- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-06
- Bylos Nr.
- e2-825-1097/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00821-2025-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Ieškovas
- G. A.
- Atsakovas
- V. P.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.2.1Atsakovo nekilnojamojo daikto areštas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 17 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovo G. A. ieškinį atsakovei V. P. dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo, investuotų lėšų grąžinimo, negautų pajamų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei V. P. dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo, investuotų lėšų grąžinimo, negautų pajamų priteisimo, prašydamas laikyti nutraukta 2016 m. balandžio 17 d. šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį dėl atsakovės kaltės; priteisti ieškovui iš atsakovės 614 165,22 Eur negautas pajamas, 25 039,56 Eur ieškovo įnašus į jungtinės veiklos sutarties vykdymą, 6 668,36 Eur kompensacines palūkanas, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Grįsdamas ieškinį, ieškovas nurodė, kad jungtinės veiklos sutartimi šalys susitarė dėl bendros veiklos vykdymo atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Šalys, be kita ko, susitarė padalyti sklypą į du atskirus žemės sklypus, užregistruoti juos ir vieną naujai suformuotą, be statinių esantį žemės sklypą, parduoti šalių naujai įkurtai įmonei, kurios akcijų dalys būtų paskirstytos po 50 proc. kiekvienai iš jungtinės veiklos sutarties šalių, įmonei parduotame žemės sklype suprojektuoti ir pastatyti komercinės–gyvenamosios paskirties pastatą. Ieškovo teigimu, iš pradžių šalys vykdė sutartį, tačiau po kurio laiko atsakovė nustojo bendradarbiauti, o 2025 m. birželio 14 d. pranešimu vienašališkai nuo 2025 m. liepos 14 d. nutraukė jungtinės veiklos sutartį. Atsakovei pažeidus jungtinės veiklos sutartį, ieškovas reiškia ieškinį dėl negautų pajamų ir į jungtinę veiklą jo įneštų lėšų priteisimo.
3. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį žemės sklypą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovei jį perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti iki byloje įsiteisės teismo sprendimas. Grįsdamas prašymą, ieškovas argumentavo, kad jis tinkamai vykdė jungtinės veiklos sutartį ir dėl to turėjo išlaidų, o atsakovė sutartį pažeidė, nebendradarbiavo, tai parodo atsakovės nesąžiningumą. Atsakovė ieškovo atžvilgiu elgiasi nesąžiningai, t. y.: neatsako į ieškovo prašymus ir nutraukė bendravimą, nors supranta, jog ieškovas, įgyvendindamas jungtinės veiklos projektą, yra investavęs nemažas pinigų sumas; apie 3 metus nevykdo jungtinės veiklos veiksmų; vengia bendrauti ir pasirašyti būtinus projektinius dokumentus; faktiškai bando pasinaudoti ieškovo veiklos rezultatais savo naudai, vengdama įsipareigojimų ir nebandydama kalbėti apie ieškovo investuotų lėšų grąžinimą bei negautas jo pajamas. Atsakovė ieškovui buvo nurodžiusi, kad nori atidalintą žemės sklypo dalį parduoti, todėl, nepritaikius turto arešto, žemės sklypas, esantis vieninteliu ieškovo reikalavimų įvykdymo garantu, gali būti perleistas, apsunktinas daiktinėmis teisėmis ir pan. Ieškinio suma didelė, atsakovė nebendradarbiauja, pareikštas ieškinio reikalavimas dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo tiesiogiai susijęs su žemės sklypu, todėl šis turtas turi būti areštuotas pritaikant laikinąsias apsaugos priemones ieškiniui užtikrinti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 17 d. nutartimi atmetė ieškovo G. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas konstatavo, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas, tačiau ieškovas neįrodė, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių – žemės sklypo arešto, kiltų grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
5. Teismas konstatavo, kad ieškovas atsakovės nesąžiningumą sieja išimtinai su jungtinės veiklos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymu. Sutartinių įsipareigojimų nevykdymas yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
6. Teismas nurodė, kad didelė ieškinio suma savaime tikėtinos grėsmės, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nesuponuoja. Tikėtiną grėsmę, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, patvirtinti gali duomenys apie atsakovo nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, tačiau ieškovas tokių duomenų nepateikė ir, atitinkamai, grėsmės būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui neįrodė.
7. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypas nėra ieškinio reikalavimo dalykas, ieškovas nereiškia materialinių reikalavimų į sklypą, taigi, priešingai nei teigia ieškovas, ieškinio dalykas nėra tiesiogiai susijęs su prašomu areštuoti turtu. Iš ieškinio ir jungtinės veiklos sutarties turinio matyti, jog atsakovė kaip savo įnašą į bendrą veiklą turėjo įnešti ne visą žemės sklypą, kurį ieškovas prašo areštuoti. Be to, jungtinės veiklos sutarties 3.4 punktu šalys susitarė, kad šios sutarties tikslams pasiekti šalių įneštas turtas ar lėšos išlieka jų nuosavybe. Ieškovas nenurodė ir teismas nenustatė jokių pagrindų, kurie lemtų disponavimo žemės sklypu ribojimą pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai (ją nutraukus).
8. Tai, kad atsakovė turi ketinimų parduoti dalį žemės sklypo, savaime nereiškia, jog žemės sklypo pardavimas sumažintų atsakovės turimo turto vertę, nes tokiu atveju atsakovės nuosavybė iš vienos rūšies tik būtų transformuota į kitą (iš nekilnojamojo turto į pinigines lėšas). Be to, ieškovas neįrodinėjo, kad atsakovės turtinė padėtis būtų sunki. Ieškovas nurodė, kad atsakovė ketina perleisti tik dalį žemės sklypo, taigi, atsakovei nuosavybės teise liktų kita dalis šio žemės sklypo. Dėl to, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju atsakovė neturėtų pakankamai kito turto, iš kurio galėtų būti patenkinti ieškovo pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atskiruoju skundu ieškovas G. A. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 17 d. nutartį ir ieškovo prašymą tenkinti – pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti atsakovei V. P. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovei jį perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nebuvo įrodyta grėsmė galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebus pritaikytos. Apeliantas pateikė dokumentus apie jungtinės veiklos vykdymą, jo atliktas investicijas, plano įgyvendinimą ir organizacinį indėlį, o atsakovė akivaizdžiai nevykdo savo pareigų ir be pagrindo vengia atsiskaityti, elgiasi nesąžiningai. Didelė ieškinio suma taip pat preziumuoja būsimo teismo sprendimo (ne)įvykdymo riziką.
9.2. Atsisakymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones neatitinka proporcingumo principo, nes juo ginama nesąžininga šalis – atsakovė. Net ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, tai nesukeltų atsakovei jokių neigiamų pasekmių. Tuo tarpu apeliantas, priešingai, jau turėdamas išlaidų dėl jungtinės veiklos, rizikuoja, kad ir priėmus jam palankų teismo sprendimą gali likti be nieko. Žemės sklypas yra vienintelė reali atsakovės atsakomybės įvykdymo garantija. Jei sklypas būtų perleistas už atlygį, tai nesuteikia garantijų, jog atsakovė šias lėšas išsaugos, ar kad bus įmanoma į jas nukreipti išieškojimą. Atsakovės turtinė padėtis byloje netirta, ji nepateikė duomenų apie savo turtą.
9.3. Apeliantas pateikė duomenų, kad atsakovė veikė nesąžiningai. Atsakovė pažeidė jungtinės veiklos sutartį, nebendradarbiavo, nevykdo jungtinės veiklos sutarties ir ketina perleisti žemės sklypą. Teismas nepagrįstai pritaikė absoliutų atsakovės nesąžiningumo įrodymo standartą, nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pakankamas tikėtinumas – tai, kad atsakovė ketina perleisti ar kitaip apsunkinti turtą, iš esmės patvirtina grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui.
9.4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad prašomas areštuoti žemės sklypas nėra susijęs su ieškiniu. Ieškinys kyla iš jungtinės veiklos sutarties vykdymo, o šios sutarties pagrindu buvo planuojamas, detalizuojamas ir vertinamas sklypas. Žemės sklypas yra ginčo esmė; net jei apeliantas nereiškia nuosavybės reikalavimų, jis prašo kompensacijos už veiklą, kuri sukūrė sklypo vertę.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime atsakovė V. P. prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
10.1. Apelianto nurodomos aplinkybės neatitinka tikrovės. Nors apeliantas teigia, kad tinkamai vykdė jungtinės veiklos sutartį ir padalino žemės sklypą, tačiau sklypas nėra padalytas.
10.2. Priešingai nei teigia apeliantas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškinio suma savaime nėra kriterijus. Be to, nagrinėjamu atveju didžioji ieškinio reikalavimo dalis yra grindžiama hipotetinėmis, nepagrįstomis apelianto neva negautomis pajamomis.
10.3. Apeliantas neįrodė atsakovės nesąžiningumo. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad atsakovė gali siekti sumažinti savo turtą tam ir tiek, jog išvengtų apeliantui palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo, jeigu ieškinys būtų patenkintas. Atsakovės nesąžiningumą apeliantas grindžia atsakovės nebendradarbiavimu, tačiau tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Atsakovė yra įsitikinusi, kad apeliantas pažeidė bendradarbiavimo pareigą ir ši aplinkybė buvo vienas iš pagrindų nutraukti jungtinės veiklos sutartį.
10.4. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad apeliantas ieškinyje nereiškia jokių materialinių teisinių reikalavimų, susijusių su teisėmis į žemės sklypą, neprašo jo priteisti. Atsižvelgiant į tai, atmestini apelianto argumentai, kad jo ieškinio dalykas tiesiogiai susijęs su žemės sklypu ir dėl to galimas ir turėtų būti taikomas šio turto areštas.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 17 d. nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinti apelianto prašymą byloje pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei priklausančio žemės sklypo areštą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Atmesdamas apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas, tačiau sprendė, jog apeliantas neįrodė, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovei priklausančio žemės sklypo arešto, kiltų grėsmė apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, jeigu byloje ieškinys būtų patenkintas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Grįsdamas atskirąjį skundą, apeliantas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino apelianto nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis – tai, kad, apelianto teigimu, atsakovė akivaizdžiai nevykdė savo įsipareigojimų pagal šalių jungtinės veiklos sutartį; be to, teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškinio suma nėra reikšmingas argumentas, tinkamai neįvertino aplinkybės, kad atsakovė ketina perleisti prašomą areštuoti žemės sklypą, kuris yra vienintelė reali atsakovės atsakomybės įvykdymo garantija, nepagrįstai taikė absoliutaus atsakovės nesąžiningumo įrodymo standartą.
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro.
15. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas (pvz. arešto taikymas) nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi, priešingai, yra skirtas užkardyti nesąžiningus asmens veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-185-330/2019), kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui toje byloje galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
16. Aktualioje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai laikosi aiškinimo, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ar nėra didelė, vien ši aplinkybė absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nesuponuoja. Ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-97-790/2020; 2023 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-105-464/2023). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovei yra didelė, ar ne, vien ši aplinkybė absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nesuponuoja.
17. Civilinėje teisėje galioja asmens sąžiningumo prezumpcija, todėl laikinųjų apsaugos priemonių, kaip procesinio instituto, itin varžančio asmens teises, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir nėra pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir jų patenkinimo, taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui toje byloje galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022). Ieškinio pateikimas nesuteikia ieškovui pranašumo prieš kitą šalį ir, atitinkamai, savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas, aplinkybės, kuriais reikalavimai grindžiami, priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-990/2010; 2011 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1487/2011).
18. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalingų sąlygų turinį, pabrėžtina, kad apelianto argumentuojamas galimas atsakovės prievolių, kylančių iš jungtinės veiklos sutarties, nevykdymas, dėl kurio apeliantas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo, investuotų lėšų grąžinimo bei negautų pajamų priteisimo, nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, kaip būtinos prielaidos laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovės galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose dėl prievolių, o atsakovės atlikti, atliekami ar realiai ketinami atlikti veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), jog būtų apsunkintas ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1146-330/2022; 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1155-1120/2022).
19. Nagrinėjamoje byloje apeliantui palankaus teismo sprendimo atveju vykdymo apelianto naudai reikalautų ieškinio reikalavimai priteisti iš atsakovės apelianto negautas pajamas, sumokėtus įnašus ir kompensacines palūkanas (iš viso 645 873,14 Eur). Taigi, kaip teisingai ir pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, apeliantas reiškia reikalavimą priteisti jam iš atsakovės pinigus, apelianto materialieji reikalavimai nėra nukreipti į prašomą areštuoti turtą – žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, siekiant prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, apeliantui tenka pareiga pateikti įtikinamų argumentų bei konkrečių faktinių duomenų (įrodymų) apie atsakovės jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas sumažinti atsakovės viso turto masę tam ir tiek, kad išvengtų apeliantui iš atsakovės priteistos sumos (su)mokėjimo, jeigu teismas patenkintų ieškinį.
20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju apeliantas tokių duomenų nepateikia ir, atitinkamai, teismo sprendimo ne(į)vykdymo iš atsakovės pusės rizikos, jeigu teismo sprendimas būtų palankus apeliantui, neįrodo.
21. Pirma, kaip nurodyta, ieškinio suma savaime nėra pakankamas argumentas vertinti, kad atsakovė gali siekti perleisti (apsunkinti) prašomą areštuoti ar kitą turimą turtą, jog išvengtų galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo vykdymo. Apeliantas nepateikė įrodymų, leidžiančių nustatyti realiai atsakovės atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, siekiant sumažinti turimo turto masę ar pabloginti (apsunkinti) savo turtinę padėtį, taip siekiant išvengti galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo dėl piniginių sumų priteisimo įvykdymo. Kita vertus, ieškinio suma negali būti vertinama kaip pakankamas argumentas spręsti, jog atsakovė gali siekti perleisti prašomą areštuoti turtą ir dėl to, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė neturi kito turto ir, atitinkamai, jog apelianto reikalavimas, jei jis būtų patenkintas, negalėtų būti įvykdytas iš kito atsakovės turto. Kaip buvo nurodyta, pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą tenka jų prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis), o nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas to neįrodė (CPK 185 straipsnis).
22. Antra, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nenurodė ir nepateikė duomenų apie atsakovės turtą, pagrindo daryti išvadą, jog yra grėsmė apeliantui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro ir apelianto argumentas, kad, jo teigimu, atsakovė jam nurodė, jog ketina parduoti apelianto prašomą areštuoti žemės sklypą. Nėra pagrindo daryti išvadą ar prielaidą, kad tuo atsakovė gali siekti būtent sumažinti savo turtą tam ir tiek, jog išvengtų apeliantui palankaus teismo sprendimo, jei ieškinys būtų patekintinas. Be to, kaip buvo išaiškinta pirmiau, laikinųjų apsaugos priemonių institutas (pvz. arešto taikymas) nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi, priešingai, yra skirtas užkardyti nesąžiningus asmens veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui toje byloje galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Nagrinėjamu atveju, įvertinus ginčo turinį, nėra pagrindo spręsti, jog galimi atsakovės teiginiai dėl ketinimo parduoti žemės sklypo dalį galėtų būti siejami su jos siekiu būtent išvengti apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Be to, byloje nėra duomenų apie realų tokių apelianto įvardintų atsakovės ketinimų įvykdymą ar ketinimą juos vykdyti.
23. Trečia, apelianto argumentai, kuriais grindžiamas atsakovės nesąžiningumas – kad atsakovė nebendrauja su apeliantu ir (ar) kitaip pažeidžia šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį, viena vertus, kaip iš esmės teisingai nurodo atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą, šioje bylos stadijoje nėra įrodyti ir nustatyti, t. y. tokie teiginiai (aplinkybės) yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir bus nustatyti tik bylos nagrinėjimo metu abiem šalims pateikus savo pozicijas ir argumentus, teismui juos įvertinus, kvalifikavus ginčo santykius ir priėmus galutinį sprendimą dėl jungtinės veiklos sutarties pažeidimo (ne)buvimo. Kita vertus, tokie teiginiai šioje proceso stadijoje sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra teisiškai reikšmingi, nes jie siejami su atsakovės elgesiu (ne)vykdant ginčo jungtinės veiklos sutartį ir neįrodo atsakovės nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. nėra siejami su atsakovės veiksmais, nukreiptais į tikslą išvengti galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, jei toks sprendimas būtų priimtas išnagrinėjus bylą iš esmės.
24. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog apeliantas neįrodė galimos grėsmės apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, jeigu ieškinys būtų patenkintas. Apeliantui neįrodžius šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nėra ir pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo nutartis pažeistų proporcingumo principą.
25. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir pritaikė aktualias civilinio proceso normas ir pagrįstai apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – atsakovei priklausančio žemės sklypo arešto, atmetė (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nenustatyta, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.