Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-59-525/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-11-09
Bylos Nr.: P-59-525/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-00282-2013-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“
Atsakovas: Klaipėdos miesto savivaldybei, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Studija 33“

Administracinė byla Nr. P-59-525/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00282-2013-3Procesinio sprendimo kategorija: 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2016 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2151-602/2016 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ skundą atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybei, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Studija 33“ dėl rašto ir įsakymo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Prima Sensus“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Prima Sensus“) patikslintu skundu (II t., b. l. 111-118) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos (toliau – ir Administracija) 2013 m. sausio 17 d. raštą Nr. (4.39)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ (I t., b. l. 47-48) (toliau – ir skundžiamas 2013 m. sausio 17 d. raštas);

2) pripažinti negaliojančiu Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. AD 1-2329 „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ (I t., b. l. 164) (toliau – ir 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymas) 1 dalį dalyje dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) dalies (sklypas Nr. 12) detaliojo plano patvirtinimo ir pripažinti negaliojančiais 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu patvirtinto Teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) sprendinius: I dalies Nr. 2, II dalies Nr. 3, sprendinių dalyje „Formuojami sklypai ir siūlomas užstatymas“ sprendinį dėl sklypo Nr. 12 bei pripažinti negaliojančiais Detaliojo plano sprendinius pagrindiniame Detaliojo plano brėžinyje dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) ir sklypo Nr. 12;

3) įpareigoti Administraciją įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 35 punktą – per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suderinti atsakovui 2011 m. spalio 27 d. pateiktą UAB „Prima Sensus“ žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui;

4) priteisti iš Savivaldybės pareiškėjo naudai 4 000 Lt turtinei žalai atlyginti;

5) priteisti iš Savivaldybės pareiškėjo naudai 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuosavybės teise valdo pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), kurie yra išsidėstę 51 932 kv. m bendro ploto žemės sklype, kuris yra aptvertas tvora, tačiau pats žemės sklypas nėra suformuotas. Teigė, kad pradėjo šios teritorijos planavimo, prilyginamo detaliajam planavimui, procesą, tačiau Administracija šio proceso užbaigimą nepagrįstai vilkina. Paaiškino, kad skundžiamu 2013 m. sausio 17 d. raštu Administracija vilkina pareiškėjo užsakymu uždarosios akcinės bendrovės „Studija 33“ (toliau – ir UAB „Studija 33“) parengto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimą, kadangi Administracija šiuo raštu nei suderino planą, nei pateikė motyvuotą atsisakymą derinti – nenurodė, kokius teisės aktų reikalavimus plano rengėjas pažeidė, ką reikėtų taisyti, taip pat nėra nurodyti teisiniai argumentai, kodėl parengtas planas negali būti suderintas. Be to, teigė, kad Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. AD 1-2329 patvirtintas Detalusis planas, kuriuo iš esmės dubliuojant pareiškėjo veiksmus ir neatsižvelgiant į pareiškėjo pretenzijas, pažeidžiant jo teises ir interesus suplanuota ir ginčo teritorijos dalis (sklypas Nr. 12) po pareiškėjo nuosavybės teise valdomais statiniais. Manė, jog Administracijos direktorius neteisėtu planavimu pažeidė ne tik statinių savininko, bet ir trečiųjų asmenų, kurie nuomojasi tuos statinius, teises. Teigė, kad neinicijavus nuosavybės teise valdomų statinių paėmimo visuomenės poreikiams proceso, negalėjo būti suplanuota ir po jais esanti teritorija. Nurodė, kad Žemės sklype esančių statinių naudotojų yra ne vienas, todėl jiems visiems turėjo būti pranešta apie žemės naudojimo režimo keitimą, tačiau atsakovas nepateikė duomenų, kad tai buvo padaryta. Pareiškėjas pateikė pretenzijas ir gavo 2013 m. sausio 18 d. atsakymą Nr.(4.39)-R2-227, kad yra nuspręsta eliminuoti iš Detaliojo plano sprendinius teritorijoje (duomenys neskelbtini), todėl tikėjosi, kad pareiškėjo valdoma ir planuojama teritorija, dubliuojant šį procesą, nebus planuojama. Pareiškėjas teigė, kad Administracijos neteisėti veiksmai jau yra konstatuoti įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-503-609/2012, tačiau vilkinimas yra tęsiamas, t. y. vykdomas tęstinis pažeidimas. Patirtą neturtinę žalą vertino 10 000 Lt suma, atsižvelgdamas į piktybinį neveikimą ir ilgai trunkantį teisių pažeidimą, į tai, kad dar kartą yra priverstas prašyti teismo pagalbos, bei į tai, kad yra griaunami jo teisėti lūkesčiai, žeminamas prestižas ir geras vardas, trukdoma vystyti veiklą, įgyvendinti statybą reglamentuojančių teisės aktų suteikiamas teises. Nurodė, kad dėl vilkinimu pažeistų teisių gynimo patyrė 4 000 Lt turtinę žalą – reikėjo kreiptis teisinės pagalbos (2012 m. vasario 17 d. sąskaita S7/2012 ir 2012 m. vasario 21 d. bei 2012 m. vasario 23 d. sąskaitos išrašai, 2012 m. spalio 3 d. sąskaita S85/2012 ir 2012 m. spalio 23 d. sąskaitos išrašas, 2012 m. gruodžio 7 d. sąskaita SI03/2012 ir 2013 m. sausio 8 d. sąskaitos išrašas).

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (II t., b. l. 58-69) nutraukė administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo UAB „Prima Sensus“ patikslintą skundą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 17 d. rašto Nr. (4.39)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ panaikinimo ir dėl įpareigojimo suderinti Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Atmetė pareiškėjo UAB „Prima Sensus“ patikslinto skundo dalį dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. AD1-2329 „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ dalies panaikinimo, dėl 4 000 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi ( II t., b. l. 95-105) pareiškėjo UAB „Prima Sensus“ apeliacinį skundą tenkino – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

III.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu (III t., b.l. 20-31) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos 2013 m. sausio 17 d. rašte Nr. (4.39.)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ (I t., b. l. 21-22) išdėstyto sprendimo atsisakyti derinti pateiktą Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. AD1-2329 patvirtintos teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliojo plano dalies, apimančios sklypą Nr. 12, teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjo reikalavimų įpareigoti Administraciją per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suderinti 2011 m. spalio 27 d. UAB „Prima Sensus“ pateiktą Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, taip pat atlyginti 4 000 Lt turtinę bei 10 000 Lt neturtinę žalą pagrįstumo.

Dėl skundžiamo 2013 m. sausio 17 d. rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus teismas pažymėjo, jog iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini) (administracinė byla Nr. I-503-609/2012, b. l. 19-30). Pareiškėjas siekia, kad prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų (statinių) būtų suformuotas valstybinės žemės sklypas, t. y. patvirtintas jo parengtas Žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tam, kad jis galėtų šį Žemės sklypą išsinuomoti ar išsipirkti. Tokio plano parengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Įstatymas). Planų rengimo, derinimo ir tvirtinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtintas Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašas (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Iš faktinių bylos duomenų matyti, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. AD1-487 pareiškėjui leista pradėti rengti Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tačiau 2011 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (4.39)-R2-3783 Klaipėdos miesto savivaldybės administracija parengto sklypo plano nederino (I t., b. l. 54). Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-503-609/2012 panaikino šį Administracijos sprendimą ir įpareigojo ją per 10 darbo dienų suderinti 2011 m. spalio 27 d. pateiktą Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba per tokį patį laiką plano rengėjui raštu pateikti motyvuotą atsakymą, jeigu planas nederinamas.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 17 d. rašte Nr.(4.39)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ nurodyti motyvai, kodėl planas nederinamas – neformuojamas žemės sklypas pastatų, kurių indeksai Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje yra 40F1p, 41F1p ir 421Hp, eksploatacijai, nes šių pastatų natūroje nėra bei kad Žemės sklypo planas parengtas ne pagal Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. AD1-487 priede nurodytą preliminarią žemės sklypo ribų schemą. Nurodė, kad prašomo derinti plano sprendiniai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, t. y. Bendrajam planui, Specialiajam planui, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 260, 3 punktui, neatitinka Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. AD1-487 patvirtintos preliminarios sklypo ribų schemos. Administracija tuo raštu taip pat pasiūlė pareiškėjui Žemės sklypo planą rengti pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T2-206 patvirtintą teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliojo plano koncepciją. Rašte nurodyta jo apskundimo tvarka (I t., b. l. 21-22). Administracijos 2013 m. sausio 17 d. rašte Nr. (4.39)-R2-207 tiesiogiai nurodyta, jog jis priimtas vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą, bei tai, kad Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, atsisakoma derinti, ir nurodytos atsisakymo derinti faktinės ir teisinės priežastys, todėl jis teismo vertintas kaip administracinis aktas, kuriame išdėstyta Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pozicija nagrinėjamu klausimu.

Pagal Aprašo 16 punktą preliminari planuojamo sklypo ribų schema rengiama naudojant savivaldybės turimą topografinį planą (16.1 p.), atsižvelgiant į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, statinių ar įrenginių išdėstymą ir faktinį naudojimą, kelio juostų ribas ir kitus objektus (16.2 p.), siūlomi formuoti sklypai turi būti racionalaus dydžio ir tinkami naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį (16.3 p.). Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. AD 1-487 (administracinė byla Nr. I-503-609/2012, b. l. 57-59) buvo nustatyti Žemės sklypo plano rengimo reikalavimai ir patvirtinta preliminari planuojamo sklypo ribų schema. Pareiškėjas neginčijo Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. AD 1-487. Todėl teismas sprendė, kad, vadovaujantis Aprašo 20.1 ir 20.2 papunkčiais, plano rengėjas turi laikytis išduotų plano rengimo reikalavimų, tikslinti preliminarios schemos sklypo ribas pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2012 m. liepos 5 d.) (toliau – ir Taisyklės) nustatytus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo reikalavimus.

Plano rengimo reikalavimų, nustatytų Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. AD1-487 1 priedo 2 punkte, nurodyta planuojamo sklypo paskirtis – kita, būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija, pobūdis – pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos. Reikalavimų 8 punkte nurodyta vadovautis išvardytais teritorijų planavimo dokumentais, kurie Danės upės pakrantės juostoje numatė bendrojo naudojimo teritoriją, dviračių bei pėsčiųjų takus, todėl pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos sklypo planavimas šioje pakrantės juostoje neatitiktų galiojančių teritorijų planavimo dokumentų, pažeistų Aprašo 16.2 punktą, Įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, 26 straipsnio 3 dalį. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo tikslinti 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. AD 1-487 patvirtintos preliminarios schemos ribas tik pagal Aprašo 20.2 punkto reikalavimus ir nepažeisdamas Administracijos direktoriaus įsakymu išduotų bei nenuginčytų Reikalavimų. Pareiškėjas negalėjo iš esmės nesilaikyti nei preliminarios schemos, nei Reikalavimuose nurodytų galiojančių teritorijų planavimo dokumentų, prieš tai jų nenuginčijęs.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2012 ir pažymėjo, kad pagal antstolio G. K., dalyvaujant Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Žemėtvarkos skyriaus vedėjai R. G., atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo dėl statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), 2013 m. sausio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0154/13/F-02 (I t., b. l. 23-27) statinių, kurių indeksai inventorinėje knygoje yra 40F1p ir 41F1p, nėra. Šalia jų buvimo vietos (nurodytos inventoriniame plane) yra išlikusios gelžbetonio plokščių (nuotrauka Nr. 1) ir medinių lentų aikštelės (nuotraukos Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4). Aplink šias aikšteles padarytas gelžbetonio apvadas (nuotraukos Nr. 1 ir Nr. 4). Šie statiniai yra pastatyti neaptvertoje teritorijoje pagal (duomenys neskelbtini) krantą (nuotrauka Nr. 4). Statinio, kurio indeksas inventorinėje knygoje yra 421Hp, jokių esamų požymių nematyti. Statinio, esančio tarp pastatų 14P1ž ir 12P1p, pagal (duomenys neskelbtini) krantą, nematyti (nuotraukos Nr. 5 ir Nr. 6). Papildomai pastatų nebuvimo faktą patvirtina ir topografinė nuotrauka, parengta UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ Klaipėdos filialo 2011 m. (II t., b. l. 147). Topografinėje nuotraukoje jokių pastatų nėra. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtas aplinkybes ar patvirtinančių, kokiu būdu neegzistuojantis pastatas gali būti eksploatuojamas ir kam reikalingas žemės sklypas. Teismas darė išvadą, kad pastatų, kurių indeksai 40Flp, 41Flp ir 421Hp, natūroje nėra, todėl jiems negali būti formuojamas žemės sklypas pagal jų faktinį naudojimą (Aprašo 16.2 punktas).

Teismas pažymėjo, kad, pagal Bendrojo plano grafinį sprendinį (Tarybos sprendimo 2 priedas, 2 lapas), prie (duomenys neskelbtini) krantinė yra pažymėta B žalia spalva (teritorija yra skirta bendram viešam naudojimui). Pagal tekstinius sprendinius (Tarybos sprendimo 1 priedas) nurodyta prioritetine veikla jūros, marių ir upių pakrantėse nustatyti rekreacinę, poilsinės laivybos ir dviračių takų tinklo sukūrimą; detaliaisiais planais ir tūriniais erdviniais sprendiniais nustačius optimaliausius bendro naudojimo sklypus, viešąsias erdves, įregistruoti juos savivaldybės vardu, kaip reikalingus bendruomenei plotus; savivaldybės Miesto ūkio departamentui išaiškinti ir panaikinti visus (duomenys neskelbtini) ir jos slėnio teršimo šaltinius ir užbaigti (duomenys neskelbtini) valymo darbus, paruošti (duomenys neskelbtini) krantinių su dviračių takais, poilsio aikštelių, prieigų bei privažiavimų, atvirų visuomenės poreikiams, įrengimo projektus etapiškai jiems įgyvendinti; siekiant spręsti miesto centrinės dalies ekologinę situaciją būtina pertvarkyti esamų gamybos įmonių prie (duomenys neskelbtini) veiklą, ją perplanuojant į gyvenamąją, komercinę paskirtį, dalį teritorijų skirti žaliesiems plotams, rekreacijai, socialiniams objektams.

Specialiojo plano sprendiniuose taip pat nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) pakrantėse detaliaisiais planais leistina numatyti ne mažesnę kaip 50 m bendro naudojimo juostą, kurioje įrengiami dviračių, pėsčiųjų takai, želdinių juostos, viešosios erdvės ir promenadinės alėjos su rekreacine, pramogų ir meno objektų gausa, o pastatų statyba šioje zonoje draudžiama (2.2.1 punktas).

Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktas derinti Žemės sklypo planas prieštaravo Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 daliai, 26 straipsnio 3 daliai, Bendrajam planui bei Specialiajam planui. Pareiškėjo pateiktas derinti Žemės sklypo planas neatitiko ir Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. AD1-487 patvirtintos preliminarios sklypo ribų schemos, pareiškėjas jos neginčijo. Turint omenyje tai, kad pareiškėjo nuosavybės teise nėra registruota (duomenys neskelbtini) krantinių dalis, prie kurios pareiškėjas siekia suformuoti sklypą, tai, kad (duomenys neskelbtini) pakrantė nėra reikalinga pareiškėjo nuosavybės teise valdomiems pastatams eksploatuoti, pareiškėjo Žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, apimantis (duomenys neskelbtini) pakrantę iki pat vandens, pagrįstai nebuvo suderintas.

Dėl įpareigojimo vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo 35 punktą teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. I-503-609/2012 pareiškėjas reiškė analogišką reikalavimą. Pareiškėjo skundas išnagrinėtas, 2012 m. gruodžio 18 d. priimtas teismo sprendimas, kuris įsiteisėjo 2013 m. sausio 3 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6302-323/2013, įsiteisėjusia 2013 m. liepos 13 d., taip pat konstatuota, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-503-609/2012 yra įvykdytas, t. y. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 17 d. raštu Nr. (4.39)-R2-207 atsisakyta derinti 2011 m. spalio 27 d. pateiktą Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Šios aplinkybės patvirtina išvadą, jog reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis iš pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2013 m. sausio 17 d. raštą Nr. (4.39)-R2-207. Konstatavus, kad minėtas raštas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administraciją atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymo ir juo patvirtinto Detaliojo plano teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė panaikinti Detaliojo plano dalį, kuria suplanuota pareiškėjo valdoma ir naudojama Žemės sklypo dalis (sklypas Nr. 12) (I t., b. l. 164-182).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas akcentavo, kad pareiškėjo ginčijama Detaliuoju planu suplanuota teritorija yra (duomenys neskelbtini) krantinės dalis ties (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) tilto iki (duomenys neskelbtini) tilto, kurioje numatyta įrengti dviračių ir pėsčiųjų takus. Bendrajame plane teritorija palei (duomenys neskelbtini), dėl kurios kilo ginčas, pažymėta žalia spalva, reiškiančia bendro naudojimo teritoriją. Bendrojo plano Išorinės aplinkos dalies sprendiniuose jūros, marių ir upių pakrantėse numatyta rekreacinė veikla kaip prioritetinė bei poilsinės laivybos ir dviračių takų tinklo sukūrimas (1.1.6 punktas, I t., b. l. 112); Urbanistinės dalies sprendiniuose numatyta paruošti perspektyvinių autotransporto, dviračių ir pėsčiųjų eismo takų, infrastruktūros teritorijos ribų planus ir žemėtvarkos projektus, išskiriant paimamus plotus visuomenės reikmėms (2.1.3 punktas), paruošti (duomenys neskelbtini) krantinių su dviračių takais, poilsio aikštelių, prieigų bei privažiavimų, atvirų visuomenės poreikiams, įrengimo projektus (2.5.6 punktas), išsaugoti esamus laisvus priėjimus gyventojams prie marių ir vandens erdvių ir atlaisvinti naujus, siekiant įrengti pramoginių laivų sustojimo vietas, apžvalgos aikšteles (2.15 punktas). Įgyvendinant šiuos sprendinius, Bendrajame plane vienas iš pirmųjų darbų išskirtas (duomenys neskelbtini) tęsinio iki (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pakrančių detaliųjų planų parengimas (2.12.6 punktas). Gamtinės aplinkos dalies sprendiniuose nurodyta, jog būtina pertvarkyti esamų gamybos įmonių prie (duomenys neskelbtini) veiklą, ją perplanuojant į gyvenamąją, komercinę paskirtį, dalį teritorijų skirti žaliesiems plotams, rekreacijai, socialiniams objektams (6.4.15 punktas). Kultūros paveldo dalies sprendiniuose įtvirtinta, jog (duomenys neskelbtini) akvatorija, krantinės ir kranto juosta yra esminis ir nedalomas urbanistinės senamiesčio infrastruktūros elementas, neprivatizuojama bendrojo naudojimo viešųjų erdvių teritorija, kurioje vystoma atraktyvi, turistinė, pramogų, aptarnavimo, kultūrinė, visuomeninė veikla (7.9 punktas).

Bendrasis ir Specialusis planai yra vieši teisės aktai, o jų sprendiniai, jog (duomenys neskelbtini) pakrantėse planuojami dviračių takai ir bendro naudojimo rekreacinės teritorijos, pareiškėjui turėjo būti žinomi, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl jo teisėtų lūkesčių pažeidimo. Teismas konstatavo, kad Detaliojo plano dalis, apimanti Žemės sklypo dalį palei (duomenys neskelbtini) (sklypas Nr. 12), yra teisėta ir pagrįsta tuo aspektu, jog joje numatyta įrengti žaliąją juostą dviračių ir pėsčiųjų takams bei rekreacijai (I t., b. l. 165). Ginčijama Detaliojo plano dalis neprieštarauja Bendrojo plano ir Specialiojo plano sprendiniams ir nepažeidžia Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies, 26 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Tai, jog dalis valstybinės žemės sklypo, į kurią pretenduoja pareiškėjas, planuojama, buvo nurodyta ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 18 d. rašte Nr. (4.39)-R2-227 „Dėl pasiūlymo“ (II t., b. l. 38), kuriame aiškiai išdėstyta, jog sklypo ribos prie esamų statinių atitraukiamos nuo Danės upės, įvertinus Bendrojo ir Specialiojo planų sprendinius.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, jog pradėtas rengti ir patvirtintas Detalusis planas vykstant ginčui teisme dėl planuojamos teritorijos bei neatsižvelgus į jo pasiūlymus. Teismas rėmėsi Įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostata bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kur išaiškinta, kad minėtoje normoje aptariami pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui (administracinės bylos Nr. A142-201/2009, A525-2784/2011). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, planavimo organizatorius atsižvelgė į pareiškėjo 2012 m. gruodžio 7 d. pateiktą pretenziją (I t., b. l. 62-63). Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 18 d. rašte Nr. (4.39)-R2-227 nurodyta, jog Detaliojo plano sprendiniuose teritorija prie pastatų ir statinių (duomenys neskelbtini) neplanuojama, o sklypo ribos prie esamų statinių atitraukiamos nuo (duomenys neskelbtini), įvertinus Bendrojo ir Specialiojo planų sprendinius (II t., b. l. 38). Rašte taip pat nurodyta, jog už pastatus, kurie patenka į bendro naudojimo teritorijos ribas, bus atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Analogiškos nuostatos pakartotos ir patvirtinto Detaliojo plano aiškinamajame rašte (I t., b. l. 164, 165-179).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pripažinti nepagrįstais ir pareiškėjo argumentai, jog teritorija suplanuota vienašališkai, su juo nederinant ir klaidinant bei pažeidžiant nuosavybę. Priešingai, ginčijamo įsakymo 3 punkte nurodyta, jog statiniai ir jų liekanos, kuriems eksploatuoti tvirtinamu Detaliuoju planu neformuojami žemės sklypai, išperkami visuomenės poreikiams (I t., b. l. 164). Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog Detaliojo plano sprendiniais siekiama patenkinti visuomenės poreikius įrengiant dviračių taką, todėl realizuojant Detaliojo plano sprendinius neišvengiamai turės būti sprendžiama ir dėl nuosavybės paėmimo šio poreikio užtikrinimui. Būtent tai nurodoma ginčijamame įsakyme, Detaliojo plano tekstiniuose sprendiniuose. Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina absoliučios nuosavybės teisės ir tai ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) (1993 m. gruodžio 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai), o Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių apsaugos principai negali būti interpretuojami kaip pagrindas priešpriešinti savininko teises ir interesus viešajam interesui (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Atsižvelgdamas į Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, prieš pradėdama rengti Detalųjį planą, turėjo inicijuoti nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punktu Aprašo 4, 7, 16 punktais ir sprendė, jog Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. AD1-2329 patvirtintas Detalusis planas neužkerta kelio pareiškėjui rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui.

Dėl pareiškėjo argumento, kad apie rengiamą Detalųjį planą nebuvo informuoti kiti statinių naudotojai, nors duomenys apie juos yra viešame registre, teismas rėmėsi Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų 2004 m. gegužės 3 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-239, 27.1.1 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas neturi sklypo, o jį tik formuoja. Kadangi sklypo nėra, nėra ir sklypo naudotojų. Pastatų savininkas apie numatomus Detaliojo plano sprendinius buvo informuotas.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjo patikslintame skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti, pareiškėjas nepateikė duomenų, kurių pagrindu ginčijama Detaliojo plano dalis galėtų būti pripažinta neteisėta. Teismas konstatavo, jog ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl panaikinti jį nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo patikslintas skundas ir šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti 4 000 Lt turtinės žalos teismas pažymėjo, kad 3 000 Lt pareiškėjas 2012 m. vasario 21 d. ir 2012 m. vasario 23 d. sumokėjo advokatui už ginčo dėl Žemės sklypo plano derinimo sprendimą ikiteismine tvarka ir skundo teismui parengimą (I t., b. l. 14-16), 500 Lt sumokėjo 2012 m. spalio 23 d. už atskirojo skundo dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-503-609/2012 parengimą (I t., b. l. 17-18). Išlaidų detalizavimas sąskaitose patvirtina, jog pareiškėjo prašoma priteisti turtinė žala yra išlaidos, susijusios su administracinės bylos Nr. I-503-609/2012 nagrinėjimu. Šią aplinkybę pripažįsta ir pats pareiškėjas, tačiau argumentuoja, jog išlaidos jam nebuvo atlygintos, todėl tapo jo nuostoliu ir įgavo ne procesinę, o materialinę reikšmę. Pareiškėjo argumentas teismo pripažintas nepagrįstu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų prašęs turėtų išlaidų atlyginimo administracinėje byloje Nr. Nr. I-503-609/2012, taip pat nėra duomenų, kad tokia galimybe pasinaudoti jam buvo neįmanoma ar pernelyg sudėtinga. To nenurodo ir pats pareiškėjas. Taigi remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-34/2011, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1473/2012 ir kt.) teismas šių pareiškėjo išlaidų nevertintino kaip žalos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalies prasme.

Žemesnės instancijos teismas

Iš pareiškėjo pridedamų sąskaitų už teisines paslaugas ir banko sąskaitos išrašų matyti, jog pareiškėjas 500 Lt sumokėjo 2013 m. sausio 8 d. už pretenzijos dėl Detaliojo plano parengimą (I t., b. l. 19-20). Teisėjų kolegijos vertinimu, išlaidos, susijusios su pretenzijos parengimu, negali būti priskirtos administracinės bylos bylinėjimosi išlaidoms (I t., b. l. 19–20, 62–63). Todėl teismas laikė, jog pareiškėjo prašoma priteisti suma nelaikytina jo patirtais nuostoliais (turtine žala).

Dėl pareiškėjo nurodytos 10 000 Lt neturtinės žalos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai ši žala pasireiškė ir nediferencijavo prašomo priteisti neturinės žalos dydžio pagal patirtos žalos pobūdį, o dėstė tik bendro pobūdžio teiginius. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą ir teigdamas, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos veiksmai sukėlė jam tam tikrus nepatogumus, turi patvirtinti šias aplinkybes konkrečiais įrodymais bei pateikti neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė prašomos priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos padarymo fakto.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teismas konstatavo, jog nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo civilinei atsakomybei kilti. Dėl šios priežasties kitos civilinės atsakomybės sąlygos šioje byloje nenagrinėtos. Pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįsti, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

IV.

Pareiškėjas UAB „Prima Sensus“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi (III t., b. l. 129-142) pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ apeliacinį skundą atmetė. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas apibrėžė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos 2013 m. sausio 17 d. rašte Nr. (4.39.)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ išdėstyto sprendimo atsisakyti derinti pateiktą žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. AD1-2329 patvirtinto teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliojo plano dalies, apimančios sklypą Nr. 12, teisėtumo, pareiškėjo reikalavimų įpareigoti Administraciją per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suderinti 2011 m. spalio 27 d. UAB „Prima Sensus“ pateiktą žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, taip pat atlyginti 4 000 Lt turtinę bei 10 000 Lt neturtinę žalą pagrįstumo.

Pažymėta, jog pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjui UAB „Prima Sensus“ nuosavybės teise priklauso statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas siekia, kad prie šių statinių būtų suformuotas žemės sklypas, t. y. patvirtintas žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tam, kad jis galėtų šį žemės sklypą išsinuomoti ar išsipirkti.

Žemesnės instancijos teismas

Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. AD1-487 pareiškėjui leista pradėti rengti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tačiau 2011 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (4.39)-R2-3783 Administracija parengto Žemės sklypo plano nederino. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-503-609/2012 panaikino šį Administracijos sprendimą ir įpareigojo ją per 10 darbo dienų suderinti 2011 m. spalio 27 d. UAB „Studija 33“ pateiktą Žemės sklypo planą arba per tokį patį laiką plano rengėjui raštu pateikti motyvuotą atsakymą, jeigu planas nederinamas. Administracija nagrinėjamoje byloje skundžiamame 2013 m. sausio 17 d. rašte Nr. (4.39)-R2-207 (I t., b. l. 47-48) pasiūlė pareiškėjui pateikti prašymą suderinti Žemės sklypo planą, atitinkantį Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. AD1-487 priede nurodytą preliminarią žemės sklypo ribų schemą; nurodė, kad pastatų, kurių indeksai Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje yra 40F1p, 41F1p ir 421Hp, natūroje nėra, todėl jų eksploatavimui žemės sklypas neformuojamas, o formuojama žemės sklypo riba pagal (duomenys neskelbtini) nustatoma atsižvelgiant į planuojamoje teritorijoje galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, nurodytus Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakyme Nr. AD1-487; pažymėjo, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T2-206 yra patvirtinta teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliojo plano koncepcija, parengti detaliojo plano sprendiniai dėl žemės sklypo suformavimo prie statinių, statinių, jų liekanų išpirkimo, kuriuos Žemės sklypo plano rengėjui siūloma suderinti su rengiamo detaliojo plano sprendiniais (I t., b. l. 21-22).

Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. AD1-2329 patvirtintas teritorijos (duomenys neskelbtini), detalusis planas (I t., b. l. 164-179).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmiausia tikslinga įvertinti pareiškėjo skundžiamo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 17 d. rašto Nr. (4.39)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ teisėtumą, išanalizuojant, ar buvo pagrindas atsakovui atsisakyti derinti pareiškėjo pateiktą Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui.

Atsakovas skundžiamame sprendime rėmėsi tuo, kad pareiškėjo pateiktas Žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, neatitinka Bendrojo ir Specialiojo plano sprendinių. Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje yra išvardinti miestų teritorijose Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai, prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, be kita ko, esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį suformuotų žemės sklypų planai (Teritorijų planavimo įstatymo 21 str. 3 d. 1 p.). Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams.

Byloje nustatyta, kad, pagal Bendrojo plano grafinį sprendinį, (duomenys neskelbtini) krantinė yra pažymėta B žalia spalva (teritorija, skirta bendram viešam naudojimui). Specialiojo plano sprendiniuose taip pat nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) pakrantėse detaliaisiais planais leistina numatyti ne mažesnę kaip 50 m bendro naudojimo juostą, kurioje įrengiami dviračių, pėsčiųjų takai, želdinių juostos, viešosios erdvės ir promenadinės alėjos su rekreacine, pramogų ir meno objektų gausa, o pastatų statyba šioje zonoje draudžiama (2.2.1 punktas). Taigi tiek Bendrajame, tiek Specialiajame plane įtvirtinta, jog prie (duomenys neskelbtini) numatoma teritorija viešam bendram naudojimui. Kadangi pareiškėjo pateiktas derinti Žemės sklypo planas apėmė ir minėtą (duomenys neskelbtini) pakrantę, atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę ir konstatavo, jog teikiamas Žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, turi atitikti aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentus. Nagrinėjamu atveju, nustačius, jog pareiškėjas siekė suformuoti Žemės sklypą teritorijoje, kurios dalis pagal Bendrąjį ir Specialųjį planą numatyta viešam bendram naudojimui, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad tai yra kliūtis suderinti pateiktą Žemės sklypo planą.

Nors pareiškėjas ginčijamoje Žemės sklypo teritorijos dalyje, kuri ribojasi su (duomenys neskelbtini), turi statinius, priklausančius jam nuosavybės teise, byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog minėti statiniai yra sunykę ir netinkami naudoti pagal paskirtį. Prie skundžiamo Administracijos 2013 m. sausio 17 d. rašto pateiktas 2013 m. sausio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0154/13F-02 (I t., b. l. 23-27), iš kurio matyti, kad statinių, kurių indeksai inventorinėje knygoje yra 40F1p ir 41F1p, nėra. Šalia jų buvimo vietos yra išlikusios gelžbetonio plokščių ir medinių lentų aikštelės. Aplink šias aikšteles padarytas gelžbetonio apvadas. Šie statiniai yra pastatyti neaptvertoje teritorijoje pagal (duomenys neskelbtini) krantą. Statinio, kurio indeksas inventorinėje knygoje yra 421Hp, jokių esamų požymių nematyti. Statinio, esančio tarp pastatų 14P1ž ir 12P1p, pagal (duomenys neskelbtini) krantą, nematyti. Į bylą taip pat pateikta topografinė nuotrauka, parengta UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ Klaipėdos filialo 2011 m. (II t., b. l. 147), patvirtinanti statinių nebuvimo faktą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi antstolio 2013 m. sausio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir nevertino Nekilnojamojo turto registro duomenų, jog minėti statiniai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Taip pat mano, jog nepagrįstai neįvertinti Nekilnojamojo turto registro duomenys, kad visa ginčo teritorija yra aptverta tvora.

ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tuo tarpu bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo ir jų reikšmės ginčui išspręsti teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai pagrindė išvadą, kad pastatų Nr. 40F1p, 41F1p, 421Hp natūroje nėra, todėl vien tai, kad jie yra nurodyti Nekilnojamojo turto registre, negali būti pagrindu suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą esamiems statiniams eksploatuoti. Akivaizdu, kad statiniai, kurie yra iš esmės neišlikę, negali būti naudojami pagal paskirtį, todėl jų naudojimui pagal paskirtį žemės sklypas nėra reikalingas. Todėl atsakovas, nustatęs, jog dalis pareiškėjo Žemės sklype esančių statinių (Nr. 40F1p, 41F1p, 421Hp) negali būti naudojami pagal paskirtį, skundžiamame 2013 m. sausio 17 d. rašte padarė pagrįstą išvadą, jog šiems statiniams eksploatuoti žemės sklypas neformuotinas. Minėtos išvados nekeičia ir aplinkybė, ar ginčo teritorija buvo aptverta tvora, nes tvoros egzistavimas savaime nelemia nei poreikio formuoti žemės sklypą, nei konkrečių tokio formuojamo žemės sklypo ribų.

Šalies argumentai

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad aptartos aplinkybės buvo pakankamas pagrindas atsakovui atsisakyti derinti pareiškėjo pateiktą Žemės sklypo planą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog planavimo tikslas buvo tik Žemės sklypo ribų pagal inventorinę bylą nustatymas, šis teiginys neatitinka galiojančio teisinio reguliavimo. Pagal Aprašo 24 punktą žemės sklypo plano lentelėje nurodomi: 1) projektuojamos teritorijos žemės sklypų savininkai ar valstybinės ir savivaldybių žemės naudotojai, žemės sklypų plotai ir pagal žemės sklypo planą suformuotų naujų žemės sklypų savininkai ar valstybinės ir savivaldybių žemės naudotojai ir šių sklypų plotai; 2) suformuotų naujų ar pertvarkytų žemės sklypų pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis. Todėl akivaizdu, jog žemės sklypo planu, prilyginamu detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, nustatomos ne tik žemės sklypo ribos, ir toks dokumentas turi atitikti aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentus. Atitinkamai pareiškėjo argumentai, kad planuojant žemės sklypą buvo siekiama tik nustatyti sklypo ribas, todėl toks Žemės sklypo planas negali prieštarauti Bendrojo ir Specialiojo plano sprendiniams, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teismui pateiktu skundu taip pat siekė nuginčyti tam tikrus Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. AD 1-2329 patvirtinto teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliojo plano sprendinius. Pareiškėjas iš esmės nesutiko su ta Detaliojo plano dalimi, kuria suplanuotas sklypas Nr. 12 ir numatyta, kad statiniai ir jų liekanos, kuriems eksploatuoti tvirtinamu Detaliuoju planu neformuojami žemės sklypai, išperkami visuomenės poreikiams (I t., b. l. 164). Pareiškėjo vertinimu, statinių eksploatavimui pirmiausia turėjo būti suformuotas žemės sklypas, o tik vėliau sprendžiama dėl pareiškėjo statinių ir žemės sklypo nuosavybės teisių apribojimo.

Pagal Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalį žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama arba tam tikslui valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos tik išimties atvejais Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimu pagal valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą, kai ši žemė pagal specialiuosius ar detaliuosius planus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, reikalinga: <...>. Žemės įstatyme taip pat nustatyta tvarka, kaip yra atlyginama už ant žemės sklypo esančius statinius.

Iš aptartų įstatymo nuostatų matyti, jog žemė visuomenės poreikiams gali būti paimama arba tam tikslui valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos, kai tai yra numatyta teritorijų planavimo dokumentuose – specialiuosiuose ar detaliuosiuose planuose. Todėl pareiškėjo argumentas, kad pirmiau turėjo būti sprendžiama dėl jam priklausančių statinių paėmimo visuomenės poreikiams, o po to tvirtinamas ginčo teritorijos Detalusis planas, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmiau turi būti atliekamas atitinkamos teritorijos planavimas ir, tik nustačius poreikį dėl tam tikro nekilnojamojo turto paėmimo visuomenės poreikiams specialiajame ar detaliajame plane, pradedama to turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Kita vertus, minėta išvada nereiškia, jog norint nutraukti valstybinės žemės naudojimo sutartį prieš terminą ir paimti ant tos žemės stovinčius statinius visuomenės poreikiams, prieš tai būtina suformuoti žemės sklypą būtent statinių savininkui ir tik tada inicijuoti to sklypo paėmimą visuomenės poreikiams. Toks įstatymo normų aiškinimas neatitiktų protingumo ir proporcingumo principų, nes nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje Žemės sklypas, ant kurio yra pareiškėjui priklausantys statiniai, jam nuosavybės teise nepriklauso, pareiškėjas turi tik teisę išsinuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypą, kuris užstatytas jam priklausančiais statiniais. Tačiau minėta pareiškėjo teisė iš dalies yra nusveriama viešo intereso, išreikšto ginčo teritorijos teritorijų planavimo dokumentuose (Bendrajame ir Specialiajame planuose), kuriuose numatyta, jog Danės upės pakrantės ruožas turėtų būti skirtas viešam bendram naudojimui, be kita ko, įrengiant minėtoje teritorijoje dviračių takus. Todėl pareiškėjo argumentai, kuriais grindžiamas Detaliojo plano dalies, kuria suplanuotas sklypas Nr. 12, neteisėtumas, atmestini kaip nepagrįsti.

CK 6.271 straipsnis numato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir, nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patirtą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš to, kad Administracija priėmė neteisėtus sprendimus. Tačiau byloje atmetus pareiškėjo argumentus ir konstatavus, kad skundžiamas 2013 m. sausio 17 d. raštas Nr. (4.39)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ ir ginčijamos Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. AD 1-2329 „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ dalys yra teisėti, kad Administracija laikėsi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nenustatyta Administracijos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sąlygos, konstatavo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija priėjo išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Apibendrinant spręsta, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino skundžiamų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų ir pagrįstai atmetė reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nesant deliktinės atsakomybės sąlygų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestas.

V.

Pareiškėjas UAB „Prima Sensus“ pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (III t., b. l. 146-150), kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2151-602/2016 bei panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį ir byloje priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Prima Sensus“ apeliacinį skundą patenkinti.

Prašyme pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas bylą nesivadovavo savo paties sukurtomis teisės aiškinimo taisyklėmis analogiškose bylose, konkrečiai – 2009 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-260/2009 ir toje pačioje (šioje) byloje priimta 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi. Pirmojoje iš paminėtų bylų konstatuota, jog koncepcijos sprendiniai yra reikšmingi rengiant detaliuosius planus. Antrojoje – jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 nėra numatyta, kad asmuo teisės išsinuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypus, kurie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, neturi, jei toks žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri žemesnės teisinės galios aktais – savivaldybių bendraisiais ar specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais – yra priskiriama bendrojo naudojimo teritorijoms; taip pat teisės aiškinimo taisyklė, jog tai, kad rengiant ginčo detalųjį planą nebuvo informuoti statinių naudotojai yra pripažįstama detaliojo plano rengimo esminių viešinimo procedūrų pažeidimu. Teismas taip pat netaikė Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 27.1.2 punkto, Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies.

Žemesnės instancijos teismas

2) Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. (1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 nėra numatyta, kad asmuo teisės išsinuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypus, kurie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, neturi, jeigu toks žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri žemesnės teisinės galios aktais – savivaldybių bendraisiais ar specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais – yra priskiriama bendro naudojimo teritorijoms, tačiau teismas konstatavo priešingai. (2) Teismas, konstatuodamas ginčo detaliojo plano teisėtumą neapibrėžtai suvaržė savininko teises laisvai valdyti ir disponuoti nuosavybės teisės objektu, neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus – Savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. AD1-2329 3 punktą ir Savivaldybės Žemėtvarkos skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. raštą Nr.VS-6283, taip netinkamai taikydamas Konstitucijos 23 straipsnį, CK 4.37 straipsnį. (3) Teismas taip pat netinkamai taikė Aprašo 20.2 punktą, nes ginčas kilo dėl dviračių tako, kuriam gali būti nustatomas servitutas, o ne formuojamas atskiras sklypas pareiškėjo teritorijos su statiniais sąskaita, (4) Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, nes detaliojo plano ribose negali likti nesuplanuotos teritorijos dalis. (5) Teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad tvoros egzistavimas savaime nelemia nei poreikio formuoti žemės sklypą, nei konkrečių tokio formuojamo sklypo ribų; kad statiniai palei (duomenys neskelbtini) sunykę ir netinkami eksploatavimui, tačiau niekas kompetencijos ribose šių statinių iki teismo nepripažino sunykusiais ir netinkamais eksploatuoti. Darydamas tokias išvadas, teismas rėmėsi tik atsakovo nepakankamai informatyviu 5 minučių trukmės beveik 5 ha teritorijos faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, o pareiškėjo pateiktu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nesirėmė, todėl konstatavo tikrovės neatitinkantį faktą, jog dalis pareiškėjo statinių yra neaptvertoje teritorijoje. Taip pat neaišku kaip teismas galėjo konstatuoti, kad kiemo aikštelės (asfalto ir betonines dangas) netinkamos eksploatuoti, nes norint atsakyti į šį klausimą turi būti specialių žinių turinčių asmenų kompetencijos ribose tikrinama faktinė statinio būklė ir jos atitikimas Statybos įstatymo bei Statybos techninių reglamentų nuostatoms dėl esminių statinio reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovai pateikė rašytinius paaiškinimus dėl prašymo atnaujinti procesą, kuriuose nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo prašymu.

Pasisakydami dėl, kaip teigia pareiškėjas, netinkamo materialinės teisės normų taikymo, atsakovai nurodo, kad (1) pareiškėjas nenurodo konkretaus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 punkto, šiuos motyvus jis naudojo tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose ir jie buvo išsamiai išnagrinėti. Akcentuoja, kad sklypas pareiškėjo pastatams apskritai nėra suplanuotas; ginčo atveju bendrojo naudojimo teritorija suplanuota ne žemesnės, o aukštesnės galios teisės aktais – specialiojo ir bendrojo teritorijų planavimo dokumentais, o pareiškėjas buvo inicijavęs plano, prilyginamo detaliajam planui, rengimą. Šio žemesnės galios plano projekto sprendiniai prieštaravo Klaipėdos miesto bendrojo plano ir specialiojo plano sprendiniams. (2) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi nurodė, kad turi būti išsiaiškinta, ar pastatai, kurių indeksai 40F1p, 41F1p ir 421Hp, natūroje egzistuoja. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad šie statiniai nugriauti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartyje Nr. 3K-3-395/2012 yra pažymėjęs, kad aplinkybė, ar žemės sklypas užstatytas, yra teisinę reikšmę turinti faktinė aplinkybė, todėl jos negalima pakeisti administraciniu aktu; ši faktinė aplinkybė nustatoma įvertinus byloje esančius įrodymus. (3) Dėl neva suvaržytų pareiškėjo nuosavybės teisių nurodo, kad pareiškėjas niekada neginčijo detaliojo plano sprendinių, kuriais pareiškėjo pastatų liekanos paimamos visuomenės poreikiams. Priešingai, pareiškėjas ne kartą procesiniuose dokumentuose kėlė klausimus dėl atsakovų vangių veiksmų ruošiantis jo turto paėmimo visuomenės poreikiams. Pareiškėjo turtas visuomenės poreikiams turės būti paimtas per 5 metus nuo Detaliojo plano patvirtinimo, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 24 d. (4) Aprašo 20.2 punkte nustatyta galimybė tikslinti preliminarią schemą pagal natūralias (gamtines) ribas negali būti aiškinama kaip absoliuti atsakovo pareiga formuoti sklypą iki pirmosios gamtinės ribos (pvz., upės kranto) neatsižvelgiant į tokios ribos nuotolį nuo pastatų, kuriems formuojamas sklypas. Šiuo atveju, pareiškėjui iš principo nesutinkant su preliminarioje schemoje nurodytomis sklypo ribomis, pareiškėjas turėjo ginčyti ją. (5) Dėl Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nurodo, kad pats pareiškėjas Detaliojo plano viešo svarstymo metu pareiškė prašymą neplanuoti jo teritorijos, kas ir buvo padaryta, o teigdamas prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas naudoja jo teritorijos neplanavimo faktą kaip Detaliojo plano neteisėtumo įrodymą. Toks pareiškėjo elgesys yra piktnaudžiavimas jam suteiktomis teisėmis.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-260/2009 teismas pasisakė dėl Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 775 V patvirtinto dokumento „Dėl Vilniaus senamiesčio regeneravimo koncepcijos ir sklypų plano patvirtinimo“. Šis dokumentas, parengtas iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo, yra baigtinis dokumentas ir neturi nieko bendro su ginčo Detaliojo plano koncepcija, kuri pagal Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnį yra detaliojo plano rengimo proceso koncepcijos nustatymo stadijos tarpinis procedūrinis dokumentas. Tai, kad koncepcija Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio prasme nėra teisines pasekmes sukeliantis dokumentas, yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2012 m. kovo mėn. 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-208/2012; 2012 m. spalio mėn. 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-858-679/2012). Atsakovų nuomone, prieštaravimų tarp Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties ir 2016 m. vasario 29 d. nutarties nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prieš pasisakydama dėl prašymo esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 3 dalį, administracinių bylų, kurių proceso atnaujinimas pradėtas ir nebaigtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, proceso atnaujinimas vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo prašymas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2014 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-63/2014). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nuomone, procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais.

Teisėjų kolegija, visų pirma vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju galutinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis šioje byloje priimta 2016 m. vasario 29 d. Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė 2016 m. balandžio 11 d. (pagal pašto spaudą ant voko, III t., b. l. 160). Taigi, konstatuotina, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė nepraleidęs ABTĮ nustatytų terminų ir prašymas nagrinėtinas iš esmės.

Kaip minėta, pareiškėjo nuomone, procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais.

Dėl ABTĮ 153 straipsni 2 dalies 10 punkto

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (pvz., 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011). Pavyzdžiui, akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (pvz., 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (pvz., 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-85/2009) ir pan.

Nagrinėjamu atveju, argumentuodamas esant aptariamą proceso atnaujinimo pagrindą, pareiškėjas, be konkrečių, jo nuomone, netinkamai taikytų teisės normų, jų aiškinimo, pateikia ir argumentus dėl, jo nuomone, netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, tačiau tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai negali būti pagrindas atnaujinti procesą. ABTĮ 153 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-67-556/2016; 2016 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-36-525/2016; 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-444-121/2013).

Pareiškėjo nuomone, teismas byloje netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, CK 4.37 straipsnį, Konstitucijos 23 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto „Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo“ 20.2 punktą ir Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, tačiau prašyme atnaujinti procesą pateikia tik gana abstrakčią savo aptartų teisės normų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamu atveju interpretaciją, kuri nepatvirtina, jog teismas nagrinėdamas bylą padarė materialinės teisės normos taikymo pažeidimą.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto

Prašyme atnaujinti procesą taip pat teigiama, jog egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad siekiant proceso atnaujinimo analizuojamu pagrindu, pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–10/2012).

Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (pvz., 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečiai nurodė dvi nutartis, nuo kuriose formuojamos praktikos, jo nuomone, teismas nukrypo priimdamas 2016 m. vasario 29 d. nutartį. Pirmoji jų – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-260/2009, kurioje, kaip akcentuoja pareiškėjas, konstatuota, jog koncepcijos sprendiniai yra reikšmingi rengiant detaliuosius planus, tuo tarpu 2016 m. vasario 29 d. nutartyje buvo įrodymai, kad savivaldybė rengdama Detalųjį planą nukrypo nuo savivaldybės tarybos 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T2-206 patvirtintos koncepcijos sprendinių.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-260/2009, konstatuoja, jog ji priimta esant kitokioms, ne analogiškoms, nei byloje, kurioje pareiškėjas siekia proceso atnaujinimo, faktinėms aplinkybėms. Kiek tai susiję su pareiškėjo akcentuojama koncepcija ir jos reikšme, pažymėtina, jog 2009 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-260/2009 išvadą, kad Koncepcijos sprendiniai yra reikšmingi rengiant detaliuosius planus, teisėjų kolegija priėjo pasisakydama dėl Vilniaus senamiesčio sklypų išplanavimo projekto, kuris buvo patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 775 V „Dėl Vilniaus senamiesčio regeneravimo koncepcijos ir sklypų plano patvirtinimo“. Šis dokumentas, buvo parengtas iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo, ir neatitinka, t. y., nėra tas pats, kas, ginčo Detaliojo plano koncepcija, rengiama pagal Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnį. Kaip pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, detaliojo plano koncepcijos parengimas ir tvirtinimas yra tarpinis dokumentas, o konkrečias teisines pasekmes sukelia detalizuoti detaliojo plano sprendiniai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-858-679/2012; 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-208/2012).

Pareiškėjo nuomone, priimdamas 2016 m. vasario 29 d. nutartį, teismas neatsižvelgė ir į tą pačią bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant pirmą kartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. priimtą nutartį, joje pateiktus išaiškinimus. Konkrečiai – į teisės aiškinimo taisyklę, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 nėra numatyta, kad asmuo teisės išsinuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypus, kurie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, neturi, jei toks žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri žemesnės teisinės galios aktais – savivaldybių bendraisiais ar specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais – yra priskiriama bendrojo naudojimo teritorijoms; taip pat į teisės aiškinimo taisyklę, jog tai, kad rengiant ginčo detalųjį planą nebuvo informuoti statinių naudotojai yra pripažįstama detaliojo plano rengimo esminių viešinimo procedūrų pažeidimu.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su abiem Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje byloje priimtomis nutartimis, prieštaravimų tarp jų, t. y., pareiškėjo nurodytų 2016 m. vasario 29 d. nutarties nukrypimų nuo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties, neįžvelgia.

Tiek, kiek tai susiję su pareiškėjo akcentuojama išvada dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, pažymėtina, jog 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje teismas nurodė, kad: „Iš esmės neišnagrinėjus pareiškėjo skundo reikalavimų dėl Administracijos 2013 m. sausio 17 d. rašte Nr. (4.39)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ išdėstyto sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo suderinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, nėra galimybės tinkamai įvertinti ir pareiškėjo skundo dalyje dėl Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. AD1-2329 patvirtinto teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliojo plano dalies, apimančios sklypą Nr. 12, pagrįstumo: kadangi Administracijos 2013 m. sausio 17 d. aktu Nr. (4.39)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ atsisakytu derinti dar 2011 metais pradėtu rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planu, prilyginamu detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, suplanuotos teritorijos dalis patenka į Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. AD1-2329 patvirtintu teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliuoju planu, kuris pradėtas rengti 2012 metais, suplanuotąją teritoriją, iš pradžių turėtų būti įvertinta, ar atsakovas pagrįstai ginčijamu 2013 m. sausio 17 d. aktu Nr. (4.39)-R2-207 teigia, kad rengiant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, jo ribos negalėjo būti tikslinamos ir turi atitikti Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. AD1-487 patvirtintą preliminarią šio žemės sklypo ribų schemą, taip pat ar pastatų, kurių indeksai Nekilnojamo turto kadastro duomenų byloje yra 40F1p, 41F1p ir 421Hp (administracinėje byloje esančioje žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo byloje esančiame plane (b. l. 24) pažymėti indeksais 40H1p, 41H1p ir 42H1p) natūroje nėra, todėl jų eksploatavimui žemės sklypas negali būti formuojamas. Šiuo atveju pažymėtina, kad teisė išsinuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypus, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymuose, kuriuose, kaip ir minėtų įstatymų nuostatų įgyvendinimo tvarką nustatančiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260, nėra numatyta, kad asmuo teisės išsinuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypus, kurie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, neturi, jeigu toks žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri žemesnės teisinės galios aktais – savivaldybių bendraisiais ar specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais – yra priskiriama bendro naudojimo teritorijoms“.

Kaip matyti iš 2016 m. vasario 29 d. nutarties turinio (nutarties 11-13 lapai), bylą nagrinėjant antrą kartą, 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje nurodytos reikšmingos bylos išsprendimui aplinkybės buvo ištirtos, įvertintos, remiantis jais prieitos atitinkamos išvados, byloje priimtas atitinkamas procesinis sprendimas. Pagrindo konstatuoti, jog buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylą nagrinėjant pirmą kartą pateikto aiškinimo, nėra.

Dėl, kaip teigia pareiškėjas, 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje suformuotos teisės aiškinimo taisyklės, jog tai, kad rengiant ginčo detalųjį planą nebuvo informuoti statinių naudotojai yra pripažįstama Detaliojo plano rengimo esminių viešinimo procedūrų pažeidimu, pastebėtina, kad, tiek, kiek susiję su ja, minėtoje nutartyje pažymėta tik tai, kad „atmesdamas kaip nepagrįstą skundą šioje dalyje, t. y. Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. AD1-2329 patvirtinto detaliojo plano dalies, apimančios sklypą Nr. 12, panaikinimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nekelia argumentų dėl detaliojo planavimo procedūros pažeidimų ar nesilaikymo, todėl detaliojo planavimo procedūra šioje administracinėje byloje plačiau nenagrinėjama. Tačiau, kaip apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo pareiškėjas, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi skundas šioje dalyje buvo grindžiamas aplinkybe, kad, pažeidžiant Detaliųjų planų rengimo taisykles, apie rengiamą detalųjį planą nebuvo informuoti kiti statinių naudotojai, nors duomenys apie juos, t. y. pareiškėjo pastatų nuomininkus, yra viešame registre.“. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo tik tai, kad pareiškėjas, skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, savo poziciją argumentavo, be kita ko, detaliojo planavimo procedūrų pažeidimais, susijusiais su kitų statinių naudotojų informavimu apie rengiamą detalųjį planą. Tačiau, skirtingai nei prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo pareiškėjas, apeliacinės instancijos teismas tokio pažeidimo buvimo fakto ginčo atveju nekonstatavo, tik nurodė, kokios aplinkybės, argumentai turėtų būti įvertinti bylą nagrinėjant iš naujo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A-2151-602/2016 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ skundą atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybei, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Studija 33“ dėl rašto ir įsakymo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusAudrius BakaveckasIrmantas Jarukaitis