- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-25
- Bylos Nr.
- 2-1393-798/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00406-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Ieškovas
- S. P.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo S. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „PET recycling“ ir V. T. dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
I. S. P. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „PET recycling“ (toliau – BUAB „PET recycling“) ir V. T., kuriame prašė: panaikinti 2015 m. gruodžio 31 d. BUAB „PET recycling“ kreditorių susirinkimo nutarimo dalį, kuria nuspręsta A. B. 20 852,64 Eur dydžio skolą ir palūkanas bei K. B. 5 410,32 Eur dydžio skolą ir palūkanas pardavinėti laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą;pripažinti negaliojančia BUAB „PET recycling“ ir V. T. 2016 m. vasario 12 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 10-02-01;taikyti restituciją natūra – grąžinti BUAB „PET recycling“ reikalavimo teisę į A. B. 20 852,64 Eur dydžio skolą ir palūkanas bei į K. B. 5 410,32 Eur dydžio skolą ir palūkanas, o V. T. grąžinti jo sumokėtą 7 924 Eur sumą;ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti A. B. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą 20 852,64 Eur sumai ir K. B. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą 5 410,32 Eur sumai.Ieškinyje nurodė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. įvyko BUAB „PET recycling“ kreditorių susirinkimas, kurio metu trečiu darbotvarkės klausimu buvo nutarta įmonės reikalavimo teisę į A. B. 20 852,64 Eur dydžio skolą ir palūkanas bei į K. B. 5 410,32 Eur dydžio skolą ir palūkanas pardavinėti laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą. Apie nurodytą kreditorių susirinkimą ieškovas nebuvo informuotas, nors bankroto byloje ir buvo patvirtintas jo kreditorinis reikalavimas, todėl nepagrįstai buvo apribota jo galimybė dalyvauti kreditorių susirinkime bei pateikti savo nuomonę dėl jame sprendžiamų klausimų. 2016 m. vasario 12 d. BUAB „PET recycling“ ir V. T. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią V. T. už 1 631 Eur buvo perleista 20 852,64 Eur dydžio reikalavimo teisė į skolininką A. B. bei 5 410,32 Eur dydžio reikalavimo teisė į skolininką K. B.. Teigia, kad nurodytų sandorių sudarymas pažeidžia ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesus, nes faktiškai perleistas skolas galima buvo išieškoti. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas grindė aplinkybėmis, kad Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-81-232/2015 V. T. pateikė prašymą panaikinti A. B. ir K. B. nekilnojamajam turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą. Patenkinus tokį V. T. prašymą bei nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamoje byloje gali pasunkėti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, kadangi tretieji asmenys gali perleisti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 22 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas numatė galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau tai nereiškia besąlygiško laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti jų būtinumą. Teismas konstatavo, kad ieškovas nenurodė faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismas sprendė, kad vien tai, jog ieškovas pareiškė ieškinį dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu, savaime nereiškia, kad yra teisinis pagrindas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeista trečiųjų asmenų interesų pusiausvyra, teisėti trečiųjų asmenų interesai, ekonomiškumo, teisingumo ir proporcingumo principai, taip pat laikinosiomis apsaugos priemonėmis trečiųjų asmenų teisės būtų suvaržytos labiau nei reikėtų galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nagrinėjamoje byloje.Aplinkybes, kad Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-81-232/2015 V. T. pateikė prašymą panaikinti A. B. ir K. B. nekilnojamajam turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas vertino kaip savaime nesudarančias teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nagrinėjamu atveju A. B. ir K. B., kaip atsakovams, nėra pareikšti materialinio pobūdžio reikalavimai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
I. S. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino reikšmingas aplinkybes, kad Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-81-232/2015 V. T. pateikė prašymą panaikinti A. B. ir K. B. nekilnojamajam turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl laikinąsias apsaugos priemones būtina taikyti nagrinėjamoje byloje. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas ginčydamas 2015 m. gruodžio 31 d. BUAB „PET recycling“ kreditorių susirinkimo nutarimą dėl reikalavimo teisių perleidimo, siekia atgauti jam priklausantį 316,75 Eur dydžio įsiskolinimą. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad didelė reikalavimų suma objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju ginčijamo sandorio suma A. B. ir K. B., kaip fiziniams asmenims, yra didelė, todėl preziumuojama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Atsakovė BUAB „PET recycling“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.Atsakovės atsiliepimas grindžiamas argumentais, kad prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės yra perteklinės, nes išnagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-81-232/2015 K. B. ir A. B. atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės iki šiol nėra panaikintos.
A. V. T. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.Atsakovo atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra pravalomosios, CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytos, sąlygos – tikėtino ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Pareikštas ieškinys ne tik nėra tikėtinai pagrįstas, tačiau ir vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas ir nesąžiningas, pareikštas siekiant ne tariamos savo teisių ir interesų (316,75 Eur vertės) apsaugos, o iš esmės tyčia trukdyti tinkamam bendrovės procedūrų vykdymui. Teisinga ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė antrosios privalomosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – rizikos galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas vien deklaratyviais samprotavimais ir teiginiais, nesant jokių juos patvirtinančių objektyvių duomenų. Atskirojo skundo argumentai, susiję su tariama didele ieškinio suma, nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės ir faktinės reikšmės, nes trečiųjų asmenų, kurių turtą prašoma areštuoti, atžvilgiu nėra pareikšti jokie materialiniai reikalavimai. Atskirojo skundo argumentai, kad išnagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-81-232/2015 pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos, todėl būtina šias priemones taikyti nagrinėjamoje byloje, taip pat nepagrįsti. Nurodytos laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos ir iki šiol galioja.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė ieškovo prašymą ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti A. B. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą 20 852,64 Eur sumai ir K. B. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą 5 410,32 Eur sumai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, priėmimo. Atsakovo BUAB „PET recycling“ bankroto administratorius 2016 m. birželio 28 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui naujus įrodymus – BUAB „PET recycling“ 2016 m. birželio 22 d. lėšų pervedimo nurodymą, patvirtinantį, kad ieškovui S. P. sumokėta 316,75 Eur skola, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartį, kuria patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje keliami reikalavimai susiję su bankroto byloje vyraujančiu viešuoju interesu, atsakovo BUAB „PET recycling“ bankroto administratoriaus pateiktus dokumentus priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo.CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimai turi būti tikėtinai pagrįsi, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atskirai nepasisakė dėl ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo, kas suponuoja išvadą, kad ieškinys negali būti vertinamas vienareikšmiškai, kitaip tariant, neatmestina bet kokia bylos baigtis, taigi, ir ieškinio pagrįstumas. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamoje teismo nutartyje ieškinio tikėtino (ne)pagrįstumo (prima facie) klausimas nebuvo atsisakymo jas taikyti pagrindas, todėl esminę reikšmę turi antrosios sąlygos – teismo sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų įvertinimas inter alia tai, ar pareikšto prašymo tenkinimas yra galimas iš esmės.Ieškovas antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą iš esmės grindė aplinkybėmis, kad Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-81-232/2015 sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų trečiųjų asmenų A. B. ir K. B. atžvilgiu, panaikinimo, todėl panaikinus šias priemones, jas būtina taikyti nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamoje teismo nutartyje padarytai išvadai, kad nurodytos aplinkybės nesudaro grėsmės būsimo, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo, įvykdymui, kadangi trečiųjų asmenų atžvilgiu nagrinėjamoje byloje nepareikšti jokie materialiniai teisiniai reikalavimai. Be to, kaip teisingai nurodyta atsakovų atsiliepimuose į atskirąjį skundą, Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-81-232/2015 klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nagrinėjimas atidėtas, galutinis teismo sprendimas šiuo klausimu nėra priimtas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamoje byloje yra perteklinis ir nepagrįstai suvaržytų trečiųjų asmenų teises ir interesus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tiesiogiai su ieškovo pareikštais ieškinio reikalavimais ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų tretiesiems asmenims taikymas pažeistų ekonomiškumo ir proporcingumo principus, trečiųjų asmenų teisės būtų suvaržytos labiau nei būtina galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nagrinėjamoje byloje.Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė CPK 144 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnyje įtvirtintas procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, dėl ko teisingai išsprendė klausimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo skundžiamos teismo nutarties panaikinimui.Apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą