- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-13
- Bylos Nr.
- P-36-525/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04223-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- B. S.
- Atsakovas
- Neįgalumo
- Trečiasis asmuo
- Neįgalumo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-479-143/2016 pagal pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos I teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas B. S. su skundu (b. l. 1), kurį patikslino (b. l. 12), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:
Žemesnės instancijos teismas
1) panaikinti atsakovo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, NDNT) Sprendimų kontrolės skyriaus 2014 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. SS-2223 ,,Dėl B. S. darbingumo lygio termino“;
2) panaikinti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. S-302 ,,Dėl B. S. darbingumo lygio termino“;
3) įpareigoti atsakovą nustatyti pareiškėjo darbingumo lygį nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. birželio 23 d. ir pateikti dokumentus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), kad galėtų gauti netekto darbingumo pensiją.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 30,11 Eur bylinėjimosi išlaidų (b. l. 129).
Pareiškėjas nurodė, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos I teritoriniam skyriui (toliau – ir NDNT Klaipėdos teritorinis skyrius) 2014 m. birželio 23 d. pateikė prašymą darbingumo lygiui nuo 2014 m. vasario 13 d. nustatyti ir dokumentus, patvirtinančius, kad nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. birželio 23 d. pagal išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus buvo nedarbingas ir yra bedarbis. NDNT Klaipėdos I teritorinis skyrius nustatė darbingumo lygį nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2015 m. birželio 30 d. Kadangi darbingumo lygis nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. birželio 22 d. nebuvo nustatytas, pareiškėjas su prašymu kreipėsi į NDNT Sprendimų kontrolės skyrių, tačiau šis prašymo nepatenkino. Tada kreipėsi į Ginčų komisiją. 2014 m. rugsėjo 9 d. įvykusiame Ginčų komisijos posėdyje akcentavo, kad NDNT, vienintelė darbingumo lygį nustatanti įstaiga, būtų įpareigota nustatyti darbingumo lygį nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. birželio 22 d., o dėl NDNT Klaipėdos I teritorinio skyriaus priimto 2014 m. birželio 23 d. sprendimo pastabų neturi. Ginčų komisija 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. S-302 nutarė skundą atmesti, t. y. neįpareigojo NDNT vykdyti jai priskirtas darbingumo lygio vertinimo funkcijas – nustatyti pareiškėjo darbingumo lygį nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. birželio 23 d. ir nepašalino prieštaravimo – nedarbingam asmeniui pripažino 55 procentų darbingumą. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimais, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties. Nurodė, kad vienas iš Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įtvirtintų principų – neįgalumo kompensavimo principas. Valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos skiriamos, jei asmuo pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, ir tiesiogiai priklauso nuo asmens netekto darbingumo – kuo didesnis netektas darbingumas, tuo didesnis garantuojamas prarastų pajamų kompensavimas. Konstitucijos 7 straipsnis konstatuoja, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Prašymo nustatyti darbingumo lygį nenagrinėjimas yra Konstitucijos 52 straipsnyje ir įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų pažeidimas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 30–33) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad skunde teismui pareiškėjas neskundžia NDNT ir Ginčų komisijos sprendimų dalių dėl darbingumo lygio nustatymo, o skundžia tik šių sprendimų dalis dėl nustatyto darbingumo lygio termino. Pareiškėjas iš esmės prašo, kad teismas pakeistų NDNT ir Ginčų komisijos sprendimų galiojimo laiką. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo IV skirsnyje (18, 20, 23 str.) nurodytos bendrosios darbingumo lygio nustatymo tvarkos nuostatos detalizuotos šias įstatymo nuostatas įgyvendinančiais įstatymų įgyvendinamaisiais norminiais teisės aktais: Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtintais Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašu (toliau – ir Kriterijų aprašas), jo 1 bei 2 priedais, Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas). Nurodė, kad Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, jog asmuo arba jo atstovas kreipiasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigos jį gydantį gydytoją ir pateikia laisvos formos prašymą dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygiui nustatyti. Tvarkos aprašo 8 punkte įtvirtinta nuostata, kad asmenį gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad, taikant gydymą ir (ar) medicininės reabilitacijos priemones, išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, parengia ir įteikia asmeniui ar pateikia NDNT elektroniniu būdu darbingumo lygio vertinimui reikalingus dokumentus. Gydantis gydytojas dokumentų NDNT nerengia, jei nėra išnaudotos visos medicininės reabilitacijos priemonės, nenustatyta tiksli diagnozė, taip pat kol negauti medicininių tyrimų išrašai, specialistų išvados, patvirtinančios nustatytą diagnozę, ligos sunkumą, organizmo sutrikimo pobūdį. Pagal Tvarkos aprašo 17 punktą, darbingumo lygio nustatymo termino pradžia yra visų dokumentų NDNT gavimo diena. Teisės aktai nenustato galimybės darbingumo lygį nustatyti nuo ligos diagnozavimo ar susirgimo momento, neišnaudojus visų medicininės reabilitacijos priemonių. Paaiškino, kad pareiškėjo prašymas nustatyti darbingumo lygį kartu su naujais medicininiais dokumentais ir užpildytu 2014 m. birželio 18 d. siuntimu į NDNT gauti 2014 m. birželio 23 d. Netektas darbingumo lygis asmeniui nustatytas nuo šios datos (darbingumo lygio vertinimo aktas Nr. DL-2413). Kaip 2014 m. liepos 23 d. NDNT gautame skunde nurodė pats pareiškėjas, anksčiau medicininių dokumentų NDNT gydantis gydytojas nerengė, nes nebuvo baigtas gydymas, nenustatyta aiški diagnozė ir neišnaudotos visos medicininės reabilitacijos priemonės. Tvarkos aprašo 28 punkte nustatyta išimtis, kai darbingumo lygio terminas gali būti nustatytas atgaline data, jei asmuo dėl pateisinamų priežasčių praleidžia pakartotinio darbingumo lygio vertinimo laiką, jam prašant darbingumo lygis ar priežastys gali būti nustatyti atgaline data, jeigu NDNT yra pateikiami visi reikalingi dokumentai (duomenys), būtini darbingumo lygiui ar jo priežastims nustatyti atgaline data, bet ne daugiau kaip už trejus praėjusius metus, skaičiuojant nuo dokumentų NDNT gavimo dienos. Nagrinėjamu atveju darbingumo lygio vertinimo laikas nebuvo praleistas, todėl teisinio pagrindo taikyti Tvarkos aprašo 28 punktą nebuvo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 26 d. sprendimu (b. l. 137–141), kurį ištaisė 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi (b. l. 149), atmetė pareiškėjo skundą.
Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2013 m. kovo 13 d. NDNT vertinimo aktu Nr. DL-767 pareiškėjui buvo nustatytas 55 proc. darbingumo lygis nuo 2013 m. vasario 24 d. iki 2014 m. vasario 28 d. 2014 m. kovo 24 d. NDNT vertinimo aktu Nr. DL-897 pareiškėjui buvo nustatytas 55 proc. darbingumo lygis. Pareiškėjui prašant, darbingumo lygio terminas nustatytas atgaline data nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. Pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į NDNT su prašymu (NDNT gautas 2014 m. birželio 23 d.) nustatyti darbingumo lygį, kartu pateikė naujus medicininius dokumentus ir užpildytą siuntimą. Pareiškėjas taip pat prašė darbingumo lygį nustatyti atgaline data nuo 2014 m. vasario 13 d., t. y. nuo datos, kai gydanti įstaiga jam išdavė laikiną (elektroninį) nedarbingumo pažymėjimą ir pradėjo stacionarinį ūmaus susirgimo gydymą. 2014 m. birželio 23 d. NDNT vertinimo aktu Nr. DL-2413 pareiškėjui nustatytas 40 proc. darbingumo lygis nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2015 m. birželio 22 d. Nesutikdamas su NDNT vertinimo aktu Nr. DL-2413 priimtu sprendimu, 2014 m. liepos 23 d. jis kreipėsi į NDNT direktorių su prašymu peržiūrėti NDNT Klaipėdos I teritorinio skyriaus priimto sprendimo dalį dėl nustatyto darbingumo lygio termino. 2014 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. SS-2223 NDNT Sprendimų kontrolės skyrius paliko NDNT teritorinio skyriaus sprendimą nepakeistą. Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į Ginčų komisiją, ši 2014 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimą Nr. S-302 atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog ginčas byloje kilo dėl to, ar NDNT teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui nustatyti darbingumo lygį atgaline data nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. birželio 22 d. Ginčo dalykas – NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2014 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. SS-2223 ir Ginčų komisijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. S-302 teisėtumas ir pagrįstumas.
Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-147-552/2015. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ne dėl pareiškėjo nustatyto darbingumo lygio, o tik dėl nustatyto 40 proc. darbingumo lygio galiojimo laiko, todėl, atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Kriterijų sąraše ir Tvarkos apraše nustatytu teisiniu reguliavimu, vertino, ar skundžiamu aktu įformintas pareiškėjo darbingumo lygio galiojimo laiko atžvilgiu vertinimas bei ginčo ikiteisminėje institucijoje nagrinėjimas buvo atliktas ir sprendimas priimtas laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
Teismas vadovavosi Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, 18–20, 23 straipsniais, Kriterijų aprašo 3, 4 punktais, Tvarkos aprašo 17, 35 punktais. Nustatė, kad pareiškėjas prašė darbingumo lygį nustatyti atgaline data nuo 2014 m. vasario 13 d., t. y. nuo tada, kai buvo suteiktas laikinas (elektroninis) nedarbingumo pažymėjimas. Teismas pažymėjo, kad NDNT šioje byloje pagrįstai atsisakė darbingumo lygį nustatyti atgaline tvarka. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 4 dalis, inter alia, darbingumo lygio nustatymo laiką sieja su visų (medicininių, profesinių ir kt.) pagalbos priemonių neveiksmingumu. Šis principas nedviprasmiškai įtvirtintas ir Tvarkos aprašo 8 punkte.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje darbingumo lygio nustatymo laikas visų pirma priklausė nuo gydančio gydytojo sprendimo, t. y., kaip teisingai pastebėjo NDNT, gydantis gydytojas anksčiau medicininių dokumentų nerengė, nes nebuvo baigtas gydymas, nenustatyta aiški diagnozė ir neišnaudotos visos medicininės reabilitacijos priemonės. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-533/A1-189 patvirtintų Elektroninių nedarbingumo pažymėjimų bei elektroninių nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau – ir Pažymėjimų išdavimo taisyklės) 17 punktas nustato, kad tais atvejais, kai asmens pakartotinio darbingumo vertinimo NDNT laikas sutampa su asmens laikinuoju nedarbingumu, jo siuntimas į šią tarnybą turi būti atidėtas iki asmens laikinojo nedarbingumo pabaigos (išskyrus tuos atvejus, kai nustatomas ryškus asmens sveikatos būklės blogėjimas ir nustatoma nepalanki laikinojo darbingumo sutrikimo grąžinimo prognozė).
Teismas nurodė, kad vienintelis pareiškėjo atvejui aktualus teisinis pagrindas NDNT darbingumo lygį nustatyti atgaline data yra apibrėžtas Tvarkos aprašo 28 punkte (kai asmuo dėl pateisinamų priežasčių praleidžia pakartotinio darbingumo lygio vertinimo laiką, jam prašant darbingumo lygis ar priežastys gali būti nustatyti atgaline data, jeigu NDNT yra pateikiami visi reikalingi dokumentai (duomenys), būtini darbingumo lygiui ar jo priežasčių nustatymui atgaline data, bet ne daugiau kaip už trejus praėjusius metus, skaičiuojant nuo dokumentų NDNT gavimo dienos). Teismas sutiko su NDNT motyvais, kad nagrinėjamu atveju NDNT neturėjo pagrindo taikyti Tvarkos aprašo 28 punktą, nes nebuvo praleistas pakartotinio darbingumo lygio vertinimo laikas.
Teismas, įvertindamas pareiškėjo motyvus dėl to, kad įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties, nurodė, kad Tvarkos aprašu nėra ribojama asmens teisė į socialinę paramą. Atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 1998 m. gegužės 6 d., 2000 m. vasario 10 d., 2000 m. spalio 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais, taigi ir Vyriausybės nutarimais, galima nustatyti tik įstatymų, reguliuojančių socialinės paramos santykius, įgyvendinimo tvarką (procedūras) (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas). Teismas atkreipė dėmesį, kad, kaip konstatuota pirmiau, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 4 dalimi nustatomas apribojimas darbingumo lygiui nustatyti – kol nėra konstatuota, kad (medicininės, profesinės ir kt.) pagalbos priemonės yra neveiksmingos, darbingumo lygis yra nenustatomas. Tvarkos aprašo 28 punktas, inter alia, nustato tik šio įstatymo įgyvendinimo tvarką.
Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2014 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. SS-2223 pagrįstai ir teisėtai atsisakyta nustatyti pareiškėjui darbingumo lygį atgaline data nuo 2014 m. vasario 13 d., o Ginčų komisija pagrįstai ir teisėtai 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. S-302 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 155), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą nustatyti darbingumo lygį nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. birželio 23 d. bei pateikti dokumentus VSDFV dėl netekto darbingumo pensijos gavimo.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartimi (b. l. 168-173) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą atmetė.
Teisėjų kolegija nurodė, jog iš bylos matyti, kad:
1) pagal Kretingos savivaldybės viešosios įstaigos Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro gydančio gydytojo pareiškėjui 2014 m. vasario 28 d. išduotą siuntimą Nr. 44 NDNT atliko pareiškėjo darbingumo lygio vertinimą ir 2014 m. kovo 24 d. vertinimo aktu Nr. DL-897 nustatė jam 55 procentų darbingumo lygį, kuris (pagal šį aktą) galiojo nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. (b. l. 71-76);
2) Kretingos savivaldybės viešosios įstaigos Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro gydantis gydytojas išdavė pareiškėjui naują (2014 m. birželio 18 d.) siuntimą Nr. 52, kuris pareiškėjo kartu su medicininiais dokumentais, patvirtinančiais jo nedarbingumą nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. birželio 23 d., ir prašymu atlikti naują jo darbingumo lygio vertinimą buvo pateiktas atsakovui 2014 m. birželio 23 d.;
3) NDNT Klaipėdos teritorinis skyrius, atlikęs pareiškėjo darbingumo lygio vertinimą pagal pastarąjį pareiškėjo pateiktą (2014 m. birželio 18 d.) siuntimą, 2014 m. birželio 23 d. vertinimo aktu Nr. DL-2413 nustatė pareiškėjui 40 procentų darbingumo lygį, kuris (pagal šį aktą) galiojo nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2015 m. birželio 22 d. (b. l. 55-60). Toks (vertinimo aktu įformintas) sprendimas buvo patvirtintas (paliktas galioti), NDNT Klaipėdos teritoriniam skyriui pareiškėjo 2014 m. liepos 23 d. prašymu atlikus pakartotinį jo darbingumo lygio vertinimą, kuris buvo įformintas 2014 m. liepos 31 d. surašytu vertinimo aktu Nr. DL-1998 ir buvo patvirtintas (paliktas galioti) šioje administracinėje byloje pareiškėjo skundžiamais atsakovo ir Ginčų komisijos (išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) sprendimais.
Pareiškėjas, siekdamas, kad paminėtas 40 procentų jo darbingumo lygis galiotų ir laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 13 d. (kai gydančios įstaigos jam buvo išduotas laikinas (elektroninis) nedarbingumo pažymėjimas ir buvo pradėtas stacionarinis jo susirgimo gydymas) iki 2014 m. birželio 23 d. (paminėto vertinimo akto Nr. DL-2413 nustatytos šio darbingumo lygio galiojimo pradžios), inicijavo šioje administracinėje byloje nagrinėjamą ginčą. Todėl, sprendžiant šį ginčą, pirmiausia yra būtina nustatyti (išaiškinti), ar ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų taikymo požiūriu toks pareiškėjo siekis (išreikštas jo teismui paduoto skundo reikalavimu) gali būti pripažintas pagrįstu.
Aiškindama nurodytą aplinkybę, kolegija pažymėjo, kad teisinius santykius dėl asmens darbingumo lygio nustatymo įstatymo lygmeniu reglamentuoja specialioji teisės norma – Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnis, o įstatymus įgyvendinančių teisės aktų lygmeniu – šio straipsnio 8 dalies pagrindu patvirtintas Tvarkos aprašas. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje (2004 m. gegužės 11 d. įstatymo Nr. IX-2228 redakcija) nurodyta, kad darbingumo lygis nustatomas įvertinus asmens sveikatos būklę ir galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus, įgyti naują kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės kvalifikacijos po to, kai yra panaudotos visos galimos medicininės ir profesinės reabilitacijos bei specialiosios pagalbos priemonės. Šios dalies nuoroda į tai, kad asmens sveikatos būklės įvertinimas turi būti vykdomas po to, kai yra panaudotos visos galimos medicininės ir profesinės reabilitacijos bei specialiosios pagalbos priemonės, leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad šių priemonių panaudojimo efektyvumas yra vienas iš būtinųjų asmens darbingumo lygio nustatymo kriterijų. Savo ruožtu tai leidžia daryti išvadą, kad asmens darbingumas yra (turi būti) nustatomas į ateitį, t. y. įvertinus tam reikalingus medicininius dokumentus ir paminėtą tam tikrų priemonių panaudojimo efektyvumą. Tvarkos aprašo 8 punkte (2012 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. A1-504/V-1031 redakcija) taip pat yra nurodyta, kad asmenį gydantis gydytojas, prieš parengiant jo gydomam asmeniui siuntimą į NDNT, turi atsižvelgti į asmeniui panaudoto gydymo rezultatus, t. y. vien asmens susirgimas (laikino nedarbingumo atsiradimas) nėra pakankamas pagrindas išduoti tokiam asmeniui paminėtą siuntimą į NDNT. Tvarkos aprašo 17 punkte (2010 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. A1-206/V-464 redakcija) yra tiesiogiai nurodyta, kad (išskyrus nagrinėjamai bylai neaktualius atvejus), kai darbingumo lygis nustatomas pirmą kartą arba pakartotinai pagal šio Tvarkos aprašo 35.1 ir 35.2 punktus (šis punktas yra aktualus byloje nagrinėjamai situacijai), darbingumo lygio nustatymo termino pradžia yra visų dokumentų NDNT gavimo diena. Nagrinėjamai situacijai tai reiškia, kad būtent 2014 m. birželio 23 d. (diena, kurią pareiškėjas pateikė atsakovui paminėtą gydančio gydytojo jam išduotą 2014 m. birželio 18 d. siuntimą ir kitus, jo pasikeitusio darbingumo lygio nustatymui būtinus, dokumentus) laikytina pareiškėjo pasikeitusio darbingumo lygio nustatymo termino pradžia. Išimtis iš šios taisyklės yra nustatyta Tvarkos aprašo 28 punkte, kuris, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo yra išaiškintas teisingai ir pagrįstai teismo pripažintas netaikytinu byloje nagrinėjamai situacijai. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais (jų nekartodama), pritaria tokiai teismo išvadai.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir juos apibendrindama, kolegija konstatavo, kad specialiosios teisės taikymo požiūriu paminėtas pareiškėjo siekis (skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo nustatyti pareiškėjo darbingumo lygį nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. birželio 23 d.) negali būti pripažintas pagrįstu. Kartu negali būti pripažinti pagrįstais kiti pareiškėjo teismui paduoto skundo reikalavimai.
Kolegija taip pat pažymėjo, kad savo reikalavimus pareiškėjas iš esmės grindžia paminėto, kolegijos aptarto specialiojo ginčo teisinių santykių reglamentavimo, kritika ta prasme, kad toks reglamentavimas, jo manymu, pažeidžia Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (jo 3 str. 7 p.) įtvirtintą neįgalumo kompensavimo principą bei (jo nurodytas) Konstitucijos nuostatas. Tačiau kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktą Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 4 dalies aiškinimą bei vadovaudamasi teismui suteikta diskrecija spręsti dėl byloje taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str.), neįžvelgia būtinumo iškelti šioje administracinėje byloje klausimus dėl aptartų Tvarkos aprašo nuostatų atitikimo Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui arba jų atitikimo Konstitucijai.
Taigi konstatuota, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.).
IV.
Pareiškėjas B. S. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašydamas panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Įpareigoti NDNT nustatyti pareiškėjo darbingumo lygį nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. birželio 23 d. ir pateikti dokumentus Sodrai dėl netekto darbingumo pensijos gavimo.
Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti procesą ir panaikinti teismo nutartį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Teigia, kad teismas klaidingai pateikė ginčo dalyką, t. y. pareiškėjas siekia, kad 2014 m. birželio 23 d. vertinimo aktu Nr. DL-2413 nustatytas 40 procentų darbingumo lygis galiotų ir nuo 2014 m. vasario 13 d. Pareiškėjas procesuose dokumentuose akcentavo, kad 2014 m. birželio 23 d. vertinimo aktui DL-2413 dėl laikotarpio pretenzijų nereiškia. Pareiškėjas visose darbingumo lygio nustatymo procedūrose atgaline data nieko neprašė. Teigia, kad nedarbingumo laikotarpio pradžioje, kai kreipėsi į NDNT dėl nedarbingumo lygio nustatymo, jo prašymo nepriėmė, o jam pasibaigus 2014 m. birželio 23 d., jo netenkino, jis iki šiol tik atmetinėjamas ir teismas iki šiol neįpareigojo NDNT tai atlikti. Taip pat remiasi Konstitucinio Teismo praktika, teigia, kad prašymo dėl darbingumo lygio nustatymo nenagrinėjimas yra Konstitucijos 52 straipsnyje ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų pažeidimas.
Teismas ne tik pasirinko skundo dalyku ne tai, ką skunde nurodė pareiškėjas, bet ir nepašalino prieštaravimo dėl darbingumo lygio neatitikimo tarp dviejų skirtingų dokumentų – darbingumo lygio vertinimo aktų ir elektroninių darbingumo pažymėjimų laikotarpyje nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. birželio 23 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 3 dalį, administracinių bylų, kurių proceso atnaujinimas pradėtas ir nebaigtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, proceso atnaujinimas vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2014 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P552-63/2014). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečiai nurodė, kad pagrindas atnaujinti procesą yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatos.
Teisėjų kolegija, visų pirma vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo elektroniniu parašu pasirašė ir pateikė teismui 2016 m. vasario 24 d., t. y. jau kitą dieną po to, kai 2016 m. vasario 23 d. buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje A-479-143/2016. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė nepraleidęs ABTĮ nustatytų terminų ir prašymas nagrinėtinas iš esmės.
Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012).
Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia iš esmės tuo, kad teismas netinkamai apibrėžė, nesuprato ginčo dalyko. Pareiškėjas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepateikia jokių argumentų dėl konkrečios(-ių) materialinės teisės normos(-ų) netinkamo aiškinimo, jo akivaizdumo, esminės reikšmės bylai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byla išnagrinėta tinkamai pritaikius konkrečiai teisinei situacijai taikytinas teisės normas, šiuo atveju nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl teisingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Iš prašymo atnaujinti procesą turinio galima spręsti, jog pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymu vertinimu, tačiau ABTĮ 153 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-444-121/2013).
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 23 d. nutartyje pažymėjo, kad pareiškėjas ginčą šioje administracinėje byloje inicijavo siekdamas, kad „40 procentų jo darbingumo lygis galiotų ir laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 13 d. (kai gydančios įstaigos jam buvo išduotas laikinas (elektroninis) nedarbingumo pažymėjimas ir buvo pradėtas stacionarinis jo susirgimo gydymas) iki 2014 m. birželio 23 d. (paminėto vertinimo akto Nr. DL-2413 nustatytos šio darbingumo lygio galiojimo pradžios)“ ir aiškinosi ar toks pareiškėjo siekis pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai atitinka prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjo nurodomą ginčo dalyką.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas neįrodė, kad bylą nagrinėjęs teismas padarė materialinės(-ių) teisės normos(-ų) pažeidimą, ją (jas) taikant, kad nustatytas pažeidimas akivaizdus ir esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą, todėl nagrinėjamu atveju ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindo atnaujinti procesą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo B. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A-479-143/2016 pagal pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos I teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.