Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Eduardo Maškevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. A. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Kepenio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo H. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis iki 2015 m. balandžio 30 d.) – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis ir jų pardavimą 2015 m. spalio 1 d.) – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis 2015 m. spalio 6 d., turint tikslą parduoti ar kitaip platinti) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2016 m. birželio 28 d.

Nuosprendžiu nuteistas ir A. B., tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

H. A. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ir laikė narkotinę medžiagą – kokainą, taip pat šią medžiagą pardavė: jis iki 2015 m. balandžio 30 d. nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip 0,886 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 0,157 g narkotinės medžiagos – kokaino, šiuos miltelius, išfasuotus į ne mažiau kaip vieną polietileninį maišelį, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė, kol tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje pardavė A. B..

Be to, H. A. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo, laikė ir gabeno narkotinę medžiagą – kokainą, taip pat šią narkotinę medžiagą pardavė: jis iki 2015 m. spalio 1 d. nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip 1,724 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 0,158 g narkotinės medžiagos – kokaino, juos, išfasuotus į ne mažiau kaip du polietileninius maišelius, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, H. A. 2015 m. spalio 1 d. apie 19.50 val. automobiliu „Mercedes-Benz E250“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą kiekį išfasuotos narkotinės medžiagos atgabeno į (duomenys neskelbtini), kur už 160 Eur pardavė anoniminiam liudytojui Nr. 285-2.

H. A. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo, laikė ir gabeno narkotinę medžiagą – kokainą: jis iki 2015 m. spalio 6 d. nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip 1,713 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 0,474 g narkotinės medžiagos – kokaino, juos, išfasuotus į ne mažiau kaip du polietileninius maišelius, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, H. A. 2015 m. spalio 6 d. vakare du polietileninius maišelius su 1,713 g baltos spalvos milteliais, kurių sudėtyje buvo 0,474 g narkotinės medžiagos – kokaino, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, pasiėmė su savimi bei automobiliu „BMW X5“, valst. Nr. „(duomenys neskelbtini)“, gabeno iki tos pačios dienos 19.30 val., kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu H. A. nuteistas dėl trijų atskirų nusikalstamų veikų pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už neteisėtą disponavimą narkotine medžiaga – kokainu. Apygardos teismas, patikrinęs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentus, atlikęs įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė išsamiai motyvuotas išvadas dėl nuteistojo H. A. kaltės, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-67-746/2015). Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti teismui padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi aptartų reikalavimų, išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, sugretino tarpusavyje, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, leidžiančius sudėlioti logišką įvykių grandinę. Skundžiamame nuosprendyje argumentuotai aptarta, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Vien tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nesutinka su nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog apylinkės teismo išvados dėl H. A. kaltumo yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu H. A. pripažintas kaltu pagrįstai, jo kaltę, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, įrodo būtent įrodymų visuma.

Skundžiamame nuosprendyje detaliai aptarta, kodėl tikima A. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pagarsintais teisiamajame posėdyje, kuriuose jis nurodė kokainą įsigijęs iš H. A., o ne parodymais duotais teisme, ir kolegija šiems argumentams visiškai pritaria. Akivaizdu, jog ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjui A. B. duoti parodymai yra aiškūs, išsamūs, priešingai nei duotieji teisme, kuriuose buvo pateikta nelogiška versija apie nežinia kieno automobilyje paliktą maišelį su kokainu, kurį A. B. neva įtikintas anoniminio liudytojo pastarajam ir pardavė. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvuota, kodėl vertinama, kad A. B. anoniminio liudytojo nebuvo išprovokuotas parduoti narkotines medžiagas. Taigi visiškai neįtikinanti A. B. teisme deklaruota pozicija, jog jis automobilio bagažinėje rastą, neva ne jam priklausantį kažkieno paliktą maišelį su narkotine medžiaga sugalvojo parduoti pašaliniam asmeniui, racionalių tokio savo elgesio motyvų nuteistasis negalėjo nurodyti. Todėl visiškai pagrįstai apylinkės teismas, patikrinęs apklausų vykdymo aplinkybes bei pašalinęs abejones dėl kaltinamųjų deklaruoto tariamo pareigūno poveikio, rėmėsi A. B. ikiteisminio tyrimo apklausose duotais parodymais apie tai, iš ko jis įgijo narkotinę medžiagą – kokainą. Nors nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose akcentuojama, jog vien A. B. ankstesnio prisipažinimo nepakanka, jo nepatvirtina kiti duomenys, tačiau tokie argumentai atmestini. A. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš tikrųjų yra labai svarbūs nustatinėjant H. A. kaltę inkriminuotame epizode, tačiau jie nėra vieninteliai, priešingai, kiti bylos duomenys atitinka ikiteisminio tyrimo metu A. B. nurodytas aplinkybes.

A. B. ir H. A. bendravimą telefonu, taip pat ir panašiu laikotarpiu, kaip inkriminuotas nusikaltimo epizodas, patvirtina elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti pokalbiai bei žinutės. Pokalbiuose tiesiogiai narkotinė medžiaga neminima, tačiau vartojami užmaskuojantys terminai (paskolos, batai, merginos, klausiama „ar turi pigaus“ „ko nors“ ir t. t.), aptariami kiekiai. H. A. teisiamajame posėdyje neigė, kad užfiksuoti jo pokalbiai, o A. B. teisme išvis dėl jų neišsakė aiškios pozicijos, be to, pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniuose skunduose keltas fonoskopinės ekspertizės klausimas dėl to, ar užfiksuotuose pokalbių įrašuose girdimi kaltinamųjų balsai, tačiau bylos duomenų visuma leidžia aiškiai nustatyti telefonų numerių priklausomybę, identifikuoti kalbančiuosius. Iš bylos medžiagos galima spręsti, jog A. B. ir H. A. bendravo draugiškai, kaip teisme nurodė ir pats H. A., juos siejo bendros kompanijos, jie buvo draugai. Iš telefoninių pokalbių matyti, kad jie bendravo pakankamai dažnai, kai kada paminėdavo asmeninio gyvenimo detalės (darbas įmonėj 2015-01-30 pokalbyje, vaiko gimtadienis 2015-02-13 pokalbyje ir t. t.), be to, asmeninio gyvenimo detalių minima ir apelianto naudotais telefonų numeriais bendraujant ne tik su A. B., bet ir su kitais asmenimis, todėl identifikuoti kalbančiuosius galima. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad buvo patikrinta, ar tikrai reikšmingu laikotarpiu telefonų numeriais naudojosi ne kas kitas, o kaltinamieji ir visos abejonės buvo argumentuotai paneigtos, motyvuotai atmesta apelianto versija apie nuomojamame automobilyje paliekamą telefoną klientų užsakymams, tyrimo metu surinkti ir posėdyje patikrinti duomenys vertinti sistemiškai, atsižvelgta ne tik į užfiksuotus asmenų pokalbius, tačiau ir į slapto sekimo, daiktų, dokumentų pateikimo, apžiūros protokolus, vertinti ir H. A. automobilyje bei kratoje gyvenamojoje vietoje paimti SIM kortelės laikiklis, SIM kortelė, mobilaus ryšio telefonai. Ikiteisminio tyrimo metu duotuose A. B. parodymuose, ištirtuose teisiamajame posėdyje, užsimena, jog jis telefonu bendraudavo su H. A., kai norėdavo susitikti, kad pasiimtų kokaino. A. B. ir H. A. ryšius dėl kokaino patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja G. K., kurį laiką ji bendravo su H. A., žinojo ir A. B.. Ši liudytoja nuosekliai tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme nurodė, kaip netiesiogiai narkotinė medžiaga būdavo vadinama (pyragu, saldainiais), kaip vykdavo susitikimai, kuriuose, kaip ji mano, vykdavo narkotinių medžiagų pirkimas – pardavimas, pokalbiai neaiškiomis frazėmis, kas vakarėliuose šiomis medžiagomis „vaišindavo“, kokioje pakuotėje kokainas būdavo ir pan. Netikėti šia liudytoja nėra pagrindo, jos parodymai iš esmės nuoseklūs, detalūs, nėra duomenų, kad jai būtų darytas koks poveikis. Taigi ištirtų įrodymų visuma, jų tarpusavio loginiai ryšiai, leidžia pagrįstai spręsti, kad H. A. padarė jam pirmajame epizode inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Antrajame nusikaltimo epizode H. A. nuteistas dėl to, kad iki 2015 m. spalio 1 d. nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip 1,724 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 0,158 g narkotinės medžiagos – kokaino, juos, išfasuotus į ne mažiau kaip du polietileninius maišelius, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė ir 2015 m. spalio 1 d. apie 19.50 val. automobiliu „Mercedes-Benz E250“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atgabeno į (duomenys neskelbtini), kur už 160 Eur pardavė anoniminiam liudytojui Nr. 285-2. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė, kokiais įrodymais remdamasis H. A. pripažįsta kaltu dėl inkriminuoto nusikaltimo. Tiek nuteistojo, tiek gynėjo apeliaciniuose skunduose ginčijami nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai, atkreipiant dėmesį, jog pateiktas tik garso įrašas su trikdžiais, nėra fonoskopinės ekspertizės, nusikalstamus veiksmus imitavęs asmuo pareigūnas, kuris nebuvo tinkamai instruktuotas, po to, kai gavo medžiagą, į policiją nevyko, epizodas galėjo būti užbaigtas po narkotinės medžiagos pardavimo, minimoje teismų praktikoje netoleruojamas nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų tęsimas, keliamas klausimas, kaip anoniminis liudytojas po tiek laiko atpažino H. A..

Nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (NVIV) teisėtumą lemia ne tik jų sankcionavimo teisėtumas, bet ir jų vykdymo teisėtumas. NVIV gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418-2010). Visi ikiteisminio tyrimo stadijoje ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar ikiteisminio tyrimo teisėjo renkant duomenis atliekami proceso veiksmai ir priimami sprendimai turi būti fiksuojami surašant BPK numatytus procesinius dokumentus: protokolus, nutarimus, nutartis. Kolegija neturi pagrindo manyti, jog nagrinėjamu atveju aptartų reikalavimų nebuvo laikytasi. Pagal bylos duomenis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi (b. l. 35-36, t. 3), atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu jau gautą informaciją apie tai, kad H. A., taikydamas konspiracines priemones, disponuoja narkotinėmis medžiagomis, leista atitinkamu laikotarpiu anoniminiam liudytojui 285-2 prieš H. A. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Nors apeliantas atkreipia dėmesį, jog anoniminis liudytojas buvo pareigūnas, tačiau įstatymas nedraudžia NVIV atlikti pareigūnams. Atliekami veiksmai buvo fiksuojami BPK numatyta tvarka, surašant anoniminiam liudytojui pateiktų pinigų apžiūros protokolą, NVIV atlikimo protokolą, pridėtos garso įrašų suvestinės, kuriose užfiksuoti anoniminio liudytojo ir H. A. pokalbiai, juose 2015 m. spalio 1 d. susitarta dėl susitikimo vietos, laiko. Iš 2015 m. spalio 1 d. NVIV atlikimo protokolo matyti, jog anoniminis liudytojas Nr. 285-2 bei jo vairuojamas automobilis „BMW 530“ buvo apžiūrėti, pinigų bei jokių kitų draudžiamų daiktų nerasta (b. l. 77-80, t. 3), tada anoniminiam liudytojui buvo įteikti 160 Eur, kurių apžiūra užfiksuota apžiūros protokolu (b. l. 60—63, t. 3). Slapto sekimo protokole (b. l. 30-32, t. 3) užfiksuotas minėtos dienos vakaro H. A. ir vyro Nr. 1 susitikimas sutartoje vietoje ir laiku. Po susitikimo su H. A. anoniminis liudytojas, kaip užfiksuota savanoriškame daiktų, dokumentų pateikimo protokole, pareigūnams pateikė 2 polietileninius užspaudžiamus maišelius su baltos spalvos milteliais (b. l. 64-66, t. 3), kuriuose, kaip paaiškėjo iš specialisto išvados, yra 0,158 g narkotinės medžiagos – kokaino (b. l. 71-74, t. 3). Neilgai trukus po NVIV anoniminis liudytojas Nr. 285-2 buvo apklaustas pas tyrėją, pateikė telefoną, kuriuo bendravo su H. A., telefono apžiūra užfiksuota apžiūros protokolu (b. l. 4-5, 6-8, 9-15, t. 4). Skundžiamame nuosprendyje detaliai išanalizuotas H. A. ir anoniminio liudytojo susisiekimas mobiliaisiais telefonais taip pat motyvuotai paneigta apelianto versija dėl tariamai klientų užsakymams naudoto mobiliojo telefono. Kolegija su šiais išsamiais nuosprendžio argumentais visiškai sutinka ir jų nebeatkartoja. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo veiksmai, susiję su nusikalstamos veikos imitavimu buvo sankcionuoti, atlikti bei užfiksuoti BPK nustatyta tvarka. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas anoniminis liudytojas Nr. 285-2, kuris išsamiai papasakojo narkotinių medžiagų įsigijimo iš H. A. aplinkybes, kurios abejonių nekelia, kadangi atitinka jau aptartas BPK nustatyta tvarka procesiniais dokumentais užfiksuotas aplinkybes. Be to, sutampa ir su liudytoju apklausto pareigūno A. J. parodymais, kuriuose pastarasis papasakojo, kaip vykdyti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, kai H. A. anoniminiam liudytojui pardavė narkotinę medžiagą. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie nepakankamą anoniminio liudytojo instruktavimą paneigia bylos medžiaga. Įslaptintas liudytojas teisme patvirtino, jog policijos pareigūno buvo instruktuotas apie tai, kokius veiksmus turėjo atlikti. Pirmosios instancijos teisme buvo gautas dalinai išslaptintas supažindinimo su nutartimi leisti atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus protokolas, iš kurio matyti, kad A. J. supažindino asmenį su ikiteisminio tyrimo teisėjos 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, kurioje yra nurodyti leidžiami atlikti veiksmai (b. l. 73, t. 9). Teisme apklausti tiek anoniminis liudytojas, tiek A. J. paaiškino, kaip buvo instruktuojama, todėl manyti, kad anoniminis liudytojas buvo kaip nors netinkamai instruktuotas nėra jokio pagrindo. Teisiamajame posėdyje apklaustas anoniminis liudytojas teismo salėje taip pat atpažino asmenį (H. A.), su kuriuo buvo susitikęs. Nors gynėjo advokato ir nuteistojo apeliaciniuose skunduose abejojama, ar po tiek laiko įslaptintas liudytojas gali prisiminti H. A., šios abejonės nepagrįstos. Apklausiamas asmuo, atpažindamas apeliantą patvirtino, jog anksčiau jo matęs nebuvo, o susitikimo metu matė vyriškio veido bruožus. Anoniminis liudytojas taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pažymėdamas, jog tuomet tiesiog geriau prisiminė įvykio aplinkybes, šiuose parodymuose jis buvo nurodęs, kad prieš susitikimą jam buvo parodyta H. A. nuotrauką, o susitikęs su H. A., šį atpažino. Ikiteisminio tyrimo metu duoti anoniminio liudytojo Nr. 285-2 parodymai iš esmės atitinka jo teisiamajame posėdyje nurodytas aplinkybes. Taigi atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, H. A. kaltę dėl antrajame epizode inkriminuoto nusikaltimo, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, patvirtina teisiamajame posėdyje ištirtų nuosekliai tarpusavyje susijusių ir vienas kitą papildančių įrodymų visuma, kuri paneigia ir nuteistojo gynėjo versiją apie neva išnuomotą apelianto automobilį. Ištirti ir aptarti įrodymai leidžia pagrįstai spręsti, jog nusikaltimo metu automobiliu Mercedes Benz naudojosi ne kas kitas, o apeliantas. NVIV teisėtumo sankcionavimo ir vykdymo tvarkos pažeidimų nenustatyta.

Nuteistojo ir gynėjo apeliaciniuose skunduose pažymima dėl vaizdo įrašo nebuvimo, abejojama garso įrašu, motyvuojant, kad neskirta fonoskopinė ekspertizė, be to, atkreipiamas dėmesys, jog NVIV taikyti H. A. besibaigiant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui. Kolegija šiuos apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Aplinkybė, jog byloje nėra vaizdo įrašo pati savaime abejonių dėl tyrimo veiksmų nekelia, kadangi sprendžiant dėl H. A. inkriminuotų kaltinimų pagrįstumo, vertinami tie duomenys, kurie yra byloje, o nagrinėjamu atveju tokių duomenų yra pakankamai. Iš posėdžių apylinkės teisme protokolų matyti, kad fonoskopinės ekspertizės klausimas buvo keltas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir buvo atmestas. Kolegija neturi pagrindo daryti kitokias išvadas. Garso įrašai buvo išklausyti pirmosios instancijos teisme, nebuvo pastebėta jokių nelogiškų trūkumų, duomenų fiksavimas vyksta nuosekliai nuo susitikimo pradžios, įsėdimo ir t. t., todėl manyti, jog įrašai galėtų būti suklastoti nėra jokio objektyvaus pagrindo. Aplinkybė, jog NVIV taikyti H. A. baigiantis bausmės vykdymo atidėjimo terminui neturi įtakos H. A. veiksmų vertinimui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas vyko pakankamai ilgą laiką, kadangi narkotinėmis medžiagomis asmenys disponavo užmaskuotai, buvo atsargūs, todėl natūralu, jog informacijos rinkimas užtruko ir nėra jokių objektyvių duomenų, kad buvo derintasi prie H. A. bausmės vykdymo atidėjimo laiko.

Gynėjo apeliaciniame skunde remiantis gausia praktika, pažymima, jog netoleruojamas NVIV tęsimas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, jog NVIV po to, kai H. A. pardavė narkotinę medžiagą anoniminiam liudytojui, toliau tęsėsi. Priešingai, po minėto sandorio NVIV prieš H. A. daugiau nebuvo taikyti, įsigytos medžiagos buvo tinkamai įformintos ir perduotos tirti specialistui, o praėjus kelioms dienoms po sandorio, apeliantas buvo sulaikytas.

Trečiajame nusikaltimo epizode H. A. nuteistas dėl to, jog iki 2015 m. spalio 6 d. nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip 1,713 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 0,474 g narkotinės medžiagos – kokaino, juos, išfasuotus į ne mažiau kaip du polietileninius maišelius, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė ir 2015 m. spalio 6 d. vakare automobiliu „BMW X5“, valst. Nr. „(duomenys neskelbtini)“, gabeno iki tos pačios dienos 19.30 val., kai buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Apeliantas neneigia fakto, jog pas jį buvo rasti du polietileniniai maišeliai su narkotine medžiaga, tačiau teigia, jog jie buvo savo reikmėms. Tokie argumentai vertinami kaip pasirinkta gynybinė pozicija siekiant sušvelninti apelianto padėtį. Bylos duomenų visuma leidžia pagrįstai manyti, jog disponavimas narkotinėmis medžiagomis nebuvo pavienis ir atsitiktinis reiškinys apelianto gyvenime. Nuteistasis prekiavo kokainu, telefonu užmaskuotai tardavosi dėl narkotinių medžiagų pardavimo kiekio, kainos, kokybės. Mobiliųjų telefonų numerių priklausomybė apeliantui išsamiai aptarta skundžiamame nuosprendyje, apie ją galima spręsti iš pokalbių turinio. Kaip matyti iš bylos medžiagos (kratos, automobilio apžiūros protokolų, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiųjų užduočių biuro pažymos), H. A. naudojosi ne vienu telefono aparatu, keliomis SIM kortelėmis su atitinkamais abonentiniais numeriais, kurie fiksuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose bei suvestinėse, kuriose stebimi užmaskuoti pokalbiai dėl narkotinių medžiagų kiekio, kainos, netgi pirkėjų priekaištai dėl netinkamos kokybės. Apie tai, kad H. A. disponuoja narkotinėmis medžiagomis, būtent kokainu, nurodoma liudytojų A. J., G. K. parodymuose, A. B. ikiteisminio tyrimo apklausose, kurių metu gautų parodymų patikimumas jau aptartas. Kratos metu apelianto gyvenamojoje vietoje buvo rastos svarstyklės su kokaino ir netgi psichotropinės medžiagos pėdsakais, nemažas kiekis užspaudžiamų polietileninių maišelių, būtent į tokio tipo maišelius pagal bylos duomenis buvo sufasuotos H. A. parduotos narkotinės medžiagos – kokainas. Nors gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, jog apeliantas svarstykles naudojo savo reikmėms, tačiau tokie argumentai atmestini, kadangi byloje ištirti įrodymai, jų nuosekli visuma leidžia patikimai spręsti, jog H. A. neabejotinai turėjo tikslą platinti pas jį rastas narkotines mediagas – kokainą, todėl šiame epizode jo nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai ir perkvalifikuoti jo veiką iš BK 260 straipsnio į 259 straipsnį, numatantį atsakomybę už disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo platinti, nėra jokio pagrindo. Apelianto argumentai, jog pas jį rastas nedidelis kiekis, o jis pats buvo su vaiku, bylos duomenų visuma nustatyto tikslo platinti nepaneigia.

Nuteistojo apeliaciniame skunde dėstoma nuomonė, jog nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas, turėjo būti vertinamos kaip tęstinė veika. Tęstine teismų praktikoje pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios. Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (kasacinė nutartis Nr. 2K-232/2010). Nagrinėjamu atveju tokioms išvadoms pagrindo nėra, apie tai visiškai teisingai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje. Nusikaltimai padaryti skirtingu laiku, skiriasi juose dalyvaujantys asmenys, susitarimų dėl pardavimo laikas (ypač pirmojo ir antrojo epizodų), todėl visiškai pagrįstai kvalifikuoti kaip atskiri nusikaltimai.

Nuteistasis H. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam paskirta bausmė turėtų būti švelninama. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, paskirta laisvės atėmimo bausmė ir jos terminas yra teisinga, todėl jos švelninti ar keisti nėra pagrindo.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Kolegijos nuomone skiriant H. A. bausmę tiek už atskirus nusikaltimus, tiek galutinę subendrintą, aptartų bausmės skyrimo nuostatų buvo laikytasi. Bausmės skyrimas apeliantui skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvuotas. Skirdamas atskiras sankcijos vidurkiui artimas bei galutinę subendrintą bausmę, pirmosios instancijos teismas pakankamai atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas reikšmingas, tarp jų ir nuteistojo padėties lengvinimui galinčias turėti įtakos bylos aplinkybes (pvz. įvertintas platintos narkotinės medžiagos kiekis), motyvuotai paneigta bausmės vykdymo atidėjimo galimybė. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, jog bausmė apeliantui individualizuota tinkamai ir nėra per griežta.

Apeliacinės instancijos teisme buvo gautas nuteistojo gynėjo prašymas dėl teismo ekspertizės skyrimo, kadangi H. A. ilgą laiką gydytas psichiatrinėje ligoninėje dėl vidutinio sunkumo depresijos. Dėl nuteistojo sveikatos sutrikimų užtruko ir bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant klausimą dėl teismo ekspertizės skyrimo, apygardos teismo posėdyje buvo apklaustas ekspertas D. T., kuris paaiškino, kad atsakinėjant į teismų ir policijos paklausimus, ar tikslinga skirti ekspertizę esant vidutinio sunkumo depresijos epizodui, tai atsakoma, jog netikslinga, kadangi dėl šios ligos nestebima mąstymo pagal turinį sutrikimų, kliedesių, pervertinimo idėjų, iš ligoninės asmuo išrašomas pagerėjus būsenai. Taigi nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto sveikatos būklės jam būtų tikslinga skirti ekspertizę, juolab, jog sprendžiant iš bylos medžiagos, apelianto elgesys baudžiamajame procese neprieštarauja eksperto teiginiams, nestebima mąstymo, suvokimo sutrikimų, priešingai, nuteistasis racionaliais ir motyvuotais argumentais, pasirinkęs tam tikrą gynybinę poziciją, ginasi nuo jam pareikštų kaltinimų. Taigi apygardos teismas, nesant abejonių dėl apelianto psichinės sveikatos būklės, motyvuotai atmetė gynėjo advokato prašymą.

H. A. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog nebuvo pagrindo bendrinti skundžiamu nuosprendžiu skirtas bausmes su neatlikta bausme, nes pagal ankstesnį nuosprendį bausmės vykdymo atidėjimo laikas jau buvo beveik pasibaigęs, įtarimai pareikšti jau ir pasibaigus minėtam laikotarpiui, be to, pagal NVIV nusikalstama veika skatinama, todėl neatlikta bausmė negali būti prijungiama. Šie apelianto samprotavimai nepagrįsti. Bylos duomenimis vienareikšmiai nustatyta, jog naują pirmame epizode nurodytą nusikaltimą (neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis iki 2015 m. balandžio 30 d.) H. A. padarė bausmės, paskirtos Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Tokia situacija yra aptariama BK 64 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad, jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina; skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, bendrindamas naujai paskirtą subendrintą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausme, pasirinko nuteistajam palankesnį dalinio bausmių sudėjimo būdą. Pagal BK 64 straipsnio 3 dalį, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis; jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Nustatant neatliktos bausmės dalį asmeniui, kuris nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, neatlikta bausme laikytina visa nuosprendžiu paskirta ir atidėta bausmė, nepriklausomai nuo to, kiek bausmės vykdymo atidėjimo termino buvo suėję. Be to, BK 64 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, nuostatos nenumato galimybės į bausmės laiką įskaityti bausmės dalį, jau atliktą pagal ankstesnį nuosprendį. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai prie griežtesnės už naujus nusikaltimus paskirtos subendrintos bausmės, kuri ir turi esminę reikšmę galutinei bausmei, pridėjo dalį neatliktos bausmės, todėl bausmės buvo subendrintos tinkamai, pirmosios instancijos teismas bausmių bendrinimo taisyklių nepažeidė.

Taigi, atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog H. A. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus. Todėl, dėl aptartų aplinkybių visumos, kolegija pripažįsta, kad naikinti nuosprendį nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo H. A. ir jo gynėjo advokato Mindaugo Kepenio apeliacinius skundus atmesti.