Šiaulių apygardos teismo nutartis

2019-10-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-135-309/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-01-04Telšių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-06-05Šiaulių apygardos teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2019-10-10Šiaulių apygardos teismas
  4. KasacijaNutartis · 2020-04-21Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
  5. T-174-671/2020Nutartis · 2020-08-19Telšių apylinkės teismas
  6. TS-3-1007/2021Nutartis · 2021-08-23Šiaulių apylinkės teismas
  7. T-569-363/2023Nutartis · 2023-12-21Klaipėdos apylinkės teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-10
Bylos Nr.
1A-135-309/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-10078-2015-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
Civilinis ieškovas
V. L., S. U.
Nuteistasis
A. R.
Civilinis atsakovas
ADB „G“
Advokatai
Aušra Žukienė
Baudžiamoji byla Nr. 1A-135-309/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10078-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.25.4.2.5.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.6.1.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,dalyvaujant prokurorams Gintarui Girgždžiui, Elonai Korostinai,nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms V. L., S. U.,nuteistajam A. R., jo gynėjai advokatei Aušrai Žukienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 3 (trejus) metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Priteista V. L. iš civilinio atsakovo ADB „G“, kodas (duomenys neskelbtini), 2 000 (du tūkstančiai) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Priteista V. L. iš A. R. 18 000 (aštuoniolika tūkstančių) eurų neturtinei žalai atlyginti ir 210 (du šimtai dešimt) eurų proceso išlaidų.

Priteista D. U. iš civilinio atsakovo ADB „G“, kodas (duomenys neskelbtini), 1 000 (vienas tūkstantis) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Priteista D. U. iš A. R. 14 000 (keturiolika tūkstančių) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Priteista T. L. iš civilinio atsakovo ADB „G“, kodas (duomenys neskelbtini), 1 000 (vienas tūkstantis) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Priteista T. L. iš A. R. 14 000 (keturiolika tūkstančių) eurų neturtinei žalai atlyginti ir 900 (devyni šimtai) eurų proceso išlaidų.

Priteista S. U. iš civilinio atsakovo ADB „G“, kodas (duomenys neskelbtini), 500 (penki šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Priteista S. U. iš A. R. 9 500 (devyni tūkstančiai penki šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti ir 270 (du šimtai septyniasdešimt) eurų proceso išlaidų.

Priteista G. L. iš civilinio atsakovo ADB „G“, kodas (duomenys neskelbtini), 500 (penki šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Priteista G. L. iš A. R. 9 500 (devyni tūkstančiai penki šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti ir 210 (du šimtai dešimt) eurų proceso išlaidų.

Priteista P. G. iš A. R. 1 000 (vienas tūkstantis) eurų neturtinei žalai atlyginti, 575 (penki šimtai septyniasdešimt penki) eurai turtinei žalai atlyginti ir 2 592,90 Eur (du tūkstančiai penki šimtai devyniasdešimt du eurai 90 euro centų) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. R. nuteistas už tai, kad pažeidė transporto priemonių eksploatavimo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus bei buvo sutrikdyta kitų žmonių sveikata, ? būtent: 2015 m. vasario 17 d., apie 6.36 val., kelyje (duomenys neskelbtini) vairuodamas P. G. priklausantį automobilį „Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. 1086, 9 punkto, 14 punkto, 18 punkto, 127 punkto, 128 punkto reikalavimus – nesilaikė eismo dalyviui privalomų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui bei turtui, būdamas neblaivus (kraujyje nustatyta 1,04 promilių etilo alkoholio), važiuodamas automobiliu ne mažesniu nei 141 kilometro per valandą greičiu, t. y. viršydamas du kartus numatytą tame kelio ruože maksimalų leistiną 70 kilometrų per valandą greitį, artėdamas prie sankryžos savalaikiai nesulėtino važiavimo greičio, nesugebėjo laiku sustabdyti ir suvaldyti automobilio, kad išvengti susidūrimo su iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią išvažiavusiu automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo S. L., ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu S. L. dėl eismo įvykio metų patirtų kūno sužalojimų 2015 m. vasario 18 d. ligoninėje mirė, buvo sužalota automobilio ,,VW Passat“ keleivė D. U., kuriai dėl galvos sumušimo su galvos smegenų sukrėtimu, lydimu galvos smegenų pabrinkimu, kairės alkūnės sumušimu, buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, buvo sužaloti „Alfa Romeo“ keleiviai R. S., kuriam dėl galvos sumušimo su muštine žaizda kairio antakio srityje, galvos smegenų sukrėtimo, kairės plaštakos ir dubens sumušimo buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ir P. G., kuriam dėl galvos sumušimo su žaizdomis nosies ir dešinio skruosto srityse, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimo, uždaro dešinio šlaunikaulio lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo: panaikinti Telšių apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. apkaltinamąjį nuosprendį kaip neteisėtą bei nepagrįstą ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį; civilinius ieškinius atmesti.

2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, susijusių su įrodymų rinkimu ir vertinimu, taip pat pažeidė in dubio pro reo principą, reiškiantį, kad kaltinimas negali būti pagrįstas prielaidomis ar manymais, o visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai.

2.2. Nuteistojo teigimu, net ir antrą kartą bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, nėra neginčijamai nustatyta, kurio eismo įvykyje dalyvavusio transporto priemonės vairuotojo veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Be to, skirtingose, tačiau lygiavertėse ekspertų išvadose yra pateikti skirtingi atsakymai į klausimą, kas vairavo automobilį „Alfa Romeo“: 2016 m. sausio 21 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog tikėtina, kad nagrinėjamo įvykio metu susidūrimo su automobiliu „VW Passat“ momentu automobilyje „Alfa Romeo 156“ P. G. sėdėjo automobilio „Alfa Romeo 156“ vairuotojo vietoje, o A. R. sėdėjo priekinėje keleivio vietoje; UAB „I“ 2016 m. gruodžio 8 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad labiausiai tikėtina, jog nagrinėjamo įvykio metu susidūrus su automobiliu „VW Passat“ momentu, automobilyje „Alfa Romeo 156“ A. R. sėdėjo vairuotojo vietoje, o P. G. – keleivio vietoje; paskyrus komisijinę kompleksinę autotechninę ir medicininę ekspertizę, ją atlikus 2017 m. rugsėjo 8 d. ekspertizės išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad A. R. galva sužalota atsitrenkus į kietą buką paviršių, o P. G. veidas buvo sužalotas atsitrenkus į riboto paviršiaus objektus, ne į priekinį stiklą, negalima nustatyti, kas, t. y. A. R. ar P. G., vairavo automobilį „Alfa Romeo 156“ eismo įvykio metu. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjant Šiaulių apygardos teisme 2017 m. rugsėjo 8 d. komisijinė kompleksinė autotechninė ir medicininė ekspertizė (ekspertizė akto Nr. (duomenys neskelbtini)) nebuvo vertinama, teismui kilo abejonių dėl byloje atliktų ekspertizių. Pažymi, kad teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. M. patvirtino 2017 m. rugsėjo 8 d. atliktos ekspertizės išvadas, t. y. patvirtino, jog negalima nustatyti, kas vairavo automobilį „Alfa Romeo“. Atkreipia dėmesį, kad ant išsiskleidusios oro pagalvės buvo rastas žmogaus kraujas, atlikus DNR tyrimą nustatyta, kad vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su P. G. DNR profiliu su 99,999999999999999 % tikimybe. Atlikus kompleksinę teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizę, 2018 m. gegužės 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad A. R. sėdėjo už vairo, o P. G. – priekinėje keleivio vietoje. Pasak apelianto, teismas, vadovaudamasis tik 2018 m. gegužės 25 d. ekspertizės išvadomis ir neanalizuodamas bei nevertindamas kitų bylos tyrimo metu atliktų ekspertizių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad vertinti įrodymus yra išimtinė teismo, o ne ekspertų teisė.

2.3. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotos automobilių padėtys po susidūrimo, tačiau susidūrimo vieta neužfiksuota, be to, nors schemoje pažymėtos automobilio „Alfa Romeo“ dvigubos 11 m stabdymo žymės, tačiau šios žymės neužfiksuotos nei fotonuotraukose, nei vaizdo medžiagoje. Nuteistojo teigimu, šie duomenys itin svarbūs nustatant automobilio „Alfa Romeo“ važiavimo greitį, kuris ekspertų išvadose įvardijamas kaip pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis.

2.3. Be to, pasak A. R., pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į 2016 m. gruodžio 24 d. ekspertizės išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų automobilių vairuotojų techniniu požiūriu nepriimtini veiksmai, neanalizavo automobilio „VW Passat“ vairuotojo veiksmų ryšio su kilusiomis pasekmėmis, abipusės kaltės klausimas liko nespręstas. Akcentuoja, kad ekspertų išvadose nurodyta, jog abiejų automobilių vairuotojai pažeidė KET reikalavimus.

2.4. Mano, kad P. G. pateikta fotonuotrauka iš jo asmeninio archyvo turi būti vertinama kritiškai, nes ji pateikta praėjus keleriems metams po įvykio, jos darymo laiko identifikuoti nėra galimybės, taigi ekspertai, atlikdami ekspertizę, šios fotonuotraukos negalėjo vertinti kaip objektyvaus įrodymo. Nuteistojo įsitikinimu, byloje nepavyko pašalinti abejonių, susijusių su tiesos nustatymu, t. y. su tuo, kas eismo įvykio metu vairavo automobilį „Alfa Romeo“.

2.5. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes teisminio nagrinėjimo metu išsamiai neišnagrinėjo ir neištyrė bylos aplinkybių, sprendimus priėmė remdamasis nepatikimais, prieštaringais įrodymais. Teismas nuosprendį pagrindė prielaidomis, spėlionėmis ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies, 4 dalies, 5 dalies nuostatas, t. y. padarė esminius BPK pažeidimus. Padarydamas šiuos pažeidimus, teismas pažeidė ir in dubio pro reo principą.

3. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Pagal BK 281 straipsnio 6 dalį atsako tas, kas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šiame BK straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina keturi esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, taip pat nusikalstamos veikos subjekto būsena – apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 6 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų keturių įvardytų požymių buvimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010, 2K-110-699/2017, 2K-146-895/2018).

6. Apeliaciniame skunde A. R. teigia, kad byloje neginčijamai nenustatyta, kas kaltas dėl eismo įvykio, pažymi, kad lygiavertėse ekspertų išvadose nurodyti skirtingi asmenys, vairavę automobilį „Alfa Romeo 156“. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje juos išdėstė ir pateikė įrodymų analizę bei išvadas dėl jų vertinimo. Priešingai, nei teigia apeliantas, teismas jo kaltę grindė ne prielaidomis, o byloje surinktų ir pagal įstatymo reikalavimus ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma.

Žemesnės instancijos teismas

8. Nors A. R. neigia vairavęs automobilį „Alfa Romeo 156“ ir padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jo kaltę padarius BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina byloje surinkti įrodymai. Iš nukentėjusiojo P. G. parodymų matyti, kad jis nuosekliai tvirtino, jog jam priklausantį automobilį „Alfa Romeo 156“ leido vairuoti neblaiviam A. R., nes pats buvo išgėręs, po to, kai jie sustojo prie gyvenvietės ženklo nusišlapinti ir vėl įsėdo į automobilį, prie vairo atsisėdo A. R., o jis (P. G.) atsisėdo į keleivio vietą, užmigo ir atsipeikėjo tik greitosios pagalbos automobilyje. Jis (P. G.) nebuvo prisisegęs saugos diržo. Nurodė, kad R. S. sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės (3 t., b. l. 14–16; 5 t., b. l. 21–22; 6 t., b. l. 64–66). Šiuos nukentėjusiojo P. G. parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl abejoti minėtų parodymų teisingumu nėra pagrindo. Tai, kad jo automobilį vairavo A. R., jis pats sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, o R. S. – ant galinės automobilio sėdynės, P. G. patvirtino ir akistatos, atliktos tarp jo bei A. R., metu (1 t., b. l. 107–109).

9. Liudytojas R. S. taip pat nuosekliai nurodė, kad po to, kai jie sustojo prie ženklo nusišlapinti, už P. G. automobilio vairo sėdo A. R., P. G. atsisėdo į priekinę keleivio sėdynę, jis (R. S.) atsisėdo ant galinės automobilio sėdynės, o paskui ant jos atsigulė. Ligoninėje pats A. R. jam patvirtino, kad jis vairavo automobilį. Važiuojant į U., automobilį vairavo A. R., jis norėjo išbandyti automobilio greitį ir buvo pasiekę 200 kilometrų per valandą greitį. Kai jie grįžo iš U., A. R. liko sėdėti už automobilio vairo, jie buvo sustoję nusišlapinti prie V. ženklo, po to A. R. toliau vairavo automobilį, jis (R. S.) aiškiai matė, kad į vairuotojo vietą grįžo A. R.. Pavažiavus 10–15 minučių, jis atsigulė ant galinės automobilio sėdynės ir užmigo. Atsibudo greitosios pagalbos automobilyje. Ligoninėje A. R. paklausus, kas atsitiko, pastarasis atsakė, kad jis vairavo automobilį ir važiuodamas 160 kilometrų per valandą greičiu atsitrenkė į kito automobilio šoną. Į pateiktus klausimus R. S. atsakė, kad A. R. automobilyje buvo prisisegęs saugos diržu, o P. G. – neprisisegęs, sėdėjo šonu, nugara į dureles. Nurodė, kad jis neturi pagrindo apkalbėti A. R., nes jie 10 metų buvo klasiokai, jį pažįsta ilgiau nei P. G.. Jų santykiai po įvykio nėra priešiški, jie nebebendrauja dėl to, kad jis (R. S.) gyvena kitame mieste (3 t., b. l. 16–17; 6 t., b. l. 56–57). Suvedus R. S. ir A. R. į akistatą, R. S. patvirtino, kad prieš eismo įvykį P. G. automobilį „Alfa Romeo“ tikrai vairavo A. R., o ne P. G., ir A. R., vairuodamas automobilį, pateko į eismo įvykį. Nurodė, kad P. G. sėdėjo keleivio sėdynėje šalia vairuoto, o jis (R. S.) – ant galinės automobilio sėdynės. Kai jis ligoninėje A. R. paklausė, kas įvyko, A. R. atsakė, kad jam vairuojant automobilį ir važiuojant maždaug 160 kilometrų per valandą greičiu, atsitrenkė į kitą automobilį (1 t., b. l. 81–83).

10. Liudytoja V. V., teisiamajame posėdyje perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 115–116, 6 t., b. l. 58), patvirtino, kad šie parodymai yra teisingi, po įvykio A. R. jai paskambinęs pranešė, jog P. G. yra ligoninėje, į jos klausimą, kas vairavo automobilį, A. R. atsakė, kad vairavo jis. P. G. jai sakė, kad jis tikrai automobilio nevairavo.

11. Liudytoja D. G. parodė, kad jai atvykus į įvykio vietą, policijos pareigūnams leidus iš sūnaus automobilio pasiimti vertingus daiktus, ji iš P. G. automobilio paėmė sūnaus „kedus“, buvusius priekinėje keleivio pusėje ant kilimėlio. Jai nuvykus į ligoninę, sūnus tvirtino, kad jis automobilio nevairavo, R. S. ligoninės priimamajame pasakė, kad automobilį vairavo A. R.. Matė, kad sūnaus automobilyje buvo išsiskleidusi tik vairuotojo pusės oro pagalvė, neatsidarė tik automobilio bagažinė, o visos durys buvo atidarytos. Automobilio magnetolą išsiėmė pro vairuotojo pusę (3 t., b. l. 46–48). Atkreipiamas dėmesys, kad tiek nukentėjusysis P. G., tiek liudytojas R. S. nuosekliai teigė, jog automobilį vairavo A. R., o P. G. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, liudytoja V. V. nurodė, kad pats A. R. jai pasakė, jog automobilį vairavo būtent jis, o liudytoja D. G. nurodė, kad P. G. sportinius batelius rado automobilio priekinėje keleivio pusėje ant kilimėlio, visos automobilio durys buvo atidarytos, neatsidarė tik bagažinė. Įvertinus visus šiuos parodymus kartu su nuteistojo A. R. parodymais, nėra pagrindo tikėti pastarojo parodymais, kad jis sėdėjo keleivio vietoje, o automobilį vairavo P. G. ir P. G. po autoįvykio jis iš automobilio traukė pro priekines keleivio dureles todėl, kad neatsidarė vairuotojo pusės durelės. Pastebėtina, kad A. R. nurodė, jog P. G. batai nusimovė jam tempiant pastarąjį iš automobilio, taigi, nelogiška būtų manyti, kad tempiant asmenį iš automobilio vairuotojo vietos pro keleivio pusę, abu jo batai liktų ant kilimėlio keleivio pusėje (3 t., b. l. 48–50, 6 t., b. l. 48–51).

12. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. gegužės 25 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad intensyviai stabdomas ir judėdamas 129 kilometrų per valandą greičiu automobilis „Alfa Romeo“ priekine dalimi, visu pločiu, trenkėsi į priešais jį buvusio ir į jį kairiuoju šonu pasisukusio, apie 20 kilometrų per valandą greičiu judėjusio automobilio „VW Passat“ kairį šoną. Automobilyje buvusių žmonių kūnus pirminio smūginio kontakto su automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) metu veikė inercijos jėga į priekį ir į kairę pagal automobilio judėjimo kryptį. Priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjęs asmuo, nesuveikus oro pagalvei, galva atsitrenkė į priekinį automobilio skydą viršutinėje dalyje ir stiklą, bei dešine šlaunimi į priekinį skydą ties daiktadėže, o už vairo sėdėjęs asmuo, suveikus oro pagalvei, galva trenkėsi į sėdynės galvos atlošą ar į kitas salono atsikišusias dalis. Tokį važiavusių asmenų judėjimo automobilyje mechanizmą objektyviai grindžia inercijos veikimo kryptys bei suveikusių ir nesuveikusių oro pagalvių įtaka. A. R. ir P. G. sužalojimų išsidėstymas, jų pobūdis santykyje su automobilio sugadinimais ir ryšyje su nustatytu eismo įvykio mechanizmu gali būti paaiškinti tik tuo, kad įvykio metu A. R. sėdėjo už vairo, o P. G. – priekinėje keleivio vietoje. Ekspertizės akto išvadoje taip pat nurodyta, jog nėra pagrindo teigti, kad šio kompleksinio tyrimo rezultatai turi įtakos 2015 m. rugpjūčio 26 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktoms išvadoms dėl eismo įvykio aplinkybių, t. y. automobilio „Alfa Romeo“, greičio prieš įvykį; pagrindinių sąlygų eismo įvykiui kilti ir eismo įvykio mechanizmo, aprašyto tiriamojoje išvados dalyje (4 t., b. l. 191–200).

13. Teisiamajame posėdyje ekspertė L. L. paaiškino, kad atlikus kompleksinį tyrimą padaryta išvada, jog vairuotojo vietoje sėdėjo A. R.. Tokia išvada padaryta todėl, kad jo pėdoje yra sužalojimas, o veide rimtesnių sužalojimų nėra. A. R. sėdint keleivio pusėje, sužalojimas negalėjo atsirasti atsitrenkiant į stiklą (6 t., b. l. 59). Ekspertė J. G.-D. teisiamajame posėdyje nurodė, kad įvertinus asmenų sužalojimų visumą ryšyje su automobilio sugadinimais ir, kaip eismo įvykio metu judėjo kūnai, pagal turimą medžiagą buvo nustatyta, kad prieš eismo įvykį vairuoto vietoje turėjo sėdėti A. R., o P. G. turėjo sėdėti keleivio vietoje. A. R. susižaloti trenkdamasis pakaušiu į stiklą niekaip negalėjo, o P. G. sužalojimai nėra būdingi oro pagalvės sužalojimams, visuma sužalojimų negalėjo atsirasti nuo oro pagalvės išsiskleidimo, o būtent atitiko atsitrenkimą į automobilio panelę, kuri buvo sulaužyta eismo įvykio metu. P. G. šlaunikaulis lūžo nuo tiesioginės traumos, iš išorinės šlaunies pusės, šiek tiek priekin, o sėdint vairuotojo vietoje, taip kojų nepasuksi. Taip kojoms pasisukti, kad dešinės kojos viršutinis trečdalis, jo viršutinis paviršius trenktųsi į kažkokią automobilio salono detalę, neleistų ir vairas bei išsiskleidusi oro pagalvė. P. G. atsipalaidavus sėdint keleivio vietoje, kojos galėjo būti pasisukusios šiek tiek kairėn. Lūžis atsirado nuo tiesioginio trauminio poveikio mechanizmo. Kadangi P. G. nebuvo prisisegęs saugos diržo, jo padėtis galėjo keistis. A. R. nustatytas kairės pėdos sumušimas būdingas sėdint vairuotojo vietoje. Iš sužalojimų visumos galima tiksliai pasakyti, kur kas automobilyje sėdėjo (6 t., b. l. 59–61). Ekspertas J. P. nurodė, kad P. G. veidu trenkėsi į automobilio panelę, kurios kraštai nelygūs, ir dėl to prasidėjo kraujavimas, kraujas galėjo užtikšti ir kitoje automobilio vietoje, nes pertvaros tarp vairuoto ir keleivio nebuvo (6 t., b. l. 61–62).

14. Dėl to, kas paminėta, apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog atlikus kraujo, rasto ant automobilio vairo apsaugos oro pagalvės, DNR tyrimą gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, sutampa su P. G. DNR profiliu su 99,99999999999999 procentų tikimybe (1 t., b. l. 161–162), nuteistojo A. R. kaltės padarius BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytą nusikaltimą nepaneigia. Iš eksperto J. P. paaiškinimų matyti, kad esant byloje nustatytam eismo įvykio mechanizmui ir P. G. sužalojimams, jo kraujas automobilio salone galėjo užtikšti ne tik ant automobilio panelės, į kurią jis trenkėsi, bet ir kitose automobilio vietose (įskaitant automobilio vairo apsaugos oro pagalvę). Taigi serologinės tyrimo išvados duomenys nepaneigia 2018 m. gegužės 25 d. kompleksinėje ekspertizėje nustatytų aplinkybių. Be to, šios ekspertizės aprašomojoje dalyje nurodyta, kad DNR tyrimas (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)), atliktas tik iš vieno kraujo pėdsako (paimtas nuo oro pagalvės), įvardinto kaip dėmė (šis terminas naudojamas, kada dėl įvairių faktorių negalima nustatyti konkrečios kraujo pėdsako rūšies), kuris liudija apie jo priklausomybę P. G., bet neatlikus iš kitų stebimų automobilio salone į kraują panašių pėdsakų (ant porankio, keleivio priekinės sėdynės) DNR tyrimų, t. y. neturint pilno vaizdo, paimto iš automobilio salono įvairių vietų, bei nenustačius šių pėdsakų rūšį ir susidarymo mechanizmą, jis nėra laikomas pakankamai informatyviu rezultatu, leidžiančiu spręsti apie konkrečių asmenų sėdėjimo vietą priekinėse automobilio salono vietose. Todėl šis tyrimas nebuvo įtrauktas į asmenų, sėdėjusių „Alfa Romeo“ priekinėse automobilio vietose, sprendimą.

15. 2015 m. rugpjūčio 26 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tikėtina, jog prieš įvykį automobiliu „Alfa Romeo 156“ buvo važiuojama apie 141 kilometro per valandą greičiu. Tikėtina, kad pagrindine sąlyga nagrinėjamam įvykiui kilti buvo automobilio „Alfa Romeo 156“ vairuotojo veiksmai – keldamas grėsmę eismo saugumui važiavo du kartus viršijant didžiausią įvykio vietoje leistiną važiavimo greitį ir dėl to susidarė situacija, kad iš šalutinio kelio į pagrindinį įvažinėjantis automobilis „VW Passat“ sudarė kliūtį pagrindiniu kelių važiavusiam automobiliui „Alfa Romeo 156“. Jeigu prie „Stop“ linijos sustojusio automobilio „VW Passat“ vairuotojas S. L., esant tamsiam paros metui, turėjo objektyvią galimybę pastebėti, kad jam iš kairės pagrindiniu keliu atvažiuojantis automobilis „Alfa Romeo 156“ artėja ženkliai viršydamas didžiausią įvykio vietoje leidžiamą greitį, tai S. L. veiksmai – sankryžoje važiuodamas šalutiniu keliu nedavė kelio pagrindiniu keliu važiavusiam automobiliui „Alfa Romeo 156“ – techniniu požiūriu, taip pat buvo pagrindine sąlyga nagrinėjamam įvykiui kilti (1 t., b. l. 168–174). Apylinkės teismo posėdyje ekspertas D. J. patvirtino savo išvadas, duotas specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir pažymėjo, kad atliktais skaičiavimais įrodyta, jog automobilio „Alfa Romeo“ vairuotojas viršijo greitį, jis nustatė, kad automobilis „Alfa Romeo“ važiavo 141 kilometro per valandą greičiu (3 t., b. l. 163–165). Kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nukentėjusioji D. U. parodė, kad jos senelis S. L. atvažiavęs prie sankryžos sustojo, nes buvo „Stop“ ženklas, jie apsidairė, kelyje tuo metu nieko nesimatė. Kito automobilio šviesų ji nematė, matė tik gatvės šviestuvus (3 t., b. l. 19–20; 6 t., b. l. 51). Be to, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas eksperimentas (1 t., b. l. 179–180), tačiau jis buvo atliktas automobiliui judant ne 141 kilometro per valandą greičiu, o 70 kilometrų per valandą greičiu. Įvertinus visumą byloje surinktų duomenų, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad S. L. į sankryžą įvažiavo būdamas įsitikinęs, kad tai yra saugu, jis negalėjo numatyti, kad kitas automobilis važiuoja dvigubai viršydamas leidžiamą greitį. Įvertinus visumą byloje surinktų įrodymų konstatuojama, kad byloje teisingai nustatyta, jog būtent A. R. pažeidė KET reikalavimus ir būtent šie pažeidimai buvo būtina sąlyga padariniams kilti. Tarp A. R. padarytų pažeidimų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes neginčijamai nustatyta, kad A. R., vairuodamas automobilį būdamas neblaivus ir žymiai viršydamas leidžiamą greitį – važiuodamas ne mažesniu negu 141 kilometro per valandą greičiu, kai maksimalus leidžiamas greitis yra 70 kilometrų per valandą, artėdamas prie sankryžos laiku nesulėtino važiavimo greičio, nesugebėjo laiku sustabdyti bei suvaldyti automobilio ir susidūrė su S. L. vairuotu automobiliu, t. y. įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl A. R. neteisėtų veiksmų mirė automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas S. L., šio automobilio keleivei D. U. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, automobilio „Alfa Romeo“ keleiviui R. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o šio automobilio keleiviui P. G. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad priežastinis ryšys dėl eismo įvykio konstatuotas teisingai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai – A. R. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Daryti priešingas išvadas dėl apelianto kaltės negu skundžiamame nuosprendyje padarė pirmosios instancijos teismas ir priimti A. R. išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

16. Kaip minėta, apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vadovavosi tik 2018 m. gegužės 25 d. ekspertizės išvadomis, neanalizavo ir nevertino kitų byloje atliktų ekspertizių ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad vertinti įrodymus yra išimtinė teismo, o ne ekspertų teisė. Be to, pasak A. R., pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į 2016 m. gruodžio 24 d. ekspertizės išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog eismo įvykio kilimą sąlygojo abiejų automobilių vairuotojų techniniu požiūriu nepriimtini veiksmai, neanalizavo automobilio „VW Passat“ vairuotojo veiksmų ryšio su kilusiomis pasekmėmis.

17. Atsakant į šiuos skundo argumentus pažymima, kad, kaip jau nurodyta šios nutarties 14 punkte, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama skunde, analizavo bei vertino ir automobilio „VW Passat“ vairuotojo veiksmus, ir padarė pagrįstą išvadą, kad S. L. neturėjo objektyvios galimybės pastebėti, kad jam iš kairės pagrindiniu keliu atvažiuojantis automobilis „Alfa Romeo“ artėja žymiai, t. y. dvigubai, viršydamas didžiausią įvykio vietoje leidžiamą greitį. Kaip minėta, šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, tarp jų – ir visas specialistų bei ekspertizių išvadas. Taigi nenustačius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų atliekant įrodymų tyrimą ir vertinimą pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį bei surašant nuosprendį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

18. Iš bylos matyti, kad A. R. viso proceso metu neigė eismo įvykio metu vairavęs automobilį, nurodė, jog automobilį „Alfa Romeo“ vairavo P. G., o jis sėdėjo priekinėje keleivio vietoje. Siekiant išsiaiškinti tiesą dėl automobilį vairavusio asmens, byloje buvo gautos viena kitai prieštaraujančios ekspertizių išvados: Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2016 m. sausio 21 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 195–200) nurodyta, jog tikėtina, kad nagrinėjamo įvykio metu, susidūrimo su automobiliu „VW Passat“ momentu, automobilyje „Alfa Romeo 156“ P. G. sėdėjo automobilio „Alfa Romeo 156“ vairuotojo vietoje, o A. R. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje; Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2017 m. rugsėjo 8 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 11–16), nurodyta, kad negalima nustatyti, kurioje automobilio „Alfa Romeo 156“ salono vietoje eismo įvykio metu buvo A. R., o kurioje – P. G., negalima nustatyti, kas – A. R. ar P. G. – vairavo automobilį „Alfa Romeo 156“ eismo įvykio metu. Be to, prieštaravimų buvo ne tik tarp minėtų ekspertizės aktų, bet ir privačių specialistų pateiktų išvadų dėl eismo įvykio mechanizmo ir P. G. bei A. R. buvimo vietos automobilyje įvykio metu. Dėl to Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartimi byloje buvo paskirta kompleksinė teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizė, ją pavesta atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertų komisijai (4 t., b. l. 168–170). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. gegužės 25 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada, kad A. R. ir P. G. sužalojimų išsidėstymas, jų pobūdis santykyje su automobilio sugadinimais ir ryšyje su nustatytu eismo įvykio mechanizmu gali būti paaiškinti tik tuo, kad įvykio metu A. R. sėdėjo už vairo, o P. G. – priekinėje keleivio vietoje. Ekspertizės akto išvadoje taip pat nurodyta, jog nėra pagrindo teigti, kad šio kompleksinio tyrimo rezultatai turi įtakos 2015 m. rugpjūčio 26 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktoms išvadoms dėl eismo įvykio aplinkybių, t. y. automobilio „Alfa Romeo“, greičio prieš įvykį; pagrindinių sąlygų eismo įvykiui kilti ir eismo įvykio mechanizmo, aprašyto tiriamojoje išvados dalyje (4 t., b. l. 191–200). Siekiant objektyviai nustatyti tiesą byloje teisiamajame posėdyje buvo apklausti kompleksinę teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizę atlikę ekspertai L. L., J. G.-D., J. P., kiekvienas iš jų savo išvadas patvirtino, pateikė paaiškinimus apie išvadose nustatytas aplinkybes ir atsakė į jiems pateiktus klausimus. Ekspertai pateikė kategorišką išvadą, kad automobilį „Alfa Romeo“ pagal asmenų sužalojimų visumą juos vertinant su automobilio sugadinimais ir kūnų judėjimu automobilyje eismo įvykio metu, vairavo būtent A. R., o ne P. G. – pastarasis sėdėjo automobilio priekyje esančioje keleivio vietoje. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. gegužės 25 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad jis pateiktas įvertinus visus ekspertizės atlikimui reikšmingus bylos duomenis, įskaitant ir byloje esančias specialistų išvadas, o P. G. atstovo advokato M. M. pateiktoje fotonuotraukoje (3 t., b. l. 174, 175) užfiksuotus P. G. veido sužalojimus sugretinus su medicininiuose dokumentuose užfiksuotais sužalojimais. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad byloje esančios ekspertizių išvados patvirtintos arba paneigtos išsamiomis kompleksinės teismo medicinos – eismo įvykio ekspertizės išvadomis, pagrįstai atskirai nebeanalizavo ir nebevertino visų byloje esančių ekspertizių ir specialistų išvadų. Tai, kad kompleksinėje 2018 m. gegužės 25 d. ekspertizėje pateiktos kitokios išvados, negu norėtų nuteistasis, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis šios ekspertizės išvadomis, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas A. R. kaltę grindė ne tik 2018 m. gegužės 25 d. ekspertizės išvadomis, bet visuma byloje surinktų ir teismo tinkamai ištirtų bei įvertintų įrodymų, t. y. ekspertizės išvadas vertino kartu su kitais bylos įrodymais – nukentėjusiojo, liudytojų, paties nuteistojo parodymais, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, eismo įvykio vietos schema, byloje esančiomis fotonuotraukomis ir kita bylos medžiaga. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde akcentuojami tik nuteistajam palankūs duomenys (kuriuos paneigia kitų byloje surinktų įrodymų visuma), o toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės vertinti jų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-719/2018).

19. Atsakant į nuteistojo skundo argumentą, kad, nors schemoje yra pažymėtos automobilio „Alfa Romeo“ dvigubos 11 m stabdymo žymės, tačiau šios žymės neužfiksuotos nei fotonuotraukose, nei vaizdo medžiagoje, o šie duomenys yra itin svarbūs nustatant automobilio „Alfa Romeo“ važiavimo greitį, pažymima, kad tai nėra pagrindas išvadai, jog šiuo atveju automobilio „Alfa Romeo“ važiavimo greitis nustatytas neteisingai. 2015 m. rugpjūčio 26 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), įvertinus bylos duomenis, įskaitant kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 16–17) užfiksuotus duomenis, eismo įvykio vietos schemą (1 t., b. l. 18), įvykio vietos apžiūros protokolo priede – fotolentelėje – užfiksuotus duomenis (1 t., b. l. 19–23) nurodyta, kad tikėtina, jog prieš įvykį automobiliu „Alfa Romeo 156“ buvo važiuojama apie 141 kilometrų per valandą greičiu. Apylinkės teismo posėdyje ekspertas D. J. patvirtino savo išvadas ir nurodė, kad atlikęs skaičiavimus jis nustatė, jog automobilis „Alfa Romeo“ važiavo 141 kilometro per valandą greičiu. Kartu šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad 2018 m. gegužės 25 d. kompleksinės ekspertizės akto išvadoje be kita ko nurodyta, jog nėra pagrindo teigti, kad šio kompleksinio tyrimo rezultatai turi įtakos 2015 m. rugpjūčio 26 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktoms išvadoms dėl eismo įvykio aplinkybių, t. y. automobilio „Alfa Romeo“ greičio prieš įvykį, pagrindinių sąlygų eismo įvykiui kilti ir eismo įvykio mechanizmo, aprašyto tiriamojoje išvados dalyje. Taigi tai, kad automobilio „Alfa Romeo“ stabdymo žymės neužfiksuotos fotonuotraukose, nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog prieš įvykį automobiliu „Alfa Romeo 156“ A. R. važiavo ne mažesniu kaip 141 kilometro per valandą greičiu, t. y. net du kartus viršydamas leistiną nustatytą maksimalų 70 kilometrų per valandą greitį.

20. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. R. kaltu ir nuteisė jį pagal BK 281 straipsnio 6 dalį.

21. Kaip minėta, apeliaciniame skunde nuteistasis prašė priimti jam išteisinamąjį nuosprendį ir šiuo pagrindu nukentėjusiųjų civilinius ieškinius atmesti, tačiau nenurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti nukentėjusiesiems civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra neteisingas, taip pat neginčijo priteistų civilinių ieškinių dydžio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas A. R. apkaltinamąjį nuosprendį ir priteisdamas nukentėjusiesiems civilinius ieškinius, įstatymų reikalavimų nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Zigmas KavaliauskasRaimundas JurgaitisVidmantas Mylė