Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. (R. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde paaiškina, kad jam kalint Lukiškių TI-K minėtu laikotarpiu buvo pažeidžiamas jo privatumas, kadangi kamerose, kuriose gyveno, tualetas yra gyvenamojoje patalpoje, kuri bendro nuo kameros ploto atskirta ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele, atskirta užuolaida. Teigia, kad sienelė neatitinka higienos normų, nes nėra jokios kabinos, nors kituose postuose (pvz., 7, 25, 26 ir t. t.) tualetai įrengti atskiroje kabinoje, todėl pareiškėjas yra diskriminuojamas. Taip pat teigia, kad privatumas neužtikrinamas ir duše, kadangi per kilnojamą durų angą yra matomas visiems, privatumas dalinai užtikrinamas tik nuo kito besiprausiančio asmens, kadangi yra įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros, tačiau kitam asmeniui einant pasiimti šampūno, muilo, nusirengiant ar šluostantis pareiškėjas taip pat matomas. Be to, nurodo, kad pareiškėją į 5 ir 2 posto dušą praustis vedė prižiūrėtojos moterys.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 7000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu ir dušu Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. (toliau – ginčo laikotarpis) neužtikrinimo, atlyginimo.

Dėl reikalavimo atlyginti žalą dėl pareiškėjo privatumo neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2010-01-21 iki 2016-01-21

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovės atstovas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo prašo taikyti 3 metų senaties terminą (b. l. 1–2).

Pagal CK 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2018 m. sausio 21 d. (vokas, b. l. 10), todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2016 m. sausio 21 d. pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimų, teigdamas, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą. Pažymėtina, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, jaučiami nepriklausomai nuo suėmimo vykdymą reglamentuojančių teisės aktų turinio, todėl įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą.

Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2008-09-09 iki 2013-10-31 galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu laikotarpiu nuo 2016-01-12 iki 2018-11-30

Skunde pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiamas jo privatumas, kadangi kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, įrengti tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti tik 1,5 m. aukščio sienele ir užuolaida.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016-01-12 iki 2018-11-30 buvo laikomas gyvenamosiose kamerose Nr. 94, Nr. 100, Nr. 226 (b. l. 2, 22): laikotarpiu nuo 2016-01-21 iki 2016-04-18 kameroje Nr. 94 (viso 89 dienas, iš jų 40 dienų – 1 pareiškėjas, likusias 49 dienas – su dar vienu asmeniu), laikotarpiu nuo 2016-04-19 iki 2017-05-31 kameroje Nr. 100 (viso 378 dienos, iš jų 189 dienas – 1 pareiškėjas, likusias 189 dienų – su dar vienu asmeniu), laikotarpiu nuo 2017-06-01 iki 2017-07-09 kameroje Nr. 226 (viso 39 dienas laikomas vienas), laikotarpiu nuo 2017-07-10 iki 2018-11-29 kameroje Nr. 100 (viso 508 dienas, iš jų 489 dienas – 1 pareiškėjas, likusias 19 dienų – su dar vienu asmeniu), 2018-11-30 išvyko į Vilniaus pataisos namus.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – TIĮET), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28). Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.).

Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešime (b. l. 24–25) nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,7 kv. m. Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – PĮĮET) 16.5 p. nurodo, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga”.

Minėtame pranešime nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395 (2012 m.); Nr. 252 – Nr. 257 (2013 m.); Nr. 406 – Nr. 417 (2015 m.), Nr. 418 – Nr. 426 (2016 m.). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio iki 2017 m. kovo kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidus ir nuo apžiūros langelių duryse. Pažymėta, kad teisės aktai nenumato, kad sanitariniame mazge turi būti įrengtos užuolaidos, jas Lukiškių TI-K įrengė gerindama suimtųjų ir nuteistųjų laikymo privatumo užtikrinimą, o užuolaidas turi užsitraukti patys suimtieji ar nuteistieji.

LVAT praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei vertinama, kad tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, ir kt.).

Pažymėtina, kad LVAT, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, laikosi praktikos, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

Kaip nustatyta iš Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešime (b. l. 42–43) pateiktų duomenų, byloje esančių fotografijų (b. l. 66–77), Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidus ir nuo apžiūros langelių duryse. Teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodyta LVAT praktika, tokį sanitarinio mazgo įrengimą laiko tinkamu, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, naudojantis užuolaida nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra pagrindo konstatuoti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad iki 2016 m. gruodžio mėn. užuolaidų gyvenamosiose kamerose nebuvo, teismas toliau vertina galimą pareiškėjo teisių pažeidimą privatumo aspektu ankstesniu laikotarpiu.

Pareiškėjas skirtingais laikotarpiais iki 2016-12-01 kamerose Nr. 94 ir Nr. 100 172 dienas buvo laikomas vienas, tačiau sanitariniam mazge nesant pakabintos užtraukiamos užuolaidos, konstatuotina, kad nuo prižiūrėtojų, galinčių žiūrėti per kameros duryse esantį langelį arba atidarančių duris, privatumas pareiškėjui nebuvo užtikrintas, todėl pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų. Likusį laiką (275 dienas) pareiškėjui būnant tose pačiose kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ne tik nuo prižiūrėtojų akių, tačiau ir nuo kameros viduje esančio kito nuteistojo, kadangi pareiškėjas skirtingais laikotarpiais iki 2016-12-01 kamerose Nr. 94 (49 dienas) ir Nr. 100 (226 dienas) buvo laikomas su dar vienu asmeniu.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui net 275 dienas nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

Dėl privatumo naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2016-01-12 iki 2018-11-30

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, kadangi galėjo būti matomas tiek prižiūrėtojų, tiek kitų nuteistųjų ar suimtųjų. Be to, pareiškėjo teigimu, pareiškėją į dušą vesdavo kitos lyties prižiūrėtojai, t. y. moterys.

Ginčijamais aspektais pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras bei atskirai nuo dušo patalpos įrengti persirengimo kambarius. Kadangi pertvarų dušo patalpose įrengimo ir persirengimo kambarių įrengimo atskirai nuo dušo patalpos teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau, teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinamas kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančiame priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų apie Lukiškių TI-K įrengtas dušo patalpas, atsiliepime nurodydamas, kad privatumui užtikrinti dušuose yra įrengtos pertvaros, tačiau pats pareiškėjas ginčo dėl to nekelia, nurodydamas, kad Lukiškių TI-K yra įrengtos pertvaros duše, tačiau jo manymu, jos neužtikrina visiško pareiškėjo privatumo. Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su tuo, kad vien tik pertvarų įrengimas neužtikrina pareiškėjo privatumo jam naudojantis dušu.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas, atsižvelgdamas į minėtą normą, daro išvadą, kad per ginčo laikotarpį teisė nusiprausti po dušu pareiškėjui turėjo būti suteikta ne mažiau kaip 90 kartų.

Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad į dušą jį vesdavo moterys, tačiau teismas šį pareiškėjo teiginį atmeta kaip nepagrįstą, kadangi pareiškėjas nepakankami jį detalizavo, nenurodė nei kada, nei kiek kartų buvo vedamas kitos lyties nei pats pareiškėjas prižiūrėtojų, taip pat jų neįvardino. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad pareiga pagrįsti ir pakankamai detalizuoti skundą priklauso būtent pareiškėjui.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 7000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų. LVAT nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas jau nustatė, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (275 dienas) ir dušu (apie 90 kartų), todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skunde prašo priteisti 7000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teismo vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma suma. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (275 dienos), į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 490 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. J. (R. J.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. J. (R. J.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinio asmens Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo teisių ir pareigų perėmėjos), 490 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.