- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-05
- Bylos Nr.
- I-5640-402/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01302-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- L. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau tekste – Alytaus PN), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-7) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015-01-08 iki 2017-05-24 buvo laikomas Alytaus PN Socialinės globos sektoriuje netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, kad baldai mažino plotą. Nurodė, kad atvykus į Alytaus PN buvo atliekama asmeninių daiktų krata ir paimami daiktai, kurie viršijo svorį. Paimant daiktus nebuvo surašomi kokie daiktai paimti, tik parašydavo, kad paimtos dvi tašės. Alytaus PN išduoti čiužiniai neatitiko lovos dydžių, jie buvo trumpesni, todėl susidaužydavo šonus į lovos turėklus, taip pat pagalvės neatitiko reikalavimų. Nurodė, jog jis turi judėjimo negalią, Alytaus PN gyvenimo sąlygos nebuvo pritaikytos neįgaliesiems, buvo nepatogu nueiti į tualetą, prausyklą. Nurodė, jog virtuvėlėje nebuvo kriauklės ir vandens, todėl reikėdavo indus plauti bendroje prausykloje. Koridoriuje ir duše nebuvo turėklų, nebuvo veidrodžių, lentynėlių susidėti prausimosi priemonėms, nebuvo poilsio kambario, televizorius buvo pakabintas palubėje. Nurodė, kad buvo kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis, nepriimtinomis, neturint privataus gyvenimo, antisanitarinėmis sąlygomis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs sveikatos sutrikimus, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 68-73). Nurodė, jog minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo užtikrinta. Akcentavo, jog galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigoje skaičiavimo su baldais ar be jų. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, šią aplinkybę patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. 2 būrio 8 miegamajame yra atskiras sanitarinis mazgas, kuris pritaikytas neįgaliesiems, izoliuotas betonine siena kurioje įmontuotos durys, sienos padengtos glazūruotomis plytelėmis, grindys akmens masės plytelėmis. Sanitariniame mazge yra unitazas, kriauklė, yra įrengta veikianti ištraukiamoji ventiliacija. Sanitariniu mazgu naudojasi tik tame miegamajame esantys nuteistieji. Bendrojo naudojimo dušai, virtuvės ir prausyklos pritaikytos neįgaliesiems. 2 būrio nuteistiesiems (socialinės globos sektorius) buvo išduoti nedegūs poroloniniai čiužiniai kurių dydis 2000x800x1400(57 vnt., neįgaliesiems) ir 2000x700x1400 (4 vnt., sanitarams ir tvarkdariams). Pagalvės 5000x600 dydžio, turi atitikties deklaraciją. 2 būryje poilsio kambarys yra įrengtas ir juo pareiškėjas turėjo galimybę naudotis. Mano, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jis konkrečiai neįvardijo atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas nenurodė, kuo yra grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2015-01-08 iki 2017-05-24.
Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2018-06-20 (b. l. 65), todėl praleido senaties terminą daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, depresiją ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė minėtus nepatogumus ir išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2015-01-08 iki 2015-06-20 taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Alytaus pataisos namuose nuo 2016-06-21 iki 2017-05-24.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Alytaus pataisos namų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Alytaus pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).
Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.11 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m.
Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Atsižvelgiant į tai, skaičiuojant patalpos gyvenamąjį plotą, iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017).
Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 69, 75, 76-81) nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015-06-21 iki 2017-05-24 buvo paskirtas į 2 būrį, 8 miegamąjį, (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 35,00 kv. m. ploto, jame įrengta 5 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas – 7,00 kv. m.
Atsakovo pateikti oficialūs duomenys kitais objektyviais duomenimis nėra paneigti, todėl teismas vadovaujasi jais, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui, byloje vertinamu laikotarpiu gyvenant ginčo patalpose, reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovės atsakomybei šiame kontekste kilti.
Pareiškėjas nurodė, kad išduoti čiužiniai neatitiko lovos dydžių, jie buvo trumpesni, pagalvės taip pat neatitiko reikalavimų.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad 2 būrio nuteistiesiems (socialinės globos sektorius) buvo išduoti nedegūs poroloniniai čiužiniai kurių dydis 2000x800x1400 (57 vnt., neįgaliesiems) ir 2000x700x1400 (4 vnt., sanitarams ir tvarkdariams). Pagalvės 5000x600 dydžio, turi atitikties deklaraciją.
Į bylą pateiktos valstybės įmonės „Mūsų amatai“ Alytaus filialo „Atitikties deklaracijos“ (b. l. 87-88, 89-90) patvirtina, kad jų gaminami ir Alytaus PN naudojami tekstilės gaminiai, tarp jų čiužiniai, pagalvės, antklodės, atitinka jiems būtinas charakteristikas. Teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti pareiškėjo deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis abstrakčiomis aplinkybėmis, siejamomis su netinkamais čiužiniais ir pagalvėmis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl netinkamo minkšto inventoriaus.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad gyvenimo sąlygos nebuvo pritaikytos neįgaliesiems, buvo nepatogu nueiti į tualetą, prausyklą, nėra turėklų koridoriuose ir duše.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas kalėjo 2–jame būryje, kuris pritaikytas neįgaliems nuteistiesiems, teismo nuomone, bylos duomenimis nepaneigta aplinkybė, jog pareiškėjas, kalinimo Alytaus PN metu, turėjo sveikatos problemų, susijusių su judėjimo sutrikimais.
Kiek tai susiję su asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, teisėmis, pažymėtina, jog neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir NSIĮ), Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d. ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis numato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog valstybės pareiga užtikrinti tinkamas įkalinimo sąlygas apima ir tinkamų sąlygų kaliniams su specialiaisiais poreikiais suteikimą ir valstybė negali atleisti savęs nuo tokios pareigos. EŽTT pabrėžia, jog panašiais atvejais valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jam savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei užtikrintas organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas (žr., pvz., EŽTT 2014 m. vasario 6 d. sprendimą byloje Semikhvostov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2689/12). Tokių kalinimo sąlygų neužtikrinimas konkrečiu atveju gali lemti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Analogiškos praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015).
Atsakovo atstovas nurodė, jog 2 būrio 8 miegamajame yra atskiras sanitarinis mazgas, kuris pritaikytas neįgaliesiems, izoliuotas betonine siena kurioje įmontuotos durys, sienos padengtos glazūruotomis plytelėmis, grindys akmens masės plytelėmis. Sanitariniame mazge yra unitazas, kriauklė, yra įrengta veikianti ištraukiamoji ventiliacija. Sanitariniu mazgu naudojasi tik tame miegamajame esantys nuteistieji. Bendrojo naudojimo dušai, virtuvės ir prausyklos pritaikytos neįgaliesiems.
Atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 90-100) patvirtina, kad sanitariniuose mazguose įrengtos pakankamai erdvios kabinos su sėdimais klozetais, kabinose įrengti porankiai, užtikrinantys patogų atsisėdimą bei atsistojimą nuo klozeto, porankiai taip pat pritvirtinti dušinėse, bei koridoriuose. Teismo nuomone, aukščiau nurodyti faktiniai duomenys patvirtina, kad neįgaliems nuteistiesiems Alytaus PN sudaryta galimybė savarankiškai judėti įstaigoje, patekti ir naudotis sanitariniais įrenginiais dušu, tualetu ir t.t., todėl paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl tinkamos kalinimo aplinkos neįgaliam nuteistajam nesudarymo.
Pareiškėjas teigia, kad nebuvo veidrodžių, lentynėlių susidėti prausimosi priemonėms, nebuvo poilsio kambario, televizorius buvo pakabintas palubėje.
Atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 96) patvirtina, kad sanitariniame mazge virš praustuvės yra pakabintas veidrodis ir lentynėlė prausimosi priemonėms susidėti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl veidrodžio ir lentynėlės nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punktą turi būti įrengti nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui).
Atsakovo atstovas nurodė, jog 2 būryje poilsio kambarys yra įrengtas ir juo pareiškėjas turėjo galimybę naudotis.
Iš bylą pateikto Alytaus PN 2016-05-16 atsakymo Nr. 363-498 į pareiškėjo 2016-04-19 skundą nustatyta, kad 2016 m. 2 būryje nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, o televizorius ir sėdimos vietos buvo padarytos lokalinio sektoriaus koridoriuje, todėl teismo nuomone, lieka nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl laisvalaikio kambario neįrengimo (b. l. 16). Tačiau teismas pažymi, kad iš atsakovo pateiktų nuotraukų matyti, kad 2 būryje šiuo metu yra įrengtas poilsio kambarys, jame yra televizorius, kuris stovi ant staliuko (b. l. 101-102). Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.
Pareiškėjas nurodė, jog virtuvėlėje nebuvo kriauklės ir vandens.
Iš atsakovo atstovo pateiktų fotonuotraukų nustatyta (b. l. 103), kad 2 būrio virtuvėlėje yra kriauklė, todėl pareiškėjo teiginiai dėl kriauklės ir vandens nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl kriauklės ir vandens nebuvimo virtuvėlėje būtų teikęs skundus pataisos namų administracijai ar pareigūnams.
Į bylą pateikti Alytaus visuomenė sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 108-114) duomenys patvirtina, kad 2015 m. gruodžio mėnesį ir 2016 m. gruodžio mėnesį buvo atliktos patalpų kompleksinės patikros ir jokių neatitikimų teisės aktų reikalavimams nebuvo nustatyta. Taip pat teismas mano, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs (pvz., administracinė byla Nr. A17-1001/2007), kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą - nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą, minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą ir pan. Byloje nėra jokių kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus PN) ar pataisos namų darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84- 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.