- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-11
- Bylos Nr.
- e2A-934-264/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16238-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė
- Atsakovas
- UAB „Korinda“
- Ieškovas
- AB „Kauno energija“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Dalės Burdulienės ir Raimondo Buzelio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Korinda“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-1452-848/2016 pagal ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovei UAB „Korinda“ dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė AB „Kauno energija“ ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės UAB „Korinda“ 4 488,54 Eur skolą už suteiktas paslaugas, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovei, kaip bendrojo naudojimo patalpų savininkei, kyla pareiga su kitais pastato bendrojo naudojimo patalpų savininkais proporcingai asmeninės nuosavybės teise valdomo turto daliai prisidėti prie pastato bendrojo naudojimo patalpų priežiūros, išlaikymo ir kitų mokesčių, įskaitant ir šildymą. Atsakovė su ieškove nėra atsiskaičiusi už 2011 m. spalio 1 d. – 2015 m. birželio 1 d. laikotarpiu suteiktas paslaugas.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Korinda“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nėra aiški kainos už ieškovės teikiamas paslaugas apskaičiavimo tvarka.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės uždaros akcinės bendrovės „Korinda“ ieškovei akcinei bendrovei „Kauno energija" 4 488,54 Eur skolą už suteiktas paslaugas, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (4 488,54 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. rugpjūčio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 153,88 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad ieškovė ginčo pastate taikė Metodą Nr.4 kartu su Metodu Nr.5, prašymo iš daugiabučio namo gyventojų taikyti kitą bendraturčių pasirinktą ir su Komisija suderintą metodą ieškovė gavusi nebuvo. Pažymėjo, kad patys šilumos vartotojai turėtų būti suinteresuoti geresnio šilumos paskirstymo metodo paieška ir nustatymu, todėl bendru sutarimu priėmę sprendimą dėl šilumos paskirstymo metodo pakeitimo, turėtų informuoti šilumos tiekėją ar taikytiną metodą suderinti su Komisija.
Teismas nurodė, kad atsakovės pateikti pastato (duomenys neskelbtini), butų (patalpų) sąrašai su plotais 2011 m. 11 mėn. ir 2014 m. 11 mėn., nepagrindžia jos argumentų, jog mokesčiai atsakovei skaičiuojami nepagrįstai, per dideli. Atsakovė teismui nepateikė jokių paskaičiavimų, nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl atsakovės argumentus teismas vertino kaip nepagrįstus bei deklaratyvius. Tai, kad atsakovei yra pagrįstai perskaičiuoti mokesčiai, patvirtino ir Komisijos 2013-03-21 raštas Nr.R2-904 (1 t., b. l. 156-158), kurio pagrindu visiems gyventojams buvo perskaičiuoti mokesčiai už bendro naudojimo patalpas.
Teismas atmetė atsakovės argumentus, jog atsakovė neturėjo galimybės nurodytų paskaičiavimų nei nuo 2008 metų, nei nuo 2011 metų pasitikrinti, kadangi atsakovei ieškovė yra pateikusi skaičiuotę, kaip skaičiuojamas mokestis už bendro naudojimo patalpas, bei pateikta skaičiuotė, kaip buvo paskaičiuoti mokesčiai nuo 2008 metų. Teismas darė išvadą, kad atsakovė turėjo galimybę šiuos paskaičiavimus įvertinti, pateikti teismui įrodymus, jog jie neteisingi bei, esant pagrindui, byloje reikšti priešieškinį.
Atsakovės argumentus dėl netinkamai skaičiuojamų mokesčių, t. y. kad atsakovei priklauso tik rūsio patalpos, tuo tarpu pastate butus turintiems vartotojams, vertinant jiems priklausantį naudingąjį plotą, neskaičiuojamas jų turimų nešildomų rūsio patalpų plotas, teismas atmetė vadovaujantis CK 4.82 str. 1 d., 2 d. – atsakovė, kaip pastato bendrasavininkė privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymo nustatyta tvarka mokėti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.
Teismas padarė išvadą, jog byloje duomenų, kad neteisingai yra paskaičiuotas šilumos kiekis bendro naudojimo patalpoms šildyti bei neteisingai šilumos kiekis yra paskirstomas proporcingai butų (patalpų) savininkams pagal jiems priklausantį naudingąjį plotą, nėra, todėl ieškinį tenkino ir iš atsakovės ieškovei priteisė 4 488,54 Eur skolą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Korinda“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei prijungti prie bylos naujai pateikiamus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Nei ieškinio reikalavime, nei teismo sprendime nenurodyta už kokį laikotarpį suteiktas paslaugas prašoma priteisti skolą. Iš ieškinyje nurodomų aplinkybių galima būtų spręsti, kad reikalavimas pareikštas už 2011 m. spalio 1 d. iki 2015 m. birželio 1 d. laikotarpį, tačiau prie ieškinio pridėta kreditinė sąskaita 2013 m. kovo 31 d. KERI Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje priskaičiuota už 2008 m. balandžio mėn. - 2011 m. gegužės mėn. laikotarpį. Taigi ieškinys neatitinka CPK 135 str. reikalavimų ieškinio pagrindas prieštarauja ieškinio reikalavimui ir bylos medžiagoje pateiktiems įrodymams.
Teismas pažeidė CPK 270 str. 5 d., kurioje nustatyta, jog rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti teismo ieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį. Šis procesinis pažeidimas gali turėti įtakos nagrinėjant ginčus ateityje, nes teismo sprendimas, pažeidžiant CPK 2 straipsnyje nustatytus civilinio proceso tikslus, priimtas šališkai ieškovės naudai, prieštaravimų dėl ko kilo šis ginčas neišsprendė ir taikos tarp ginčo šalių neatkūrė.
Sprendimas priimtas šališkai išnagrinėjus bylą, visiškai ignoruojant atsakovės pateiktus įrodymus.
Ieškovė sumažindama namo bendrą plotą, išveda neteisingą proporciją tarp ieškovės turimų patalpų ir bendro namo ploto ir tuo padidina (kitiems savininkams sumažindama) atsakovei mokėtiną sumą už bendro naudojimo patalpų šildymą.
Bendro naudojimo patalpose (laiptinėse, kurios turėtų būti priskirtos savininkams, kurie jomis naudojasi) nėra šildymo prietaisų, dėl to ieškovė neteisingai taiko metodą. Galutinis apmokėjimo už bendro naudojimo patalpų šildymą sąskaitos dydis priklauso nuo to ar teisingai bendrija praneša plotus ir karšto vandens skaitiklio parodymus. Metodo Nr.5 koeficiento taikymas netinkamas dviejų laiptinių bendrabučio tipo daugiabučiui namui, kur visos nešildomo rūsio patalpos yra privatizuotos, 1-as aukštas atsijungęs nuo šildymo ir patalpas šildo individualiai, laiptinės nešildomos, gyventojai neturi jiems priskirtų rūsio patalpų. AB „Kauno energija“ šildymą tiekia nuo 2-ro namo aukšto. Šiuo atveju Metodas Nr.5 prieštarauja CK 4.76 ir 4.82 str. proporcingumo, sąžiningumo ir lygiateisiškumo principams. Metodas, kurį privalomai parinko šilumos tiekėjas, yra standartinė šilumos pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga, tačiau nėra suderinta su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kaip to reikalauja Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 4 d. Kadangi bendro naudojimo patalpose nėra šildymo prietaisų, bendro naudojimo patalpų šildymui turi būti skiriama 10 proc. šilumos energijos, o ne 18 proc., kaip skaičiuoja ieškovė.
Name ieškovė neįrengė skaitiklio šilumai karštam vandeniui ruošti, dėl ko suvartotos šilumos kiekis priklauso nuo subjektyvių faktorių - deklaruojamo sumažinto šilumos kiekio, padidinant šilumos kiekį patalpų (tame tarpe bendro naudojimo) šildymui.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą kreiptis į Vyriausiąjį administracinį teismą dėl ieškovės taikomų Metodų Nr. 4 ir Nr. 5 atitikimo įstatymui bei prašymą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu DNSB (duomenys neskelbtini), kuri savo narių interesais pateikia neteisingus duomenis, kuriais remiasi ieškovė.
Prašo prijungti naujus rašytinus įrodymus – 2011 m. lapkričio 17 d., 2011 m. gruodžio 27 d., 2012 m. vasario 27 d. raštus bei plotų pastate palyginimo lentelę, kadangi būtinybė juos pateikti atsirado vėliau. Dėl ligos nebuvo galima susipažinti su ieškovės pateiktais įrodymai bei į juos atsikirsti.
Atsiliepimas
Ieškovė AB „Kauno energija“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą; atmesti atsakovės prašymą dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl ieškinio neatitikimo 135 str. reikalavimams. Už laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d. perduotą šilumos energiją pastato bendrojo naudojimo patalpoms buvo atliktas ieškovės perskaičiavimas visiems ginčo pastato patalpų savininkams dėl nurodytu laikotarpiu pasikeitusio pastatui perduoto šilumos energijos kiekio ir šilumos pardavimo kainos. Būtent dėl šios aplinkybės atsakovei buvo priskaičiuotos papildomos mokėtinos sumos už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d. ir įtrauktos į minimą ieškovės 2013 m. kovo 31 d. išrašytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Teismui patenkinus ieškinį ir priteisus ieškovės reikalaujamas atsakovės įsiskolinimo sumas, kurių tarpe dalį sudaro įsiskolinimas priskaičiuotas už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gegužės 1 d., jokių papildomų ginčų dėl to ateityje tarp šalių nebegali kilti. Atsakovės argumentas, jog teismas pažeidė LR CPK 270 str. 5 d., yra nepagrįstas. Teismas tenkindamas ieškinį, nurodė konkrečią ieškovei iš atsakovės priteistiną įsiskolinimo sumą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog nėra išdėstytas ieškinio turinys. Nesant informacijos apie plotų pasikeitimus, ieškovė skaičiuodama ir skirstydama šilumos energiją konkretaus pastato patalpų savininkams vadovaujasi paskutine jos turima VĮ „Registrų centro“ NTR CDB informacija. Nei Šilumos ūkio įstatymas, nei kuris nors kitas teisės aktas nenustato pareigos ieškovei kiekvieną mėnesį prieš skirstant šilumos energiją ir ją apmokestinant konkretiems pastato patalpų savininkams atlikti inventorizaciją/ patikrinimą ir/ar kitus veiksmus, idant būtų nustatyta, ar kokie nors patalpų plotai per ataskaitinį laikotarpį nepasikeitė. Tokią prievolę turi vartotojai. Natūralu, kad faktinis plotų neatitikimas turi tam tikros įtakos bendram šilumos energijos kiekio pastate paskirstymui, tačiau už tokį vėlavimą ieškovė nėra atsakinga. Dėl tokio neveikimo realios žalos patyrę asmenys gali reikšti reikalavimus pastariesiems asmenims. Ieškovei nėra ir nebuvo pateikti pastato energetinio audito duomenys ir nebuvo ginčo pastato patalpų savininkų susitarimo dėl šilumos kiekio dalies vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficiento, ieškovė vadovavosi Metodo Nr. 5 3.1. punkte nurodyta rekomendacija, pateikta lentelėje, jog pastate esant 2 laiptinėms, šilumos kiekio dalies priskyrimo koeficientas yra lygus 18 %. Atsakovei buvo siūlyta atvykti bei su ieškove sudaryti šilumos pirkimo – pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas, tačiau atsakovė šia galimybe nepasinaudojo ir jokių įrodymų, patvirtinančių atliktus veiksmus, siekiant pakeisti šilumos energijos tiekimo pastato bendrojo naudojimo patalpoms sąlygas, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu nepateikė. Galimybė taikyti mažesnį (10 %) šilumos kiekio dalies pastato bendrosioms reikmėms priskyrimo koeficientą atsirado tik 2015 m. kovo 7 d., įsigaliojus naujai Metodo Nr. 5 redakcijai, tačiau, ieškovei negavus pastate gyvenančių šilumos energijos vartotojų prašymo dėl koeficiento dydžio derinimo bei parinkimo, 18 % koeficientas yra taikomas iki šiol. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, pabrėžtina, jog „aplinkybė, kad laiptinėse atjungti šildymo įrenginiai, reiškia, kad namo bendraturčiai, taupydami tiekiamą šildyti energiją ir mažindami mokesčius už bendrų patalpų šildymą, nutarė, jog namo konstrukcijų apsaugai nuo žalingo aplinkos poveikio šaltojo sezono metu ir laiptinės šildymui pakanka šilumos energijos tiek, kiek jos tiekia šilumos energijos vamzdynu šildomos namo konstrukcijos, tačiau nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų. Šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal kuriuos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, kokia tenka bendroms patalpoms šildyti“ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553-421/2016). Šis pateikiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas paneigia atsakovės teiginį, jog pastate esančios rūsio patalpos ir laiptinės yra nešildomos ir prievolės mokėti už šiuos perduodamos šilumos energijos nuostolius bendraturčiams neatsiranda. Atsakovė klaidingai suvokia ir aiškina LR CK 4.82 str. 3 d. numatytas bendraturčių pareigas. Butų ir kitų patalpų savininkams prievolė proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas pastato bendrojo naudojimo patalpoms bei konstrukcijoms išlaikyti egzistuoja nepaisant to, ar bendraturčiai šiomis patalpomis bei konstrukcijomis faktiškai naudojasi. Atsakovė savo atsiliepime nepateikia jokių išsamių paaiškinimų, kokiais duomenimis vadovaudamasi daro išvadą, jog Metodas Nr. 5 bei jo taikymas yra laikytina standartine šilumos pirkimo – pardavimo sutarties sąlyga, kuri nėra suderinta su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Metodas Nr. 5 yra vienas iš VKEKK rekomenduotinų taikyti šilumos paskirstymo metodų, kuris yra priimtas laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, ir nėra laikytinas standartine sąlyga. Be to, šis atsakovės keliamas klausimas net nebuvo keltas pirmosios instancijos teisme, todėl suprantama, jog teismas dėl to sprendime nieko nepasisakė. Apeliacinio skundo grindimas argumentais ir aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme, yra ribojamas LR CPK. Apeliantės argumentai, jog dėl direktorės R. A. ligos atsakovei nebuvo suteikta galimybė susipažinti su 2016 m. lapkričio 16 d. ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais, yra nepagrįsti. Atsakovės interesus atstovavo advokatas R. L., be to visa medžiaga, susijusi su civiline byla, jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šalims buvo prieinama Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portale www.e.teismas.lt. Atsakovė turėjo visas galimybes kartu su apeliaciniu skundu pridedamus naujus rašytinius įrodymus, t.y. 2011 m. lapkričio 17 d., 2011 m. gruodžio 27 d., 2012 m. vasario 27 d. raštus bei pastate esančių patalpų plotų palyginimo lentelę, pateikti dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Dėl naujų įrodymų prijungimo. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama, tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau CPK 314 str.).
Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinus įrodymus: 2011-11-17, 2011-12- 27, 2012-02-27 raštų kopijas bei atsakovės sudarytą plotų pastate palyginimo lentelę, kuriuos prašo prijungti, nurodo, kad būtinybė juos pateikti atsirado vėliau.
Atsižvelgiant į tai, jog prašomus prijungti dokumentus apeliantė pateikė kartu su apeliaciniu skundu, t. y. savalaikiai, dokumentai nėra didelės apimties bei į tą aplinkybę, jog ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą pasisakė dėl prašomų dokumentų įrodomosios reikšmės, teisėjų kolegija sprendžia, jog proceso dalyvių teisės nebus pažeistos pasinaudojus CPK 314 straipsnyje numatyta išimtimi prijungti naujus įrodymus.
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovės, kuriai nuosavybės teise priklausančios patalpos yra teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos, priteista skola už patiektą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.
Byloje nustatyta, kad atsakovei UAB „Korinda“ nuosavybės teise nuo 1994 m. priklauso negyvenamosios patalpos- valgykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 354,72 kv. m., ir valgykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 86, 95 kv. m., esančios (duomenys neskelbtini). Ieškovė teikia šilumą namui, esančiam (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad atsakovei priklausančios patalpos teisėtai atjungtos nuo namo centralizuotos šildymo sistemos. Ieškovė ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės skolą už patiektą šilumą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti už laikotarpį nuo 2011 10 01 iki 2015 06 01. Taip pat nustatyta, kad atsakovei yra pagrįstai perskaičiuoti mokesčiai už laikotarpį nuo 2008-04-01 iki 2011-05-01, remiantis Valstybinės Kainų ir energetikos kontrolės Komisijos 2013-03-21 rašte Nr.R2-904 pateiktais nurodymais, kurio pagrindu visiems gyventojams turėjo būti perskaičiuoti mokesčiai už bendro naudojimo patalpas nuo 2008-01-01. Tuo vadovaujantis atsakovei už laikotarpį nuo 2008-04-01 iki 2011-05-01 buvo perskaičiuoti mokesčiai ir papildomai mokėtinos sumos įtrauktos į 2013-03-31 išrašytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei. T.y. byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos atsiskaityti už šilumą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti laikotarpiu nuo 2008 04 01 iki 2011 05 01 ir nuo 2011 10 01 iki 2015 06 01.
CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų – bendrojo naudojimo objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2014 m. spalio 16 d. redakcija) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.
Iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 21 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Iš esmės tokia pati nuostata buvo įtvirtinta ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. galiojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 25 straipsnyje. Taigi įstatymo leidėjas buvo nustatęs pareigą patalpų savininkui apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, o mokėjimo už šilumos energiją tais atvejais, kai bendrojo naudojimo patalpose nėra radiatorių, klausimas buvo paliktas aiškinti teismų praktikai. Nuo 2014 m. gruodžio 2 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo šis straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, reglamentuojančia, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Ši teisės norma jau galiojo šalių teisinių santykių metu, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. liepos 1 d., todėl taikytina sprendžiant šalių ginčą dėl mokėjimo už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms nurodytu laikotarpiu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendroms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) turi būti apmokėta namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name. Pareiga išlaikyti name esančias bendrojo naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017 ir joje nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).
Teismo vertinimu, tai, kad atsakovės negyvenamoms patalpoms suteiktas unikalus numeris ir jos patalpos nešildomos, nereiškia, jog patalpos atidalytos kaip atskiras nuosavybės objektas, izoliuotos nuo namo laikančiųjų bei kitų bendrų konstrukcijų ir atsakovės bendroji dalinė nuosavybė bei su ja susijusios pareigos baigėsi. Daugiabutis namas yra vientisas objektas, todėl dalis centralizuotai tiekiamos šilumos paskirstoma namo pamatams, sienoms, stogui ir kitiems bendrojo naudojimo objektams šildyti. Atsakovė yra bendrosios dalinės nuosavybės objekto – daugiabučio namo – bendraturtė ir privalo mokėti už dalį namui kaip vientisam objektui tiekiamos šilumos.
Nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad nėra aišku kuo remdamasi ieškovė atliko perskaičiavimą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė buvo informuota ieškovės 2012-03-19 raštu Nr.20-1036 apie mokesčių skaičiavimo teisinį pagrindą ir tvarką bei vėlesniais raštais apie atliktą perskaičiavimą, jų gavimą patvirtina ir prie apeliacinio skundo atsakovės pateikti ieškovei adresuotų paklausimų, pranešimų apie atsisakymą mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą kopijos. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad ji yra gavusi ir ieškovės išrašytą 2013-03-31 sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje atsakovei ir buvo priskaičiuotos papildomos mokėtinos sumos už laikotarpį nuo 2008-04-01 iki 2011-05-01. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų skundusi šiuos ieškovės veiksmus.
Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu ieškovei buvo pateikti pastato energetinio audito duomenys ar namo butų ir kitų patalpų savininkų susitarimas dėl šilumos kiekio dalies vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficiento, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė nepagrįstai vadovavosi Metodo Nr. 5 3.1. punkte nurodyta rekomendacija, pateikta lentelėje, jog pastate esant 2 laiptinėms, šilumos kiekio dalies priskyrimo koeficientas yra lygus 18 % , atmestini. Atkreiptinas dėmesys, jog jau 2012 03 19 rašte Nr. 20-1036 ieškovė nurodė atsakovei, jog tam, kad metodu Nr. 5 nustatyta galimybė šalių susitarimu keisti šilumos kiekio dalies paskirstymo koeficiento Xpš bn vertę LR CK 4.85 str. nustatyta sprendimų priėmimo tvarka, išaiškinta jau 2011-12-12 rašte Nr. 20-5330, 2012-01-19 rašte Nr. 20-182. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad atsakovei buvo siūlyta atvykti bei su ieškove sudaryti šilumos pirkimo – pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas, tačiau atsakovė šia galimybe nepasinaudojo ir jokių įrodymų, patvirtinančių atliktus veiksmus, siekiant pakeisti šilumos energijos tiekimo pastato bendrojo naudojimo patalpoms sąlygas, bylos nagrinėjimo nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Apeliantės prie apeliacinio skundo pateiktame 2011-11-17 rašte, adresuotame ieškovei, nurodyta, kad UAB „Korinda“ atsisakė sudaryti sutartį su ieškove, kadangi UAB Korinda“ nesutiko mokėti ieškovės apskaičiuotų mokesčių už namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, todėl pati veikė savo nuožiūra.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Komisijos rekomenduojamą šilumos paskirstymo metodą, labiausiai atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo-vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, pasirenka šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai, pastato bendraturčiai CK, Daugiabučių bendrijų įstatymo nustatyta tvarka (žr. Šilumos paskirstymo metodų taisykles). Net ir tuo atveju, kai dalis daugiabučio gyventojų yra atsijungę nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos, jie vis tiek išlieka tam tikra apimtimi ir centralizuotai teikiamų paslaugų gavėjais, pavyzdžiui, dėl bendrųjų patalpų šildymo ar cirkuliacijos stovų skleidžiamos šilumos jiems priklausančiose pagalbinėse patalpose. Todėl jie kartu su kitais, vis dar centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemomis besinaudojančiais gyventojais turi teisę pasirinkti geriausiai jų daugiabučio namo inžinerines konstrukcijas atitinkantį sprendimą, metodą, suvartojamos šilumos kiekiui ir kainai nustatyti. Kol tai nepadaryta, šilumos tiekėjas teisės aktų nustatyta tvarka taiko vieną iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovė su kitais daugiabučio namo patalpų savininkais būtų pasirinkę individualų šilumos paskirstymo metodą, kuris geriau atitiktų pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas, todėl pagrįstai buvo taikomi Komisijos nustatyti ir geriausiai ieškovų daugiabučio namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemas atitinkantys šilumos paskirstymo metodai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje bylojeNr.3K-7-13-916/2017). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ginčo pastate taikė Metodą Nr.4 kartu su Metodu Nr.5, kad prašymo iš daugiabučio namo gyventojų taikyti kitą bendraturčių pasirinktą ir su Komisija suderintą metodą ieškovė gavusi nebuvo. Šių aplinkybių apeliantė neginčija.
CK 4.85 straipsnio, reglamentuojančio butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarką, 1 dalyje nustatyta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Nei CK 4.85 straipsnyje, Metodo Nr. 5 normose ir kituose teisės aktuose nenurodyta imperatyvaus draudimo butų ir kitų patalpų savininkams susitarti, kad už bendrosioms reikmėms skirtą šilumos energiją nemokėtų teisėtai atsijungusių nuo centrinio šildymo butų savininkai. Atsakovė, būdama suinteresuota, kad mokesčiai jai nebūtų skaičiuoti, turėjo imtis veiksmų, kad susitarti su namo bendraturčiais.
Pirmosios instancijos teismas detaliai pasisakė dėl ginčo pastate taikyto šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo pagal metodą Nr. 5 ir jame taikomų koeficientų bei dėl pateiktų skaičiavimų, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, šių argumentų nekartoja. Be to, pažymėtina, kad iš bylos duomenų: ieškovės mokesčių paskaičiavimo pažymų, PVM sąskaitų faktūrų, pateiktų atsakovei (ieškinio priedas Nr. 4), 2012 03 19 rašto Nr. 20-1036, išklotinių, teiktų į bylą pirmosios instancijos teisme, matyti, kad ieškovė nurodė kaip buvo apskaičiuoti bei perskaičiuoti mokesčiai už bendrojo naudojimo patalpų šildymą ginčijamu laikotarpiu.
Pažymėtina, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (LR CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Atsakovė turėjo sumokėti už ieškovės tiektą šilumos energiją, tačiau nurodytos pareigos neįvykdė. Iš ieškovės pateiktų mokesčių paskaičiavimo pažymų matyti, kad už nesumokėtą šilumą pastato bendrosioms reikmėms susidarė 4 488, 54 Eur skola. Apeliantė neginčija aplinkybės, kad šios skolos nėra sumokėjusi.
Pažymėtina, jog aplinkybė, kai atsakovė jau 2011-11-17 raštu atsisakė mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, nėra pagrindas atleisti atsakovę nuo įstatyminės pareigos vykdymo. Šios pareigos nepaneigia ir atsakovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad bendro naudojimo patalpose nėra šildymo prietaisų. Kaip jau nurodyta, bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą.
Dėl bendraturčių mokesčio už bendrojo naudojimo patalpų šildymą apskaičiavimo proporcingumo. Apeliantė teigia, kad ieškovė sumažindama namo bendrą plotą, išveda neteisingą proporciją tarp atsakovės turimų patalpų ir bendro namo ploto ir tuo padidina (kitiems savininkams sumažindama) atsakovei mokėtiną sumą už bendro naudojimo patalpų šildymą. Tačiau kolegijos vertinimu, ieškovė skaičiuodama ir skirstydama mokesčius už šilumos energiją konkretaus pastato patalpų savininkams pagrįstai vadovavosi VĮ „Registrų centro“ nekilnojamojo turto registro duomenimis (2012-03-19 rašte Nr. 20-1036 pateikti duomenys su apskaičiavimu nuo bendro naudingo pastato šildymo ploto – 3160, 05 kv. m.).
Pažymėtina, kad butų ir kitų patalpų savininkams prievolė proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas pastato bendrojo naudojimo patalpoms bei konstrukcijoms išlaikyti egzistuoja nepaisant to, ar bendraturčiai šiomis patalpomis bei konstrukcijomis faktiškai naudojasi. Nešildomos ir neindividualizuotos daugiabučio namo rūsio patalpos priskiriamos prie daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų ir paskirstant bendrojo naudojimo patalpų išlaikymo išlaidas šilumos dalis rūsio patalpoms priskiriama visiems namo butų ir patalpų savininkams proporcingai kiekvieno bendrosios dalinės nuosavybės daliai.
Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės prašymą dėl ieškovės taikomų Metodų Nr. 4 ir Nr. 5 atitikimo įstatymui, tačiau neargumentuoja kodėl apeliantė nesutinka su su pirmosios instancijos teismo 2016-09-02 nutartyje tokio prašymo netenkinimo motyvais. Tokio prašymo apeliacinės instancijos teismui apeliantė nepateikė, todėl nėra pagrindo pasisakyti šiuo klausimu.
Dėl CPK 270 str. 5 d. nuostatų pažeidimo bei netenkinto atsakovės prašymo dėl DNSB (duomenys neskelbtini) įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 str.). Šiuo atveju svarbi ne tik sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir motyvuojamoji. Iš sprendimo turinio matyti, kad ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 4 488, 54 Eur skolą yra patenkintas visiškai, taip pat išdėstyta kokiais įrodymais remiantis ir į kokias aplinkybes atsižvelgiant buvo nustatytas priteistinos skolos dydis, todėl visiškai aišku, kad skolos dydis apskaičiuotas už 2011-10-01 – 2015-06-01 laikotarpį, įskaitant ir įsiskolinimą dėl mokesčių perskaičiavimo už laikotarpį nuo 2008-04-01 iki 2011-05-01 laikotarpį. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nenurodė ir nepagrindė kokią įtaką ginčijamo sprendimo priėmimas gali turėti namo DNSB (duomenys neskelbtini) teisėms ir pareigoms, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Teisėjų kolegijos nuomone, atmestini apeliantės argumentai dėl skundžiamo sprendimo turinio neatitikimo CPK 270 str. reikalavimams ir bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nesant CPK 329 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktuose nustatytų absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų.
Dėl teismo šališkumo. Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti apeliantės teiginiai dėl teismo šališkumo, nes išskyrus tai, kad apeliantės netenkina bylos išnagrinėjimo rezultatas, ji kitokių aplinkybių, teikiančių pagrindą abejoti teisėjo nešališkumu nenurodė (CPK 65, 66 str. pagrindai teisėjo nušalinimui). Apeliantė pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujama advokato, nušalinimų nereiškė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008;teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl remiantis apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 328 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 str.). Ieškovė nepateikė nei prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nei tokias išlaidas patvirtinančių rašytinių įrodymų, todėl šis klausimas nespręstinas.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.