Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vatubela“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vatubela“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl administracinio akto panaikinimo ir valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – Vilniaus rajono 1-ojo notaro biuro notarė Lilija Šilerienė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

IV. Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto

38. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nustatytas ribas.

39. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimu, tenkinus Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį buvo panaikintas NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. birželio 19 d. įsakymas Nr. 49VĮ-867-(14.49.2.) „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) pardavimo Vatubela, UAB“; pripažinta negaliojančia 2015 m. rugsėjo 25 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 49SU-322-(14.49.55.), notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo, ir UAB „Vatubela“, dėl 2 451 kv. m žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo; taikyta restitucija – 2 451 kv. m ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), grąžintas Lietuvos valstybei ir iš Lietuvos valstybės UAB „Vatubela“ grąžinta 912 303,06 Eur suma.

40. Nagrinėjamoje byloje toliau sprendžiamas ginčas tik dėl restitucijos taikymo galimybės ir būdo, esant panaikintam administraciniam aktui ir pripažinus valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, teismams konstatavus, kad, viena vertus, žemės sklype esantis nebaigtas statyti statinys – restorano pamatai ir galiojančio statybos leidimo turėjimas nėra pakankami atsakovės teisei įsigyti žemės sklypą be aukciono pripažinti; kita vertus, savarankiškai nuo pagrindinio statinio naudojama automobilių aikštelė taip pat negali būti aiškinama kaip sudaranti tapačias teisines prielaidas įsigyti valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

43. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutarties Nr. e3K-3-237-684/2019 16 punktas).

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Ieškovo pateikti rašytiniai duomenys yra iš Nekilnojamojo turto registro prieinama informacija, su kuria esant poreikiui teismas gali susipažinti pats, todėl apeliacinės instancijos teismas nepriima ieškovo naujai pateiktų duomenų į bylą.

Dėl restitucijos (ne)taikymo

45. Pagal CK įtvirtintą teisinį reguliavimą restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo pradžių), arba dėl to, jog prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (nurodyto straipsnio 2 dalis). Taigi bendroji taisyklė yra ta, kad restitucija atliekama natūra. Restitucijos taikymas natūra bendriausia prasme reiškia sandorio šalių įpareigojimą atlikti priešpriešinius veiksmus tiems veiksmams, susijusiems su sandorio objektu, kurie buvo atlikti vykdant vėliau negaliojančiu pripažintą sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019 25 punktas). Kai tai neįmanoma padaryti arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, restitucija gali būti atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis).

46. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad restitucijos taikymas yra neatsiejamas nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu, t. y. sandorio pripažinimas negaliojančiu yra būtinoji restitucijos taikymo sąlyga (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), tačiau šie du institutai, nors jie pirmiau įvardytu būdu ir susiję tarp savęs, yra savarankiški, inter alia (be to, be kita ko), jų taikymas priklauso nuo skirtingų faktinių ir teisinių pagrindų (sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, tačiau restitucija gali būti ir netaikoma, taip pat gali būti sprendžiama dėl kitokio restitucijos būdo nei restitucija natūra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019 39 punktas). Net ir pripažinęs sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, be kita ko, turėtų įvertinti: 1) ar restitucija konkrečiu atveju apskritai taikytina; 2) jei restitucija taikytina – koks turėtų būti jos būdas. Sprendžiant pirmiau nurodytus klausimus, turėtų būti įvertinti, be kita ko, argumentai, susiję su ginčo sklypą įgijusių asmenų teisėtais lūkesčiais, jų nuosavybės teisių apsauga, pasitikėjimu valstybės institucijų priimamais sprendimais ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019 70 punktas).

47. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl restitucijos taikymo taisant valstybės institucijų klaidas, padarytas perleidus valstybės turtą, 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019 62 punkte išaiškino, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas dviem etapais. Pirmuoju etapu turi būti sprendžiama dėl restitucijos taikymo natūra galimybės, todėl turi būti patikrinta, ar nėra objektyvių kliūčių taikyti restituciją natūra; nesant tokių kliūčių, turi būti aiškinamasi, ar nagrinėjamas konkretus atvejis pagal restitucijos objekto pobūdį nepatenka tarp būtinųjų restitucijos natūra taikymo atvejų (minėtos kasacinio teismo nutarties 53–56 punktai). Nustačius restitucijos natūra taikymo galimybę, paraleliai turėtų būti sprendžiama dėl kompensacijos suinteresuotam asmeniui (minėtos kasacinio teismo nutarties 57–59 punktai). Jei nagrinėjamas atvejis nepriskirtinas prie būtinųjų restitucijos natūra taikymo atvejų, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019, 53–56 punktuose, antruoju etapu turėtų būti sprendžiama dėl alternatyvaus restitucijos būdo taikymo (restitucijos, sumokant ekvivalentą pinigais, kuri galėtų būti įgyvendinta, be kita ko, įpareigojant suinteresuotą asmenį sumokėti skirtumą tarp pagal negaliojančiu pripažintą sandorį perleisto turto rinkos vertės, buvusios to sandorio sudarymo momentu, ir kainos, sumokėtos pagal šį sandorį) arba restitucijos netaikymo, įvertinant minėtos kasacinio teismo nutarties 52 punkte nurodytus ir kitus teisiškai reikšmingus kriterijus, tarp jų sukurtų teisėtų lūkesčių egzistavimo trukmę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-690/2019 63 punktą).

48. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovės NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. birželio 19 d. įsakymu neteisėtai buvo nuspręsta parduoti UAB „Vatubela“ žemės sklypą ne aukciono tvarka dėl jame esančio apeliantei nuosavybės teise priklausančio nebaigto statyti statinio – restorano naudojimo pagal paskirtį. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2022 m. lapkričio 15 d. nutartimi pripažinus Lietuvos valstybės, atstovaujamos atsakovės NŽT, 2015 m. rugsėjo 25 d. sudarytą su UAB „Vatubela“ valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, yra sprendžiamas restitucijos klausimas valstybei taisant jos institucijų klaidas, padarytas perleidus valstybės turtą.

49. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, šalių paaiškinimus, neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės taikyti restitucijos natūra ir jog šioje byloje turėjo būti svarstomos dvi alternatyvos – restitucijos netaikymas arba restitucijos taikymas, sumokant ekvivalentą pinigais. Atsakovė neatitinka sąžiningumo standartui keliamų reikalavimų, todėl nėra CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nurodytų išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucijos būdas galėtų būti pakeistas arba ji apskritai netaikoma. Sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo natūra galimybės taikytinas trijų pakopų testas, t. y. sprendžiama dėl apeliantės nuosavybės teisės ribojimo teisėtumo, būtinumo ir proporcingumo.

50. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 16 d. nutartyje nurodė, kad nuosavybės teisė gali būti apribota (įskaitant ir kraštutinį jos ribojimo būdą, t. y. nuosavybės teisės objekto paėmimą), tačiau šios subjektinės teisės į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą ribojimams pagrįsti yra būtina trijų sąlygų visuma: 1) pats ribojimo pagrindas yra nustatytas įstatymu; 2) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant užtikrinti visuotinai svarbius (viešuosius) tikslus; 3) turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (proporcingumas) tarp ginamo (viešojo) ir ribojamo (asmeninio) interesų. Kuo labiau varžoma subjektinė teisė į nuosavybės neliečiamumą ir apsaugą, tuo reikšmingesnis turi būti ginamas viešasis interesas, kad toks varžymas būtų laikomas proporcinga ribojimo priemone.

52. Šios bylos atveju restitucijos taikymas atitinka pirmąją ribojimo sąlygą – yra teisėtas (įstatyme nustatytas) nuosavybės teisės ribojimo pagrindas, nes nustatytas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorio prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis).

53. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais: 1) visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; 4) viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. ŽĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, jog būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.

54. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo sandorio objektas – valstybinė žemė, o viešasis interesas reikalauja užtikrinti, jog nuosavybės teisė į valstybės žemę būtų įgyvendinama griežtai laikantis imperatyviųjų įstatymo normų ir siekiant užtikrinti maksimalios naudos visuomenei sukūrimą. Todėl restitucijos taikymas, siekiant eliminuoti tokio sandorio teisinius padarinius ir grąžinti žemės sklypą valstybei, kad ši per savo institucijas, įgyvendindama nuosavybės teisę į žemės sklypą, užtikrintų įstatymo leidėjo expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įvardytus tikslus, atitinka būtinumo kriterijų. Taigi, teisėjų kolegija nustatė ir antrąją nuosavybės teisės ribojimo restitucijai taikyti sąlygą.

55. Restitucijos taikymo proporcingumo kriterijus skirtas įvertinti, ar asmeniui, kurio nuosavybės teisę siekiama apriboti, neteks pernelyg didelė asmeninė našta. Apeliantė UAB „Vatubela“ nesutikimą su skundžiama sprendimo dalimi grindė tuo, kad teismas nepagrįstai taikė restituciją, kadangi tokia situacija susidarė dėl valstybės institucijų klaidos, padarytos perleidžiant nuosavybę; restitucijos taikymas yra neproporcingas, pažeidžia apeliantės ilgalaikius ekonominio pobūdžio lūkesčius; žemės vertė nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ženkliai pakito; be to, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių į sklypą, kuris yra užstatytas kitam asmeniui priklausančiais statiniais.

56. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009). Taigi viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad negali būti pripažįstami teisėtais ir ginami lūkesčiai, jeigu jų įgyvendinimas yra susijęs su imperatyvių įstatymo normų reikalavimų nepaisymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Šiuo atveju apeliantės sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia, kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

57. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui (2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2021 m. liepos 16 d. nutarimai). Vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga; pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų ir kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai; tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai). Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

58. Vienas iš kriterijų, galinčių nulemti vienos iš pirmiau įvardytų alternatyvų parinkimą, yra valstybės institucijų neteisėtais veiksmais suinteresuotam asmeniui klaidingai sukurtų teisėtų lūkesčių egzistavimo trukmė – kuo ilgiau valstybė nesiėmė teisinių priemonių savo klaidoms taisyti ir taip savo neveikimu stiprino asmens teisėtus lūkesčius (o kartu ir teisinį tikrumą bei teisinį saugumą), susijusius su netrukdomu nuosavybės teisės įgyvendinimu, šios teisės gerbimu ir apsauga nuo kitų asmenų, įskaitant ir pačią valstybę, intervencijos, tuo didesnis yra suinteresuoto asmens teisėtų interesų pažeidimo mastas ir poreikis ginti šio asmens teisėtus interesus (viešojo intereso atžvilgiu), kartu tuo didesnė yra restitucijos netaikymo galimybė. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad neįmanoma objektyviai apibrėžti, kokia klaidingai sukurtų teisėtų lūkesčių egzistavimo trukmė yra kraštutinė, t. y. sudaranti pagrindą netaikyti restitucijos. Kiekvienu individualiu atveju būtina spręsti, ar trukmė yra tokia, kad valstybės institucijų klaidos nebegali būti taisomos taikant (vienu ar kitu būdu) restituciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019 61 punktą).

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad susidarė tokia situacija, jog:

59.1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 30-1440 „Dėl sklype (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ 5 punktu nustatė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotą ir ribas; naudojimo būdą ir pobūdį – komercinės paskirties objektų teritorija, prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybai, rekonstrukcijai ir eksploatacijai; urbanistinius-architektūrinius apribojimus – pastatų aukštingumą – 3 aukštai, užstatymo plotą – 30 procentų bei specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. rugpjūčio 4 d. priėmė įsakymą Nr. 2.3-7541-01 „Dėl valstybinės žemės sklypų (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) ir (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), ribų pakeitimo, 2002 m. birželio 28 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 260 N01/2002-25665 dalinio pakeitimo, 1998 m. rugpjūčio 24 d. valstybinės žemės ne žemės ūko veiklai nuomos sutarties Nr. 520 N01/98-16254 pabaigos bei valstybinės žemės sklypo išnuomojimo uždarajai akcinei bendrovei „Sermeta““, kurio 2.2 punktu suformavo 0,2452 ha ploto žemės sklypą; 3.2 punktu nustatė, kad žemės sklypas bus naudojamas kaip kitos paskirties žemė; komercinės paskirties objektų teritorijos (prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos) bei 6 punktu nusprendė išnuomoti žemės sklypą 99 metams UAB „Sermeta“. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2010 m. gegužės 10 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N01/2010-105 išnuomojo 0,2452 ha ploto žemės sklypą UAB „Sermeta“ 99 metams. Išnuomoto žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis: kitos paskirties žemė; komercinės paskirties objektų; prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos.

59.2. Apeliantė UAB „Vatubela“ 2013 m. rugsėjo 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. JK04710 nupirko iš UAB „Sermeta“ nekilnojamąjį turtą – pastatą – restoraną, esantį valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini). UAB „Vatubela“ 2013 m. rugsėjo 24 d. prašymu (prašymo registracijos Nr. 49GJ-5015) kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių dėl pasikeitusio turto savininko. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2013 m. lapkričio 13 d. su UAB „Vatubela“ pasirašė susitarimą Nr. 49SŽN-(14.49.57)-496 „Dėl 2010 m. gegužės 10 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N01/2010-105 pakeitimo“ pakeisti nuomininkus vietoje UAB „Sermeta“ įrašant UAB „Vatubela“. Pagal Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, valstybinės žemės sklype UAB „Vatubela“ nuosavybes teise priklauso pastatas – restoranas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo paskirtis – maitinimo, baigtumo procentas – 35 procentai, statybos pradžia – 2005 m., statybos pabaiga – 2006 m., užstatytas plotas – 139 kv. m, būklė – nebaigta statyba; pastatas – restoranas įregistruotas kaip nebaigta statyba remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005 m. birželio 13 d. pažyma Nr. (101)11.10-420.

59.3. UAB „Vatubela“ su 2014 m. balandžio 23 d. prašymu dėl naudojamo kitos paskirties valstybinės žemės sklypo (prašymo registracijos Nr. 49PRA-74) kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių. NŽT Vilniaus miesto skyriaus specialistai 2014 m. gegužės 21 d. atliko žemės sklypo žemės naudojimo valstybinę kontrolę ir surašė Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 49ŽN-154, nustatydami, kad žemės sklype yra perdengti plokštėmis pamatai; be to, UAB „Vatubela“ nevykdo Nekilnojamojo turto registre nurodytos veiklos. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2014 m. birželio 13 d. raštu Nr. 49SJN0-(14.49.105.)-1257 „Dėl sprendimo atsisakyti parduoti kitos paskirties valstybinės žemės sklype pateikimo“ informavo UAB „Vatubela“ apie 2014 m. birželio 12 d. priimtą įsakymą Nr. 49VJ-(49.49.2.)-689 „Dėl atsisakymo parduoti valstybinės žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini)“.

59.4. UAB „Vatubela“ NŽT 2014 m. liepos 14 d. pateikė prašymą „Dėl sprendimo atsisakyti parduoti naudojamą kitos paskirties valstybinės žemės sklypą panaikinimo“ (prašymo registracijos Nr. 1GS-1772). NŽT Žemės tvarkymo departamento Žemėtvarkos skyrius 2014 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. ISS-(8.5.)-2102 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 49VJ-(14.49.2.)-689 pakeitimo ir naujo sprendimo priėmimo“ informavo UAB „Vatubela“, kad pastatas – restoranas, esantis žemės sklype, neeksploatuojamas pagal tiesioginę paskirtį, įrašytą Nekilnojamojo turto registre, žemės sklypas nenaudojamas šio pastato eksploatacijai ir nurodė, jog bus sprendžiamas klausimas dėl tolimesnės žemės sklypo nuomos ar pardavimo. Apeliantė 2014 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. DS-14-109 „Dėl duomenų, reikalingų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui pateikimo“ (rašto registracijos Nr. 1GD-2371) kreipėsi NŽT su prašymu pakeisti NŽT 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. 1SS-(8.5.)-2102, leidžiant nuosavybės teise įsigyti žemės sklypą. NŽT direktorius 2014 m. rugsėjo 18 d. pavedimu Nr. I PAV-(1.8.)-561 „Vilniaus miesto skyriaus vedėjui dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)“ pavedė iki 2014 m. rugsėjo 26 d. išnagrinėti UAB „Vatubela“ 2014 m. rugpjūčio 19 d. raštu pateiktus dokumentus ir nurodė svarstyti galimybę dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) tolimesnės nuomos ar pardavimo bei NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(49.49.2.)-689 „Dėl atsisakymo parduoti valstybinės žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini)“ pakeitimo.

59.5. NŽT Vilniaus miesto skyrius, atsakydamas į 2014 m. rugpjūčio 19 d. UAB „Vatubela“ prašymą, 2015 m. kovo 3 d. raštu Nr. 49SJN-319-(14.49.105.) informavo, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius turės galimybę be aukciono parduoti žemės sklypą, kai Nekilnojamojo turto registre UAB „Vatubela“ vardu bus įregistruotas statinys ar įrenginys, atitinkantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamo kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ reikalavimus.

59.6. UAB „Inreal“ 2014 m. lapkričio 26 d. atliko žemės sklypo individualų vertinimą ir surašė turto apžiūros aktą Nr.14/11-3448, kuriame pažymėjo, kad žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, greta „Statoil“ degalinės; nuo (duomenys neskelbtini) miesto centro nutolęs apie 2 km; ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve, „Statoil“ degaline bei neužstatytais žemės sklypais; didžiąją sklypo dalį sudaro asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė, pietinis ir vakarinis sklypo pakraštys apaugęs pavieniais medžiais ir krūmais; žemės sklype yra pastato – restorano (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pamatai.

59.7. UAB „Vatubela“ NŽT Vilniaus miesto skyriui 2015 m. birželio 1 d. pateikė prašymą (prašymo registracijos Nr. 49PR4-98) pakartotinai parduoti naudojamą kitos paskirties valstybinės žemės sklypą. NŽT Vilniaus miesto skyriaus laikinai einantis vedėjo pareigas A. J. 2015 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 49VJ-867-(14.49.2.) „Dėl valstybinės žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), pardavimo Vatubela, UAB“ nusprendė parduoti ne aukciono tvarka UAB „Vatubela“ žemės sklypą ir apie šį sprendimą 2015 m. birželio 19 d. raštu Nr. 49SJN-1071-(14.49.105.) informavo UAB „Vatubela“. Apeliantė 2015 m. liepos 21 d. bankiniu pavedimu pervedė į NŽT banko sąskaitą 912 303,06 Eur už žemės sklypą. Valstybė, atstovaujama NŽT Vilniaus miesto skyriaus, ir UAB „Vatubela“ 2015 m. rugsėjo 25 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 49SU-322-(14.49.55.), kuria pardavė žemės sklypą UAB „Vatubela“ už 912 303,06 Eur. Žemės sklypo individualų vertinimą atlikusi UAB „Inreal“, pateikė nekilnojamo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 14/11-3448, kurioje nustatė valstybinės žemės sklypo vertę — 912 303,06 Eur.

60. Vertinant apeliantės teisėtus lūkesčius, iš paminėtų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad apeliantė nagrinėjamu atveju nebuvo sąžininga, nes siekdama nuosavybės teise įsigyti valstybinės žemės sklypą nuo pat pradžių žinojo, jog jame esančio statinio nenaudos pagal tiesioginę jo paskirtį, nors valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka galima parduoti, atitinkamai ir įsigyti, tik tuo atveju, kai šis naudojamas jame esančiam statiniui eksploatuoti pagal tiesioginę to statinio paskirtį. Atitinkamai, valstybinės žemės patikėtinis dar pradiniame apeliantės ginčo žemės sklypo nuomos etape buvo nustatęs, kad apeliantė nuosavybės teise jai priklausančio statinio, esančio valstybinės žemės sklype, neeksploatavo ir neeksploatuoja pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą tiesioginę paskirtį tam, jog būtų galima žemės sklypą iš valstybės įsigyti lengvatine tvarka. Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises.

61. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gegužės 26 d. nutarties 25 punkte, grąžindamas Lietuvos apeliaciniam teismui bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad būtinos sąlygos atsirasti ŽĮ 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintai asmens teisei be aukciono įsigyti nuosavybėn valstybinės žemės sklypą yra tokios: žemės sklypas turi būti užstatytas šiam asmeniui priklausančiais statiniais ar įrenginiais ir jis turi būti naudojamas šiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Atitinkamai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. lapkričio 15 d. nutartyje konstatavo, kad apeliantė UAB „Vatubela“ netęsė pradėtų statybų, nenaudojo žemės sklype esančių pastato pamatų ir neketino žemės sklypo naudoti esamam restorano pastatui eksploatuoti; apeliantė apskritai neketino toliau eksploatuoti nei restorano, nei aikštelės kaip savarankiško statinio, kadangi jos 2014 m. rugpjūčio 19 d. NŽT pateiktas raštas patvirtina, jog ji žemės sklypą įsigijo ir ketino naudoti naujų nekilnojamojo turto objektų statybai ir eksploatacijai. Dėl to kasacinis teismas padarė išvadą, kad restorano pamatai ir aikštelė, naudojama turgavietės veiklai, nesuteikė apeliantei UAB „Vatubela“ teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą be aukciono.

62. Viena vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad pati UAB „Vatubela“ nutylėjo aplinkybes dėl statinio griovimo ir restorano baigtumo – apie ketinimus griauti restoraną ir aikštelę, vietoje jų statyti prekybos centrą. Vadinasi, apeliantė ne tik nenaudojo, bet ir neketino naudoti žemės sklype esančio statinio pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą pagrindinę naudojimo paskirtį – maitinimo paslaugoms, nors būtent šiai paskirčiai ir buvo parduotas apeliantei ginčo žemės sklypas lengvatine tvarka. Kita vertus, nuo pat ginčo žemės sklypo nuomos pradžios, kai valstybinės žemės sklype buvo nebaigtas statyti statinys – plokštėmis perdengti restorano pamatai, jų būklė nekito – apeliantė neatliko kitų veiksmų, kurie patvirtintų, jog UAB „Vatubela“ ketina pabaigti statyti valstybinės žemės sklype esantį restoraną.

63. Apeliantė nurodė, kad valstybės institucijų apeliantei sukurtų lūkesčių egzistavimo trukmė yra ilga – beveik 6 metai, todėl, remdamasi tiek EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, tiek kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-695/2018; 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-381/2021), teigia, jog ir dėl šios priežasties restitucijos taikymas natūra būtų neproporcingas. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais, nes, viena vertus, visose UAB „Vatubela“ nurodytose bylose valstybinę žemę įsigiję asmenys buvo pripažinti sąžiningais įgijėjais. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, atsakovė UAB „Vatubela“ šiuo atveju veikė nesąžiningai, nes ji savo veiksmais ne tik nestatė maitinimo įstaigos (restorano) ir neketino naudoti statinio pagal paskirtį, bet ir nutylėjo aplinkybes dėl planuojamo statinio griovimo ir restorano baigtumo. Todėl apeliantei šiuo atveju negalėjo kilti teisėtų lūkesčių, susijusių su ginčo žemės sklypo įsigijimu, ir pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo pagrindą taikyti restituciją natūra ir grąžinti valstybei žemės sklypą dėl to, kad sandoris, pagal kurį UAB „Vatubela“ gavo turtą, pripažintas negaliojančiu.

64. Restitucijos natūra taikymo galimybė egzistuotų ir tuo atveju, jei neteisėtai perleistas žemės sklypas būtų būtinas konkretiems reikšmingiems visuomenės interesams tenkinti ir tokių interesų tenkinimas būtų aiškus ir realus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties 54 punkte nurodyta, kad viešasis interesas turi būti toks reikšmingas, jog nusvertų privačius interesus, susijusius su nuosavybės, teisėtų lūkesčių apsauga, ir būtent valstybė savo ruožtu privalo pagrįsti, kokiems konkretiems visuomenės interesams tenkinti yra būtina siekiama susigrąžinti žemė, be to, turi įrodyti ir ketinimų panaudoti žemę tokiais (viešaisiais) tikslais realumą.

65. Bylos duomenimis nustatyta, kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, patenka į buvusių savininkų J. S. iki 1940 m. nacionalizacijos buvusį (duomenys neskelbtini) skersgatvyje ((duomenys neskelbtini)), turėtos žemėvaldos ribas (dviem pretendentams neatkurtas žemės plotas – 0,1493) ir A. L. iki 1940 m. nacionalizacijos ((duomenys neskelbtini)) turėtos žemėvaldos ribas (pretendentams nuosavybės teisės atkurtos už turėtą žemę atlyginant pinigais). Tiek Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostata, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 34 punkto nuostata, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos, visų pirma grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, tiek Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nuostata, kurioje nurodytas eiliškumas, kokia tvarka formuojami valstybinės žemės sklypai, leidžia pripažinti, kad valstybė žemės grąžinimą natūra buvusiems žemės savininkams laiko prioritetiniu klausimu. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra. Tačiau jeigu dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių, vertintinų kaip visuomenės poreikis vykdant žemės reformą, negalima grąžinti žemės natūra, ji iš buvusio savininko gali būti išperkama (Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimas). Todėl NŽT pagrįstai nurodo, kad neteisėtai atsakovei perleistame 2 451 kv. m žemės sklype galėtų būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas natūra, t. y. sklypas galėtų būtų panaudotas visuomenės interesams tenkinti.

66. Apeliantė nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas negalimas dėl ginčo žemės sklype esančių pastatų. Tačiau byloje nustatyta, kad žemės sklype stovėjo nebaigtas statyti statinys – plokštėmis perdengti restorano pamatai, nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. nuosavybės teise priklausantys atsakovei UAB „Vatubela“. Šis statinys pradėtas statyti 2005 m., baigtas statyti 2006 m., statinio baigtumas – 36 proc. Be to, žemės sklype yra ginčo aikštelė, neįregistruota Nekilnojamojo turto registre. Kaip nurodė žemės sklypo patikėtinė, pritaikius restituciją natūra ir grąžinus 0,2451 ha ploto ginčo žemės sklypą valstybei, bus sprendžiama dėl minėto statinio – plokštėmis perdengtų restorano pamatų (kurių užstatymo plotas 139 kv. m) žemės sklypo suformavimo (jei toks pagrindas bus). Atsakovė NŽT paaiškino, kad didžioji dalis ginčo žemės sklypo apaugusi pieva ir medžiais, dalyje sklypo – aikštelėje – vykdoma lauko prekyba. Nurodytina ir tai, kad nors atsakovė ir naudojosi sklype esančia aikštele pagal paskirtį, tačiau pati nelaikė šio statinio savarankišku ir nesiekė įsigyti valstybinės žemės sklypo būtent tokiam objektui (automobilių aikštelei) eksploatuoti. Nurodytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad apeliantės argumentas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negalimumo nėra pagrįstas.

67. Viešajam interesui negali būti suteikiama pirmenybė visiškai ignoruojant konstituciškai pagrįstą asmens interesą tikėtis teisingos jo teisių ir visuomenės interesų pusiausvyros, šiuo atveju apeliantės siekis, kad jai būtų atlyginami nuostoliai turi būti „derinamas“ su viešuoju interesu, ieškoma šių interesų balanso. Pripažinus negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį bei panaikinus administracinį aktą, valstybė neabejotinai patirs žalos, kadangi privalo kompensuoti atsakovės patirtus nuostolius. Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo.

68. Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovas, gindamas viešąjį interesą, siekia ištaisyti valstybės institucijos pirmines klaidas ir paimti iš atsakovės UAB „Vatubela“ jos nuosavybėn perleistą žemės sklypą, sutikdamas, jog atsakovei būtų kompensuota ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė, kuri, remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, nuo 2023 m. sausio 1 d. yra 944 000 Eur. Tuo tarpu, apeliantė, nustatant kompensacijos dydį, prašo remtis jos užsakymu 2023 m. sausio 2 d. surašyta Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 104565 VAT_2022 KPE VHAN dėl žemės sklypo rinkos vertės (toliau – Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita), kurioje padaryta išvada, kad 2022 m. gruodžio 23 d. žemės sklypo rinkos vertė buvo 1 400 000 Eur ir nustatyti kompensacijos dydį – skirtumą tarp kainos, sumokėtos už įgyjamą žemės sklypą bei vidutinės žemės sklypo vertės, nustatytos vertinimo ataskaitoje – 487 696,94 Eur.

69. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad gero valdymo principas neturėtų atimti iš valdžios institucijų galimybės taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Moskal prieš Lenkiją, peticijos Nr. 10373/05, par. 73), tačiau kartu nuosekliai laikomasi pozicijos, jog valstybė už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems asmenims. Gero valdymo principas, sprendžiant klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo klausimą, ne tik suponuoja valdžios institucijų pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas, bet gali pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (geranoriškas, sąžiningas) nuosavybės savininkui. Sąžiningam „atimamo“ turto įgijėjui turėtų būti sumokama adekvati kompensacija ar kitos formos tinkama reparacija buvusiam bona fide nuosavybės savininkui. Teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2015 ir joje nurodytą EŽTT praktiką).

70. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad, taikius restituciją, atsakovė UAB „Vatubela“, netekdama 2 451 kv. m ploto žemės sklypo, netektų daugiau kaip 912 303,06 Eur vertės turto, valdyto daugiau kaip šešerius metus. Protingam kompensacijos už paimamą turtą dydžiui nustatyti ar siūlomos priteisti kompensacijos adekvatumui įvertinti svarbus asmens sąžiningumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019 58.3 punktą), taip pat laikotarpis, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019 58.4 punktą). Tai, kad dėl nagrinėjamu atveju siūlomos sumokėti kompensacijos nebus išlaikyta teisinga pusiausvyra, sustiprina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, t. y. siūlant priteistiną kompensaciją neįvertinta tai, jog nors atsakovė UAB „Vatubela“ ir buvo nesąžininga, bet ir aplinkybė, kad valstybės institucijų padarytos klaidos nebuvo taisytos ilgą laiko tarpą – daugiau kaip trejus metus.

71. Teisinga kompensacija yra vertinamojo pobūdžio kategorija, kuri nustatytina pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes, įvertinant įvairius teisiškai reikšmingus kriterijus. Pažymėtina, kad tokių kriterijų pavyzdinis (nebaigtinis) sąrašas yra išskirtas EŽTT praktikoje, kurioje pasisakyta, jog kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna pareiškėjai neproporcingos naštos. Nuosavybės atėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su turto verte, paprastai reiškia neproporcingą apribojimą (žr., pvz., sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 65). Pirmiau minėta (teisinga) pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo metu (žr., pvz., sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, par. 66). Nustatant protingą kompensacijos už paimamą turtą dydį, svarbus asmens sąžiningumo vertinimas. Šiuo asmens sąžiningumo aspektu turi būti vertinamos nuosavybės įsigijimo sąlygos: ar asmuo turėjo kokių nors galimybių paveikti žemės įsigijimo sąlygas, ar sklypo tinkamumo parduoti atitiktį turėjo užtikrinti valdžios institucijos ir pan. (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Padalevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12278/03). Sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė. Gero valdymo principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokia pagrindine žmogaus teise kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., pvz., 2011 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, peticijos Nr. 29979/04, par. 70–71).

72. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju taikant restituciją natūra ir paimant atsakovės UAB „Vatubela“ daugiau kaip šešerius metus naudotą (trejus metus valdytą nuosavybės teise) ginčo žemės sklypą, ir kompensuojant tik tiek, kiek atsakovė yra sumokėjusi iki sandorio pripažinimo negaliojančiu, nebūtų teisingai kompensuojamas tikrasis žemės vertės praradimas, taigi valstybės institucijos klaidos iš esmės būtų taisomos atsakovės UAB „Vatubela“ sąskaita.

73. Nustatyta, kad apeliantė, atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartimi sudarytą galimybę, kreipėsi į UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamąjį turtą dėl žemės sklypo individualaus vertinimo ir pateikė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą su šiuo metu aktualia ginčo žemės sklypo rinkos verte – 1 400 000 Eur. Iš bylos duomenų matyti, kad turto rinkos vertę nustatęs ekspertas naudojo lyginamąjį metodą, kuriuo remiantis, nekilnojamojo turto objektas buvo lyginamas su rinkoje parduotais analogiškais ar panašiais objektais, kurių sandorių kainos turto vertintojui žinomos, ir pajamų metodą, kurio esmė – turto teikiamos naudos – grynųjų būsimųjų pinigų srautų perskaičiavimas į turto vertę. Vertintojas pateikė vertinamo turto vertės nustatymo skirtingais metodais rezultatus: remiantis lyginamuoju metodu – 1 400 000 Eur; remiantis pajamų metodu – 1 300 000 Eur. Turto vertės skaičiavimai lyginamuoju metodu yra paremti jau įvykusiais sąlyginai panašaus turto pirkimo – pardavimo sandoriais. Pajamų metodu nustatyta turto vertė yra pagrįsta skaičiavimais, paremtais rinkos požiūriu į vertinamą turtą kaip objektą, kuriame galima plėtra. Vertintojo nuomone, tiek lyginamuoju, tiek pajamų metodu atlikti skaičiavimai pakankamai atspindi vertinamo turto vertę rinkoje, tačiau pagrindiniu metodu laikytinas lyginamasis metodas, kadangi pajamų metodas paremtas plėtros prielaidomis, kurios vertinimo dienai yra labai dinamiškos ir mažai tvarios, o lyginamasis metodas – paremtas faktiškai įvykusiais panašių sklypų sandoriais. Vertintojas pateikė išvadą dėl vertinamo turto, esančio (duomenys neskelbtini) rinkos vertės, kuri 2022 m. gruodžio 23 dieną yra 1 400 000 Eur.

74. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad individualioje vertinimo ataskaitoje nurodyta žemės sklypo vertė yra tikslesnė ir labiau pagrįsta, nei VĮ Registrų centro masinio vertinimo būdu nustatyta žemės sklypo rinkos vertė. Nekilnojamojo turto masinis vertinimas yra nekilnojamojo turto vertinimo būdas, kai per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir automatizuotas Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenų bazėse sukauptų duomenų analizės ir vertinimo technologijas, yra įvertinama panašių nekilnojamojo turto objektų grupė. Atlikus nekilnojamojo turto masinį vertinimą, parengiama bendra tam tikroje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, o kiekvieno nekilnojamojo turto vieneto ataskaita nerengiama (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Be to, viešame registre pateikti duomenys atlieka išviešinimo, bet ne realią vertę nustatančią funkciją. Savo ruožtu individualusis turto vertinimas atliekamas, atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, turtas vertinamas atitinkamu turto arba verslo vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, VĮ Registrų centro standartizuotas masinis vertės nustatymas (vidutinė rinkos vertė) neįrodo tikrosios turto vertės, nes nustatant nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę masinio vertinimo būdu neįmanoma atsižvelgti į veiksnius, reikšmingai lemiančius objekto rinkos vertę, tai yra faktinė objekto būklė, nekilnojamojo turto panaudojimo universalumas ir kiti objekto vertę lemiantys faktoriai, kurių neįmanoma nustatyti neatlikus individualaus vertinimo. Todėl teisėjų kolegija, nustatydama teisingą kompensacijos dydį, kaip pagrindu remiasi apeliantės pateikta žemės sklypo individualaus vertinimo ataskaita.

75. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovės UAB „Vatubela“ veiksmus ir įvertinusi, kad UAB „Vatubela“ nuo pat pradžių nenaudojo ir neketino naudoti žemės sklype esančio statinio pagal pagrindinę naudojimo paskirtį – maitinimo paslaugoms; jog UAB „Vatubela“ ketino griauti (griovė) restoraną ir aikštelę, o vietoje jų statyti prekybos centrą; kad apeliantė neatliko jokių veiksmų, kurie rodytų, jog ketina pabaigti statyti žemės sklype esantį restoraną, taip pat įvertinusi žemės sklypo vidutinės rinkos vertės padidėjimą (iki 1 400 000 Eur), kuris nustatytas įvertinus ir statybos potencialą – naujų projektų vystymo galimybes, tuo tarpu, apeliantei 2015 m. parduoto žemės sklype esančio nebaigto statyti statinio vienintelė paskirtis buvo nurodyta maitinimo paslaugoms; atsižvelgiant į nustatytą faktinę aplinkybę, kad žemės sklypas patenka ir į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusių savininkų (dviejų fizinių asmenų) turėtos žemėvaldos ribas ir šioje teritorijoje būtų galimas nuosavybės teisių atkūrimas natūra; įvertinus laiko tarpą nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iki prokuroro kreipimosi į teismą su ieškiniu, ginant viešąjį interesą (2019 m. sausio 22 d.) – praėjus daugiau nei trejiems metams, vadovaudamasi proporcingumo ir teisingumo principais, nusprendžia, jog teisingas ir protingas kompensacijos dydis nagrinėjamu atveju būtų 120 000 Eur.

76. Rašytiniuose paaiškinimuose apeliantė, be kita ko, nurodė, kad valstybė gali neturėti tokios didelės sumos (pirkimo–pardavimo kainos) sprendimui įvykdyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomas visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, visiems fiziniams asmenims, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms ir turi būti vykdomas visoje šalies teritorijoje (CPK 18 straipsnis) nepriklausomai nuo to, kokie asmenys byloje dalyvauja, todėl apeliantės nurodytas argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Valstybė, kaip ir bet koks kitas subjektas, turi pareigą vykdyti teismo sprendimą.

77. Pažymėtina, kad atsakovės NŽT nurodyta aplinkybė, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 50 procentų apeliantės sumokėtos 912 303,06 Eur sumos buvo pervesta į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą ir ši sumos dalis turėtų būti priteista iš savivaldybės, atmestina, kadangi, teisėjų kolegijos vertinimu, taikant restituciją natūra ir šalis grąžinant į pradinę padėtį nėra teisiškai reikšminga, kaip Lietuvos valstybė, pardavusi žemės sklypą ir gavusi jo pardavimo kainą, vėliau paskirstė gautas lėšas, t. y. į kokį konkretų biudžetą jos buvo pervestos ir kaip panaudotos. Nurodytina, kad apeliantė žemės sklypą įsigijo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, ir visą žemės sklypo kainą sumokėjo į NŽT, veikusios valstybės vardu, sąskaitą.

Dėl apeliantės prašomų priteisti kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų

79. Kasacinis teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 išaiškino, kad, teismui taikant dvišalę restituciją, ieškovas, iš kurio dėl restitucijos taikymo priteisiamos atitinkamos pinigų sumos, tampa skolininku, o atsakovas, kuriam šios sumos priteisiamos, – kreditoriumi, ir juos sieja piniginė prievolė. Nei įstatymas, nei teismų praktika teisės reikalauti priteisti procesines palūkanas neriboja tam tikrais teisiniais santykiais (sutartiniais, deliktiniais ir pan.), bet nustato, kad procesinių palūkanų galima reikalauti visais atvejais, kai nevykdoma piniginė prievolė. Taigi procesinės palūkanos gali būti priteisiamos ir iš ieškovo, kai taikant dvišalę restituciją jis pats tampa atsakingas už pinigų sumos grąžinimą atsakovui.

80. CK 6.37 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiamas procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas.

81. Restitucija yra teisių gynimo būdas, kuris taikomas, be kita ko, tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Nors pripažintas negaliojančiu sandoris paprastai laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tačiau kol nėra teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nė viena sandorio šalis neturi pareigos vykdyti restituciją ir grąžinti viena kitai, ką yra gavusi pagal sandorį. Taigi pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas.

82. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 suformulavo šiai bylai aktualią teisės aiškinimo taisyklę: tais atvejais, kai dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiranda piniginė prievolė, yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo.

83. Atsižvelgiant į tai, kad restitucijos prievolės atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas, vertinama, jog šiuo atveju procesinės palūkanos priteistinos nuo teismo sprendimo taikyti restituciją. Tokiu atveju, skaičiuojant procesines palūkanas nuo ieškovui (šiuo atveju – atsakovei) priteistos sumos, atsakovas (šiuo atveju – Lietuvos valstybė) yra skatinamas įvykdyti teismo sprendimą, ieškovui (šiuo atveju – apeliantei) yra kompensuojami jo patiriami nuostoliai, jei atsakovas (šiuo atveju – Lietuvos valstybė) nevykdo savo piniginės prievolės, o tai atitinka nurodytas procesinių palūkanų paskirtis.

84. Vadovaujantis vienu pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principu, įtvirtintu CK 6.251 straipsnyje, prievolės pažeidimo atveju kreditorius turi teisę į patirtų nuostolių atlyginimą. Skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai).

85. Teisėjų kolegija nurodo, kad, viena vertus, apeliantei negali būti priteistos kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais iki bylos iškėlimo teisme dienos, nes tuo metu neegzistavo Lietuvos valstybės piniginė prievolė (iki prokuroro kreipimosi į teismą), t. y. skolininkė neturėjo vykdytinų reikalavimų apeliantei, todėl negalėjo pažeisti kreditorės teisių. Kita vertus, pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo įsiteisėjimas, todėl yra pagrindas iš Lietuvos valstybės priteisti atsakovei UAB „Vatubela“ 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo grąžintos 912 303,06 Eur žemės sklypo kainos ir priteistos 120 000 Eur kompensacijos sumos nuo 2023 m. kovo 2 d., t. y. nuo dienos, kurią įsiteisėjo apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl restitucijos taikymo, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

86. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino restitucijos taikymą natūra reglamentuojančias CK normas ir kasacinio teismo praktiką, todėl tenkinęs prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį ir grąžinęs valstybei neteisėtai atsakovei UAB „Vatubela“ perduotą ir vėliau pripažintu negaliojančiu pirkimo–pardavimo sandoriu perleistą 2 451 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą šioje dalyje, kurį apeliacinės instancijos teismas pakeičia dalyje dėl apeliantei priteisiamos kompensacijos už Lietuvos valstybei grąžintą žemės sklypą – priteisiant apeliantei iš Lietuvos valstybės 120 000 Eur kompensaciją ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo grąžintos 912 303,06 Eur žemės sklypo kainos ir priteistos 120 000 Eur kompensacijos sumos nuo 2023 m. kovo 2 d. apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl restitucijos taikymo priėmimo (nutartis įsiteisėja jos priėmimo dieną) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

87. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine bei kasacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Nagrinėjamu atveju įvertinus bylos procesinį rezultatą – atsakovė UAB „Vatubela“ pralaimėjo šį ginčą, todėl teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tiek bylą tris kartus nagrinėjant apeliacinės instancijos, tiek du kartus ją nagrinėjant kasacinės instancijos teisme įgijo ieškovas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, tačiau atlyginti bylinėjimosi išlaidų neprašė ir iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė jų faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl toks klausimas nesprendžiamas.

88. Ieškovas, pareiškė ieškinį siekiant apginti viešąjį interesą, todėl nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleistas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Ieškinio iš esmės netenkinus, iš atsakovės UAB „Vatubela“ priteistinas mokėtinas už ieškinį žyminis mokestis valstybei (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimą dalyje dėl restitucijos taikymo iš dalies pakeisti ir rezoliucinę dalį dėl restitucijos taikymo išdėstyti taip:

„Taikyti restituciją – grąžinti Lietuvos valstybei 2 451 kv. m ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Grąžinti iš Lietuvos valstybės atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vatubela“ (juridinio asmens kodas 302908076) 912 303,06 Eur (devynis šimtus dvylika tūkstančių tris šimtus tris eurus 6 centus); priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo grąžintos 912 303,06 Eur sumos nuo 2023 m. kovo 2 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vatubela“ (juridinio asmens kodas 302908076) iš Lietuvos valstybės 120 000 Eur (vieną šimtą dvidešimt tūkstančių eurų) kompensaciją bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 120 000 Eur sumos nuo 2023 m. kovo 2 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vatubela“ (juridinio asmens kodas 302908076) valstybei 7 817 Eur (septynis tūkstančius aštuonis šimtus septyniolika eurų) žyminį mokestį, kuris mokamas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), sąskaitos numeris Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.“