Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-02-13 · Civilinė byla Nr. e2-97-790/2020

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-12-17Vilniaus apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2020-02-13Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-02-13
Bylos Nr.
e2-97-790/2020
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01330-2019-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Bajoras
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „AviaAM B02“
Atsakovas
I. L.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-97-790/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01330-2019-4Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1 (s)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 13 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AviaAM B02“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „AviaAM B02“ ieškinį atsakovui I. L. (I. L.) dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „AviaAM B02“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo I. L. 490 000 Eur skolą, 112 507,97 Eur palūkanų, 17 640 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamos nuo ieškinio teisme priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad skola kilo iš 2016 m. balandžio 7 d. paskolos sutarties.

2. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, o jo nepakankant – lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, 620 147,97 Eur sumai. Ieškovė nurodė, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes pažeidė sutartinę prievolę: negrąžino suteiktos paskolos nustatytu laiku, nemokėjo palūkanų. Atsakovas vengia bendrauti su ieškove, neatsiliepia telefonu, nereaguoja į siunčiamus pranešimus. Ieškovės teigimu, atsakovas imsis nesąžiningų veiksmų, siekdamas išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo. Atsakovas – Turkijos Respublikos pilietis. Ieškovės teigimu, atsakovas, sužinojęs apie pradėtą civilinį procesą, bandys paslėpti Turkijos Respublikoje esantį turtą. Ieškovė yra Lietuvos Respublikoje veikianti įmonė, todėl negalės kontroliuoti atsakovo veiksmų, apie juos sužinoti bei rinkti informaciją. Ieškovės teigimu, laikinosios apsaugos priemonės – vienintelė priemonė, kuri padėtų užkirsti kelią nesąžiningiems veiksmams, kuriais atsakovas galėtų apsunkinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo priverstinį vykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

4. Teismas nurodė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, tačiau ieškovė neįrodė, kad atsakovas yra nesąžiningas, ir dėl to yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Akcentavo, kad ieškinio suma priklauso tik nuo ieškovės, o ieškinio dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Teismas nurodė, kad vien didelė ieškinio suma negali būti vertinama kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo vykdymui buvimo.

5. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės – sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, nereagavimas į ieškovės bandymus susisiekti su atsakovu, tai, kad atsakovas yra Turkijos Respublikos pilietis – suteikia ieškovei teisę kreiptis į teismą dėl jos teisių gynimo, bet negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo argumentai

6. Ieškovė UAB „AviaAM B02“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – skubiai bei nepranešant atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemonės – areštuoti atsakovui nuosavybės tiese priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bendrai 620 147,97 Eur sumai, areštuotą turtą uždraudžiant parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims. Atsakovo I. L. kilnojamojo ir / ar nekilnojamojo turto 620 147,97 Eur sumai neužtenkant ir / ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias bankų ir / ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, uždraudžiant jomis disponuoti, neviršijant 620 147,97 Eur, leidžiant atsiskaityti su ieškove. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Ieškovė prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones negrindė didele ieškinio suma, todėl pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės prašymą šiuo pagrindu, vertino argumentus, kurių ieškovė net nebuvo pateikusi.

6.2. Ieškovės teigimu, atsakovas grubiai pažeidė sutartines prievoles – negrąžino suteiktos paskolos nustatytais terminais, kurie ieškovės buvo pratęsti, nemokėjo palūkanų. Tai rodo, kad atsakovas sutartiniuose santykiuose su ieškove buvo nesąžiningas. Atsakovas vengia vykdyti savo prievoles, bendrauti ir komunikuoti su ieškove, ieškovės atstovai su atsakovu negali susisiekti. Visos šios aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, kad atsakovo elgesys yra nesąžiningas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

6.3. Ieškovės teigimu, nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybės yra išskirtinės, kadangi atsakovas yra Turkijos Respublikos pilietis, atsakovo turtinių interesų centras yra Turkijos Respublikoje. Prieš teikdama ieškinį, ieškovė kreipėsi į Turkijos Respublikoje veikiančią advokatų kontorą, kad surinktų informaciją apie atsakovo turtinę padėtį ir įsiskolinimus, atsakovo elgesį kitų kreditorių atžvilgiu. Ieškovei buvo nurodyta, kad Turkijos Respublikoje nėra teisinės galimybės rinkti informacijos apie fizinio asmens turtą bei įsipareigojimus neturint teismo sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tai reiškia, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas bylos nagrinėjimo metu galės nevaržomai sudarinėti apsimestinius sandorius ir disponuoti turimu turtu, siekdamas jį nesąžiningai nuslėpti, o ieškovė neturės jokių galimybių sužinoti ir rinkti šią informaciją.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

8. Nagrinėjamoje byloje nagrinėjamas ieškovės, Lietuvos Respublikoje registruotos UAB „AviaAM B02“, ieškinys dėl skolos priteisimo iš atsakovo I. L., kuris yra Turkijos Respublikos pilietis ir gyvena Turkijoje. Taigi nagrinėjama civilinė byla turi užsienio (tarptautinį) elementą. Ieškovė pareiškė ieškinį Lietuvos Respublikos teisme, vadovaudamasi tarp ieškovės ir atsakovo 2016 m. balandžio 7 d. sudarytos paskolos sutarties 4.2 papunkčio nuostatomis, kuriomis šalys susitarė, kad visi tarp sutarties šalių susiklostę ginčai privalo būti nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose, pagal ieškovės registruotos buveinės vietą. Kadangi šioje proceso stadijoje dėl teismo, kuriam yra teisminga tarptautinį elementą turinti civilinė byla, abejonių nekyla, laikinųjų apsaugos priemonių klausimas spręstinas vadovaujantis lex fori (liet. teismo vietos) principu, tai yra pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso teisę, remiantis CPK normomis ir jų pagrindu suformuota teismų praktika.

9. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi, įstatyme nustatytos dvi privalomosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti prima facie (liet. preliminariai) pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

10. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, todėl yra tenkinama pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Ginčo dėl ieškinio prima facie pagrįstumo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas papildomai dėl to nepasisako.

11. Ieškovė atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybėms) egzistavimo vertinimu, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog atsakovas sutartiniuose santykiuose su ieškove buvo nesąžiningas, jog jis yra Turkijos Respublikos pilietis, todėl ieškovė neturi galimybių sužinoti atsakovo realios turtinės padėties bei jo elgesio su kitais kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie atskirojo skundo argumentai nėra pakankami pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta bei tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

12. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ar nėra didelė, vien ši aplinkybė nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Todėl vien ieškinio sumos dydis atsakovui savaime dar nepatvirtina rizikos, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdomas būtent dėl skolininko nesąžiningumo ar su tokiu jo elgesiu susijusių priežasčių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018 ir daugelis kitų).

13. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017 ir kt.), todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018 ir kt.).

14. Egzistuojančią realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik individualiai įvertinus kiekvienos situacijos faktines aplinkybes. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga tiek ieškinio suma, tiek atsakovo turtinė padėtis, tiek jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, tiek ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą.

15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu ieškovė ieškinyje nenurodė faktinių paskolos sutarties sudarymo aplinkybių, tikslų, šalis siejusių ikisutartinių santykių, nepateikė bendravimo tarp šalių įrodymų, leidžiančių teismui tinkamai įvertinti atsakovo elgesį santykiuose su ieškovu ir spręsti dėl galimo atsakovo nesąžiningumo. Šioje proceso stadijoje nėra žinoma atsakovo pozicija dėl keliamo ginčo esmės. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vien tik ieškovės nurodytos aplinkybės – sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, nereagavimas į ieškovės bandymus susisiekti su atsakovu – savaime nepagrindžia atsakovo nesąžiningumo ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o yra prielaida kreiptis ieškovei į teismą dėl jos teisių gynimo.

16. Atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad ieškovė neturi galimybės rinkti ir gauti duomenų apie atsakovo turtinę padėtį Turkijos Respublikoje. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų apie atsakovo turtinę padėtį ir turimą turtą Lietuvos Respublikoje, nors turėjo galimybę tai padaryti. Antra, ieškovė turi teisę gauti bylos nagrinėjimui reikšmingus įrodymus pagal Hagos 1970 m. konvenciją dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje (Konvencija tarp Lietuvos Respublikos ir Turkijos Respublikos įsigaliojo nuo 2010 m. kovo 16 d.). Teismas, be kita ko, pažymi, kad ieškovė yra juridinis asmuo, kuriam yra taikomi aukštesni atidumo ir apdairumo standartai, nusprendusi paskolinti reikšmingą sumą pinigų atsakovui, ji turėjo ir galėjo numatyti teisines ir fizines kliūtis renkant įrodymus bei ginant savo galimai pažeistas teises.

17. Ieškovė akcentuoja, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas bylos nagrinėjimo metu galės nevaržomai sudarinėti apsimestinius sandorius ir disponuoti turimu turtu, siekdamas jį nesąžiningai nuslėpti, o ieškovė neturės jokių galimybių sužinoti ir rinkti šią informaciją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad atsakovas yra Turkijos pilietis ir jo turtinių interesų centras yra Turkijoje, savaime nelemia aplinkybės, kad atsakovas bus (yra) nesąžiningas, slėps savo turtą ir tokiu būdu bandys išvengti galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

18. Būtina atkreipti dėmesį, kad vienas iš šios bylos ypatumų yra tas, kad ieškinys pareikštas užsienio subjektui. Taigi ieškovė, norinti, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas, taip pat ir nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtų vykdoma Turkijoje, turi vadovautis Lietuvos Respublikos ir Turkijos Respublikos sudaryta ir ratifikuota teisinio ir teisminio bendradarbiavimo komercinėse ir civilinėse bylose sutartimi, kurios 20 straipsnyje, be kita ko, numatyta, jog sprendimai gali būti pripažįstami ir vykdomi tik tuomet, jeigu bylą pralaimėjusi šalis (bylos šalis), pagal susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje buvo priimtas sprendimas, nacionalinę teisę, turėjo visas galimybes pateikti savo argumentus (atsikirtimus) (20 straipsnio 1 dalies c punktas); proceso šalims nebuvo atimta teisė gintis, buvo pranešta apie teismo posėdį bei proceso šalių neveiksnumo pateikti ieškinį ar gintis atveju jiems buvo suteikta galimybė būti atstovaujamiems (20 straipsnio 1 dalies d punktas). Kadangi ieškovė atsakovo atžvilgiu prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones skubiai, nepranešant atsakovui, tokio prašymo pagrindu priimtos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymas Turkijos Respublikoje turėtų teisinių kliūčių.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų nutartys, kuriomis išsprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, neturi nei prejudicinės, nei res judicata (liet. teismo išspręsta byla) galios. Ieškovė, kurios prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo buvo atmestas, nepraranda teisės reikšti tokį prašymą pakartotinai, atsiradus papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą pagrindžiančių aplinkybių.

20. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Marius Bajoras