- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-08
- Bylos Nr.
- 1A-473-966/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-01679-2022-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis, Odeta Gruodienė
- Nuteistasis
- M. K.
- Civilinis ieškovas
- (duomenys neskelbtini), G. K.
- Nukentėjusysis
- G. K.
- Advokatai
- Algirdas Girdutis Šalavka
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Odetos Gruodienės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, vietoje jos įpareigojant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje, per visą bausmės laiką neišeiti iš savo gyvenamosios vietos nuo 23.00 val. iki 5.00 val., jeigu nebūtina išvykti ryšium su darbu, tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.
Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš M. K. 207,03 Eur turtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. K. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas, dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista iš M. K. 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiojo G. K. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis jam iš M. K. priteista 1 800 Eur už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. M. K. nuteistas už tai, kad 2022 m. sausio 3 d. apie 23 val., (duomenys neskelbtini), konflikto metu sudavė G. K. ne mažiau kaip penkiolika smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas jam odos nubrozdinimus kaktoje, galvoje, kairio peties srityje, nugaroje, kairio dilbio srityje, dešinio žasto srityje, dešinėje alkūnėje, dešinio dilbio srityje, dešinėje plaštakoje, kairėje šlaunyje, kairio kelio srityje, dešinio kelio srityje, dešinėje blauzdoje, dešinės čiurnos išorinio kulkšnelio srityje, poodines kraujosruvas kairės ausies srityje, juosmens srityje, kairėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje, dešinėje šlaunyje, krūtinės ląstos sumušimą su dešinės krūtinės ląstos pusės V–X šonkaulių lūžimu, t. y. sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų intensyvumas, pobūdis ir kiekis įrodo, kad M. K. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje sudavė nukentėjusiajam kaltinime nurodytus smūgius į įvairias kūno vietas, tokiais veiksmais nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, suvokė savo smurtinių veiksmų esmę, galimus kilti padarinius ir norėjo taip veikti. Teismas taip pat sprendė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis veikė būtinojo reikalingumo ar būtinosios ginties sąlygomis, dėl to versiją, kad M. K. gynė L. M. ar gynėsi pats, atmetė, kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. K. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 22 d. nuosprendį, jį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
3.1. Skunde nurodo, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės. Nuosprendyje nurodyta, kad įvykio vietoje kitų asmenų, be kaltinamojo ir nukentėjusiojo, nebuvo, tačiau įvykio vietoje buvo pagrindinė liudytoja bei nukentėjusi nuo G. K. L. M. (toliau skunde cituojami liudytojos L. M. parodymai). Teismas turėtų patikėti liudytojais, kad G. K. pamatė atbėgantį po 4-5 minučių, rankoje turintį daiktą, panašų į mačetę. Pradėjus važiuoti, G. K. tą daiktą sviedė į automobilį, o pats krito krūtine ant žemės. Tai nurodė L. M., G. G., K. M., J. J..
3.2. Skunde pažymi, kad G. K. buvo labai girtas, verždamasis lauk su mačete, galėjo kristi iš antro aukšto. Be to, nėra aišku, kur jis buvo 20 minučių. Jis buvo tokios būsenos, kad galėjo ne tik susižaloti, bet ir būti sužalotas. Nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusysis atvykusiems pareigūnams nurodė aplinkybes, kad buvo sudaužytas, suspardytas. Tačiau vaizdo įrašų apžiūros protokoluose nėra užfiksuota, kad G. K. būtų užsiminęs, jog jį sumušė apeliantas. Nei karto neminėjo, kad buvo mušamas vieno asmens.
3.3. Skunde apeliantas nesutinka su teismo argumentais dėl būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties situacijos nebuvimo. Pažymi, kad į įvykio vietą atvyko reaguodamas į L. M. pagalbos šauksmą. Dėl pasikėsinimo ją išžaginti yra nagrinėjama baudžiamoji byla. Buvo ne kartą prašoma tą bylą susieti su šia byla, tačiau teismas į tai nereagavo. Jis tik norėjo padėti merginai, pamatė, kad ją bandoma seksualiai išnaudoti ir nutempė girtą nusikaltėlį nuo merginos. Šis pradėjo priešintis, todėl jam (apeliantui) teko panaudoti jėgą, kuri atitiko susidariusią situaciją. Teismas privalėjo atlikti išsamesnį bylos tyrimą, išreikalauti susipažinimui pasikėsinimo išžaginti L. M. bylą arba sulaukti tos bylos išnagrinėjimo rezultato. Teismas savaip interpretavo įrodymus, akivaizdžiai nurodė nebūtus dalykus, nurodė tai, ko asmenys nepasakė, ištraukdamas žodžius iš konteksto.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde pareikštą prašymą ir nurodytus argumentus, prašė skundą tenkinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras nuteistojo apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas reglamentuojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Teismas apeliacinio nagrinėjimo metu nustatęs, kad byloje padaryti esminiai Kodekso pažeidimai, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims.
6. Pirmiau nurodytos baudžiamojo proceso normos apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas bei įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turintys įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.
7. Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 22 d. nuosprendį skundžia nuteistasis M. K., apeliaciniame skunde prašydamas nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl to nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegija, patikrinusi nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose, nenustatė aplinkybių, teikiančių pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo normas ar padarė kitus esminius BPK pažeidimus, dėl kurių baudžiamasis įstatymas M. K. buvo pritaikytas neteisingai.
8. Apeliaciniame skunde ginčijant byloje atliktą įrodymų vertinimą reikalinga pažymėti, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia. Nuosprendis turi nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2014, 2K-513/2013, 2K-333/2003). Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, pagal kurį visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, vertinamos atsakomybėn traukiamos asmens naudai.
9. Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu M. K. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad suduodamas rankomis ir kojomis nukentėjusiajam G. K. į įvairias kūno vietas, padarė jam sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą, šią savo poziciją iš esmės grįsdamas argumentais dėl neteisingo įrodymų vertinimo, teismui savaip interpretavus bylos duomenis, juos įvertinus selektyviai bei nurodžius aplinkybes, kurių asmenys nebuvo nurodę. Teisėjų kolegija apelianto argumentus pripažinti teisiškai pagrįstais neturi pagrindo.
10. Priešingai, nei teigiama skunde, nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus įrodymus, kuriais buvo grindžiamas M. K. pareikštas kaltinimas, juos nuosprendyje aprašė ir pateikė jų teisinį vertinimą nurodydamas, kuriais duomenimis yra grindžiamos teismo išvados dėl M. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Taip pat išdėstyti argumentai ir dėl gynybos versijos, kad nuteistasis, siekdamas apginti L. M., veikė būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties situacijoje, vertinimo.
11. Nuteistasis M. K. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo nepripažino. Teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad nukentėjusįjį nuo L. M. nustūmė ant lovos, nukentėjusiajam atsistojus – sakė jam eiti lauk, kai nukentėjusysis jį puolė rankomis ties pečių sritimi, jie susistumdė, bandė G. K. nuo savęs nustumti, abu atsitrenkė į televizorių, susigrūmė koridoriuje, nukentėjusiajam bandant jį (nuteistąjį) pargriauti, abu nukrito ant grindų, nukentėjusiajam gulint nugara ant grindų, laikė jo rankas, pasakė L. M. eiti į lauką, o jai išbėgus – netrukus išbėgo ir jis. Taip pat parodė, kad grumtynių metu nukentėjusysis įkando į mažąjį rankos pirštą, įdrėskė ties kaire akimi (3 t., b. l. 27–34). Vis tik nors nuteistasis savo kaltę neigė, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, pagrįstai jo teisme duotų parodymų nelaikė patikimais ir juos atmetė.
12. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą, be kita ko, rėmėsi Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2022 m. sausio 6 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2022 m. kovo 2 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose konstatuoti nukentėjusiajam G. K. padaryti sužalojimai, atsakyta į klausimus dėl sužalojimų padarymo laiko bei mechanizmo, sužalojimų pobūdžio, sveikatos sutrikdymo masto (1 t., b. l. 56–58; 63, 64). Specialisto išvadose G. K. konstatuoti nubrozdinimai, kraujosruvos įvairiose kūno vietose (kaktoje, galvoje, peties, dilbių, žasto, alkūnių, plaštakų, šlaunų, kelių, juosmens, blauzdų, krūtinės srityse), taip pat dešinės krūtinės ląstos pusės V-X šonkaulių lūžimas. Taip pat nurodyta, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku (2022 m. sausio 3 d.), dėl penkiolikos ar daugiau trauminių poveikių, suduodant smūgius kumščiais, spiriant koja ar panašias savybes turinčiu daiktu ir nėra būdingi tyčiniam savęs žalojimuisi. Specialistė išvadas parengė įvertinusi objektyvaus tyrimo duomenis, gautus apžiūrėjus nukentėjusįjį, taip pat G. K. medicinos dokumentuose užfiksuotus duomenis apie jo būklę atvykus į skubios pagalbos skyrių. Pateiktos išvados aiškios, išsamios, pagrįstos objektyviais duomenimis, todėl abejoti jų patikimumu nėra pagrindo.
13. Apeliaciniame skunde neginčijant specialisto išvadų patikimumo, vis tik keliama abejonė dėl sužalojimų atsiradimo aplinkybių, teigiant, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, nes buvo neblaivus, galėjo griūti nuo laiptų. Šiuos apelianto teiginius paneigia jau pirmiau aptartose specialisto išvadose nustatytos aplinkybės dėl sužalojimų padarymo mechanizmo bei laiko. Kaip minėta, specialistė nustatė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiais, spiriant koja ar kitu panašias savybes turinčiu daiktu, t. y. kietais bukais objektais paveikus atskiras nukentėjusiojo kūno sritis. Taigi, atlikus nukentėjusiojo ir jo medicinos dokumentų tyrimą, nebuvo nustatytos aplinkybės, dėl kurių galėtų būtų svarstoma ir susižalojimo (griūnant, atsitrenkiant į kietus objektus ir pan.) versija, kurią skunde akcentuoja nuteistasis. Be to, specialistės pateiktos išvados dėl sužalojimų lokalizacijos, skaičiaus, padarymo laiko bei mechanizmo atitinka nukentėjusiojo G. K. parodymus, kurie viso proceso metu dėl esminių šiai bylai aplinkybių buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, ir kuriuos patvirtina kiti pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertinti įrodymai.
14. Nukentėjusysis G. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad M. K. trenkė į veidą ir pataikė į antakį, dėl to jis nugriuvo, tada bėgo į savo kambarį, tačiau kaltinamasis jam trenkė, jis pargriuvo, ropodamas bėgo į kambarį, kambaryje kaltinamasis du kartus trenkė į nugarą, jis suklupo, tada kaltinamasis tris kartus spyrė į nugarą, šoną. Jis (nukentėjusysis) bėgo link laiptų, kaltinamasis pagriebė už kairės kojos čiurnos, nutempė atgal, jis (nukentėjusysis) nukrito, kėlėsi ir išbėgo į lauką, ten (lauke, vidiniame kieme) pargriuvo, M. K. toliau jį spardė (apie keturis kartus), tąsė, 1-2 kartus sudavė kietu daiktu į viršugalvio dešinę pusę (2 t., b. l. 102–105). Teisme duoti nukentėjusiojo parodymais atitinka aplinkybes, kurias jis nurodė apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 86, 87). Apie tai, kad buvo sumuštas, G. K. nurodė į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, paaiškindamas, kad jį suspardė, sudaužė, kad negali kvėpuoti. Šios aplinkybės užfiksuotos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų apžiūrų protokoluose (1 t., b. l. 49–52), jas patvirtino ir teisimajame posėdyje kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas R. K. (3 t., b. l. 23–25).
15. Smurtavimo aplinkybes nukentėjusysis kitą dieną po įvykio nurodė ir savo mamai J. B. bei draugui L. J., paaiškindamas, kad sumušė L. M. pažįstamas ar draugas M. Šie asmenys, apklausti kaip liudytojai, patvirtino nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes sužinoję iš paties nukentėjusiojo, taip pat parodė, kad G. K. padaryti sužalojimai buvo akivaizdžiai matomi (nukentėjusysis rodė kraujosruvas krūtinės ir nugaros srityse, matė sumušimus veide – prakirstą antakį, nubrozdinimus, sužalojimus nugaroje, petyje) (2 t, b. l. 142, 143; 161, 162). Nors J. B. ir L. J. yra artimi nukentėjusiajam asmenys, ši aplinkybė savaime nėra pagrindas jų duotų parodymų nelaikyti objektyviais ir patikimais. Prieštaravimai tarp šių liudytojų, mačiusių nukentėjusįjį kitą dieną po įvykio, parodymuose nėra nustatyti, o jų parodymai iš esmės atitinka pirmiau jau aptartus įrodymus. Būtina pažymėti ir tai, kad nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog M. K. jo (nuteistojo), kaip smurtą naudojusio asmens, neįvardino į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, nuosprendyje padarytų išvadų dėl jo kaltės įrodytumo nepaneigia.
16. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis G. K. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams M. K., kaip jį (nukentėjusįjį) sumušusio asmens, neįvardino. Taip pat M. K., kaip smurtavusio asmens, neparodė ir tuo metu, kai nuteistasis su kitais asmenimis automobiliu grįžo į įvykio vietą po to, kai atvyko policijos pareigūnai. Tačiau apie tai, kad buvo sumuštas L. M. draugo M., nukentėjusysis nurodė liudytojams J. B. ir L. J. ir ši nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė dėl fizinį smurtą naudojusio asmens atitinka liudytojų, kartu su nuteistuoju vykusių į L. M. namus, parodymus. Iš G. G., K. M., J. J. taip pat ir L. M. teisiamajame posėdyje duotų parodymų turinio matyti, kad į L. M. namus, išlaužęs duris, įėjo būtent M. K., įėjo vienas. Liudytoja L. M. patvirtino, kad fizinį kontaktą su nukentėjusiuoju turėjo M. K., teigė mačiusi susistumdymą bei tai, kaip M. K. laikė G. K. už rankų, šiam gulint ant nugaros, nukentėjusiojo krūtinę prispaudęs koja. G. G., K. M., J. J. į namo vidų nebuvo užėję, smurto naudojimo aplinkybių patys nematė, tačiau patvirtino girdėję iš namo sklindančius garsus, iš kurių suprato, kad kažkas viduje susistumdė, grumiasi, girdėjo grumtynių garsus, kaip griuvimą, kaip spyrius, suprato, kad M. K. grumiasi su G. K., girdėjo kaip M. K. ragindamas šaukė pasiduoti, apsiraminti, M. K. pasakojo, kad sudavė G. K., kad buvo keliu įrėmęs į šonkaulius, kad mušėsi su nukentėjusiuoju ir, kad šis, nors mušėsi kaip moteris, turi fizinės ištvermės (2 t., b. l. 139–142; 153–156).
17. Nors šie liudytojai į namą nebuvo užėję ir tiesiogiai įvykio nematė, jų parodymai apie į namą įėjusį asmenį, netrukus po to pasigirdusius į susistumdymą, grumtynes, griuvimą, spyrius panašius garsus bei iš M. K. iš karto po įvykio išgirstus paaiškinimus apie naudotą smurtą prieš nukentėjusįjį, neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas ir įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad G. K. buvo sumuštas kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Šių liudytojų parodymų patikimumas apeliaciniame skunde nėra ginčijamas. Pagrindo jais netikėti neturi ir apeliacinės instancijos teismas. Visi pirmiau nurodyti liudytojai buvo apklausti prieš tai įspėjus juos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų duoti parodymai tarpusavyje neprieštarauja, atitinka kitus bylos duomenis, kurių visuma patikimai paneigia apelianto versiją dėl nukentėjusiojo sužalojimo (susižalojimo) kitomis, nei nustatyta nuosprendyje, aplinkybėmis.
18. Nepagrįstais teisėjų kolegija laiko skundo teiginius, kad neteisingai įvertinęs įrodymus, teismas padarė neteisingą išvadą, jog įvykio vietoje, išskyrus kaltinamąjį ir nukentėjusįjį, kitų asmenų nenustatyta, kadangi įvykio vietoje buvo pagrindinė liudytoja L. M.. Kaip matyti iš nuosprendžio motyvų, tokia išvada buvo padaryta įvertinus tai, kad nors L. M. buvo įvykio vietoje, ji nenurodė mačiusi kokius nors nukentėjusiajam kaltinamojo suduotus smūgius, iš įvykio vietos ji pasišalino pirma, visų grumtynių laikotarpiu pastate nebuvo, jai išbėgus iš namo, M. K. dar kurį laiką jame buvo, o nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad smurtą nuteistasis naudojo ne tik miegamajame, kur buvo L. M., bet ir jo (nukentėjusiojo) kambaryje, prie laiptų, vidiniame kieme. Nuteistasis M. K. šių nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių nepripažino, teisiamajame posėdyje parodydamas, kad tik susistumdė su nukentėjusiuoju ir laikė jį prispaudęs prie žemės, kol L. M. pasišalins, po to pasišalino ir pats, tačiau tikėti šiais nuteistojo parodymais nėra pagrindo dėl jau pirmiau aptartų įrodymų. Be to, nuteistojo teisme duotų parodymų, kaip neobjektyvių ir nepatikimų, vertinimą suponuoja jo paties pozicijos nenuoseklumas skirtingu proceso metu.
19. Ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę iš dalies pripažinęs ir parodęs, kad sudavė kelis smūgius kumščiais nukentėjusiajam į pakaušį ir veidą, teisminio bylos nagrinėjimo nuteistasis poziciją pakeitė, pripažindamas tik tai, kad nukentėjusįjį nustūmė nuo L. M., po to susistumdė su nukentėjusiuoju, laikė jį prispaudęs. Nuteistasis M. K. tvirtino, kad ir ikiteisminio tyrimo metu nurodė tokias pačias aplinkybes, nesakė, kad trenkė ranka, smūgių nepripažino, apklausos protokolą pasirašė, nors tai neatitiko tiesos, tačiau teisiamajame posėdyje kaip liudytoja apklausta tyrėja V. V. šiuos teiginius paneigė. Liudytoja parodė, kad įtariamojo apklausos metu jam yra išaiškinamos procesinės teisės, tarp jų ir teisė turėti gynėją, pranešama apie įtarimą, po to jis pasakoja, tada užduodami klausimai. Šiuo atveju įtariamojo parodymai buvo užrašyti iš jo žodžių, po apklausos jis perskaitė parodymus, ji (liudytoja) savo iniciatyva jokių aplinkybių nenurodė (3 t., b. l. 52).
20. M. K. apklausą vykdžiusios tyrėjos asmeninis suinteresuotumas šioje byloje nenustatyta (byloje nėra duomenų apie jos asmeninio pobūdžio ryšius su nuteistuoju ar nukentėjusiuoju, konfliktiškus jos ir nuteistojo santykius), parodymus ji davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jos teisme duoti parodymai apie M. K. apklausos aplinkybes atitinka rašytinius bylos duomenis, patvirtinančius, kad įtariamajam buvo išaiškintos jo procesinės teisės, teisė turėti gynėją, jam įteiktas pranešimas apie įtarimą, įtariamojo apklausos protokoluose užfiksuota jo pozicija dėl prisipažinimo (neprisipažinimo) padarius nusikalstamą veiką bei duotų paaiškinimų turinys, protokoluose yra įtariamojo ranka darytas prierašas, kad protokolą perskaitė, viskas iš jo žodžių surašyta teisingai ir pasirašyta (2 t., b. l. 20–43). Taigi kaip matyti iš bylos duomenų, apklausiamas kaip įtariamasis M. K. pastabų dėl apklausų protokolų turinio ar apklausą vykdžiusios tyrėjos elgesio, pareigų netinkamo vykdymo neturėjo, prašymų nereiškė, tyrėjos veiksmų neskundė. Šie duomenys, taip pat tai, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo duotų parodymų dalis dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių atitinka nukentėjusiojo parodymus bei kitus įrodymus byloje, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui nuteistojo tesime duotų parodymų nelaikyti patikimais ir vertinti juos kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.
21. Apeliaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama liudytojų L. M., G. G., K. M., J. J. parodymams apie tai, dėl kokių priežasčių nuteistasis vyko į L. M. namus ir koks buvo nukentėjusiojo elgesys po įvykio. Skunde akcentuojama, kad nuteistasis į L. M. namus vyko gavęs jos žinutę su pagalbos prašymu, kad po įvykio nukentėjusysis atbėgo su į mačetę panašiu daiktu ir metė jį į automobilį, o pats nugriuvo. Vis tik šios aplinkybės nuteistojo veikos teisiniam vertinimui nėra reikšmingos.
22. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 138 straipsnio 1 dalį traukiamas tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Būtinas šios nusikalstamos veikos sudėties požymis yra straipsnio dispozicijoje įvardinti padariniai. Nesunkus sveikatos sutrikdymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Veikos motyvai bei tikslas BK 138 straipsnio 1 dalies sudėtyje nėra nurodyti kaip būtinieji šio nusikaltimo sudėties požymiai, todėl priežastys ar aplinkybės, paskatinusios savo veiksmais realizuoti objektyviuosius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, savaime nėra aplinkybė, pateisinanti kaltininko veiksmus ir (ar) šalinanti jo baudžiamąją atsakomybę.
23. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nukentėjusiajam padarytų sužalojimų intensyvumas, pobūdis bei kiekis neabejotinai įrodo, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, suvokdamas savo veiksmų smurtinį pobūdį, jų pavojingumą ir galinčius kilti padarinius nukentėjusiojo sveikatai, ir norėjo taip veikti. Tokią išvadą leidžia daryti ne tik įvairiose nukentėjusiojo kūno vietose konstatuoti išoriniai (kraujosruvos, nubrozdinimai), ir vidiniai sužalojimai (kaulų lūžiai), leidžiantys spręsti apie nuteistojo panaudotos fizinės jėgos intensyvumą ir stiprumą, bet ir tai, kad nuteistojo panaudotas fizinis smurtas nebuvo momentinis, o truko kurį laiką, skirtingose vietose. Nors teisiamajame posėdyje M. K., kaip nurodyta pirmiau, smūgių nukentėjusiajam sudavimo nebepripažino ir patvirtino tik tai, kad pastūmė nukentėjusįjį ir su juo susistumdė miegamajame, ir prie laiptų, byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad fizinis smurtas buvo naudojamas ne tik L. M. kambaryje, bet ir nukentėjusiojo kambaryje, prie laiptų, vidiniame kieme, t. y. vietose, kuriose L. M. jau nebuvo ir tuo metu, kai L. M. jau buvo pasišalinusi iš gyvenamojo namo. Šios teismo nustatytos ir įrodytomis pripažintos aplinkybės kartu paneigia ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme gynybos iškeltą bei apeliaciniame skunde atkartojamą versiją dėl nuteistojo veikimo būtinojo reikalingumo situacijoje, siekiant apginti L. M. nuo pasikėsinimo ją išžaginti.
24. Pritariant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką pašalinama tik tada, kai nustatomos visos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos: a) realus ir akivaizdus pavojus baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, b) šis pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis ir c) padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Siekiant pripažinti buvus būtinojo reikalingumo situaciją būtina nustatyti, jog buvo iškilęs realus pavojus visuomenei ar konkretaus asmens teisėms ar interesams, ir šio pavojaus nebuvo galima pašalinti kitu būdu. Nors L. M. ir nuteistasis M. K. tvirtino, kad nukentėjusysis kėsinosi L. M. išžaginti ir dėl šių aplinkybių G. K. atžvilgiu iš tikrųjų vyksta baudžiamasis procesas, vis tik, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuo to momento, kai nukentėjusysis buvo patrauktas nuo L. M., joks realus ir akivaizdus pavojus jai nebegrėsė. Byloje nėra įrodymų, kad nustūmus nukentėjusįjį nuo L. M., šis ir toliau būtų siekęs atlikti kokius nors į ją nukreiptus neteisėtus veiksmus. Taip pat nėra duomenų, kuriais remiantis būtų nustatyta, kad L. M. ar pats M. K. po to, kai nukentėjusysis buvo nustumtas, neturėjo objektyvios galimybės pasišalinti iš namo, tuo labiau, kad lauke buvo trys pilnamečiai asmenys, su nuteistuoju atvykę automobiliu.
25. Šios aplinkybės neabejotinai paneigia ir skundo argumentus, kad jėga buvo panaudota tik tiek, kad mergina galėtų pabėgti ir pats nuteistasis galėtų pasišalinti. M. K. intensyviai naudoti fizinį smurtą pradėjo būtent tada, kai L. M. joks realus ir akivaizdus pavojus nebegrėsė, kaip jau minėta, smūgiai rankomis ir kojomis buvo suduodami skirtingose namo vietose bei lauke, o konstatuotų sužalojimų skaičius bei pobūdis leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo veiksmai buvo aiškiai neadekvati reakcija į buvusią situaciją. Šios išvados nepaneigia nuteistojo parodymai apie tai, kad nukentėjusysis jam įkando į pirštą, ranka įdrėskė į smilkinį. Byloje nėra duomenų, kad be šių nežymių, nuteistojo įvardintų sužalojimų, įvykio metu nukentėjusysis jį būtų dar kaip nors sužalojęs, kai nukentėjusiajam, kaip nurodyta pirmiau, konstatuoti ne tik daugybiniai nubrozdinimai ir kraujosruvos, bet ir kaulų lūžiai. Be to, byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusysis G. K. po to, kai buvo nustumtas, būtų atlikęs kokius nors realią grėsmę nuteistajam keliančius veiksmus. Pats nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neneigė, kad nukentėjusiojo veiksmai pasireiškė rankų pakėlimu ir ėjimu link jo (nuteistojo), stumdymusi ir bandymu pargriauti.
26. Kaip nurodyta BK 28 straipsnio 2 dalyje, asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kasacinėje praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-193-648/2022). Taip pat išaiškinta, kad kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022).
27. Kaip nustatyta šioje byloje, būtent nuteistasis, išlaužęs namų duris, pirmas sudavė smūgius nukentėjusiajam, fizinį smurtą naudojo ir jam (nukentėjusiajam) bandant pasišalinti iš kambario, pats nukentėjusysis jokių akivaizdžią ir realią grėsmę nuteistajam keliančių veiksmų neatliko, taigi nuteistojo veiksmai akivaizdžiai neatitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. Esant šioms aplinkybėms konstatuoti, kad M. K. veikė būtinosios ginties situacijoje ir šią aplinkybę pripažinti baudžiamąją atsakomybę šalinančia, pagrindo nėra.
28. Apeliaciniame skunde, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, reiškiamas prašymas išreikalauti baudžiamąją bylą dėl pasikėsinimo išžaginti L. M. ir susipažinti su joje esančiais duomenimis. Skunde nurodoma ir tai, kad tokį prašymą pareiškus bylą nagrinėjant pirma instancija, teismas į šį prašymą nereagavo. Šiame kontekste visų pirma pažymima, kad dėl apeliaciniame skunde pareikšto prašymo atlikti įrodymų tyrimą ir išreikalauti pirmiau nurodytą bylą, buvo pasisakyta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, teisėjų kolegijai išklausius proceso dalyvių nuomonę ir priėmus protokolinė nutartį įrodymų tyrimo neatlikti (3 t., b. l. 110). Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, šį prašymą pirmosios instancijos teismas apsvarstė ir protokoline nutartimi atmetė, nurodydamas išsamius prašymo atmetimo motyvus (3 t., b. l. 26). Taigi nepagrįsti yra nuteistojo teiginiai, kad teismas į šį prašymą nereagavo, o tai, kad prašymas buvo atmestas, nepagrindžia skundo argumentų, kad teismas padarė įrodymų vertinimo klaidas ir dėl to priėmė nepagrįstą nuosprendį.
29. Įvertinus aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius duomenis, juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į visumą ir padarė byloje esančiais įrodymais pagrįstą, faktinėms bylos aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad M. K. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tai turėjo reikšmės nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumui. Baudžiamasis įstatymas M. K., jo veikoje nustačius visus BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, pritaikytas teisingai. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiamas kitoks tų pačių įrodymų vertinimas, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką M. K. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų duomenų, teismo pripažintų įrodymais, įvertinimą. Nesant pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso normas ir dėl to nepagrįstai pripažino M. K. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tenkinti nuteistojo skundą ir teisėtą bei pagristą nuosprendį panaikinti nėra pagrindo.
30. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs M. K. kaltu, bausmių skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo normų taip pat nepažeidė, bausmę individualizavo tinkamai. Nuteistajam paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, paskirta tinkamai įvertinus tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, tiek nuteistąjį, jo elgesį visuomenėje charakterizuojančių duomenų visumą. Teismas atsižvelgė ir vertino tai, kad M. K. padarė vieną nesunkų baigtą nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, nenustatytos atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, nuteistasis neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirba. Taip pat atsižvelgė į nusikaltimu sukeltas pasekmes nukentėjusiojo sveikatai, bausmės paskirtį ir tikslus, ir pagrįstai paskyrė švelniausios rūšies bausmę – laisvės apribojimą trumpesniam, negu vidurkis, terminui be intensyvios priežiūros. Nuteistajam taip pat paskirti įpareigojimai, kurie, įvertinus smurtinį nusikaltimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, nuteistojo pareigą atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, individualizuoti tinkamai. Spręsdamas klausimą dėl civilinių ieškinių turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso statymo pažeidimų taip pat nepadarė.
31. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. liepos 26 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam M. K., kurias sudaro 126,67 Eur (3 t., b. l. 105). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.
32. Byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris, nenustačius pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, atmetamas. Šioje byloje nuteistajam M. K. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas buvo paskirtas Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 24 d. nutartimi (3 t., b. l. 104), esant baudžiamojo proceso įstatyme nurodytam pagrindui, kai gynėjo dalyvavimas laikomas būtinu (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Paskirtas gynėjas dalyvavo 2023 m. liepos 26 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pasisakė dėl savo ginamojo prašymo atlikti įrodymų tyrimą, taip pat baigiamosiose kalbose (3 t., b. l. 109–111). Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą (skundas atmestas, kaip nepagrįstas), į tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus ir dirbantis, gaunantis pajamas, taip pat įvertinus, kad suteiktos teisinės pagalbos išlaidos nėra itin didelės, jos priteisiamos iš nuteistojo M. K.. Nors skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo taip pat priteista bendra 4 207,03 Eur suma turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei nukentėjusiojo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 1 800 Eur, nuteistasis, atsižvelgiant į jo amžių (gim. (duomenys neskelbtini) m.) bei sveikatos būklę (duomenų apie ribotą darbingumą ar objektyvios galimybės dirbti nebuvimą byloje nėra), turi realią galimybę su žalos bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimu susijusią pareigą įvykdyti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo M. K. antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 126,67 Eur (vienas šimtas dvidešimt šeši eurai 67ct).
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.