Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų ranga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Valtoda“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Druskininkų ranga“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų ranga“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Valtoda“ dėl permokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl apeliacinio skundo ribų

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės argumentus kaip nepagrįstus ir ieškovei priteisė iš atsakovės skolą už atliktus darbus, delspinigius ir procesines palūkanas. Atsakovė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškovės teisės reikalauti sumokėti už 2017 m. gruodžio 22 d. ir 2018 m. vasario 12 d. sąskaitose nurodytus darbus ir dėl ieškovės tinkamai įvykdyto įsipareigojimo pateikti garantinio laikotarpio draudimą. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo dalimi, kuria konstatuota, kad atsakovė neturėjo pagrindo skaičiuoti ieškovei delspinigių už pavėluotą darbų atlikimą ir kad ji neįrodė 2017 m. gruodžio 29 d. atlikto delspinigių įskaitymo. Atsakovė mano, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas šias išvadas, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neišreikalavo statybos darbų žurnalo, netinkamai įvertino įrodymus.

Dėl pirmosios instancijos teismo pareigos išreikalauti statybos darbų žurnalą

19. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovė mano, jog statybos darbų žurnalas yra reikšmingas įrodymas siekiant įrodyti ieškovės padarytą sutarties pažeidimą, t. y. pavėluotą statybos darbų atlikimą. Tokią aplinkybę kaip savo atsikirtimų ir priešieškinio pagrindą atsakovė buvo nurodžiusi pirmosios instancijos teisme, todėl jai pagal CPK 178 straipsnio nuostatas teko pareiga šią aplinkybę įrodyti visomis, jos nuomone, reikšmingomis įrodinėjimo priemonėmis. Proceso įstatymas numato šalių pareigą dar pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu pateikti teismui visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai (CPK 226 straipsnis). Tačiau atsakovė statybos darbų žurnalo pirmosios instancijos teismui nepateikė, nors šis įrodymas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavo ir atsakovei buvo prieinamas, o rėmėsi kitais įrodymais – priedais prie 2017 m. balandžio 11 d. sutarties (darbų atlikimo grafikais), delspinigių apskaičiavimo sąskaitomis, pareiškimais dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo. Byloje nagrinėjamas privatus dviejų juridinių asmenų ginčas, kylantis iš sutartinių santykių, todėl, priešingai nei teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos rinkti įrodymų savo iniciatyva, už atsakovę spręsti, kokiais konkrečiais įrodymais ji turėtų įrodinėti jos nurodomas aplinkybes, išreikalauti konkretų įrodymą – statybos darbų žurnalą (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Atsakovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti statybos darbų žurnalą, o to nepadaręs bylą išnagrinėjo neišsamiai ir neteisingai, nepagrįsti.

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

20. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 314 straipsnyje ir jį aiškinančioje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 20, 21 punktus, 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą), priimti ir vertinti kartu su apeliaciniu skundu pateikiamą statybos darbų žurnalą. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu. Tačiau šiuo atveju tokių priežasčių nenustatyta. Kaip jau minėta, statybos darbų žurnalas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavo ir atsakovei buvo prieinamas, tačiau ji pati pasirinko šio įrodymo neteikti į bylą ir juo negrįsti savo atsikirtimų į ieškinį bei priešieškinio. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio eigos matyti, kad ieškovės atstovas atsakovės atstovui uždavė klausimą, ar buvo rašomos pastabos statybos darbų žurnale, tačiau atsakovės atstovas į šį klausimą posėdžio metu negalėjo atsakyti, nurodė, jog teismui manant, kad tokia aplinkybė svarbi, ją atsakovės atstovas patikrintų. Taigi, nors statybos darbų žurnalas buvo minimas teismo posėdžio metu, atsakovė juo nesirėmė, neprašė jo prijungti prie bylos ir pan. Priešingai nei teigia atsakovė, ieškovės atstovas, duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, šiuo įrodymu nesirėmė, o tik uždavė dėl jo klausimą. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo jokiomis aplinkybėmis, susijusiomis su statybos darbų žurnalu, negrindė. Šiuo atveju atsakovės pateikiamo statybos darbų žurnalo priėmimas apeliacinės instancijos teisme užvilkintų bylos išnagrinėjimą, nes jis yra didelės apimties, ir, siekiant užtikrinti šalių lygiateisiškumą, būtų privalu sudaryti ieškovei galimybę su juo susipažinti, pateikti dėl jo savo argumentus ir pan. Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju nėra CPK 314 straipsnyje nurodytų išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą priimti atsakovės pateiktą naują įrodymą – statybos darbų žurnalą.

21. Iš esmės tokios pat išvados darytinos ir dėl kito atsakovės naujai pateikiamo įrodymo – voko, kuriame atsakovė siuntė ieškovei 2018 m. liepos 30 d. pakartotinį pareiškimą dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė, manydama, jog šis įrodymas svarbus jai įrodinėjant savo atsikirtimų ir priešieškinio pagrindą, turėjo nevaržomą galimybę tokį įrodymą pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau to nepadarė. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, ar ieškovė (ne)atsiėmė jai siųsto atsakovės 2018 m. liepos 30 d. pakartotinio pareiškimo, esminės reikšmės ginčui spręsti neturi. Taigi, ir dėl šio įrodymo nėra CPK 314 straipsnyje nurodytų išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą jį priimti.

22. Atsakovės prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra nepagrįstas ir netenkinamas. Nagrinėjamu atveju atsakovė šio prašymo visiškai nemotyvuoja ir nenurodo, dėl kokių priežasčių apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas rašytinio proceso tvarka, negalės tinkamai įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo žodinio proceso tvarka, šalių atstovai turėjo galimybę teismui žodžiu duoti paaiškinimus, užduoti klausimus priešingos šalies atstovams ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis. Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas netinkamo įrodymų įvertinimo klausimas, kurį apeliacinės instancijos teismas gali išnagrinėti rašytinio proceso tvarka tirdamas byloje jau surinktus įrodymus.

Dėl atsakovės atlikto įskaitymo (ne)teisėtumo

23. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad reikalavimas įvykdyti prievolę, kuri, kitos šalies požiūriu, pasibaigė įskaitymu, reiškia nesutikimą su įskaitymu, ir teismas tokiu atveju turi patikrinti, ar prievolė nėra pasibaigusi įskaitymu, t. y. ir tai, ar buvo pagrindas atlikti įskaitymą ir kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) ir ar laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008). Dėl to nagrinėjamo ginčo atveju atsakovei teigiant, kad jos prievolė sumokėti statybos darbų kainą yra pasibaigusi įskaičius jos priešpriešinį reikalavimą ieškovei dėl delspinigių sumokėjimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo, ar toks įskaitymas buvo teisėtas.

24. Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo institutą, kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad, vadovaujantis CK 6.130 straipsniu, tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011; kt.).

25. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino, jog atsakovės prievolė sumokėti už ieškovės atliktus darbus nėra pasibaigusi įskaitymu. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad pati atsakovė 2018 m. vasario 12 d. baigiamuosiuose atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktuose pažymėjo, jog „darbai atlikti laiku, kokybiškai ir atliktų darbų kokybei pretenzijų neturi“, taip pat tuo, kad nėra įrodymų, jog atsakovė iki jai pareikšto ieškinio būtų reiškusi pretenzijas dėl darbų atlikimo vėlavimo, dėl delspinigių mokėjimo, taip pat nėra įrodymų, jog 2017 m. lapkričio 9 d., 2017 m. gruodžio 8 d. atsakovės išrašytos delspinigių apskaičiavimo sąskaitos buvo siųstos ieškovei.

26. Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino, kad atsakovė 2017 m. gruodžio 29 d. neatliko įskaitymo, nes apie jį nepranešė ieškovei, kaip reikalauja CK 6.131 straipsnis, apie įskaitymą nebuvo paminėta baigiamuosiuose atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktuose, atsakovė apie įskaitymą neminėjo ir atsiliepime į ieškinį. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad atsakovė neįrodė, jog įskaitymas buvo įformintas jos buhalterinėje apskaitoje.

27. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neturėjo reikalavimo teisės ieškovei dėl delspinigių sumokėjimo. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė apie darbų atlikimo vėlavimus buvo informuojama per statybos darbų vadovus, kad baigiamieji atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktai buvo pasirašyti po to, kai atsakovė 2017 m. gruodžio mėn. atliko delspinigių įskaitymą, kad šiuose aktuose paprastai nėra fiksuojami darbų atlikimo terminai, darbų trūkumai ar kiti pažeidimai, kad baigiamuosius aktus parengė ieškovė, atsakovė negalėjo juose nieko užfiksuoti ar pakeisti. Atsakovė nurodo, kad ieškovės pateiktose sąskaitose faktūrose esantys atsakovės įrašai taip pat patvirtina, jog darbai buvo perduodami pažeidžiant jų atlikimo terminą ir sutartyje nustatytus grafikus. Atsakovės teigimu, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ieškovė pripažino, kad darbų atlikimo terminas buvo praleistas.

30. Atsakovė byloje įrodinėjo, kad ieškovė pavėlavo atlikti darbus, nurodytus 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 30 d. išrašytose sąskaitose. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios sąskaitos buvo išrašytos už 2017 m. spalio ir lapkričio mėnesiais atliktus darbus, todėl galima spręsti, jog ieškovė jose nurodytus darbus atliko vėliau, nei tai buvo numatyta darbų atlikimo grafikuose. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė pati savaime atsakovei nesudarė pagrindo skaičiuoti ieškovei delspinigių pagal 2017 m. balandžio 11 d. rangos sutarties 5.3 papunktį.

31. Delspinigiai yra viena iš sutartinės civilinės atsakomybės formų, todėl jiems skaičiuoti būtinas sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimas. Ieškovės atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad darbai vėliau, negu numatyta darbų atlikimo grafikuose, buvo atlikti dėl to, jog atsakovė sutarties vykdymo metu užsakė didesnį darbų kiekį, nei buvo preliminariai numatyta rangos sutartyje, be to, darbų atlikimą vėlino kitų objekte darbus vykdžiusių subrangovų veiksmai. Tokių ieškovės nurodytų aplinkybių atsakovė nepaneigė, priešingai, aplinkybę, kad ieškovė atliko ženkliai daugiau darbų, nei buvo preliminariai numatyta rangos sutartyje, patvirtina baigiamajame atliktų darbų perdavimo–priėmimo akte nurodyta didesnė, negu šalys buvo sutarę sutarties 2.1 papunktyje, suma, už kurią ieškovė atliko darbų.

32. Teisėjų kolegijos manymu, ieškovės nurodomas aplinkybes patvirtina ir tai, kad sutarties vykdymo metu šalys vėlesnio, negu nurodyta darbų grafikuose, darbų vykdymo nevertino kaip sutarties pažeidimo. Kadangi statybos rangos teisiniai santykiai susiklosto dėl techniniu požiūriu sudėtingo objekto (statinio) sukūrimo, siekiant tinkamai įvykdyti tokią sutartį itin svarbus šalių bendradarbiavimas ir kooperavimasis (CK 6.691 straipsnis), pranešimas kitai šaliai apie pastebėtus trūkumus ir pan. CK 6.689 straipsnio 2 dalis numato užsakovui pareigą nedelsiant pranešti rangovui apie nukrypimus nuo sutarties sąlygų, to nepadaręs užsakovas netenka teisės jais remtis ateityje. Kaip minėta, rangos sutarčių 2.3 papunkčiuose numatytas darbų priėmimas–perdavimas užbaigus darbus aukštais ir nustatyta, kad darbų perdavimo–priėmimo aktą šalys pasirašo, jeigu darbai atlikti tinkamai ir laiku. Todėl ta aplinkybė, kad darbai atliekami pažeidžiant sutartyje numatytą jų atlikimo terminą, turėjo būti fiksuojama atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktuose, atsakovė apie šią aplinkybę privalėjo nedelsdama ieškovei pranešti. Tačiau ieškovė 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 30 d. sąskaitas išrašė po to, kai atsakovės atstovas be jokių pastabų pasirašė 2017 m. spalio ir lapkričio mėn. atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktus bei pažymas apie atliktų darbų ir išlaidų vertę. Tai rodo, kad atsakovė vėlesnio, negu darbų grafikuose nurodytas, darbų atlikimo sutarties vykdymo metu nevertino kaip sutarties pažeidimo. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovė 2018 m. vasario 12 d. baigiamajame atliktų darbų perdavimo–priėmimo akte taip pat nenurodė, kad darbai buvo atlikti pavėluotai, priešingai, ji aiškiai patvirtino, jog „darbai atlikti laiku, kokybiškai ir atliktų darbų kokybei pretenzijų neturi“.

33. Teisėjų kolegija pastebi, kad išskyrus atsakovės paaiškinimus, byloje nėra jokių kitų įrodymų, objektyviai patvirtinančių, kad iki ieškovės kreipimosi į teismą dėl skolos už darbus priteisimo, atsakovė reiškė kokias nors pretenzijas ieškovei dėl pavėluotai atliktų darbų. Atsakovė pateikė į bylą 2017 m. lapkričio 9 d. ir 2017 m. gruodžio 8 d. delspinigių apskaičiavimo sąskaitas ir 2017 m. gruodžio 29 d. pareiškimą dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo, tačiau šie dokumentai atsakovės surašyti vienasmeniškai, nėra jokių objektyvių duomenų apie jų siuntimą ar kitokį įteikimą ieškovei. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad ieškovė apie darbų atlikimo vėlavimą buvo informuojama per statybos darbų vadovus, taip pat nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, juos paneigia atsakovės faktiškai atlikti veiksmai, kai ji priėmė ieškovės atliktus darbus be jokių pastabų ir baigiamajame akte patvirtino jų atlikimą laiku.

34. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad baigiamuosius aktus parengė ieškovė, todėl atsakovė negalėjo juose nieko užfiksuoti ar pakeisti. Atsakovė yra verslu užsiimantis ūkio subjektas, objekto (daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)) generalinė rangovė, todėl jos negalima pripažinti silpnesne teisinių santykių šalimi, negalėjusia daryti įtakos šalių sudaromų sutarties vykdymo dokumentų turiniui.

35. Nors darbų priėmimo – perdavimo aktų, sudaromų vykdant statybos rangos sutartį, paskirtis kita, nei fiksuoti nukrypimus nuo statybos darbų grafiko (CK 6.694 straipsnis), tai nereiškia, kad šalys statybos rangos sutartyje negali susitarti darbų atlikimo vėlavimų ar įrašų, patvirtinančių, kad statybos darbai buvo atlikti laiku, fiksuoti būtent šiuose dokumentuose. Taigi, nagrinėjamu atveju tos aplinkybės, kad darbų priėmimo–perdavimo aktuose ir baigiamajame akte buvo užfiksuotas darbų atlikimas laiku, yra reikšmingos ir jomis galima remtis sprendžiant šalių ginčą.

36. Atsakovė apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad ieškovės pateiktose sąskaitose faktūrose esantys atsakovės įrašai patvirtina, jog darbai buvo perduodami pažeidžiant jų atlikimo terminą ir sutartyje nustatytus grafikus. Tačiau tokie atsakovės argumentai nėra pagrįsti. Ieškovės išrašytose 2017 m. spalio 31 d. ir 2017 m. lapkričio 30 d. sąskaitose yra atsakovės atstovo įrašai apie sąskaitų gavimo datą, tačiau juose nėra nurodomos pastabos dėl darbų atlikimo grafiko nesilaikymo. Taigi, tokie sąskaitose esantys įrašai neįrodo, kad atsakovė pažeidė prievolę laiku įvykdyti statybos darbus.

37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė jos nurodomo įskaitymo metu neturėjo reikalavimo teisės ieškovei dėl delspinigių sumokėjimo. Vien ši priežastis pakankama pripažinti, kad atsakovės prievolė sumokėti už ieškovė atliktus statybos darbus įskaitymu nepasibaigė.

38. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė tinkamai neišreiškė valios atlikti įskaitymo. Pagal CK 6.131 straipsnio 1 – 2 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, tačiau apie įskaitymą turi būti pranešama kitai prievolės šaliai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018 67 punktas). Jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).

39. Atsakovė įskaitymą įformino minėtu 2017 m. gruodžio 29 d. pareiškimu dėl priešpriešinių prievolių įskaitymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų apie šio pareiškimo siuntimą ar kitokį įteikimą ieškovei. Nors atsakovė nurodo, kad ji 2017 m. gruodžio mėn. pranešimą apie įskaitymą įteikė tiesiogiai ieškovei, šis teiginys jokiais kitais įrodymais nėra pagrįstas. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pranešimas apie atliktą įskaitymą iš tiesų buvo surašytas 2017 m. gruodžio mėn., o ne vėliau, kai ieškovė kreipėsi į teismą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad 2018 m. liepos 30 d. pakartotinis pranešimas apie įskaitymą, kuris buvo ieškovei išsiųstas paštu, neįrodo atlikto įskaitymo teisėtumo, nes jis buvo išsiųstas ieškovei jau bylos nagrinėjimo metu. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas draudžia įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme.

40. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė, jog vienašalis įskaitymas atsispindėjo jos buhalterinėje apskaitoje. Nors atsakovė pateikė į bylą 2017 m. lapkričio 9 d. ir 2017 m. gruodžio 8 d. delspinigių apskaičiavimo sąskaitas, tačiau pačios atsakovės veiksmai liudija, kad ji šių sąskaitų ir atlikto įskaitymo neįtraukė į buhalterinę apskaitą. Kaip matyti iš priešieškinyje nurodytų aplinkybių, atsakovė po tariamai atlikto įskaitymo vykdė prievoles, kurias buvo įskaičiusi, ir, kaip pati nurodo, ieškovei už atliktus darbus permokėjo. Tokių atsiskaitymų atsakovė nebūtų vykdžiusi, jei ji iš tiesų būtų atlikusi įskaitymą, kuris būtų apskaitytas buhalterinėje apskaitoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad apie atliktą įskaitymą atsakovė nepaminėjo savo atsiliepime į ieškinį, bet, priešingai, jame nurodė, jog šalys viena kitai turi priešpriešinius reikalavimus. Tik vėlesniuose procesiniuose dokumentuose atsakovė ėmė remtis įskaitymo faktu. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė tinkamai neišreiškė valios atlikti įskaitymo.

41. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, savo išvadas grindė visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vien tai, kad atsakovė su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

42. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė prievolių įskaitymo bei sutartinius statybos rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuriuo ieškovei iš atsakovės priteisė skolą už atliktus statybos darbus, delspinigius ir procesines palūkanas, o atsakovės priešieškinio reikalavimus dėl permokos priteisimo atmetė. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas.

43. Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, ieškovei priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos – 400 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Valtoda“ iš atsakovės uždarosios bendrovės „Druskininkų ranga“ 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.