Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas, I1-7909-342/2020

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-12-23
Bylos Nr.: I1-7909-342/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-02144-2020-9
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Aušrelė Mažrimienė (pirm.)
Pareiškėjas: K. G.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I1-7909-342/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02144-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 37.6; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 23 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Aušrelė Mažrimienė,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K.G. (toliau – ir pareiškėjas) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovė) 3 640 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teigia, jog nuo 2018-06-28 iki 2019-03-20 (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Alytaus pataisos namuose (toliau ir – Pataisos namai) 9-ame ir 2-ame būryje. Nurodo teisės aktus ir praktiką, susijusią su pareikštu reikalavimu. Paaiškina, jog yra neįgalus, pripažintas 55 proc. nedarbingumas, turi judėjimo, kalbos lygsvaros palaikymo sutrikimus. Teigia, kad dėl nurodytos priežasties aktualūs teisės aktai dėl neįgaliųjų. Argumentuoja, kad nuo 2018-06-28 iki 2018-07-02 - 4 d. buvo laikomas karantine, kameroje Nr. 2. kurios plotas 29,5 kv. m; kur gyveno 8 žmonės, ir teko 3,6 kv. m. Tvirtina, jog laikotarpiu nuo 2018-07-02 iki 2018-07-03, t. y. 1 parą, buvo laikomas 9 būrio 2 miegamajame, kur buvo skirta 2-a lova. Paaiškina, jog čia tebuvo 1 parą, todėl plačiau neaprašo. Nurodo, kad 228 paras praleido 10 lokalinio sektoriaus 2 - ame būryje 9 -ame miegamajame, kur teko visą laiką 4,5 kv. m. - gyvenamoje patalpoje, kurios plotas 36,18 kv. m gyveno 8 žmonės. Laikotarpiais nuo 2018- 07-03 iki 2018-08-29 (58 d.), 2018-09-05 - 2018-10-10 (36 d.). 2018-11-06 - 2019-03-20 (34 d.), nuo 2018-10-10 iki 2018-11-06 t.y. 27 d. gyveno 2 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 34,26 kv. m, kur buvo 7 žmonės ir teko 4,8 kv. m grindų arba asmeninės erdvės ploto

Pažymi, jog 2019-04-10 sprendime byloje Nr. 1-1251-554/2019 pripažįstama, kad karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau 3,6 kv. m ploto. Daro išvadą, kad jei karantino kameros plotas buvo 29,51 kv.m, o sanitarinis mazgas jame užėmė 2,8 kv. m, tai teko ne 3,6 kv. m, o 3,3 kv.m. Pažymi, kad Socialinės globos sektoriuje nei 9, nei 4 gyvenamoje patalpoje, nebuvo įrengta sanitarinio mazgo. Daro išvadą, kad 9 gyvenamoje patalpoje teko 4,5 kv. m, o 4 – 4,8 kv.m.

Nurodo 2020-03-26 sprendimą byloje Nr. I1-2089-428/2020 ir teigia, kad tekęs asmeninės erdvės plotas Pataisos namų 10 sektoriaus 2 būrio 9 miegamajame ir 4 miegamajame neatitiko teisės aktų normų. Pažymi, kad Pataisos namų 10 lokalinio sektoriaus 2 būrys - Socialinės globos sektorius. Reabilitacijos centras, kurio paskirtis – gydymas, todėl jam turi būti taikomos higienos normos reikalavimai, kurie 4 ir 9 miegamuosiuose buvo pažeisti, nes buvo per daug lovų ir tekęs plotas buvo per mažas. Nurodo, kad krantine laikotarpiu 2018-06-28 - 2018-07-02 turėjo daug problemų, norėdamas pasinaudoti tualetu. Pažymi, kad tualetas buvo uždaras, nors įrengtas kameroje, tačiau neatitiko jo pritaikymas neįgaliesiems, t. y., buvo tupimas; nebuvo į ką jame įsikibti. Argumentuoja, kad tai sudarė didelius nepatogumus, teko ramstytis į sienas, bijoti paslysti. Nurodo 2018-11-05 sprendimą byloje Nr. 1-5213-422/2018 ir akcentuoja, kad visą laiką, kurį praleido 2-ame sektoriuje būryje teko naudotis tik bendru san. mazgu (tualetu), kuris neatitiko jokių pritaikymo neįgaliesiems reikalavimų. Teigia, kad šiuo tualetu naudojosi todėl, kad nei4-ame, nei 9-tame miegamuosiuose nebuvo san. mazgo. Paaiškina, kad san. mazgą sudarė 2 patalpos; pirmoje patalpoje buvo tik 1 kriauklė rankoms ir pisuarai, kurie vienas nuo kito be jokio atskyrimo, išdėstyti prie kairės ir dešinės sienų nuo durų iš koridoriaus; jokio lango, jokios ventiliacijos, jokio mechaninio vėdinimo; viskas matoma iš koridoriaus. Daro išvadą, kad nebuvo privatumo. Atkreipia dėmesį, kad kai kurie pisuarai kiauri, iš jų turinys bėga ant grindų, todėl buvo pastovi šlapimo smarvė. Paaiškina, kad antroje patalpoje tik unitazai - 1-as unitazas visiškai atviras (kairėje); tarp unitazų - sienelės, o iš priekio apie 1,40 cm aukščio durelės, kurias laiko metalinės karkasas, kuris nuo sienelių atitrauktas per sprindį. Tarp durelių ir karkaso taip pat maždaug 3 pirštų pločio tarpai. Teigia, kad tokiu būdu joks privatumas negarantuotas. Akcentuoja, kad čia taip pat nėra jokio lango, jokios mechaninės ištraukiamosios ventiliacijos. Tvirtina, kad minėtas pirmasis unitazas dažnai užsikimšęs, blogai pritvirtintas, todėl juda, kruta.

Teigia, kad 2-ame Socialinės globos būryje nuo 2018-08-24 iki 2019-04-11 vyko remonto darbai; kartais net šeštadieniais buvo gręžiama, platinamos durų staktos - daužomos sienų plytos, daužomas tinkas, keičiami vamzdynai; 5, 6, 7 kamerose - palatose statomi praustuvai ir klozetai; buvo pjaustomas metalas, šlifuojamas, dažomos sienos ir kt. akcentuoja, kad visą tą laikotarpį teko kęsti baisų triukšmą, keliamą elektrinių perforatorių, pastoviai kvėpuoti dulkėmis, jausti pjaunamo ar šlifuojamo metalo ir dažų smarvę. Tvirtina, kad dėl viso to darydavosi silpna, svaigo galva, darėsi bloga, negalėdavo pailsėti. Argumentuoja, kad Administracija melagingai teigė, kad šis remontas yra daromas siekiant pagerinti buitines ir gyvenamąsias sąlygas. Nurodo, kad 2019-01-09 prasidėjo būrio dušo, kuris buvo pritaikytas neįgaliesiems, remontas. Jis tęsėsi iki 2019-03-04. Argumentuoja, kad visą laikotarpi, buvo atimta galimybė čia pat vietoje nusimaudyti; žiemą per šaltį, vėją, šlapdribą, šlapią sniegą teko eiti į bendrą dušą apie 700 m. į vieną pusę. Tvirtina, kad šis bendrasis dušas buvo visiškai nepritaikytas neįgaliam žmogui - nebuvo į ką įsikibti, nei kur atsisėsti; laukiniai laiptai padengti plytelėmis; žiemą slidu, o ant viršaus seni adijalų gabalai. Teigia, kad duše taip pat buvo slidu; jis neaprūpintas pagal aprūpinimo: nėra lentynėlių higienos priemonėms, nėra guminių kilimėlių, nėra skysto muilo ar prausiklio dozatorių.

Nurodo, kad buvo laikomas II aukšte, visi langai su grotomis. Nakčiai iki 7 val. ryto būdavo užrakinti, o budintys medikai buvo maždaug už 800 m - sveikatos priežiūros tarnyboje; budintys pareigūnai buvo kitame pastate I aukšte. Pažymi, jog remonto metu buvo išardyta kažkada buvusi pareigūnų iškvietimo sistema - aliarmo skambutis, o taip pat kabelinė televizija, radijas, todėl nebuvo jokios galimybės, esant būtinybei, iškviesti mediką ar pareigūną. Argumentuoja, jog kiekvieną naktį teko miegoti su baime, ar sulauksi kitas dienos. Tvirtina, kad tokių atvejų buvo - reikėjo kviesti pagalbą dėl epilepsijos; pagalbos prisišaukė per pusę valandos.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovas pažymi, kad 2018-06-28 pareiškėjas atvyko į Pataisos namus. Nurodo kameras ir su jų plotu susijusias aplinkybes, kuriose gyveno pareiškėjas. Teigia, jog Socialinės globos sektoriuje padėti nuteistiesiems buityje, kurie nesavarankiški ar iš dalies savarankiški ir kuriems yra reikalinga ilgalaikė ar trumpalaikė socialinė globa, buvo įdarbinti nuteistieji - tvarkdariai. Pažymi, kad pareiškėjas nuo 2019-02-21 2 būryje buvo įdarbintas tvarkdariu, todėl akivaizdu, kad jam nebuvo reikalinga kitų asmenų pagalba buityje ar savitarnoje.

Argumentuoja, kad pagal galiojančius teisės aktus, tik šeimos gydytojas gali apspręsti iš paciento būklės ir šeimos gydytojui pateiktos informacijos ar pacientui reikalinga kito lygio sveikatos priežiūros specialisto konsultacija, kitoks gydymas nei ambulatorinis. Tai nulemia būtinumą hospitalizuoti pacientą stacionare, o kartu ir pacientui teisę turėti 5.1 kv. m. Daro išvadą, kad pareiškėjo argumentas dėl nepakankamo ploto Alytaus namuose atmestinas.

Teigia, kad nuteistieji pagal poreikį siunčiami šeimos gydytojui, pareigūnams lydėti pas kompetentingus sveikatos priežiūros specialistus. Nurodo, kad pareiškėjui sudarytos galimybės siųsti jį konsultacijoms pas kitus sveikatos specialistus, kai nėra reikiamų Pataisos namų gydytojų specialistų. Pažymi, kad pareiškėjas nuo 2018-09-05 iki 2018-10-10 būtent atsiradus poreikiui ir buvo išsiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, todėl jo argumentas, kad Pataisos namuose jam turėjo būti užtikrinamas 5,1 kv.m plotas yra atmestinas.

Nurodo, kad vadovaujasi Lietuvos higienos norma; Pataisos namuose esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą atitinkančią higienos normas visuose pataisos namuose. Bendrabučio tipo miegamieji ventiliuojami atidarius langus. Paaiškina, jog Nacionalinio Visuomenės sveikatos centro Alytaus departamento 2019-01-24 rašte minima cheminių medžiagų koncentracija ir nariuotakojų buvimas nebuvo nustatyta 2 būrio 9 ir 4 miegamosiose kuriuose pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno (patikrinimas buvo 8 miegamajame), todėl su pareiškėju ši aplinkybė neturi jokio priežastinio ryšio. Be to cheminių medžiagų koncentracija susidarė dėl per mažo patalpų vėdinimo, patalpas vėdina patys nuteistieji -atidarydami miegamųjų langus.

Tvirtina, kad dušinėje visi dušų rageliai buvo gerai veikiantys, tiekiamas vanduo yra šiltas, vandens srovė tinkamo spaudimo, nenutrūkstanti, uždarymo mechanizmas nesulaužytas; dušinė aprūpinta inventoriumi kaip numatyta normose; dušo Socialinės globos sektoriuje remonto metu 2 būrio nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė eiti į bendro naudojimo dušo patalpas, todėl argumentas neužtikrinant Lietuvos higienos normos atmestinas.

Paaiškina, kad 2-ame būryje yra bendras sanitarinis mazgas (įrengtas atskirai nuo miegamųjų); jie buvo įrengti vadovaujantis taisyklėmis, jais galėjo naudotis 1,2,3,4,5 ir 9 miegamųjų nuteistieji (pareiškėjas gyveno 9 ir 4 miegamuosiuose). Teigia, kad 2-tro būrio sanitarinis mazgas, tualetai atskirti sienelėmis ne mažesnės kaip 1,5 metro aukščio; prausykla yra 15,88 kv.m, 8 praustuvės. 4 - praustuvės kojoms, tualetas yra 18,78 kv. m; 7 tualetai, 7 pisuarai, 1 praustuvas, dušinė yra 12,05 kv.m, 5 dušo kabinos. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu 10 lokaliniame sektoriuje (įrengtas tik nuteistųjų būrys Nr.2 ), kuris įsteigtas kaip Socialinės globos sektorius ir pritaikytas neįgaliesiems nuo 2016 metų iki 2019-04-11; jame buvo laikomi ir skiriami nuteistieji iš visų pataisos įstaigų tik Komisijos sprendimu. Patikslina, kad 2 būrio tik 6,7 ir 8 gyvenamosiose patalpose (jose įrengta tik po 5 lovas) buvo įrengtos sanitarinio mazgo patalpos ir į jas buvo skiriami tik gydytojui rekomenduojant - nuteistieji turintys specialų globos poreikį. Kitos 2 būrio (Socialinės globos sektoriaus) patalpos, tai Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr.9 neturėjo viduje įrengtų sanitarinių mazgų nes jose buvo laikomi nuteistieji, kuriems ypatingo specialaus poreikio nereikėjo, todėl jie naudojosi bendromis būrio tualeto ir prausyklų patalpomis. Teigia, kad 2 nuteistųjų būrio tik aukštas (ne gyvenamosios patalpos) buvo rakinamas nuo 17.00 val. iki 7 val. nurodo, kad tiek 2 būrio viršininkas tiek kiti pareigūnai atsakingi už šį lokalinį sektorių prižiūri tvarką ir švarą gyvenamose patalpose bei sanitariniuose mazguose, todėl esant poreikiui šios patalpos yra kuo skubiau remontuojamos.

Mano, kad nors ginčo laikotarpiu Socialinės globos sektoriuje (2 būrys) ir buvo atliekami patalpų remonto darbai, tačiau jie vykdomi tik dienos metu ir darbo dienomis, o pačios patalpos remontuojamos tik ne daugiau kaip po vieną, todėl pareiškėjo argumentai, kad priverstas gyventi dulkėse, jausti dažų bei pjaustomo metalo kvapą, atmestini. Teigia, kad 2 būrio patalpose (Socialinės globos sektorius) nuolat vykdoma pareigūnų priežiūra, tiek reaguojant į gautus iškvietimus suveikus signalui iš konkrečios gyvenamosios patapos, tiek intensyviai patruliuojant (mobilieji postai). Ją vykdo pareigūnai esantys kontrolės ir praleidimo postuose Nr. 9, Nr.8 ir Nr.6, būtent iš KPP 8 yra įrengtas tiesioginis išėjimas į 2 būrio koridorių. Jaunesniųjų specialistų (prižiūrėtojų) patruliavimas yra fiksuojamas Priežiūros paros žiniaraščiuose, taip pat jų vykdomą tarnybą nuolat kontroliuoja aukštesnio rango pareigūnai. Neturi duomenų, kad remontuojant 2 būrio gyvenamąsias patalpas iškvietimo sistema neveikė.

Daro išvadą, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Alytaus pataisos namuose.

Dėl viešosios atsakomybės sąlygų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Dėl minimalaus kamerų ploto

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Pataisos namuose sąlygų, kai gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

EŽTT praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją ir kt.).

EŽTT naujausioje praktikoje (žr., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.

Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje M. byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m., Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Teismas taip pat pabrėžė, kad atvejais, kai kalinamam asmeniui suteikiama daugiau nei 4 kv. m. ploto daugiavietėje kameroje ir dėl to nekyla asmeninės erdvės stokos klausimas, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų adekvatumą Konvencijos 3 straipsnio prasme išlieka aktualūs kiti kalinimo sąlygų aspektai.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju neginčija, kad karantine kameros plotas vienam asmeniui buvo didesnis nei 3,6 kv. m, 10 lokalinio sektoriaus 2 - ame būryje 9 -ame miegamajame kameros plotas vienam asmeniui buvo 4,5 kv. m., 2 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje - 4,8 kv. m patalpos ploto, tačiau argumentuoja, kad iš karantino patalpos ploto turėjo būti atimtas sanitarinio mazgo plotas, o Socialinės globos sektoriuje turėjo tekti ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.4. punktas nustato, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose ne mažesnis kaip 5,1 kv. m. Taisyklių 11¹ punkte nėra reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pataisos namų Socialinės globos sektoriaus patalpose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr. pvz., LVAT 2018-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-10-08 įsakymu Nr. V-409 patvirtintas Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos Socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus tvarkos aprašas. Pataisos įstaigos Socialinės globos sektorius - pataisos įstaigoje įrengtas atskiras (lokalinis) sektorius, skirtas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems dėl turimos fizinės negalios, lėtinių ligų, amžiaus ar kitų priežasčių reikalinga kitų asmenų pagalba buityje ar savitarnoje (Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos Socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus tvarkos aprašo 2.3 punktas). Pagal aptariamo aprašo 3 punktą asmens sveikatos priežiūros paslaugos šiame sektoriuje laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims teikiamos tokia pat tvarka, kaip ir kitiems nuteistiesiems.

Įvertinus anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad Taisyklių 11¹.4 punktas yra skirtas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatoms, o nagrinėjamu atveju Socialinės globos sektorius yra Pataisos namuose įrengtas atskiras sektorius, kuris skirtas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems dėl turimos fizinės negalios, lėtinių ligų, amžiaus ar kitų priežasčių reikalinga kitų asmenų pagalba buityje ar savitarnoje, o ne jiems gydyti (Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos Socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus tvarkos aprašo 2.3, 3 punktai). Dėl pareiškėjo nurodyto sprendimo administracinėje byloje Nr. I1-2089-428/2020 pažymėtina, jog šis sprendimas nėra įsiteisėjęs. Be kita ko, kitose administracinėse bylose (žr., pvz., I-5640-402/2018, I-1384-422/2019 ir kt.) vertinant asmens laikymą Alytaus pataisos namų Socialinės globos sektoriuje buvo vadovautasi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktu. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, spręstina, kad nagrinėjamu atveju Socialinės globos sektoriaus ploto normai nustatyti taikomas Taisyklių 11¹.1. punktas. Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad šis reikalavimas nebuvo pažeistas.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad iš karantino patalpos ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, pažymėtina, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2018-06-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis EŽTT 2016-10-20 sprendimu byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma– 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto, vadovaudamasis minėtu EŽTT sprendimu byloje M. prieš Kroatiją, atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, tokiu būdu nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., LVAT 2018-07-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018, 2018-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017 ir kt.). LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatuoja, kad atsižvelgiant į pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

Apibendrinus tai kas išdėstyta, nustačius, kad pareiškėjas neneigia aplinkybės, kad neįskaičius sanitarinio mazgo plotą, jam karantino patalpose teko daugiau kaip 3,6 kv. m patalpos ploto, bei to, jog Socialinės globos sektoriuje jam teko daugiau kaip 3,1 kv.m patalpos ploto, teismas konstatuoja, jog nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta minimali patalpos ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamu atveju pažeista nebuvo.

Dėl sanitarinių mazgų įrengimo, privatumo

Pareiškėjas nurodo, kad karantine tualetas buvo uždaras, nors įrengtas kameroje, tačiau neatitiko jo pritaikymas neįgaliesiems, t. y., buvo tupimas; nebuvo į ką jame įsikibti. Taip pat akcentuoja, kad visą laiką, kurį praleido 2-ame sektoriuje būryje, teko naudotis tik bendru san. mazgu (tualetu), kuris neatitiko jokių pritaikymo neįgaliesiems reikalavimų.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas kalėjo 2–jame būryje, kuris pritaikytas neįgaliems nuteistiesiems, teismo nuomone, bylos duomenimis nepaneigta aplinkybė, jog pareiškėjas, kalinimo Pataisos namuose metu, turėjo sveikatos problemų, susijusių su judėjimo sutrikimais.

Dėl asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, teisių, pažymėtina, jog neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir NSIĮ), Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010-05-27 ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis numato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog valstybės pareiga užtikrinti tinkamas įkalinimo sąlygas apima ir tinkamų sąlygų kaliniams su specialiaisiais poreikiais suteikimą ir valstybė negali atleisti savęs nuo tokios pareigos. EŽTT pabrėžia, jog panašiais atvejais valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jam savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei užtikrintas organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas (žr., pvz., EŽTT 2014-02-06 sprendimą byloje S. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2689/12). Tokių kalinimo sąlygų neužtikrinimas konkrečiu atveju gali lemti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Analogiškos praktikos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015 ir kt.).

Atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad sanitariniuose mazguose įrengtos pakankamai erdvios kabinos su sėdimais klozetais, kabinose įrengti porankiai, užtikrinantys patogų atsisėdimą bei atsistojimą nuo klozeto, porankiai taip pat pritvirtinti dušinėse, bei koridoriuose. Teismo nuomone, aukščiau nurodyti faktiniai duomenys patvirtina, kad neįgaliems nuteistiesiems Pataisos namuose sudaryta galimybė savarankiškai judėti įstaigoje, patekti ir naudotis sanitariniais įrenginiais dušu, tualetu ir t.t., todėl paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl tinkamos kalinimo aplinkos neįgaliam nuteistajam nesudarymo.

EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie viršytos priimtinos kentėjimo ribos, be kita ko, priskirtina galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002-07-15 sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99); 2001-04-19 sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), ir kt.). LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017-03-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018, 2018-02-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1913-756/2018, 2018-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-552/2018, 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas atitvertas 140 cm. Pažymėtina, kad pateiktas Nacionalinės visuomenės sveikatos centro 2018-12-21 patikrinimo aktas patvirtina, kad sanitariniai mazgai 2-ame sektoriuje yra įrengti tinkamai, atitinka higienos normų reikalavimus. LVAT laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovas įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) negali pateikti (žr., pvz., LVAT 2015-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pataisos namų pareigūnus, administraciją dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo; taip pat į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl nurodytų pažeidimų. Pareiškėjas nurodytos aplinkybės neginčija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodytų bylų teismas taip pat pažymi, kad administracinė byla Nr. 1-5213-422/2018 susijusi su Laivės atėmimo vietų ligoninei taikomu teisiniu reguliavimu, todėl nagrinėjamai bylai ši praktika nėra aktuali.

Dėl remonto darbų

Pareiškėjas nurodo, kad 2-ame Socialinės globos būryje nuo 2018-08-24 iki 2019-04-11 vyko remonto darbai. Tvirtina, kad dėl viso to darydavosi silpna, svaigo galva, darėsi bloga, negalėdavo pailsėti. Argumentuoja, kad Administracija melagingai teigė, kad šis remontas yra daromas siekiant pagerinti buitines ir gyvenamąsias sąlygas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu 2-ame Socialinės globos būryje vyko sektoriaus buitinių, pagalbinių ir gyvenamųjų patalpų remonto darbai. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad Socialinės globos sektoriaus gyvenamųjų patalpų (miegamųjų) remonto darbai vyko nuosekliai, pareiškėją kartu su kitais nuteistaisiais laikinai perkeliant į kitus šio būrio miegamuosius. Nors atsakovės atstovas nurodo, kad remonto darbai vyko tik dienos metu ir darbo dienomis, o pačios patalpos remontuojamos tik nedaugiau kaip po vieną, tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl būryje atliekamų remonto darbų pareiškėjui galėjo kilti tam tikrų nepatogumų ar išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei pareiškėjas būtų laikomas neremontuojamame būryje. Kita vertus, teismas pažymi, jog sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012-07-09 sprendimą byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Teismas, įvertinęs tai byloje esančią medžiagą, sprendžia, jog dėl 2 būrio miegamuosiuose vykdytų remonto darbų pareiškėjas negalėjo patirti skunde nurodytų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl Socialinės globos sektoriuje vykdytų remonto darbų pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors neigiamos pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Dėl kitų pažeidimų

Pareiškėjas nurodo, kad 2019-01-09 prasidėjo būrio dušo, kuris buvo pritaikytas neįgaliesiems, remontas. Jis tęsėsi iki 2019-03-04. Argumentuoja, kad visą laikotarpį, buvo atimta galimybė čia pat vietoje nusimaudyti. Tvirtina, kad bendrasis dušas buvo visiškai nepritaikytas neįgaliam žmogui - nebuvo į ką įsikibti, nei kur atsisėsti; laukiniai laiptai padengti plytelėmis; žiemą slidu, o ant viršaus seni adijalų gabalai. Teigia, kad duše taip pat buvo slidu; jis neaprūpintas: nėra lentynėlių higienos priemonėms, guminių kilimėlių, skysto muilo ar prausiklio dozatorių.

Pirmiausia pažymėtina, kad Pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2020-07-07 pažyma patvirtina, kad vykusio remonto metu buvo įrengtas laikinas dušas, pritaikytas neįgaliesiems, kuriame buvo veidrodžiai, lentynėlės, guminiai kilimėliai, dozatoriai. Atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad dušuose yra suoliukai, guminiai kilimėliai, dozatoriai, pakabos. Be kita ko, jokių anksčiau nurodytus pažeidimus pavirtinančių aplinkybių, įrodymų pareiškėjas nepateikė, t y. byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas dėl nurodytų pažeidimų kreipėsi skundais į Pataisos namų pareigūnus, administraciją, Visuomenės sveikatos centrą ir kitas kompetentingas institucijas. Šiuo metu patikrinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes objektyvių galimybių nėra. Teismo vertinimu, anksčiau nurodyti pareiškėjo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Pareiškėjas teigia, kad remonto metu buvo išardyta kažkada buvusi pareigūnų iškvietimo sistema - aliarmo skambutis, todėl nebuvo jokios galimybės, esant būtinybei, iškviesti mediką ar pareigūną. Atsakovės atstovas neteikia duomenų apie signalizacijos mygtukų buvimą/nebuvimą patalpose, tačiau pažymėtina, kad vadovaujantis LVAT praktika, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra pažeidimas ir pareiškėjui dėl to kilo neturtinė žala - pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr. LVAT 2018-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nėra patikimų duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų apie tai, kad pareiškėjui buvo kilę tam tikrų problemų dėl signalizacijos mygtuko, t. y., kad buvo būtinybė jais naudotis, tačiau jų nebuvo ar jie veikė netinkamai. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad reikėjo kviesti pagalbą dėl epilepsijos, o pagalbos prisišaukė per pusę valandos, yra nedetalizuoti, nes nėra aišku kada ir kam buvo pagalba kviesta, nėra tai patvirtinančių įrodymų ir duomenų. Pareiškėjas neturi teisės ginti viešąjį interesą, todėl jis turi nurodyti aiškias, konkrečias ir su juo susijusias aplinkybes, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad dėl signalizacijos mygtuko netinkamo įrengimo jam buvo kilusi kokia nors žala. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo argumentai apie žalą, atsiradusią dėl signalizacijos mygtukų nebuvimo, atmetami kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, jog pareiškėjas taip pat nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog atsakovės atstovas atliko neteisėtus veiksmus (neveikimas), dėl kurių pareiškėjas nukentėjo bei patyrė turtinę (neturtinę) žalą. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę bei neturtinę žalą. Vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90 , 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92 , 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja Aušrelė Mažrimienė