- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-10
- Bylos Nr.
- e2A-1833-967/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17368-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
- Atsakovas
- R. A. V.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Utenos komunalininkas“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Utenos komunalininkas“ ieškinį atsakovui R. A. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinės bendrovė (toliau – UAB) „Utenos komunalininkas“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. A. V. (toliau – atsakovas, apeliantas) 155,58 Eur skolos už komunalines paslaugas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė įsipareigojo teikti komunalines paslaugas objektui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovui R. A. V. kilo prievolė už jas laiku ir tinkamai atsiskaityti. Ieškovė nurodė, kad ši prievolė kyla remiantis 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 384 „Dėl vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo”, 2016 m. gruodžio 22 d. Utenos rajono savivaldybės sprendimu Nr. TS-352 „Dėl Utenos rajono savivaldybės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos patvirtinimo, įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio Utenos rajono savivaldybėje nustatymo ir nekilnojamojo turto objektų savininkų arba jų įgaliotų asmenų, nesinaudojančių nekilnojamuoju turtu, deklaravimo tvarkos aprašo bei kompensacijų taikymo už komunalinių atliekų tvarkymą tvarkos aprašo patvirtinimo” bei 2013 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-254 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo.” Ieškovės teigimu, atsakovas, būdamas objekto, esančio (duomenys neskelbtini), savininku, pagal dokumentą „Sutarties apyvartos ataskaita“ liko skolingas už nurodytam objektui suteiktas komunalines paslaugas per laikotarpį nuo 2018 m. sausio mėnesio iki 2022 m. birželio mėnesio. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas vengia atsiskaityti ir nesiima jokių priemonių savo įsiskolinimui padengti.
Atsiliepimas
3. Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
4. Atsiliepime nurodyta, kad ieškinyje nurodytu adresu atsakovas neturi nekilnojamojo turto objekto. Tikslus adresas su gatvės ir namo numeriu nenurodytas nei ieškinyje, nei ieškovo pateiktame Nekilnojamojo turto registro išraše. Atsakovas yra nekilnojamojo objekto – namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkis, šiuo adresu yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), čia gyvena, šiuo adresu yra sudaręs su Vilniaus atliekų tvarkymo centru sutartį dėl komunalinių atliekų surinkimo ir kasmet nuo 1992 m. moka mokestį už komunalines atliekas. Pažymėjo, kad nekilnojamojo turto objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) testamente S. G. paveldėtoju nurodė atsakovą. Jai mirus (duomenys neskelbtini), atsakovas testamente nurodyto turto nepriėmė, nes namas minėtu adresu atsakovui buvo paliktas be žemės sklypo, ant kurio stovi namas, sunykęs, su įgriuvusiu stogu ir be langų, 10 metų jau buvo negyvenamas. 1990 m. birželio 15 d. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą ir namo inventorinę bylą Nr. 5349, išduotą Utenos tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro, į Vilnių atsakovui atvežė mirusiosios giminės. Nei paveldėjimo teisės liudijimo, nei inventorinės knygos Nr. 5349 atsakovas neužregistravo nei (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, nei inventorizavimo biure. Namo inventorinėje knygoje Nr. 5349 (inventorizacija atlikta 1989 m. gruodžio 29 d., jau po S. G. mirties) namo savininke įvardinta S. G., o ne atsakovas. Namas yra visiškai sugriuvęs, užaugęs mišku, be privažiavimo kelio, pasiekiamas tik einant per privačią pievą, nuosavybės teise priklausančią A. Š., gyvenančiam (duomenys neskelbtini). Žemė po sugriuvusiu namo taip pat priklauso minėtam asmeniui. Atsakovas su ieškove niekada nebuvo sudaręs jokios sutarties dėl komunalinių paslaugų teikimo objektui (duomenys neskelbtini). Jokių paslaugų ieškovė atsakovui niekada neteikė. Atsakovas taip pat nėra pasirašęs sutarties dėl šiukšlių konteinerio komunalinėms atliekoms surinkti pastatymo minėtu adresu. Ieškovė šiukšlių konteinerio minėtu adresu niekada taip ir nepastatė. Atsakovo teigimu, 2018 m. liepos mėn. jis gavo iš ieškovės mokėjimo pranešimą su reikalavimu sumokėti už ieškovės suteiktas paslaugas paminėtu adresu už 2018 m. balandžio 1 d. – 2018 m. birželio 30 d. laikotarpį. Atsakovas raštu atsisakė apmokėti pagal mokėjimo pranešimą ir iš ieškovės daugiau jokių mokėjimo pranešimų negavo. 2020 m. rugsėjo 8 d. iš skolų išieškojimo bendrovės UAB „Sergel“, kaip ieškovės skolininkų skolų administratorės, atsakovas gavo reikalavimą susimokėti 73,65 Eur pagal bylą Nr. 906656. 2020 m. rugsėjo 18 d. atsakovas išsiuntė UAB „Sergel“ prašymą-paaiškinimą dėl nesamos skolos, telefonu jam buvo paaiškinta, kad UAB „Sergel“ atsisako nesamos skolos išieškojimo. Daugiau jokių reikalavimų, paaiškinimų apie mokesčius nėra gavęs.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovo R. A. V. ieškovės UAB „Utenos komunalininkas” naudai 155,58 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (155,58 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 399,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise 1990 m. birželio 15 d. Paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 2-1095 pagrindu priklauso pastatas-gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
7. Teismas pažymėjo, kad Utenos rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. TS-217 ieškovei UAB „Utenos komunalininkas“ pavesta nuo 2008 m. sausio 1 d. eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą Utenos mieste ir rajone ir pasirašyti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo sutartį. Pagal 2007 m. gruodžio 13 d. sutarties 4.1 punktą, UAB „Utenos komunalininkas“ įsipareigojo rinkti komunalines atliekas iš Utenos miesto ir rajono administracinėje teritorijoje esančių bendrijų, daugiabučių ir individualių namų gyventojų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir išvežti jas į Utenos regioninį nepavojingų atliekų sąvartyną, esantį Mockertų kaime, Utenos rajone. Pagal šios sutarties 4.10 punktą, UAB „Utenos komunalininkas“ įsipareigojo sudaryti sutartis su atliekų turėtojais ir rinkti mokesčius už jiems suteikiamas paslaugas. Utenos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. TS-191 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus paskyrimo“, UAB „Utenos komunalininkas“ buvo paskirta Utenos rajono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratore. Pagal šio sprendimo 2.6 punktą, UAB „Utenos komunalininkas“ buvo pavesta sudaryti sutartis pagal standartines sąlygas su komunalinių atliekų turėtojais. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartis pagal standartines sąlygas tarp UAB „Utenos komunalininkas“ (Utenos rajono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus) ir paslaugų gavėjo yra patalpinta UAB „Utenos komunalininkas“ interneto tinklalapyje www.utenoskom.lt . Kaip matyti iš prie ieškinio pridėtų dokumentų, Sutarties apyvartos ataskaitoje detalizuotas mokestis už atliekų tvarkymą atsakovui buvo paskaičiuotas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 384 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“, 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. TS-352 (nauja sprendimo redakcija patvirtinta Utenos rajono savivaldybės tarybos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. TS-131), 2013 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-254 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo“.
8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Atliekų tvarkymo įstatymas) 30¹ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamojo turto objektas, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi arba savivaldybe. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis dėl paslaugų teikimo, tačiau atsakovui prievolė mokėti mokestį už komunalinių atliekų tvarkymą kyla iš įstatymo, o prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais ir vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2, 6.38, 6.63 straipsniai, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Atliekų tvarkymo įstatymas) 32 straipsnis).
9. Teismas tarp ieškovės ir atsakovo dėl komunalinių atliekų tvarkymo susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikavo atlygintinų paslaugų sutartimi (CK 6.228¹ straipsnis, 6.716 straipsnis). Pažymėjo, kad atsakovui paskaičiuota sumokėti tik pastovioji įmokos dalis. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovo teiginiai, jog šalia atsakovo nekilnojamojo turto nebuvo pastatyti konteineriai, šiukšlės faktiškai nesusidarė ir nebuvo vežamos, nėra teisiškai reikšmingi. Pats atsakovas patvirtino, kad paveldėtu nekilnojamu turtu nesirūpino, nes jo jam nereikėjo, iš jo paaiškinimų matyti, kad dėl turto išregistravimo kreipėsi tik gavęs mokėjimo pranešimą. Apie ieškovo reikalaujamą mokėti įmoką už atliekų tvarkymą atsakovui buvo žinoma dar 2018 m., tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovas dar nėra atlikęs reikalingų veiksmų objekto išregistravimui, nepaisant to, kad jam yra žinoma, jog įmokos teisės aktų nustatyta tvarka pradėtos skaičiuoti ir tebėra skaičiuojamos vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovas (apeliantas) R. A. V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1192-465/2023 panaikinti ir priimti naują sprendimą, priteisti atsakovui iš ieškovės 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Nekilnojamojo turto objektas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), apeliantui nepriklauso ir nepriklausė. Pagal 1990 m. birželio 15 d. Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą apeliantui atiteko sugriuvęs 1915 m. statybos 39 kv. dydžio medinis namas su pristatytu tvartu, kurį apeliantas užregistravo 1990 m. liepos 27 d. pagal buvimo adresą (duomenys neskelbtini). Tą patvirtina ir naujai gautas daiktinis įrodymas – Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bazės išrašas. Apelianto namas nėra gyvenamas, ir jo buvimo vieta yra ne (duomenys neskelbtini) sen., o (duomenys neskelbtini) sen.
10.2. Pirmosios instancijos teismo išvardinti teisės aktai reglamentuoja detalią komunalinių atliekų, susidarančių gyvenamuosiuose nekilnojamojo turto objektuose, surinkimo iš gyventojų tvarką ir kt. Ieškovė niekada nesiūlė atsakovui sudaryti sutarties dėl komunalinių atliekų išvežimo, jo apie numatomą rinkti rinkliavą neinformavo, taip pat neinformavo apie atliekų tvarkymą jo nekilnojamojo turto objekte, nepastatė konteinerio šiukšlėms surinkti ir neinformavo apie arčiausiai pastatytą tokį konteinerį, neatsiuntė šiukšlių išvežimo grafiko.
10.3. Apeliantui iki pat 2018 m. liepos mėn., kai pirmą kartą gavo iš ieškovės pranešimą apie reikalavimą sumokėti skolą už atliekų išvežimą, nebuvo žinoma apie sudarytą sutartį, sąlygas, paslaugų kainą, paslaugų tiekėją, šiukšlių išvežimo grafiką ir kt.
10.4. Klaidingu laikytinas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad atsakovo argumentai, jog prie nekilnojamojo turto objekto konteineris nebuvo pastatytas ir atliekos nebuvo surenkamos, nėra teisiškai reikšmingi. Atsakovas niekada nebuvo registruotas kaip komunalinių atliekų turėtojas nei (duomenys neskelbtini) sen. (duomenys neskelbtini) k., nei (duomenys neskelbtini) sen. (duomenys neskelbtini) k.
10.5. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ieškovės pateikto ieškinio prieduose yra nepasirašytų dokumentų (teisinių paslaugų sutarties priedų), todėl neaišku, kokiu pagrindu prašoma iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
10.6. 2023 m. vasario 22 d. ieškovė pateikė teismui prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, o teismas šį prašymą priėmė, nors jis ir neatitiko procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, nes buvo nepasirašytas ieškovės atstovės, be to, jame nurodyta, kad ieškovė prašo kaip įrodymą prijungti 2019 m. rugpjūčio 18 d. raštą Nr. 1048 dėl atliekų tvarkymo mokesčio atsakovui, tačiau šio rašto nepridėjo. Šis dokumentas, ieškovės teigimu, neįsikėlė į EPP kartu su lydraščiu, tačiau buvo pateiktas vėliau ir teismas jį priėmė, nors buvo pasibaigęs teismo nustatytas terminas įrodymams pateikti. Dėl šių priežasčių apeliantas neturėjo pakankamai laiko susipažinti su nurodytu dokumentu.
10.7. Teismo posėdžio metu nebuvo atliktas rašytinių, daiktinių ir kitų įrodymų tyrimas, kuris buvo būtinas apeliantui abejojant ieškovės pateiktų įrodymų tikrumu. Teismas taip pat nepasinaudojo teise paskirti atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto buvimo vietos apžiūrą, kurios metu būtų paaiškėję, kad šis nekilnojamasis turtas yra (duomenys neskelbtini), ir kad atsakovui priklauso ne gyvenamasis vieno buto namas, o 1915 m. statyto medinio namo nuolaužos, kurios net neturi privažiavimo, tokiam objektui, oficialiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išaiškinimu, komunalinių atliekų išvežimo paslaugos neteikiamos ir savininkui neskaičiuojama nei kintamoji, nei pastovioji mokesčio dalis.
Atsiliepimas
11. Ieškovė UAB „Utenos komunalininkas“ atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apelianto skundą atmesti. Ieškovės atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
11.1. Apeliantas apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodo, jog niekada neturėjo ir neturi nekilnojamojo turto objekto adresu (duomenys neskelbtini) sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. Nekilnojamojo turto registro duomenimis Apeliantui nuosavybės teise 1990 m. birželio 15 d. Paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 2-1095 pagrindu priklauso pastatas-gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). CK 4.262 straipsnyje nustatyta, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Bylos nagrinėjimo metu Atsakovas pats patvirtino, jog turtą Atsakovo vardu užregistravo palikėjos dukros, paveldėtu turtu nesirūpino, nes Atsakovui jo nereikėjo, Atsakovas siekia išregistruoti nekilnojamojo turto objektą iš registro, tačiau iki šiol to nepavyko padaryti.
11.2. Apeliantui prievolė mokėti mokestį už komunalinių atliekų tvarkymą kyla iš Atliekų tvarkymo įstatymo ir jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 384 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 384 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“) bei minėtų teisės aktų pagrindu priimtų Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimų: 2013 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. TS-191, 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. TS-352 (nauja sprendimo redakcija patvirtinta 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. TS-131). Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamojo turto objektas, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi arba savivaldybe. Tuo atveju, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius arba savivaldybės administracijos direktorius privalo raštu pateikti pasiūlymą sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas nekilnojamojo turto objekto savininkui arba įgaliotiems asmenims. Nekilnojamojo turto objekto savininkas arba įgalioti asmenys, nesudarę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties per terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 45 dienos nuo pasiūlymo išsiuntimo dienos, laikomi sudarę sutartį pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas, kurias tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. To paties Įstatymo 30¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto objekto savininkas arba įgalioti asmenys, kurie yra sudarę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas, arba asmenys, kuriems pasiūlymas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, nepateiktas, turi teisę kreiptis su prašymu į savivaldybę dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas. Tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė sutartis dėl paslaugų teikimo, tačiau atsakovui prievolė mokėti mokestį už komunalinių atliekų tvarkymą kyla iš įstatymo, o prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais ir vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, draudžiama (CK 6.2, 6.38, 6.63 straipsniai, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnis).
11.3. Mokestis už atliekų tvarkymą atsakovui paskaičiuotas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 384 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“, 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. TS-352 (nauja sprendimo redakcija patvirtinta Utenos rajono savivaldybės tarybos 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. TS-131), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 384 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos patvirtinimo ,,pakeitimo“ 3 skyriaus 24 punktu, kuriame nustatyta, kad pastoviąją įmokos dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys. Atsakovui paskaičiuota sumokėti tik pastovioji įmokos dalis. Pastoviąją įmokos dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai, neatsižvelgiant į tai, ar yra sudaryta komunalinių atliekų tvarkymo sutartis. Toks teisinis reglamentavimas yra grindžiamas viešosios teisės imperatyvu ir yra nukreiptas sureguliuoti atliekų sritį bei užtikrinti aukštų aplinkosaugos standartų laikymąsi.
11.4. Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, teismo posėdyje, paprašė teismo priteisti iš ieškovės 5 000 Eur neturtinę žalą, tačiau savarankiško reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepareiškė, nenurodė, kokiu pagrindu prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo reiškia, todėl pirmosios instancijos teismas šio prašymo nenagrinėjo. Apeliantas prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliaciniame skunde taip pat reiškia visiškai nepagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
14. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimo, kuriuo iš atsakovo R. A. V. ieškovės UAB „Utenos komunalininkas“ naudai priteista 155,58 Eur skola, 5 procentų dydžio metines palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 399,30 Eur bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui
15. Apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2023 m. birželio 13 d. VĮ Registrų centro raštą „Dėl neišsamių duomenų patikslinimo“ ir 2023 m. birželio 14 d. Nekilnojamojo turto registro išrašą, kurie, apelianto teigimu, patvirtina jo nurodytas aplinkybes, jog apeliantas niekada neturėjo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) kaime, kuriam ieškovė nurodo teikusi atliekų išvežimo paslaugas.
16. CPK 314 straipsnyje nuostatose įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). Pagal nurodytą straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus šias išimtis: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto pateiktus įrodymus – 2023 m. birželio 13 d. VĮ Registrų centro raštą „Dėl neišsamių duomenų patikslinimo“ ir 2023 m. birželio 14 d. Nekilnojamojo turto registro išrašą – sprendžia, kad šie dokumentai paaiškina apelianto skunde išdėstytus teiginius ir yra nedidelės apimties, todėl neužvilkins apeliacinio skundo nagrinėjimo. Ieškovei dėl aptariamų įrodymų buvo sudaryta galimybė pasisakyti atsiliepime į apeliacinį skundą, tačiau prieštaravimų dėl šių įrodymų prijungimo nebuvo pateikta. Dėl nurodytų priežasčių, siekiant išsamiai įvertinti atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad proceso dalyvių teisės nebus pažeistos prijungus aptariamus įrodymus prie bylos, todėl jie priimtini.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
18. Nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise 1990 m. birželio 15 d. Paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 2-1095 pagrindu priklauso pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (ankstesniuose teismui pateiktuose dokumentuose buvo nurodyta, kad šis nekilnojamojo turto objektas yra (duomenys neskelbtini) sen., tačiau iš apelianto pateiktų įrodymų matyti, jog 2023 m. birželio 13 d. kadastro tvarkytojo sprendimu seniūnija, kurioje yra gyvenamasis namas, ištaisyta iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini)). Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad ji šiam objektui teikė atliekų tvarkymo paslaugas, už kurias atsakovas, kaip nekilnojamojo turto objekto savininkas, turėjo atsiskaityti, tačiau jam nesumokėjus susidarė 155,58 Eur skola, kuri paskaičiuota už laikotarpį nuo 2018 m. sausio mėn. iki 2022 m. birželio mėn. Atsakovas (apeliantas) ginčija savo pareigą mokėti nurodytą skolą, iš esmės motyvuodamas tuo, kad tarp jo ir ieškovės niekada nebuvo sudaryta atliekų tvarkymo sutartis, be to, nekilnojamojo turto objektas yra visiškai sunykęs, todėl nėra jokio pagrindo teikti jam ieškovės nurodytas paslaugas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
19. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį su savivaldybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamojo turto objektas, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi arba savivaldybe. Tuo atveju, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius arba savivaldybės administracijos direktorius privalo raštu pateikti pasiūlymą sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas nekilnojamojo turto objekto savininkui arba įgaliotiems asmenims. Nekilnojamojo turto objekto savininkas arba įgalioti asmenys, nesudarę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties per terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 45 dienos nuo pasiūlymo išsiuntimo dienos, laikomi sudarę sutartį pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas, kurias tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. To paties Įstatymo 30¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto objekto savininkas arba įgalioti asmenys, kurie yra sudarę komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį pagal komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties standartines sąlygas, arba asmenys, kuriems pasiūlymas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, nepateiktas, turi teisę kreiptis su prašymu į savivaldybę dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutarties sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas.
20. Utenos rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. TS-217 ieškovei UAB „Utenos komunalininkas“ pavesta nuo 2008 m. sausio 1 d. eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą Utenos mieste ir rajone ir pasirašyti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo sutartį. Pagal 2007 m. gruodžio 13 d. sutarties 4.1 punktą, UAB „Utenos komunalininkas“ įsipareigojo rinkti komunalines atliekas iš Utenos miesto ir rajono administracinėje teritorijoje esančių bendrijų, daugiabučių ir individualių namų gyventojų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir išvežti jas į Utenos regioninį nepavojingų atliekų sąvartyną, esantį Mockertų kaime, Utenos rajone. Pagal šios sutarties 4.10 punktą, UAB „Utenos komunalininkas“ įsipareigojo sudaryti sutartis su atliekų turėtojais ir rinkti mokesčius už jiems suteikiamas paslaugas.
21. Utenos rajono savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. TS-191 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus paskyrimo“ UAB „Utenos komunalininkas“ buvo paskirtas Utenos rajono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi. Sprendimo 2.1 punkte nustatyta, kad UAB „Utenos komunalininkas“ pavedama teikti savivaldybės tarybai įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimą ir ją rinkti. Sprendimo 2.6 punkte nustatyta, kad UAB „Utenos komunalininkas“ pavedama sudaryti sutartis pagal standartines sąlygas su komunalinių atliekų turėtojais.
22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 384 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas) III skyriaus 22 punkte nustatyta, kad taikoma dvinarė įmoka, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų. Pastovioji įmokos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų pastoviąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas (Vyriausybės nutarimo III skyriaus 23 punktas). Pastoviąją įmokos dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys (Vyriausybės nutarimo III skyriaus 24 punktas). Pastovioji įmokos dedamoji nustatoma pagal vieną iš Vyriausybės nutarime nurodytų kintamųjų (Vyriausybės nutarimo III skyriaus 25 punktas) ir turi būti nustatoma vienodo dydžio visiems tos pačios kategorijos nekilnojamojo turto objektams (Vyriausybės nutarimo III skyriaus 27 punktas). Kintamoji įmokos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas (Vyriausybės nutarimo III skyriaus 28 punktas). Kintamąją įmokos dalį moka nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo paslauga ir atliekų tvarkymo paslauga. Komunalinių atliekų paėmimo paslauga suprantama kaip faktinis mišrių komunalinių atliekų paėmimas iš nekilnojamojo turto objekto savininko (Vyriausybės nutarimo III skyriaus 29 punktas).
23. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. D1-150 „Dėl nekilnojamojo turto objektų, kurių savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, rūšių sąrašo patvirtinimo” (toliau – Aplinkos ministro įsakymas) patvirtinto sąrašo matyti, kad į jį, be kita ko, patenka gyvenamosios paskirties pastatai, naudojami gyventi vienam ar daugiau asmenų, vienai ar daugiau šeimų, įvairių socialinių grupių asmenims (individualūs namai, butai, bendrabučiai, vaikų namai, prieglaudos, globos namai, šeimos namai, vienuolynai, nakvynės namai, socialinis būstas, kiti panašios paskirties objektai); pastatai, naudojami arba poilsiui ir (arba) sodininkystei ir (arba) daržininkystei sodininkų bendrijos nariams priklausantys sodo sklypai su pastatais ir (ar) sodo sklypai su pastatais, nepriklausantys sodininkų bendrijos nariams, bet esantys sodo teritorijoje; pastatai, naudojami kita paskirtimi (lošimų namų pastatai) ir kiti savarankiški objektai (automobilių stovėjimo aikštelės, kapinės, degalinės, viešųjų renginių vietos), kurių negalima priskirti jokiai nurodytai paskirčiai ir kt. Aplinkos ministro įsakyme pažymėta, kad nekilnojamojo turto objektais laikomi pastatai ir inžineriniai statiniai su priklausiniais ir (ar) priskirtais naudoti žemės sklypais ar be jų, kitos patalpos, nepaisant jų registracijos nekilnojamojo turto registre, atskirais nekilnojamojo turto vienetais suformuotos patalpos. Nekilnojamojo turto paskirtis šiame teisės akte suprantama kaip teisės aktais leidžiama, nuosavybės dokumentuose nurodyta arba faktiškai vykdoma teisėta viena ar keletas veiklos rūšių, vykdomų nekilnojamojo turto objektuose.
24. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė niekada nepateikė atsakovui pasiūlymo sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų sutarties ir tokia sutartis su atsakovu nebuvo sudaryta. Byloje taip pat nustatyta ir tai, kad atliekų surinkimo konteineris nurodyto objekto teritorijoje nebuvo pastatytas ir komunalinės atliekos faktiškai nebuvo surenkamos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš dalies sutiktina su apelianto teiginiais, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, kuriai Utenos rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvo pavesta eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą Utenos mieste ir rajone, turėjo pasiūlyti apeliantui sudaryti atliekų tvarkymo sutartį, kaip numatyta paminėtose Atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 2 dalies nuostatose. Visgi šiuo atveju apeliantui, kaip nekilnojamojo turto objekto, esančio Utenos r. sav., savininkui, buvo apskaičiuota tik pastovioji atliekų tvarkymo įmokos dalis, kuri nėra susijusi su konteinerio pastatymu ir faktiniu atliekų išvežimu atitinkamu grafiku (už šias paslaugas skaičiuojama kintamoji įmokos dalis). Prievolė mokėti pastovią apeliantui apskaičiuotos įmokos dalį, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, kyla iš Atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio nuostatų, ji taip pat yra įtvirtinta Vyriausybės nutarimo III skyriaus 24 punkte, kuris nustato, jog pastoviąją įmokos dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys. Aplinkybė, jog apeliantui nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., unikalus numeris (duomenys neskelbtini), matyti ir iš apelianto pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo. Nors šis turtas, kaip nurodo ir apeliantas, yra praktiškai sunykęs, Nekilnojamojo turto registre esanti informacija priskiria šį turtą gyvenamajam namui, o nekilnojamojo turto paskirtis, kaip pažymėta ir Aplinkos ministro įsakyme, yra vertinama pagal nuosavybės dokumentuose nurodytus duomenis. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė siuntė apeliantui pranešimus apie mokėtiną atliekų tvarkymo mokestį jo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), apeliantui apie šiuos pranešimus buvo žinoma. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad ieškovė reikalavo atsakovo sumokėti ne kintamą, o tik pastovią nurodytos įmokos dalį. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės naudai iš apelianto priteisė susidariusį 155,58 Eur įsiskolinimą.
25. Apeliacinio skundo argumentai dėl parašų nebuvimo ant ieškinio prieduose esančių dokumentų yra nepagrįstai, nes pirmosios instancijos teismui buvo pateikta pasirašyta atstovavimo sutartis, taip pat pateikti išlaidas pagrindžiančių dokumentų išrašai, kurių tikrumu ar pagrįstumu abejoti teismui nebuvo pagrindo.
Dėl bylos procesinės baigties
26. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesinės teisės normas, išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio dalies panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Į esminius apeliacinio skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teisme gautas ieškovės prašymas priteisti 726 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, ieškovei iš atsakovo priteistina 726 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.
29. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atsakovo (apelianto) R. A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Utenos komunalininkas“, juridinio asmens kodas 183606952, iš atsakovo R. A. V., gim. (duomenys neskelbtini), 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.