- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-03
- Bylos Nr.
- 1A-92-581/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-29422-2023-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė, Daina Vaidachavičienė
- Nuteistasis
- D. Š.
- Civilinis ieškovas
- R. M., Panevėžio teritorinės ligonių kasos
- Nukentėjusysis
- R. M.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. 2025 m. kovo 18 d. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į D. Š. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas – 1 para.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. Š. priteista 9295,53 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. M..
Iš D. Š. priteista 6500 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. M..
Kitoje dalyje nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. M. civilinis ieškinys atmestas.
Civilinės ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dalyje dėl nukentėjusiajam R. M. suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų tenkintas visiškai ir iš D. Š. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteista 6 500 Eur, turtinės žalos atlyginimo, kitoje dalyje (dėl J. T. suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Iš D. Š. nukentėjusiojo R. M. naudai išieškota 900 Eur turėtoms išlaidoms advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
Valstybei iš D. Š. išieškota 72,42 Eur proceso išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą (pašto išlaidas).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. Š. nuteistas už tai, kad 2023 m. rugpjūčio 5 d., apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini), prie įvažiavimo į (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), teritoriją, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia penkis kartus peiliu dūrė nukentėjusiajam R. M., taip R. M. padarydamas kiauryminę durtinę – pjautinę žaizdą krūtinės ląstos dešinėje pusėje, kiauryminę durtinę – pjautinę žaizdą priekinėje krūtinės ląstos srityje, durtinę – pjautinę žaizdą dešinėje šlaunyje ir dvi durtines – pjautines žaizdas kairėje šlaunyje, kas dėl kiauryminės durtinės – pjautinės žaizdos krūtinės ląstos dešinėje pusėje, kiauryminės durtinės – pjautinės žaizdos priekinėje krūtinės ląstos srityje atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. M. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo arba baudžiamąją bylą nutraukti, esant BK 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, arba pakeisti skundžiamą nuosprendį ir, vadovaujantis BK 28 straipsnio 3, 4 dalimis, BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktu, BK 62 straipsniu, sušvelninti nuteistajam D. Š. paskirtą bausmę, neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės. Apeliaciniame skunde nurodyti šie esminiai argumentai:
2.1. nuteistajam D. Š. ir jo gynėjui kilo pagrįstų abejonių dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų (tuo metu teisėja dirbo Biržų rūmuose) teisėjos I. B. galimybės objektyviai, nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą dėl teisėjos jau išsakytos savo nuomonės 2024 m. birželio 13 d. nutartyje. 2024 m. birželio 13 d. nutartyje teisėja I. B. išdėstė savo išankstinę nuostatą – poziciją dėl baudžiamojo kodekso, baudžiamojo procesinio įstatymo taikymo ir išankstinio duomenų vertinimo baudžiamojoje byloje. Tai sutrukdė priimti teisingą nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje, kadangi pirmininkaujanti teisėja pasisakė apie D. Š. padaryto nusikaltimo tyčinę kaltės rūšį ir kad jam reikalinga kaltinamajame akte inkriminuoti kitą tyčinį nusikaltimą, kas iš esmės pažeidė D. Š. teisę į teisingą, nešališką ir objektyvų teismą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 318 straipsnio 4 dalimi, reiškiamas prieštaravimas dėl pirmosios instancijos teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria nutarta nenusišalinti nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo. Dėl padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, todėl turi būti naikinamas, o byla perduota nagrinėti iš naujo;
2.2. nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pirmosios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos – pavojingo kėsinimosi, kadangi nei R. M. nei J. T. nekėlė jokio pavojaus D. Š. ir į jį pavojingai nesikėsino, kad D. Š. dūrimo peiliu veiksmus atliko puolimo, o ne gynybos tikslais. Šioje dalyje atkreipiamas dėmesys į D. Š. duotus parodymus ir tai, kad nėra paneigti D. Š. parodymai dėl staiga kilusio konflikto su neblaiviais R. M. bei J. T.. Pirmosios instancijos teismas pakankamai šališkai ignoravo aplinkybę, kad tiek R. M., tiek J. T. yra geri draugai, todėl jų interesas byloje aiškus, tame tarpe ir siekiant nukentėjusiojo materialinių interesų patenkinimo. Nepaneigta, kad D. Š. buvo silpnesnėje kilusio konflikto pusėje, kadangi jis yra ženkliai mažesnio ūgio (R. M. apie 2 m ūgio) ir galimai fiziškai silpnesnis nei du neblaivūs asmenys, kurių vienas – R. M. dėl apsvaigimo jau buvo agresyvus, ką patvirtino liudytoja G. T., su kuria iš pastarojo pusės jau buvo elgiamasi agresyviai viešoje vietoje. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai ignoravo D. Š. teisės į būtinąją gintį įgyvendinimą, kadangi jis patyrė fizinį smurtą - smūgius į veidą, įvykusiame spontaniškame konflikte dalyvavo priešingoje pusėje tikrai nustatyti - du neblaivūs, agresyvūs, pagal kūno sudėjimą - aukštesni ir fiziškai stipresni asmenys;
2.3. D. Š. parodymai, kad jo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas, artimas kontaktas patvirtinami objektyvais bylos duomenimis: 2023 m. rugpjūčio 6 d. asmens apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad ant D. Š. veido, dešiniojo skruosto yra įbrėžimas (2 t., b. l. 49–56); 2023 m. rugpjūčio 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad D. Š. padaryti odos nubrozdinimai dešinės akies apatiniame voke, abiejuose riešuose, dešinėje plaštakoje, kairiame kelyje, dešinėje blauzdoje, paveikus kietais bukais daiktais (paviršiais), 14 trauminiu poveikiu, galimai nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir laiku. Pagal sužalojimo pobūdį ir lokalizaciją visumoje, galima atmesti galimybę, kad tiriamasis galėjo susižaloti nugriuvęs. Nustatyti sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (2 t., b. l. 64–65); Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. gruodžio 21 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose nurodyta, kad ant tirti pateiktų J. T. džinsinių kelnių, ant R. M. džinsinių šortų, sportinių batų rasta pilkai juodos spalvos medvilnės pluoštų, kurie yra vienodi su D. Š. džemperio trikotažo pluoštais. Ant tirti pateiktų J. T. džinsinių kelnių, ant R. M. džinsinių šortų, sportinių batų rasta juodos spalvos (su dažiklio dalelėmis pluoštų paviršiuje) medvilnės pluoštų, kurie yra vienodi su D. Š. džinsinių kelnių pluoštais. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti visus, o taip pat ir šiuos duomenis, kurie visiškai patvirtina D. Š. nurodomas aplinkybes apie fizinį smurtą jo atžvilgiu, panaudotą R. M. ir J. T.. Akivaizdu, jog 14-a trauminių poveikių į visą D. Š. kūną yra aplinkybės, rodančios, kad jo atžvilgiu buvo panaudotas ne bet koks, o reikšmingas fizinis smurtas;
2.4. tiek nukentėjusysis, tiek ir D. Š. tvirtino, kad nukentėjusiajam į krūtinės sritį buvo suduotas vienas smūgis peiliu. Atliekant ir kelias teismo medicinos eksperto apklausas, apžiūrint medicininius dokumentus, nebuvo gauta neginčijamų duomenų apie krūtinės ląstos pažeidimą du kartus. Galimai vienas iš pjūvių buvo operacinis, per kurį buvo atliekamos medicininės manipuliacijos, t. y. vienas iš dūrių padarytas ne D. Š., nors jis pripažintas kaltu ir nuteistas už du smūgius peiliu nukentėjusiajam į krūtinės sritį. D. Š. dėl buvusios stresinės situacijos dėl jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto negali tiksliai ir tinkamai, aiškiai prisiminti šios situacijos dėl smūgiavimo į krūtinės sritį R. M. turėtu žvejybiniu peiliuku;
2.5. visuma aplinkybių apie įvykio situaciją: nedelsiant panaudotas fizinis smurtas D. Š. atžvilgiu dviejų neblaivių asmenų, iš kurių vienas anksčiau jau smurtavo liudytojos atžvilgiu, ir jo atsakas – ginantis turėtu žvejybiniu peiliuku, duoda pakankamą pagrindą vertinimui, jog nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Vertinant, kad D. Š. peržengė būtinosios ginties ribas, jam turėtų būti švelninama bausmė (BK 28 straipsnio 4 dalis, BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas, BK 62 straipsnis);
2.6. nuteistasis D. Š. yra dirbantis UAB (duomenys neskelbtini); darbdavio ir krašto bendruomenės charakterizuojamas teigiamai. D. Š. mokosi (duomenys neskelbtini);
2.7. nuteistasis D. Š. atlygino dalį civilinių ieškinių – nukentėjusiajam sumokėjo 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei Valstybinei ligonių kasai atlygino 262,16 Eur. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neigiamai vertina aplinkybę apie žalos atlyginimo laiką, kadangi įtariamasis ar kaltinamasis arba už jo veikas materialiai atsakingas asmuo gali bet kuriuo proceso metu savanoriškai atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą žala (BPK 107 straipsnis);
2.8. nesutiktina su skundžiamu nuosprendžiu dėl D. Š. parodymų nenuoseklumo, keitimo ir dėl to nuosprendyje padarytos neobjektyvios išvados apie atsakomybės vengimą. Nuteistojo D. Š. procesinis statusas byloje neįpareigojo iš viso teikti parodymus ar atsakyti baudžiamąja tvarka už jų teisingumą. Ir priešingai – pirmosios instancijos teismas ignoravo nukentėjusiojo ir jo draugo parodymų keitimą ir keitimo apimtis ikiteisminio tyrimo apklausose, nors jie buvo perspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis D. Š. ir jo gynėjas Ž. Rutkauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras T. B. – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliaciniu skundu yra keliamas klausimas dėl teisėjos, priėmusios skundžiamą nuosprendį, nešališkumo nagrinėjant baudžiamąją bylą. Taip pat, nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad nuteistasis D. Š. neveikė esant būtinosios ginties situacijai (BK 28 straipsnis) ir su nuteistajam D. Š. paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo
6. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kad skundžiamą nuosprendį priėmusi teisėja I. B. buvo šališka, todėl skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas, o byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teisėja I. B. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutartyje (panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartimi), kuria baudžiamoji byla buvo perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, išdėstė savo išankstinę poziciją dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir baudžiamojoje byloje surinktų duomenų vertinimo. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutartyje buvo pasisakyta dėl nuteistojo D. Š. padaryto nusikaltimo (BK 135 straipsnio 1 dalis) tyčinės kaltės rūšies ir kad jam kaltinamuoju aktu reikalinga inkriminuoti dar vieno tyčinio nusikaltimo padarymą (BK 284 straipsnis). Todėl pasak apelianto, teisėjai I. B. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. rugsėjo 2 d. nutartimi nenusišalinus nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, buvo iš esmės pažeista nuteistojo D. Š. teisė į teisingą, nešališką ir objektyvų teismą. Apeliacinės instancijos teismas sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nenustatė pagrindo.
7. BPK 58 straipsnio, reglamentuojančio nušalinimo ir kartu teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą užtikrinimo pagrindus, 1 ir 2 dalyse pateikiamas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Nustačius esant bent vienam BK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytam nusišalinimo pagrindui, teisėjas nuo bylos nagrinėjimo privalo nusišalinti (BPK 59 straipsnio 1 dalis). Šio nušalinimo (nusišalinimo) pagrindo paskirtis garantuoti, kad bylos nenagrinėtų ir teismo baigiamojo akto nepriimtų teisėjas, kuris gali turėti byloje išankstinę nuomonę. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Aplinkybė, kuria vadovaudamasis apeliantas apeliaciniame skunde nurodo pirmosios instancijos teismą buvus šališkam, t. y. kad buvo išsakyta išankstinė teismo poziciją dėl nuteistojo D. Š. kaltės, yra numatyta BK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte (proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių šio Kodekso 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu). Vien ta aplinkybė, kad skundžiamą nuosprendį priėmusi teisėja Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutartimi baudžiamąją bylą perdavė prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, o šią nutartį panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartimi, toliau nagrinėjo tą pačią baudžiamąją bylą iš esmės ir priėmė teismo baigiamąjį aktą, savaime negali būti laikoma pagrindu pripažinti teismą šališku. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar nutartyje perduoti bylą prokurorui nebuvo išdėstytos frazės, keliančios pagrįstų abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-648/2024). Todėl nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutarties turinį.
8. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutartimi baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota prokurorui, nurodant, kad nebuvo priimtas procesinis sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, susijusių su galimu viešosios tvarkos pažeidimu. Iš aptariamos nutarties 6 punkto matyti, kad ši išvada padaryta vadovaujantis duomenimis, dalis kurių nurodyti ir D. Š. pareikštame kaltinime („pagal bylos medžiagą D. Š. veiksmai atlikti (duomenys neskelbtini) prie įvažiavimo į (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), teritoriją <...> pagal pareikšta kaltinimą – tyčia penkis kartus peiliu durta nukentėjusiajam R. M., taip pat J. T. padaryta pjautinė durtinė žaizdą kojoje <...>“). Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutartyje nurodyti ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, t. y. specialistų išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. spalio 3 d. tarnybinis pranešimas bei ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai I. J., R. J. ir T. J. („naudojamą smurtą matė šventės dalyviai, liudytojai I. J., R. J., T. J. ir kt.“). Matyti, jog aptariamoje nutartyje nurodytos specialistų išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. spalio 3 d. tarnybinio pranešimo turinys bei liudytojų I. J., R. J. ir T. J. ar kitų ikiteisminio tyrimo metu apklaustų asmenų duoti parodymai nėra vertinami. Aptariamoje nutartyje nėra vertinami ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti rašytiniai duomenys. Aptariamoje nutartyje taip pat yra aprašyta ikiteisminio tyrimo eiga, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, kad 2023 m. lapkričio 11 d. prokuroro nutarimu panaikinta J. T. procesinė padėtis – pripažinimas nukentėjusiuoju, negavus šio asmens skundo, nurodyta, kad D. Š. pareikštame kaltinime nėra aprašytos aplinkybės apie galimai nukentėjusį asmenį J. T. bei aplinkybės, turinčios nusikalstamos veikos – viešosios tvarkos pažeidimo, požymių. Tačiau vėlgi atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas aptariamoje nutartyje nepasisakė ir nevertino nei J. T. duotų parodymų, nei jam nustatytų sužalojimų reikšmės, nevertino kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir aplinkybių dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos ar kitų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir neišdėstė išankstinės pozicijos dėl D. Š. kaltės, padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nesprendė, kad D. Š. privalo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį. Iš aptariamos nutarties turinio matyti, jog joje yra išreiškiamos tik abejonės dėl prokuroro atlikto visų ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių vertinimo („Taigi, nagrinėjamoje byloje lieka neaišku, kaip yra vertinamos visos aplinkybės dėl kurių buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, susijusios su galimu viešosios tvarkos pažeidimu, <...>“). Pirmosios instancijos teismas Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. birželio 13 d. nutartyje nevertino baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų (duomenų), D. Š. pareikšto kaltinimo pagrįstumo, jam pareikštame kaltinime nurodytų veiksmų teisinio vertinimo ir nepadarė išankstinių išvadų dėl jo kaltės ar baudžiamosios bylos baigties. Pažymėtina ir tai, kad teisiamųjų posėdžių metu pirmosios instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, jo metu apklaustas nuteistasis D. Š., nukentėjusysis R. M., liudytojai, specialistas, suteikta galimybė proceso dalyviams užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, spręsti prašymai, ištirti rašytiniai baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai ir byla išnagrinėta bei procesinis sprendimas priimtas pagal pateiktą kaltinimą, o pats pirmosios instancijos teismas kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių iš esmės skirtingomis nekeitė; kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo taip pat nekeitė. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, šioje byloje nėra.
9. Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta baudžiamojo įstatymo pažeidimų, kurie patvirtintų, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamą nuosprendį priėmusios teisėjos I. B. šališkumo nagrinėjant baudžiamąją bylą atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl būtinosios ginties
10. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nuteistasis D. Š. neveikė būtinosios ginties situacijoje, kadangi nebuvo nustatyta būtinosios ginties teisėtumo sąlyga – pavojingas kėsinimasis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nei nukentėjusysis R. M., nei liudytojas J. T. nekėlė jokio pavojaus nuteistajam D. Š. ir į jį pavojingai nesikėsino, o būtent nuteistasis D. Š. atliko puolimo veiksmus, durdamas peiliu nukentėjusiajam R. M.. Tačiau apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į nuteistojo D. Š. duotus parodymus, nurodant, kad jie skundžiamu nuosprendžiu nebuvo paneigti. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis D. Š. savo kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo pripažino iš dalies ir nors neneigė aplinkybės, kad peiliu sužalojo nukentėjusįjį R. M., tačiau parodė, kad tai darė gindamasis nuo jį pirmojo užpuolusio nukentėjusiojo R. M. bei kartu su juo (R. M.) buvusio liudytojo J. T. veiksmų. Analogiškas aplinkybes nuteistasis D. Š. nurodė ir teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, kad pats pirmas įvykio vietoje smūgius jam (D. Š.) sudavė nukentėjusysis R. M., pataikė į veidą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, nuteistojo D. Š. duotų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumai, nesivadovavo nuteistojo D. Š. duotais parodymais. Pirmosios instancijos teismas, be kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, vadovavosi nukentėjusiojo R. M. bei kartu su juo nagrinėjamo įvykio metu buvusio liudytojo J. T. duotais parodymais, jog būtent nuteistasis D. Š. buvo konflikto iniciatorius, kaip patikimais nuteistojo D. Š. kaltę patvirtinančiais įrodymais.
11. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nukentėjusiojo R. M. bei liudytojo J. T. tarpusavio ryšio, t. y. kad jie yra geri draugai, todėl galėjo būti suinteresuoti nukentėjusiajam R. M. palankaus procesinio sprendimo priėmimu. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad silpnesnė konflikto pusė nagrinėjamu atveju buvo būtent nuteistasis D. Š., kuris yra žemesnio ūgio už nukentėjusįjį R. M. ir galimai buvo fiziškai silpnesnis nei du neblaivūs asmenys, vienas kurių (nukentėjusysis R. M.) įvykio metu buvo agresyviai nusiteikęs. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių apeliacinio skundo argumentų pažymi, kad jie nėra pakankami pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl nuteistojo D. Š. kaltės pripažinti neteisingomis. Konflikte dalyvavusių asmenų skaičius ar jų fizinės savybės, pavyzdžiui ūgis, neleidžia daryti kategoriškos išvados dėl vienos iš konflikto pusės pranašumo kitos atžvilgiu ar to, kuri iš konflikto pusių buvo puolančioji, o kuri besiginanti. Sprendžiant, ar asmuo veikė būtinosios ginties situacijoje, būtina įvertinti baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, konkrečius asmenų atliktus veiksmus, jų duotų parodymų teisingumą bei nuoseklumą ir kitas nustatytas aplinkybes. Vien apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis R. M. bei liudytojas J. T. yra geri draugai, nėra pagrindas teigti, kad jų duoti parodymai yra nepatikimi ir pirmosios instancijos teismas jais negalėjo vadovautis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik nukentėjusiojo R. M. bei liudytojo J. T. duotus parodymus, tačiau ir paties nuteistojo D. Š. duotus parodymus ir jo pateiktą įvykio versiją, jog užpultas buvo būtent jis.
12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į nuteistojo D. Š. duotų parodymų nenuoseklumą nuo pat jo sulaikymo momento. Iš baudžiamojoje byloje esančio 2023 m. rugpjūčio 6 d. vyriausiosios patrulės G. M. tarnybinio pranešimo matyti, kad aiškinantis įvykio aplinkybes, pasivijus pastebėtą po tiltu, iš daubos, į kalną bėgusį juodais rūbais apsirengusį asmenį, buvo nustatyta, kad tai yra D. Š., kuris paaiškino, kad ant tilto, kuris veda į pilį, sukonfliktavo su dviem vyriškiais, kurie jį siūlė sumušti, trenkė kartą į veido sritį, todėl jis pabėgo po tiltu (3 t., b. l. 7). Pirmosios (2023 m. rugpjūčio 6 d.) jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis D. Š. parodė, kad šventės metu, prieš konfliktą ėjo nusipirkti sidro, kuomet praėjo du jaunuolius, vienas kurių jam pasakė „ateik čia“, o jam (nuteistajam D. Š.) atsakius „kas yra“, nurodytas jaunuolis priėjo prie nuteistojo D. Š. ir kumščiu sudavė jam vieną smūgį į dešinės pusės skruostikaulį. Nuteistasis D. Š. parodė, kad po šių veiksmų jis bandė suduoti smūgį atgal (buvo užsimojęs ranka), tačiau pamatė, kad link jo ateina ir antras jaunuolis, todėl nusprendė bėgti, o abu jaunuoliai jį vijosi (3 t., b. l. 41–44). Tačiau antrosios (2023 m. rugpjūčio 7 d.) apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis D. Š. savo parodymus pakeitė iš esmės ir parodė, kad prieš įvykus konfliktui jį atpažino nukentėjusysis R. M., parodė į jį pirštu ir pasakė „ateini čia“; jis (R. Š.) tuomet pats priėjo prie nukentėjusiojo ir paklausė: „kas yra?“, po ko nukentėjusysis R. M. trenkė ranka jam keletą kartų; tuomet jį (R. Š.) pradėjo pulti ir liudytojas J. T., todėl gindamasis ir galėjo jiems suduoti keletą smūgių. Priešingai nei pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis D. Š. antros apklausos metu davė parodymus ir apie tai, kad konflikto metu panaudojo su savimi turėtą peilį, jog gindamasis peiliu mosikavosi, norėdamas jį puolusius asmenis atbaidyti (3 t., b. l. 49–53). Taigi antrosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis D. Š. nebenurodė aplinkybės, kad jį nukentėjusysis R. M. ir liudytojas J. T. vijosi, šiuos parodymus jis pakeitė bei parodė, kad pats atliko smurtinius veiksmus, be kita ko, panaudodamas su savimi turėtą įrankį – peilį. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis D. Š. nors iš esmės nurodė analogiškas vykusio konflikto aplinkybes, kaip ir tas, kurias nurodė ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. rugpjūčio 7 d. atliktos antrosios jo apklausos metu (kad pirmasis jį puolė nukentėjusysis R. M., kad jis pats tik gynėsi, peiliu tik mosikavosi), tačiau dar kartą pakeitė duotus parodymus dėl konflikto pradžios. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis D. Š. parodė, kad būtent jis, priėjęs prie nukentėjusiojo R. M., paklausė jo, ar šis yra R. M.. Pastebėtina, jog tai nurodė ir nukentėjusysis R. M. bei liudytojas J. T.. Tačiau nuteistasis D. Š., pakeitęs duotus parodymus dėl kilusio konflikto pradžios, nepaaiškino, kodėl jam įvykio metu reikėjo sužinoti ir pasitikslinti, ar konkretus asmuo yra R. M.. Be to, nuteistasis D. Š. viso proceso metu keitė duotus parodymus ir dėl kitų savo paties nurodytų aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje atkreiptas dėmesys į teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nuteistojo D. Š. duotus parodymus, kad įvykio dieną iki susitikimo prie tilto jis su nukentėjusiuoju R. M. nekontaktavo, su juo telefonu nebendravo, tačiau 2023 m. rugpjūčio 7 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis pats rašė nukentėjusiajam R. M. žinutes, siūlė susitikti, siuntė susitikimo nuorodą. Šią aplinkybę teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino ir nukentėjusysis R. M.. Tik pagarsinus 2023 m. rugpjūčio 7 d. apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo D. Š. duotus parodymus, šis parodė, kad jie yra tiksliausi, jog galbūt prieš įvykusį konfliktą tą patį vakarą bendravo su nukentėjusiuoju R. M. telefonu, galbūt siuntė nukentėjusiajam lokaciją susitikimui, tačiau su nukentėjusiuoju nesusitiko. Nors šios aplinkybės nėra esminės sprendžiant klausimą dėl aptariamo konflikto pradžios momento ar jo iniciatoriaus, tačiau jos yra svarbios vertinant kitų nuteistojo D. Š. duotų parodymų patikimumą. Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad nuteistojo D. Š. procesinis statusas byloje neįpareigojo jo duoti parodymus, tačiau matyti, kad nuteistasis D. Š. parodymus davė, o po to juos ir keitė ne tik dėl esminių įvykio aplinkybių, tačiau ir kitų jo paties nurodytų aplinkybių. Nuteistasis D. Š. antrosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu paklaustas, kodėl pakeitė savo pirminius parodymus, parodė, kad bijojo būti apkaltintas tuo, ko nepadarė, be to, pasak apelianto, pareigūnai nesigilino į priežastis ir įvykio aplinkybes, o tik reikalavo pateikti peilį. Pastebėtina, kad pats nuteistasis D. Š. vėlesnių apklausų metu pripažino, kad galėjo sužaloti nukentėjusįjį R. M. ir liudytoją J. T. su savimi turėtu peiliu. Taigi, nuteistasis D. Š. jau pirmosios apklausos metu galėjo pateikti vėliau savo nurodytą versiją, kad aktyviais veiksmais gynėsi nuo jį užpuolusių asmenų, tačiau to nepadarė. Svarbu ir tai, kad nuteistasis D. Š. negalėjo aiškiai įvardinti, kokie fizinio pobūdžio veiksmai prieš jį buvo atlikti. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis D. Š. nurodė tik tai, kad konflikto pradžioje gavo vieną smūgį į veidą, o po to jam buvo suduoti smūgiai kojomis ir rankomis. Tačiau nuteistasis D. Š. nenurodė, į kurias kūno vietas jam buvo suduoti smūgiai, kiek jų buvo suduota bei kas konkrečius smūgius sudavė (ar nukentėjusysis R. M., ar liudytojas J. T.), t. y. nenurodė nuo kokių pavojingų prieš jį atliktų ar bandomų atlikti veiksmų jis turėjo gintis, panaudodamas peilį. Nuteistasis D. Š. taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl išmetė su savimi turėtą peilį ir kodėl nebandė bėgti nuo jį neva užpuolusių asmenų ir tokiu būdu išvengti fizinio konflikto. Taigi, skundžiamame nuosprendyje, įvertinęs nuteistojo D. Š. duotų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, pirmosios instancijos teismas jais nesivadovavo kaip patikimais. Su šiomis išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
13. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistojo D. Š. kaltės, be kita ko, pagrįstos nukentėjusiojo R. M. ir liudytojo J. T. duotų parodymų nuoseklumu ir atitikimu tiek vieni kitiems, tiek byloje surinktų kitų įrodymų visumai. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai aprašytas nukentėjusiojo R. M. viso baudžiamojo proceso metu duotų parodymų vertinimas. Pirmosios (2023 m. rugpjūčio 7 d.) apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. M. nurodė, kad dėl girtumo įvykio metu jis nepamena visų detalių, nežino su kuo ir kaip buvo sužalotas; tik gynėsi rankomis ir nespėjo sureaguoti (1 t., b. l. 32–33). Antrosios (2023 m. gruodžio 15 d.) apklausos ikiteisminio tyrimo metu jis davė išsamius parodymus. Priešingai nei nuteistasis D. Š., nukentėjusysis R. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nekeitė ir viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu prie jo priėjęs asmuo paklausė, ar jis R. M., po ko jam buvo suduotas smūgis į krūtinės sritį (krūtinės šoną), jog liudytojas J. T. bandė atitraukti jį užpuolusį asmenį, tačiau šis asmuo vėl puolė jį, jog konflikto metu pamatė puolančio asmens rankoje peilį, pastebėjo sužalotas savo kojas, bėgantį kraują, jog tuomet sušuko liudytojui J. T. bėgti, o pats metėsi eiti tiltu į pilies pusę, po ko pasikėlęs vilkėtą „maikutę“ pamatė žaizdą ir bėgantį kraują, jog pagalbos sulaukė iš kitų asmenų. Šie nukentėjusiojo R. M. parodymai atitinka liudytojo J. T. parodymus. Apklausų ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. rugpjūčio 6 d., 2023 m. rugpjūčio 14 d., o taip pat teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu liudytojas J. T. patvirtino, kad prie jų pribėgęs asmuo paklausė nukentėjusiojo R. M., ar tai jis (R. M.), ir užpuolė R. M.. Liudytojas J. T. davė nuoseklius parodymus, jog bandė puolantį asmenį atitraukti nuo nukentėjusiojo R. M., kad ir pats buvo sužalotas, po ko jis (J. T.) bėgo šauktis pagalbos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į baudžiamojoje byloje esantį 2023 m. rugpjūčio 6 d. tyrėjos R. D. tarnybinį pranešimą, iš kurio matyti, kad iškart po įvykio, kuomet nukentėjusysis R. M. buvo operuojamas ligoninėje, ligoninės koridoriuje pareigūnė bendravo su liudytoju J. T., kuris dėl kojos durtinės žaizdos taip pat buvo išvežtas į ligoninę. Iš nurodyto tarnybinio pranešimo matyti, kad liudytojas J. T. policijos pareigūnei paaiškino, kad prie jo ir nukentėjusiojo R. M., jiems einant link (duomenys neskelbtini) pilies tilto, pribėgo vaikinas, kuris kreipėsi į nukentėjusįjį R. M. ir klausė, ar tai jis (R. M.), po ko pribėgęs vyras puolė nukentėjusįjį. Liudytojas J. T. patvirtino ir tai, kad jis bandė minėtą vyrą patraukti, tačiau to padaryti jam nepavyko, jog po to pamatė iš nukentėjusiojo R. M. bėgantį kraują bei pats pajuto skausmą kairės kojos srityje (2 t., b. l. 145–146). Šios aplinkybės leidžia teigti, jog liudytojas J. T., iškart po įvykio, kuomet nukentėjusysis R. M. dėl sunkios sveikatos būklės buvo operuojamas ligoninėje, ir neturėdamas galimybės aptarti vienodos pozicijos su R. M. dėl įvykio aplinkybių, davė parodymus, kurių viso baudžiamojo proceso metu nekeitė ir kurie neprieštaravo kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumai, taip pat ir R. M. parodymams. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų teigti, kad nukentėjusiojo R. M., o taip pat ir liudytojo J. T. duoti parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių (kad konflikto iniciatorius buvo nuteistasis D. Š., kad jie buvo sužaloti nuteistajam D. Š. panaudojus peilį) yra nepatikimi. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nei nukentėjusysis R. M., nei liudytojas J. T. neturėjo tikslo sužaloti nuteistąjį D. Š.. Šios skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos baudžiamojoje byloje surinktais ir patikrintais įrodymais, kad būtent nuteistasis D. Š. įvykio dieną buvo supykęs ant nukentėjusiojo R. M. dėl jo bendravimo su tuometine nuteistojo D. Š. artima drauge liudytoja G. T.. Be to, kaip minėta, pats nuteistasis D. Š. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad būtent jis sutikęs nukentėjusįjį R. M., paklausė, ar tai jis yra R. M., nors tokio klausimo uždavimo priežasties nenurodė, kas taip pat patvirtina, kad būtent nuteistasis D. Š. buvo konflikto iniciatorius.
14. Nukentėjusiojo R. M. bei liudytojo J. T. duotus parodymus patvirtina ir liudytojų I. J. bei T. J. parodymai. Pastebėtina, kad liudytojai I. J. ir T. J. nagrinėjamą konfliktą matė betarpiškai, todėl jų duoti parodymai itin svarbūs vertinant tiek nuteistojo D. Š., tiek ir nukentėjusiojo R. M. bei liudytojo J. T. parodymus. Liudytoja I. J. patvirtino, kad matė, kaip nukentėjusysis R. M. bandė nustumti jį puolusį asmenį tolyn nuo savęs, laikydamas šį asmenį už pečių, jog puolantysis asmuo rankas laikė žemiau, atliko kažkokius rankų judesius apačioje, labiau ties klubais ir jomis darė judesius – smūgius link kitų abiejų jaunuolių, kol pasibaigus konfliktui nubėgo į piliakalnio griovį. Liudytoja I. J. patvirtino, jog jos stebėto konflikto metu, nukentėjusysis R. M. gynėsi, o kaip nustatyta iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų – nuteistasis D. Š., atliko puolimo veiksmus. Liudytoja I. J. patvirtino ir tai, kad kitas konflikte dalyvavęs asmuo bandė įsikišti į konfliktą. Savo duotus parodymus liudytoja I. J. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 95–105). Analogiškas įvykio aplinkybes, kad konfliktuojančius asmenis bandė išskirti liudytojas J. T., nurodė pats J. T. bei nukentėjusysis R. M.. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys į liudytojo J. T. 2023 m. rugpjūčio 14 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog jis, bandydamas atstumti nuteistąjį D. Š. nuo nukentėjusiojo R. M., laikė nuteistąjį D. Š. suėmęs už pečių, stovėjo nuo nuteistojo ištiestų rankų atstumu ir jie abu tuo metu žiūrėjo atsisukę vienas į kitą (1 t., b. l. 56–58). Tačiau liudytoja I. J. parodė, kad būtent nukentėjusysis R. M. bandė atstumti jį puolusį asmenį, laikydamas šiam už pečių. Pats nukentėjusysis R. M. nenurodė, kokius veiksmus atliko, siekdamas atsitraukti nuo jį puolusio nuteistojo D. Š.. Taigi, iš liudytojos I. J. bei liudytojo J. T. duotų parodymų matyti, kad liudytoja I. J. galėjo matyti, kaip liudytojas J. T., o ne nukentėjusysis R. M. bandė atstumti nuteistąjį D. Š.. Tačiau liudytoja I. J. parodė, kad visas jos dėmesys tuo metu buvo nukreiptas į konfliktuojančius asmenis ir ji susikibusį su puolančiuoju asmeniu matė būtent nukentėjusįjį R. M., su kuriuo vėliau bendravo ir pati, kad šis neprarastų sąmonės, kol atvažiuos greitosios medicinos pagalbos darbuotojai. Be to, liudytojas T. J. apklausos ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad aukštesnio ūgio vaikinas (galimai nukentėjusysis R. M.) vienu momentu vieną iš žemesnių vaikinų laikė už pečių iš priekio (1 t., b. l. 108–111). Svarbu tai, kad liudytojų I. J. ir T. J. duoti parodymai patvirtina, kad būtent nuteistasis D. Š. atliko puolamuosius veiksmus prieš nukentėjusįjį R. M. ir, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, buvo puolančioji konflikto pusė. Taigi, tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų I. J. ir T. J. duoti parodymai neprieštarauja nukentėjusiojo R. M. ir liudytojo J. T. parodymams, kad nuteistasis D. Š. buvo puolančioji konflikto pusė. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti liudytojos I. J. ir liudytojo T. J. duotų parodymų patikimumu. Byloje nėra aplinkybių, patvirtinančių, kad liudytojai I. J. ir T. J. būtų pažinoję nukentėjusįjį R. M. prieš įvykį ar turėtų suinteresuotumą bylos baigtimi ir duoti neteisingus parodymus, kuriais siektų nepagrįstai apkaltinti R. M..
15. Apeliacinis skundas grindžiamas ir aplinkybe, kad pačiam nuteistajam D. Š. aptariamo konflikto metu buvo padaryti sužalojimai. Pasak apelianto, tai patvirtina, kad prieš jį buvo naudojamas fizinis smurtas. Iš baudžiamojoje byloje esančio 2023 m. rugpjūčio 6 d. apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėjus D. Š. veido sritį matomas dešiniojo skruosto yra įbrėžimas (2 t., b. l. 49–56). Taip pat, baudžiamojoje byloje esanti 2023 m. rugpjūčio 10 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nurodo, jog nuteistajam D. Š. nustatyti sužalojimai: odos nubrozdinimai dešinės akies apatiniame voke, abiejuose riešuose, dešinėje plaštakoje, kairiame kelyje, dešinėje blauzdoje. Šioje specialisto išvadoje nurodyta ir tai, kad nustatytuose sužalojimuose nėra užfiksuota požymių, pagal kuriuos būtų galima nustatyti konkretų žalojantį daiktą ar įrankį, o pagal sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją visumoje, galima atmesti galimybę, kad tiriamasis galėjo susižaloti nugriuvęs. Nustatyti sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (2 t., b. l. 57–60, 64–65). Gretinant šio specialaus tyrimo rezultatus su visetu baudžiamosios bylos duomenų, gali teigti, jog jie nepatvirtina nuteistojo D. Š. nurodytos įvykio versijos, jog jis buvo besiginanti konflikto pusė. Priešingai, baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad durtiniai – pjautiniai sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiajam R. M. bei liudytojui J. T.. Be to, nukentėjusiajam R. M. nustatyti sužalojimai kvalifikuoti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Tiek dėl R. M., tiek dėl liudytojui J. T. nustatytų sužalojimų teismo medicinos ekspertai konstatavo, jog jie padaryti duriančių – pjaunančių savybių turinčiu daiktu, kuo galėjo būti peilis (2 t., b. l. 43, 4 t., b. l. 111-112). Pastebėtina, kad nei nukentėjusysis R. M., nei liudytojas J. T. neneigė, kad konflikto su nuteistuoju D. Š. metu, naudojo fizinio pobūdžio veiksmus, tačiau tokiais veiksmais siekė atstumti juos puolusį nuteistąjį D. Š., todėl konstatuoti odos nubrozdinimai D. Š. galėjo būti padaryti tiriamo įvykio metu. Pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai dėl 2023 m. gruodžio 21 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) padarytų išvadų (2 t., b. l. 145–146, 147–150, 153–154, 158–168), kad ant tirti pateiktų J. T. džinsinių kelnių, ant R. M. džinsinių šortų, sportinių batų rasta pilkai juodos spalvos medvilnės pluoštu, kurie yra vienodi su D. Š. džemperio trikotažo pluoštais, o ant tirti pateiktų J. T. džinsinių kelnių, ant R. M. džinsinių šortų, sportinių batų rasta juodos spalvos (su dažiklio dalelėmis pluoštu paviršiuje) medvilnės pluoštų, kurie yra vienodi su D. Š. džinsiniu kelnių pluoštais. Matyti, jog vadovaujantis šiomis specialistų išvadomis, grindžiami apeliaciniame skunde pateikti argumentai, kad įvykusio konflikto metu nuteistasis D. Š. buvo mušamas, spardomas, todėl privalėjo gintis nuo prieš jį atliekamų neteisėtų veiksmų, be kita ko, panaudodamas su savimi turėtą peilį. Tačiau 2023 m. gruodžio 21 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta ir tai, kad ant tirti pateiktų D. Š. drabužių, o būtent: džemperio, liemenės, marškinėlių, džinsinių kelnių, kojinių ir sportinių batų, taip pat rasta tamsiai mėlynos, mėlynos spalvos medvilnės pluoštų, dažytų kubiniais indigoidiniais dažikliais, jog tokie tamsiai mėlyni, mėlyno medvilnės pluoštai sudaro tiek J. T. džinsinių kelnių, tiek R. M. džinsinių šortų audeklą. Šiose specialistų išvadose nurodyta ir tai, kad šie rasti pluoštai kriminalistikos požiūriu yra mažai informatyvūs. Svarbu įvertinti bylos įrodymais pirmosios instancijos teismo nustatytas įvykio aplinkybes, dėl kurių apeliacinės instancijos teismui abejonių nekyla (šios nutarties 13-14 punktai), todėl natūralu, jog konflikto metu šalims (D. Š., nukentėjusiajam R. M. bei liudytojui J. T.) kontaktuojant fiksuoti pėdsakai galėjo atsirasti, tačiau vadovautis 2023 m. gruodžio 21 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) padarytomis išvadomis, atsietai nuo kitų jau patartų bylos įrodymų, nėra pagrindo. Taigi, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl nuteistajam D. Š. nustatytų sužalojimų bei specialistų išvadose nurodytų rastų drabužių medžiagų pluoštų ant nuteistojo D. Š., nukentėjusiojo R. M. bei liudytojo J. T. įvykio metu vilkėtų drabužių, nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl aptariamo konflikto iniciatoriaus ir eigos. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais.
16. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistasis D. Š. buvo besiginanti konflikto pusė, svarbu įvertinti nukentėjusiajam R. M. nustatytų sužalojimų pobūdį. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 29–30; 4 t., b. l. 111–112) patvirtina, kad nukentėjusiajam R. M. nustatyti sužalojimai: kiauryminės durtinės -pjautinės žaizdos krūtinės ląstos dešinėje pusėje ir priekinėje krūtinės ląstos srityje, durtinė-pjautinė žaizda dešinėje šlaunyje, durtinės - pjautinės žaizdos kairėje šlaunyje. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad šie nukentėjusiajam R. M. nustatyti sužalojimai, be kita ko, ir dvi kiauryminės durtinės - pjautinės žaizdos krūtinės srityje (apie 5 cm) ir šlaunies priekinėje dalyje (apie 10 cm žaizda), negalėjo būti padarytos netyčia ar net nejaučiant kontakto su žmogaus kūnu. Apklausiamas nuteistasis D. Š. parodė, kad jis peiliu gynėsi tik juo mosikuodamas ir bandydamas atbaidyti jį puolusius asmenis. Tačiau nukentėjusiajam R. M. nustatytų sužalojimų pobūdis, t. y. durtinės - pjautinės žaizdos, aplinkybė, kad jam nustatyti sužalojimai kvalifikuoti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, jog iškart po įvykio nukentėjusiajam buvo suteikta medicinos pagalba ir jis buvo operuojamas, neleidžia sutikti su nuteistojo D. Š. duotais parodymais, kad jis peiliu tik gynėsi. Nors kaltinimas dėl sužalojimų liudytojui J. T. nebuvo pareikštas, tačiau bylos įrodymais nustatyti sužalojimai ir šiam liudytojui, o būtent: J. T. nustatyta durtinė žaizda kairėje šlaunyje, aštriu duriančių savybių daiktu, galimai peilio geležte ar panašiai; J. T. sveikata sutrikdyta nežymiai (2 t., b. l. 43).
17. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl apeliacinio skundo argumentų, kad vienas iš nukentėjusiajam R. M. nustatytų sužalojimų krūtinės srityje galėjo būti padarytas nukentėjusįjį operuojant. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad atliekant kelias teismo medicinos eksperto apklausas, apžiūrint medicininius dokumentus, nebuvo gauta neginčijamų duomenų apie nukentėjusiojo R. M. krūtinės ląstos pažeidimą du kartus, kad vienas iš padarytų pjūvių galėjo būti operacinis. Tačiau teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas R. Ž. patikslino specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir parodė, kad ji buvo priimta vadovaujantis pateiktais medicinos dokumentais ((duomenys neskelbtini) asmens ambulatorinio gydymo statistinė kortele ir (duomenys neskelbtini) R. M. ligos istorija), kad nukentėjusiajam R. M. nustatyta ne viena, o dvi kiauryminės durtinės – pjautinės žaizdos: viena – krūtinės dešinėje pusėje, o kita – krūtinės dešinėje pusėje priekinėje dalyje. Specialistas R. Ž. patvirtino ir tai, kad nukentėjusiajam R. M. nustatytos dvi atskiros žaizdos, jog antroji nustatyta žaizda, kuri nedidele angele atsiveria į krūtinės ertmę, nebuvo padaryta operacijos metu. Taigi, specialistas R. Ž. apklausos teisiamojo posėdžio metu davė išsamius parodymus, kurie, kartu su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, patvirtina, jog nuteistajam D. Š. pareikštame kaltinime nurodyti nukentėjusiajam R. M. nustatyti sužalojimai buvo D. Š. neteisėtų veiksmų padarinys. Nuteistojo D. Š. nurodyta įvykio versija, kad tai būtent jis gynėsi nuo jį puolusių nukentėjusiojo R. M. bei liudytojo J. T. atliktų veiksmų, prieštarauja objektyviems baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams – specialisto išvadai Nr. (duomenys neskelbtini) ir ekspertizės aktui Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad dalis nukentėjusiajam R. M. nustatytų sužalojimų galėjo būti padaryti ne nuteistojo D. Š. veiksmais, atmetami.
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo nuosprendžio priėmimo motyvus, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą bei teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme nuteistojo D. Š. duotus parodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas bei padarytos išvados dėl nuteistojo D. Š. kaltės yra teisingos ir pagrįstos. Baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patikrintų įrodymų visuma patvirtina, kad aptariamo konflikto iniciatorius bei puolančioji konflikto pusė buvo būtent nuteistasis D. Š.. Baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų nuteistojo D. Š. pateiktą įvykio versiją, kad jis turėjo gintis nuo jį užpuolusių asmenų. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad nuteistasis D. Š. neveikė būtinosios ginties situacijoje, kadangi nenustatyta būtinosios ginties teisėtumo sąlyga, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išskiriamos kelios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-350-222/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023, 2K-7-48-495/2024 ir kt.). Nustačius, kad aptariamo konflikto iniciatorius buvo nuteistasis D. Š., negalima teigti buvus pirmajai būtinosios ginties sąlygai, todėl skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nebuvo aptariamos kitos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei vertina nuteistojo D. Š. pateiktą versiją, kad jis buvo besiginanti konflikto pusė, duotus parodymus, kad peiliu tik mosikavosi bandydamas apsiginti, kaip jo gynybinę poziciją, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, sumenkinant savo vaidmenį ir atliktų puolamųjų veiksmų peiliu reikšmę įvykusio konflikto metu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nuteistojo D. Š. neapibrėžtos tyčios, jog jis suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį ir nors konkrečių padarinių nenumatė, tačiau jų norėjo. Nuteistojo D. Š. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 135 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinis skundas dėl nuteistojo D. Š. veikimo esant būtinajai ginčiai atmetamas.
Dėl nuteistajam D. Š. paskirtos bausmės
19. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama ir su nuteistajam D. Š. paskirta laisvės atėmimo bausme. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kad nuteistasis D. Š. veikė būtinosios ginties situacijoje, tačiau, jeigu būtų padaryta išvada, kad nuteistasis D. Š. būtinosios ginties ribas būtų peržengęs, prašoma tai įvertinti švelninant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Tačiau baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis D. Š. neveikė būtinosios ginties situacijoje, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jis galėjo peržengti būtinosios ginties ribas. Todėl aplinkybė dėl būtinosios ginties ribų peržengimo, kaip aplinkybė sudaranti pagrindą svarstyti klausimą dėl nuteistajam paskirtos bausmės sušvelninimo pagal BK 28 straipsnio 3, 4 dalis, BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktą, BK 62 straipsnį, nevertintina.
20. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam D. Š. skirtiną bausmės rūšį bei dydį, įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas įvertino nustatytą nuteistojo D. Š. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kad jis padarė vieną sunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą, kuriuo keliamas pavojus žmogaus sveikatai. Įvertinta ir nuteistojo D. Š. asmenybė, kad jis neteistas, iki nagrinėjamo įvykio buvo baustas administracine tvarka. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad nuteistasis D. Š. yra dirbantis UAB (duomenys neskelbtini), jog darbdavio ir krašto bendruomenės yra charakterizuojamas teigiamai. Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad nuteistasis mokosi (duomenys neskelbtini) pagal (duomenys neskelbtini) mokymo programą. Tačiau šios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (kad nuteistasis dirba ir charakterizuojamas darbovietės bei krašto bendruomenės teigiamai) ne tik buvo įvertintos, tačiau ir nėra pakankamos spręsti, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam akivaizdžiai neproporcingą bausmę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į pačios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kad nuteistasis D. Š. atliko intensyvius smurtinio pobūdžio veiksmus – panaudodamas peilį sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. M. sveikatą, kelis kartus panaudojo įrankį – peilį, dėl ko buvo kilusi reali grėsmė nukentėjusiojo R. M. gyvybei, nukentėjusysis stipriai kraujavo. Nuteistasis D. Š. nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje, dėl menkavertės priežasties, nukentėjusįjį užpuolė staiga, neišprovokuotas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir nuteistojo D. Š. elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, kad jis viso baudžiamojo proceso metu neišreiškė nuoširdaus gailesčio dėl savo neteisėtų veiksmų, neatsiprašė nukentėjusiojo R. M.. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis D. Š. savo elgesio nevertino kritiškai ir jo nesmerkė.
21. Apeliaciniame skunde nurodyta ir tai, kad nuteistasis D. Š. atlygino dalį priteistų civilinių ieškinių – nukentėjusiajam R. M. atlygino 500 Eur neturtinės žalos, o Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos atlygino 262,16 Eur. Tačiau skundžiamame nuosprendyje šios aplinkybės jau buvo įvertintos. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nuteistojo D. Š. atlyginta dalis padarytos žalos yra vertinama teigiamai, tačiau pažymėta, kad dalį žalos nuteistasis atlygino tik prieš paskutinį pirmosios instancijos teismo posėdį – 2025 m. sausio 28 d. (4 t., b. l. 179, 180). Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad nusikalstama veika padaryta 2023 m. rugpjūčio 5 d., o nuteistasis D. Š. buvo dirbantis, tačiau atlygino tik nedidelę dalį neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, kodėl aplinkybė dėl atlygintos padarytos žalos dalies nebuvo pripažinta kaip nuteistojo D. Š. atsakomybę lengvinanti. Pažymėtina ir tai, kad kartu su apeliaciniu skundu nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad nuteistasis D. Š. būtų dar atlyginęs skundžiamu nuosprendžiu civiliniais ieškiniais priteistų atlyginti žalų. Tokių aplinkybių nuteistasis nenurodė ir teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu padaryta išvada - nepripažinti nuteistojo D. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
22. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmės individualizavimui reikšmingų duomenų visumą, daro išvadą, jog nuteistajam D. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga jo asmenybei ir padarytai nusikalstamai veikai ir nėra aiškiai per griežta. Tai paneigiančių duomenų apeliaciniame skunde nenurodo ir apeliantas. Esant nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo sušvelninti nuteistajam D. Š. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirtos laisvės atėmimo bausmės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.