti dėl namo administratoriui galiosiančių teisių ir pareigų. Administratorius privalo vadovautis tik jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos vykdyti.

14.2. Atsakovė nepagrįstai vartojimo ir tiekimo ribą tapatina su butų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės ir asmeninės nuosavybės teise valdomo daikto riba arba kitaip namo administratoriaus (valdytojo) ir buto savininko atsakomybės už valdomus daiktus riba. Pažymėjo, kad namo administratoriaus (valdytojo) ir buto savininko atsakomybės už valdomus daiktus riba nustatoma pagal daugiabučiame name esančio daikto priskyrimą bendro naudojimo objektams arba asmeniškai buto savininko valdomam daiktui.

14.3. Nei Aprašo schema, nei Ribų nustatymo aktas nėra dokumentai, nustatantys daugiabučio namo bendro naudojimo objektų sąrašą. Kas yra butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė apibrėžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 1 dalies, DGNKPPSBĮ 2 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau ir – SĮ) 2 straipsnio 5 dalies nuostatos. Kas yra namo karšto vandens sistemos bendroji dalinė nuosavybė nurodo sudaromas „Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašas“, kuris pateiktas į bylą; atsakovė nepagrįstai teigia, kad tokio aprašo nėra. Šiame sąraše nėra nei butuose esančių karšto vandens ventilių, nei karšto vandens skaitiklių. Aprašą ir jame užfiksuotus duomenis pagal atsakovės skundą patikrino Valstybinė energetikos inspekcija, kuri nenustatė, kad Apraše esantys duomenys būtų neteisingi.

14.4. Bendro naudojimo objektai reiškia objektus, kurie skirti naudoti ne vienam buto savininkui, o tam tikrai jų grupei. Atkreipė dėmesį, kad daugiabučiame name gali būti įrengtas karšto vandens ventilis (uždaromoji armatūra), skirtas karštam vandeniui užsukti visame name, todėl vien įrenginio pavadinimo tapatumas (buto karšto vandens ventilis ar uždaromoji armatūra ir namo karšto vandens ventilis ar uždaromoji armatūra) nereiškia, kad abu šie įrenginiai yra bendroji dalinė butų savininkų nuosavybė. Faktas, ar atsakovės bute trūkęs karšto vandens ventilis yra namo butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, turi būti nustatomas pagal tai, ar jis gali būti naudojamas daugelio (duomenys neskelbtini) namo savininkų, ar valdomas tik atsakovės.

14.5. Teismas išsamiai išanalizavo atsakovės bute trūkusio karšto vandens ventilio funkcinę paskirtį. Atsakovė nepateikia motyvų, inžinerinių tinklų specialistų vertinimo, kad jos bute buvęs karšto vandens ventilis galėjo daryti įtaką bendrajai inžinerinei karšto vandens sistemai.

14.6. Teismas netaikė ir neaiškino tiekimo ir vartojimo ribos sąvokos kaip ji apibrėžta Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 punkte; contra lege įstatymo aiškinimo apie tiekimo ir vartojimo ribą nepateikė. Atsakovė nepagrįstai namo administratoriaus atsakomybės ribas grindžia Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi ir 26 straipsnio 1 dalimi, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis; minėtų teisės aktų nuostatos nustato šilumos tiekimo ir vartojimo ribas.

14.7. Techninės priežiūros darbai numatyti Apraše (17 lentelės 33-47 punktai) numato tam tikrų darbų atlikimą tiems karšto vandens tiekimo sistemos įrenginiams (uždaromosios ir balansavimo armatūros bei kitiems karšto vandens sistemos įrenginiams), kurie yra bendroji dalinė visų butų savininkų nuosavybė. Atsakovės bute trūkęs karšto vandens ventilis nėra bendroji dalinė (duomenys neskelbtini) namo butų savininkų nuosavybė.

14.8. Teismas pateikė aiškius ir išsamius motyvus, kodėl visumoje su kitais įrodymais įvertino ir ieškovų pateiktą Ribų nustatymo aktą, tinkamai įvykdė CPK 270 straipsnio nuostatas.

14.9. Teismas nenurodė, kad skaitiklis ir atsakovės bute trūkęs ventilis yra vientisas įrenginys, taip pat kad skaitiklis ir atsakovės bute trūkęs ventilis kaip vientisas įrenginys priklauso UAB „Vilniaus šilumos tinklai“, todėl nėra pagrindo konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą atvejį.

14.10. Jokios institucijos nėra kompetentingos nustatyti, kas yra daugiabučio namo bendro naudojimo objektas; tokio objekto sampratą pateikia įstatymai, o teismas juos taiko ir aiškina konkrečioje byloje. Pažymėjo, kad teismas sprendimą priėmė remdamasis byloje esančiais įrodymais, o kitų teismų sprendimuose esančius išaiškinimus vertino tik kaip papildomus duomenis.

14.11. Atsakovės teiginiai, kad UAB „Senamiečio ūkis“ neužtikrino operatyvaus avarijos padarinių šalinimo yra deklaratyvūs; teismas pagrįstai atmetė argumentus apie UAB „Senamiesčio ūkis“ civilinę atsakomybę.

7. Ieškovai D. G. ir A. G. atsiliepime prašo atmesti D. H. (B.) apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą nepakeistą; iš atsakovės ieškovams priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

15.1. Atsakovės atsakomybei pašalinti nepakanka nurodyti, kad ji nėra objekto savininkė. Vadovaudamiesi 2010 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-895 dėl daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinės (pavyzdinės) formos patvirtinimo (toliau ir - Įsakymas) 5 punkto formuluote, daro išvadą, kad atsakovės bute yra ne įvadinis bendras karšto vandens ventilis, o individualus uždaromasis įtaisas, atskiriantis atsakovės karšto vandens sistemą nuo bendros karšto vandens sistemos. Atsižvelgę į Lietuvos Respublikos statybos techninio reglamento Nr. 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (toliau ir - STR) 6.19 punkto, SĮ 2 straipsnio 4 ir 5 punktų nuostatas, pažymėjo, kad karšto vandens ventilis yra įrengtas atsakovės buto viduje; šiuo ventiliu negali naudotis kiti daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai; užsukus ventilį karšto vandens tiekimas bus apribotas tik atsakovo bute. Tai, pasak ieškovų, reiškia, kad atsakovės bute esantis ventilis skirtas išimtinai jos butui ir negali būti įvardintas bendrosios sistemos dalimi. Taip pat pažymėjo, kad atsakovės gyvenamojoje patalpoje iki apskaitos prietaiso įrengimo buvo tik uždaromasis ventilis, nuo kurio prasidėjo jos atsakomybė už karšto vandens įrenginius. Tai, pasak ieškovų, reiškia, kad ventilis žymi ribą, nuo kurios atsakovė galėjo įrengti atskirus karšto vandens prietaisus ir šiuo metu turi galimybę kontroliuoti įtekamo karštojo vandens kiekį per apskaitos prietaisą į atsakovės gyvenamąją patalpą. Ventilis tarnauja tik atsakovo butui, o atsakovas už jį atsako.

15.2. Teismas pasisakė dėl Aprašo, t. y. teismas tyrė ir pasisakė dėl atsakovės pateiktų įrodymų, tačiau padarė kitokias išvadas, negu atsakovė.

15.3. Ieškovų įsitikinimu, UAB „Vilniaus energija“ 2017 m. gruodžio 28 d. atsakymas reiškia, kad sudarant Sutartį priežiūros ir tiekimo-vartojimo riba buvo nustatyta iki ventilio, nes nebuvo įrengtas apskaitos prietaisas. Įrengus apskaitos prietaisą priežiūros ir teikimo-vartojimo riba išliko nepakeista.

15.4. Lietuvos teismai yra išaiškinę, kad būtent uždaromasis įtaisas nustato ribą tarp bendrosios ir vartotojo inžinerinės sistemos <..> iki uždaromosios armatūros (ventilio) yra bendroji inžinerinės sistemos dalis. Atsakovės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra prieštaringi. Atsakovė nurodo, kad turi būti taikomos 2008 m. balandžio 18 d. Sutarties nuostatos dėl karšto vandens tiekimo-vartojimo ribos, kai nebuvo įrengtas apskaitos prietaisas ir tiekimo-vartojimo riba buvo iki ventilio, tačiau teigia, kad tiekimo - vartojimo vieta yra iki apskaitos prietaiso.

15.5. Tiek uždaromasis ventilis, tiek apskaitos prietaisas yra atsakovės bute, jai lengvai matomoje ir prieinamoje vietoje. Atsakovė turi įstatyminę atidumo ir rūpestingumo pareigą, kuri įpareigoja tinkamai rūpintis atsakovės bute įrengtais prietaisais ar įrenginiais. Už šios pareigos neįvykdymą atsakovei atsiranda atsakomybė be kaltės (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Ieškovai, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir CK nuostatas, daro išvadą, kad atsakovui atsakomybė kyla ir už prietaisus, kurie atsakovei nepriklauso nuosavybės teise, tačiau yra įrengti atsakovės bute, jos valdomi bei naudojami, todėl, net pripažinus, kad karšto vandens ventilis ir apskaitos prietaisas nuosavybės teise priklauso UAB „Vilniaus energija“, tai nepašalina atsakovės atsakomybės už jo bute įrengtus karšto vandens prietaisus.

15.6. Teismas ištyrė visus, šioje byloje surinktus, įrodymus, juos įvertino. Ieškovai pažymėjo, kad precedento galią turi sprendimai, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios. Sprendime cituojamos teismų praktikos ir šios bylos faktinės aplinkybės yra labai panašios - ieškovams žala padaryta dėl užliejimo iš viršaus. Teismas vadovavosi ankstesne teismų praktika, kurioje, skirtingai nei teigia atsakovas, pateikiama teisės aktų analizė ir teisės normų išaiškinimas.

15.7. Trečiasis asmuo buvo pasitelktas jau įvykus karšto vandens avarijai atsakovės bute, todėl jis objektyviai negali būti atsakingas už ieškovų patirtos žalos atsiradimą. Be to, ieškovų nuomone, avarinė tarnyba objektyviai greitai ir kokybiškai atliko karšto vandens avarijos likvidavimo darbus.

15.8. Teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovams neįtraukus trečiojo asmens į bylą, tą padarytų teismas savo iniciatyva, nes sprendimas turi tiesiogines pasekmes trečiojo asmens teisėms ir pareigoms; jo dalyvavimas šioje byloje buvo būtinas. Kadangi trečiasis asmuo dalyvavo byloje ieškovų pusėje, teismas teisingai paskirstė trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Trečiojo asmens nurodoma teismų praktika negali būti precedentu šioje byloje (nurodomoje byloje bylinėjimosi išlaidos buvo priteisiamos esant skirtingoms faktinėmis aplinkybėmis negu šioje byloje). Trečiasis asmuo bylinėjimosi išlaidų negali reikalauti iš ieškovų; jos gali būti priteistos tik iš kitoje pusėje buvusių reikalavimų tokia apimtimi, kokia buvo atmesti kitos šalies reikalavimai (Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A- 260-524/2018). Trečiajam asmeniui pagrįstai sumažintas bylinėjimosi išlaidų dydis.

15.9. Pasisakydami dėl atsakovės apeliacinio skundo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų, ieškovai nurodė, kad teismas atliko visus veiksmus, leidžiančius priimti pagrįstą sprendimą šioje byloje. Teigia, jog būtina atsižvelgti į tai, kad ieškovai dėjo maksimalias pastangas taikiam ginčo su atsakovu sprendimui, - žalos atlyginimo klausimą aptarė žodžiu, nesulaukę žalos atlyginimo, pateikė pretenziją, atsakovei suteikė papildomą terminą, pranešė apie ketinimą kreiptis į teismą; ieškinį pateikė tik po dviejų mėnesių, taip suteikdami atsakovei galimybę ginčą išspręsti taikiai. Teigia, jog priteisus iš ieškovų visas atsakovės prašomas bylinėjimosi išlaidas, būtų iškreiptas socialinis teisingumas, nes ieškovai, gindami savo pažeistą teisę teisme patirtų daugiau žalos, negu gautų jos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra beveik dvidešimt kartų mažesnės negu atsakovės, mano, kad teismas nepagrįstai atsakovei priteisė bylinėjimosi išlaidas iš ieškovų. Priteisus bylinėjimosi išlaidas iš ieškovų, jie netenka galimybės atstatyti buto iki būklės, kuri buvo prieš užliejimą.

Šalies argumentai

8. Trečiasis asmuo UAB „Senamiesčio ūkis“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti ir trečiajam asmeniui UAB „Senamiesčio ūkis“ priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovų bei atsakovės. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Teismas trečiajam asmeniui priteisė tik ieškovų patenkintų reikalavimų daliai proporcingas bylinėjimosi išlaidas, nevertindamas trečiojo asmens atsikirtimų esmės bei priežasčių, dėl kurių susidarė trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad būtent trečiojo asmens byloje teikti paaiškinimai bei įrodymai dėl civilinės atsakomybės taikymo leido padaryti aiškias ir pagrįstas išvadas dėl ginčo išsprendimo iš esmės.

16.2. Trečiasis asmuo buvo įtrauktas į bylą ieškovų iniciatyva, jo bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl ieškovų pradėto teisminio proceso. Trečiasis asmuo teikė atsikirtimus tik į atsakovės poziciją dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovės atžvilgiu, nekvestionuodamas ir nepasisakydamas dėl ieškovų pareikšto ieškinio sumos dydžio. Ieškovo reikalavimas dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovės atžvilgiu buvo tenkintas visiškai. Trečiasis asmuo bylinėjimosi išlaidas šioje byloje patyrė tiek dėl ieškovų, tiek dėl atsakovų kaltės, todėl teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiajam asmeniui, kaip neatitinkanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei pažeidžianti trečiojo asmens teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi būti pakeista pakartotinai išsprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą - įvertinus jų susidarymo priežastis bei vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalyje bei 94 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, t.y. trečiajam asmeniui priteisiant visas jo patirtas išlaidas tiek iš ieškovų, tiek iš atsakovės.

16.3. Prašomos priteisti išlaidos sudaro mažiau nei pusę Rekomendacijose nustatytos maksimalių išlaidų sumos, todėl nėra pagrindo trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas laikyti aiškiai per didelėmis ar neatitinkančiomis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų. Teismas, neatsižvelgė ir neįvertino to, kad tiek ginčo nagrinėjimo metu, tiek rengiant procesinius dokumentus, trečiojo asmens atstovui reikėjo specialių žinių, t. y. analizuoti inžinerinių sistemų schemas bei atskirų inžinerinę sistemą sudarančių dalių paskirtį ir reikšmę inžinerinių sistemų veikimo kontekste; teismas, spręsdamas dėl atsakovės civilinės atsakomybės, vadovavosi būtent trečiojo asmens atstovo teiktais paaiškinimais. Teismas netinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, ir nepagrįstai sumažino trečiojo asmens naudai priteistinas išlaidas.

Atsiliepimas

17. Atsakovė atsiliepime prašo UAB „Senamiesčio ūkis“ apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš trečiojo asmens atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Senamiesčio ūkis“ į bylą buvo įtrauktas ieškovų prašymu; trečiojo asmens išreikšta pozicija palaikė ieškovų poziciją, todėl UAB „Senamiesčio ūkis“ byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje. UAB „Senamiesčio ūkis“ bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos proporcingai pagal ieškovų patenkintų reikalavimų dydį. Argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų dydžiu, atsakovė palieka spręsti savo nuožiūra, išlaikant šalių lygiateisiškumo principą, t. y. mažinant bylinėjimosi išlaidos, kai jos neviršija rekomenduojamų dydžių, jos turėtų būti arba apskritai nemažinamos, arba mažinamos visoms bylos šalims proporcingai vienodai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Byloje nustatyta, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovams A. G. ir D. G.. Viršuje esantis butas ((duomenys neskelbtini)), iš kurio 2017 m. vasario 10 d. įvyko ieškovų buto užpylimas, nuosavybės teise priklauso atsakovei D. H.. Įvykusio užpylimo priežastis - trūkęs karšto vandens įvadinis ventilis, esantis atsakovės bute. UAB „Senamiesčio ūkis“ 2017 m. vasario 15 d. surašė Gyvenamojo namo apžiūros aktą Nr. NA-Sub.43-170215/1. Ieškovai pateikė pretenziją atsakovei dėl užlieto buto. Atsakovei iki ieškovų nurodyto termino neatlyginus pretenzijoje (atsakymuose į atsakovės atsakymus bei pretenzijos papildyme) nurodytos žalos, ieškovai kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį tenkino iš dalies. Atsakovė bei trečiasis asmuo UAB „Senamiesčio ūkis“ pateikė apeliacinius skundus. Atsakovė teigia, kad jos bute esantis karšto vandens ventilis yra viso namo butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, už kurios priežiūrą ir atsiradusias pasekmes dėl netinkamos priežiūros yra atsakinga ne ji, o UAB „Senamiesčio ūkis“. Taip pat atsakovė ir trečiasis asmuo nesutinka su teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu.

Dėl atsakovės D. H. apeliacinio skundo

20. Apeliantė D. H. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias namo šildymo ir karšto vandens sistemos kaip bendro naudojimo objekto ribas.

21. Pagal CK 4.82 straipsnio, reglamentuojančio butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, 1 dalies nuostatą, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga.

22. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo, kurio 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė (pastato bendrojo naudojimo objektai) yra: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės, bendrojo naudojimo balkonai ir lodžijos, kitų balkonų ir lodžijų išorinės (fasado) konstrukcijos, išorės durys, laiptinių laiptų konstrukcijos, išoriniai laiptai, nuožulnos, stogeliai); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu tai nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; 4) vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas –bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2014).

23. Statybos techninis reglamentas 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (toliau ir - reglamentas), nustatantis statinio statybos rūšis ir pagrindinius principus, taip pat pateikia bendrosios statinio inžinerinės sistemos bei vartotojo inžinerinės sistemos sąvokas ir jas atriboja. Reglamento 6.9 punkte pateikta vartotojo inžinerinės sistemos apibrėžtis, pagal kurią ji suprantama kaip statinio bendrosios inžinerinės sistemos dalis (posistemė), atskirta nuo bendrosios inžinerinės sistemos apskaitos prietaisais ar uždaromaisiais (paskirstomaisiais) įtaisais (sklendėmis, ventiliais, jungikliais ir pan.) bei kitomis vartotojo (juridinio ar fizinio asmens) atsakomybės ribas nustatančiomis priemonėmis. Vartotojo inžinerinė sistema tenkina statinio dalies (gyvenamojo namo, buto ar kitos paskirties pastato tam tikros dalies, pavienės patalpos ar jų grupės) gyventojų ar patalpos naudotojų bei statinio dalies naudojimo (eksploatavimo) reikmes.

24. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. D1-895 patvirtintoje Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinėje (pavyzdinėje) formoje karšto vandens sistema taip pat apibrėžiama kaip bendrosios pastato inžinerinės sistemos dalis: jai yra priskiriami karšto vandens vamzdynai ir uždaromoji armatūra pastato viduje nuo pastato sienos arba šilumokaičio, įrengto pastate iki patalpų įvado atšakos, įskaitant patalpų jungiamojo vamzdžio ir stovo junglį (trišakis, atlankas ir kt.), jei vandens tiekimo sutartyje nenustatytos kitos ribos (II dalis 5.2 punktas).

25. UAB „Senamiesčio ūkis“ sudarytame 2015 m. vasario 18 d. daugiabučio gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini)) bendrojo naudojimo objektų apraše karšto vandens sistemos priskyrimas bendrajai pastato inžinerinei sistemai suformuluotas analogiškai.

26. Apeliantė minėta nuoroda į vandens tiekimo sutartį grindžia savo argumentą, kad administratoriui taikoma sutartis su karšto vandens tiekėju. Tačiau šis apeliantės teiginys nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumo.

27. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės pateiktame 2017 m. gruodžio 28 d. UAB „Vilniaus energija“ atsakyme yra aiškiai nurodyta, kad 2011 m. gruodžio 7 d. vartotojai (D. B.) įrengus karšto vandens skaitiklį tarp vartotojos ir Bendrovės nebuvo sudaryta individuali karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis, todėl minėtiems santykiams buvo taikomos karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatos. Taigi, jau vien dėl šios priežasties bendro pobūdžio argumentas, kad administratoriui taikoma sutartis su karšto vandens tiekėju neturi jokios reikšmės nagrinėjamam ginčui.

28. Be to, priešingai, nei nurodo apeliantė, į bylą yra pateiktas Pastato ((duomenys neskelbtini)) šildymo ir karšto vandens sistemos aprašas.

29. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nepasisakė dėl Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos apraše, patvirtintame energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1-229, pateiktos nuosavybės ribų schemos ir šio teisės akto, kaip nustatančio bendros namo sistemos ribas, teisinės reikšmės, netaikė šio akto. Taip pat nurodo, kad Apraše patvirtinta schema yra analogiška schemai, kuri nurodyta ir atsakovės su UAB „Vilniaus energija“ pasirašytame UAB „Vilniaus energija“ sudarytos 2008 m. balandžio 18 d. Šilumos pirkimo – pardavimo sutarties 1 priede – Šalių šilumos perdavimo tinklų, pastato šilumos įrenginių nuosavybės, priežiūros ir tiekimo – vartojimo ribų nustatymo akte, nepagrįstai juo nesivadovavo.

30. Kaip minėta, pagal aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, vartotojo (atskirų pastato patalpų savininko ar valdytojo) inžinerinė sistema nuo pastato bendrosios inžinerinės sistemos yra atribota apskaitos prietaisais ar uždaromaisiais (paskirstomaisiais) įtaisais bei kitomis vartotojo (juridinio ar fizinio asmens) atsakomybės ribas nustatančiomis priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį, kad atsakovės pateiktame 2008 m. balandžio 18 d. Šalių šilumos perdavimo tinklų, pastato šilumos įrenginių nuosavybės, priežiūros ir tiekimo – vartojimo ribų nustatymo akte prie jos su UAB „Vilniaus energija“ sudarytos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarties, atsakovės buto karšto vandens ventilis ir skaitiklis parodyti kaip vientisas įrenginys. Schemos žymėjimo paaiškinimuose taip pat nurodyta, kad C₂ (ginčo vietoje) pažymėtas įrenginys – karšto vandens ventilis su vandens skaitikliu. Pažymėtina, kad iš aukščiau aptarto UAB „Vilniaus energija“ atsakymo galima daryti išvadą, kad atsakovei karšto vandens skaitiklis įrengtas tik 2011 m. gruodžio 7 d. Atsakovės pateiktoje 2008 m. balandžio 18 d. Šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 1060456 nurodyta, kad bute (duomenys neskelbtini), karšto vandens skaitiklių nėra. UAB „Vilniaus energija“ atsakymas, kad įrengus skaitiklį Ribų nustatymo aktas liko galioti, leidžia pritarti skundžiamo teismo sprendimo išvadai, kad būtent uždaromasis įtaisas (o ne skaitiklis) nustato ribą tarp bendrosios ir vartotojo inžinerinės sistemos. Byloje nebuvo nustatyta, kada buvo sumontuotas ventilis, tačiau jeigu atsakovei su UAB „Vilniaus energija“ sudarant 2008 m. balandžio 18 d. sutartį jo nebuvo (apeliantė teigia, kad jis sumontuotas kartu su skaitikliu), tai tik patvirtina pirmosios instancijos teismo poziciją, kuria jis sutiko su trečiojo asmens argumentu, kad Aprašo schema ir Aktas buvo sudaryti galimai net neatsižvelgiant į konkretaus namo ((duomenys neskelbtini)) šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių išsidėstymą. Taigi, teismui nebuvo pagrindo vadovautis Ribų nustatymo akte bei Apraše esančiais žymėjimais.

31. Apeliantė teigdama, kad teismas konstatavo, jog ventilis neatsiejamai susijęs su skaitikliu (yra neatskiriama jo dalis), todėl turėjo padaryti išvadą, jog jis yra skaitiklio priklausinys, klaidingai interpretuoja teismo sprendimo nustatytas aplinkybes apie skaitiklio ir ventilio atvaizdavimą Ribų nustatymo akte. Be to, atsakovės nurodomame Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 169 punkte vartojama sąvoka, kad karšto vandens skaitikliui prijungti apskaitos mazge gali būti naudojami pagalbiniai įrenginiai (filtrai, uždaromoji armatūra ir kt.), taip pat šioje nutartyje minėto Reglamento 6.9 punkto bei Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinėje (pavyzdinėje) formoje esančios nuostatos nesudaro pagrindo išvadai, kad skaitikliai su ventiliais gali būti montuojami tik kartu. Šiuo atveju nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad teismo sprendimas turės įtakos AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (UAB „Vilniaus energija“ teisių ir pareigų perėmėjui) teisėms ir pareigoms, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte), atmestini.

32. Atsakovės manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarties uždarumo principą (CK 6.189 straipsnis), nes kitų asmenų sudarytą sandorį pritaikė atsakovės teisiniams santykiams. Pasak apeliantės, ieškovų su UAB „Vilniaus energija“ sudaryta sutartis negali nustatyti privalomų elgesio taisyklių atsakovei, nes pastaroji jos nepasirašė ir apie ją nebuvo informuota. Teisėjų kolegijos nuomone, tie patys prietaisai (ventilis, skaitiklis) įrengti skirtinguose butuose tame pačiame name negali būti traktuojami skirtingai (t. y. vienu atveju, kaip vartotojo, o kitu kaip bendros inžinerinės sistemos dalis). Taigi, nagrinėdamas ginčą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė tiek į teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, taip pat vertino į bylą pateiktų įrodymų visumą (įskaitant ieškovų su UAB „Vilniaus energija“ sudarytos sutarties priedą – Ribų nustatymo akto turinį). Teismo sprendime nėra nustatyta/nurodyta jokių atsakovei privalomų elgesio taisyklių, kurios būtų kildinamos iš ieškovų sutarties su šilumos tiekėju. Taigi, šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

33. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad C₂ žymeniu žymimas vandens skaitiklis (netgi jį imant kartu su vandens ventiliu) pagal Ribų nustatymo ako 2.2 punktą priskiriamas namo bendrai karšto vandens sistemai, kurią prižiūri namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas. Kaip minėta, apeliantė niekuo nepagrindė savo teiginių, kad Ribų nustatymo akte žymeniu C₂ pažymėtas tik karšto vandens skaitiklis. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, eksploatacinės atsakomybės priskyrimas pastato šildymo ir karšto vandens prižiūrėtojui iki ribos, pažymėtos C2, savaime nereiškia, kad į ją patenka ir pats ribą skiriantis įrenginys. Atsakovės nurodomoje schemoje (Akte) ta pati raidė (pavyzdžiui B) gali būti priskirta tiek šilumos tiekėjo, tiek pastato patalpų savininkų nuosavybėn ar eksploatavimui.

34. Apeliantė teigia, kad įstatymai aiškiai numato, jog tiekimo-vartojimo riba yra būtent atsiskaitomasis prietaisas. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, kuria vadovaujasi atsakovė, numatyta, kad karšto vandens tiekėjas <...> įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo-vartojimo ribos vietoje. Tačiau ši norma nėra skirta bendrosios ir asmeninės nuosavybės atribojimo ar atsakomybės už šilumos įrenginius reglamentavimui. Be to, sutiktina su trečiojo asmens UAB „Senamiesčio ūkis“ atsiliepime išdėstyta pozicija, kad teismas nenagrinėjo ginčo tarp buitinio vartotojo ir šilumos bei karšto vandens tiekėjo, todėl teismas netaikė ir neaiškino tiekimo ir vartojimo ribos sąvokos.

35. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas trūkusio ventilio priklausomybę bei atsakomybės už jo priežiūrą ribas, pagrįstai situaciją vertino individualiai ir atsižvelgė į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą.

36. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu teisės aktų aiškinimu, ir teigia, kad Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas priskyrimo bendro naudojimo objektams nesieja vien su naudojimo tikslu. Pažymi, kad kiti objektai (pvz. radiatoriai, rankšluosčių džiovintuvai) tarnauja konkretaus buvo savininko interesams, tačiau įstatymas juos priskiria namo bendro naudojimo objektams. Pasak apeliantės, teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, kad ventilis nedaro įtakos namo bendrojo naudojimo sistemai, todėl negali būti jai priskirtas.

37. Pasisakydama dėl šių argumentų, teisėjų kolegija pritaria trečiojo asmens UAB „Senamiesčio ūkis“ atsiliepime esančiam pastebėjimui, kad radiatoriai, vonios šildytuvas užtikrina ir viso daugiabučio šildymą (vienam iš butų nutraukus šildymą, sumažėtų ir namo bendrųjų konstrukcijų (sienų) šildymas). Skundžiamame sprendime teismas detaliai išanalizavo atsakovės bute trūkusio karšto vandens ventilio funkcinę paskirtį, ir pagrįstai nustatė, kad trūkęs ventilis nebuvo bendro naudojimo inžinerine įranga, o skirtas tik atsakovės buto eksploatavimo reikmėms, ir už jo tinkamą funkcionavimą turi atsakyti atsakovė. Apeliacinės instancijos teismas pritaria teismo išdėstytiems argumentams, todėl jų nekartoja. Apeliantės teiginiai, kad ventilio gedimas pažeidė namo bendros sistemos sandarumą, iš bendros sistemos įvyko vandens nutekėjimas, teismo išvadų nepaneigia. Aplinkybė, kad atsakovė negali daryti įtakos karšto vandens vamzdynams, esantiems už skaitiklio, nes iškreiptų skaitiklio parodymus, nepadaro neįmanomos ventilio priežiūros, laikantis nustatytos tvarkos bei pasitelkiant kompetentingus asmenis.

38. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-403/2019). CPK 185 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis.

39. Apeliantė teigia, kad teismas netyrė ir nevertino į bylą pateiktų kompetentingų institucijų (Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2017 m. rugpjūčio 25 d. rašto, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos 2017 m. rugpjūčio 28 d. atsakymo ir kt.) priimtų teisės aktų išaiškinimų. Pažymėtina, kad atsakovės pateikti institucijų atsakymai (kuriuos pačios institucijos laiko tik nuomone) teismui neturi privalomos galios, o vien tai, kad kiekvienas įrodymas (paminėti atsakymai) teismo sprendime atskirai neaptartas, nereiškia, kad teismas jų nevertino. Kaip minėta, teismas aiškiai nurodė, kokias aplinkybes laikė nustatytomis, taip pat teisės aktus, kuriais vadovavosi. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą.

40. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino argumentų dėl UAB „Senamiesčio ūkis“ veiksmų neužtikrinant operatyvaus avarijos padarinių šalinimo, taip padidinant padarytą žalą. Pasak apeliantės, avarinė tarnyba kurį laiką negalėjo patekti prie pastato pagrindinės karšto vandens užsukimo sklendės, todėl negalėjo operatyviai sustabdyti vandens tiekimo į atsakovės butą, dėl to žala tiek atsakovei, tiek ieškovams padidėjo.

41. Atsakovė vadovaujasi CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog trečiojo asmens veikla – tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių.

42. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia ne tik tai, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, bet ir tai, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t.y. įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami.

43. Šiuo atveju, tiek atsiliepime, tiek ir apeliaciniame skunde atsakovė nurodė tik deklaratyvius teiginius dėl žalos padidėjimo dėl UAB „Senamiesčio ūkis“ veiksmų; jokių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti žalos padidėjimo faktą, jos paskaičiavimų ir pan., apeliantė nenurodė ir nepateikė. Taigi, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant šią bylą nebuvo pagrindo pripažinti, kad žala padidėjo dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų ir taikyti CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostatas.

44. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teigė, kad teismo posėdžių skaičius priklausė ne nuo atsakovės valios, kad jos pateikti procesiniai dokumentai yra nemažos apimties, nagrinėjamas ginčas yra pakankamai sudėtingas teisine prasme; atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų rekomendacijų. Pasak atsakovės, tokio masto sumažinimas (beveik dvigubai), neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiam argumentui.

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

46. Šiuo atveju, teismas nustatė, kad atsakovė patyrė 1 780 Eur atstovavimo išlaidų ir 199,65 Eur už žalos vertinimą, todėl proporcingai atmestų reikalavimų daliai turėtų ieškovams atlyginti 1 085,64 Eur bylinėjimosi išlaidas. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad didžiąją dalį atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų sudaro atstovavimo išlaidos, į tai, kad procesiniai dokumentai praktiškai tapatūs savo esme, rašytiniuose paaiškinimuose nėra nurodomos naujos esminės aplinkybės, sprendė, kad prašomo dydžio bylinėjimosi išlaidų priteisimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį vertino jau paskaičiavęs priteistinas išlaidų sumas proporcingai patenkintų/atmestų reikalavimų daliai. Be to, išlaidų už žalos dydžio vertinimą dydis negali būti mažinamas skundžiamame teismo sprendime nurodytais kriterijais. Taigi, pirma turėjo būti įvertintas atsakovės prašomų priteisti išlaidų už advokato pagalbą dydis pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, ir tik tuomet jos paskirstomos pagal CPK 93 straipsnyje numatytas proporcijas.

48. Tačiau šis pažeidimas, atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusią situaciją, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo keisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei pritarti, kad priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos dydis neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovai iki kreipimosi į teismą ginčą bandė išspręsti taikiu būdu (kreipėsi į atsakovę su pretenzijosmis dėl žalos atlyginimo), atsakovė neatlygino nei dalies ieškinyje nurodytos žalos sumos; be to, ieškovai patyrė tik 93 Eur bylinėjimosi išlaidų (nors taip pat teikė procesinius dokumentus, įrodymus, žalos vertinimą ir pan.), o atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą dydis beveik siekia priteistą ieškovams žalos atlyginimo sumą. Visos sumos (proporcingai atmestų reikalavimų daliai) priteisimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatitiktų bendrųjų teisingumo ir protingumo principų. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio skundo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat netenkinama.

49. Apibendrinus nurodytus argumentus, darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovės apeliacinį skundą, todėl jis atmestinas.

Dėl trečiojo asmens UAB „Senamiesčio ūkis“ apeliacinio skundo

50. Trečiasis asmuo UAB „Senamiesčio ūkis“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir trečiajam asmeniui priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovų bei atsakovės. Pasak trečiojo asmens, jis bylinėjimosi išlaidas šioje byloje patyrė tiek dėl ieškovų, tiek dėl atsakovų kaltės, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas įvertinus jų susidarymo priežastis bei vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalyje bei 94 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. trečiajam asmeniui priteisiant visas jo patirtas išlaidas tiek iš ieškovų, tiek iš atsakovės.

51. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį -teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

52. Pagal šiose teisės normose nustatytas taisykles bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ne tik bylos šalims ir tretiesiems asmenims, pareiškusiems savarankiškus reikalavimus, bet ir tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo sprendimas priimtas naudai tos šalies, kurios pusėje dalyvavo tokie tretieji asmenys (CPK 47 straipsnio 2 dalis).

53. Byloje nustatyta, jog trečiasis asmuo UAB „Senamiesčio ūkis“ patyrė 1 651,65 Eur bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad trečiasis asmuo prašė ieškinį tenkinti, t. y. palaikė ieškovų poziciją (buvo suinteresuota, kad byloje būtų priimtas ieškovams palankus procesinis sprendimas). Taigi, trečiasis asmuo veikė ieškovų pusėje, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą jam priteisti patirtas bylinėjismosi išlaidas, atsižvelgdamas į patenkintų reikalavimų dalį. CPK 94 straipsnio normos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes jame reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės.

54. Trečiasis asmuo apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad teismui nebuvo pagrindo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas laikyti aiškiai per didelėmis ar neatitinkančiomis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų. Pasak apelianto, teismas neįvertino, kad trečiojo asmens atstovui reikėjo specialių žinių, t. y. analizuoti inžinerinių sistemų schemas bei atskirų inžinerinę sistemą sudarančių dalių paskirtį ir reikšmę inžinerinių sistemų veikimo kontekste, kad teismas, spręsdamas dėl atsakovės civilinės atsakomybės, vadovavosi būtent trečiojo asmens atstovo teiktais paaiškinimais.

55. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentų, visų pirma pažymi, kad teismas trečiojo asmens patirtų išlaidų dydį sumažino nežymiai (priteistos ne visos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant ir į tai, kad ieškovų, kurių pusėje veikė trečiasis asmuo, reikalavimų dalis buvo atmesta, t. y. vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisykle). Be to, trečiasis asmuo yra namo administratorius, t. y. pagal veiklos pobūdį turi turėti specialių žinių nagrinėjamo ginčo klausimais, o aplinkybė, jog teismas vadovavosi būtent trečiojo asmens atstovo teiktais paaiškinimais nėra reikšmingas kriterijus, nustatant priteistinų išlaidų už advokato pagalbą dydį.

56. Atsižvelgiant į išdėstytą, taip pat šalių lygiateisiškumo principą, bendruosius teisingumo ir protingumo principus, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė trečiojo asmens turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, todėl trečiojo asmens UAB „Senamiesčio ūkis“ apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliekama nepakeista.

57. Kiti apeliacinių skundų argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako.

58. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo materialinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti atsakovės bei trečiojo asmens apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo. Taigi, atsakovės ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai atmetami, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

59. Atsakovė D. H. apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriose atsikirtinėja į ieškovų bei trečiojo asmens pateiktus atsiliepimus į apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas pradedamas dėl pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo asmeniui padavus apeliacinį skundą ir jį teismui priėmus (CPK 301–315 straipsniai). Apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį bylos šalys turi galimybę išdėstyti visus teisinius argumentus byloje kilusiais klausimais. Dėl šių procesinių dokumentų formos ir turinio, pateikimo tvarkos CPK nustatyti specialūs reikalavimai; po to, kai yra priimamas apeliacinis skundas, kitai bylos šaliai sudaroma galimybė pateikti dėl apeliacinio skundo atsiliepimą. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK nenustatyta šalims procesinės teisės teikti teismui kitokius, negu šiame kodekse išvardyti, procesinius dokumentus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos argumentus, sprendžia apeliantės (atsakovės) rašytinius paaiškinimus atsisakyti priimti.

60. CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

61. Ieškovai 2019 m. gegužės 21 d., t. y. jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės, pateikė įrodymus, kad D. G. už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą advokatei sumokėjo 700 Eur. Atsižvelgiant į CPK 98 straipsnio nuostatas, ieškovų bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme už advokato pagalbą nepriteistinos.

62. Atsakovė D. H. pateikė įrodymus apie patirtas išlaidas už apeliacinio skundo bei rašytinių paaiškinimų parengimą, tačiau atmetus jos apeliacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos jai nepriteisiamos.

V. C. proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Jadvyga MardosevičJūra Marija StrumskienėNeringa Švedienė