Kauno apylinkės teismo nuosprendis

civilinio ieškovo Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato įgaliotai atstovei B. P.

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Kaune, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, neįgalus, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Kaune, anksčiau teistas 7 kartus, teistumui išnykus kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, 140 straipsnio 2 dalį, 286 straipsnį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. 2016 m. liepos 3 d. apie 21.50 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ne mažiau kaip tris kartus kumščiu sudavė kartu su juo gyvenančiam šeimos nariui – sugyventinei S. D. į veido sritį, po to tampė ją paėmęs už plaukų, taip mušdamas ir smurtaudamas padarė veido sumušimą ir sukėlė nukentėjusiajai S. D. fizinį skausmą.

Be to, jis 2016 m. liepos 3 d. laikotarpiu nuo 22:23 val. iki 22.40 val. adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, esančioje terasoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudojo fizinį smurtą prieš vykdantį tarnybines pareigas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-osios kuopos mobilaus būrio vyriausiąjį patrulį A. D., tai yra siekdamas išvengti teisėto sulaikymo, tyčia nukentėjusiajam A. D. sugriebė už kairės rankos piršto, jį pradėjo temti bei sukti, taip vieno trauminio poveikio pasėkoje padarė kairės plaštakos V piršto II pirštakaulio lūžimą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, jis tuo pačiu metu, tai yra 2016 m. liepos 3 d. laikotarpiu nuo 22:23 val. iki 22.40 val., adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, esančioje terasoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas išvengti teisėto sulaikymo, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-osios kuopos mobilaus būrio vyriausiajam patruliui M. Š. tyčia du kartus spyrė į krūtinės sritį ir vieną kartą į pilvo sritį, sugriebęs už kairės rankos dilbio, ant kurio buvo užsegtas vardinis policijos laikrodis „Adriatica“, nuplėšė apyrankę, taip sukeldamas nukentėjusiajam M. Š. fizinį skausmą, pasipriešino savo pareigas atliekančiam Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-osios kuopos mobilaus būrio vyriausiajam patruliui M. Š.

Dėl S. D. sumušimo

Motyvuojamoji dalis

Dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams ir A. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo

Kaip matyti iš šioje byloje ištyrus įrodymus nustatytų faktinių bylos aplinkybių, policijos pareigūnams A. D. ir M. Š. siekiant išsiaiškinti įvykio (dėl smurto artimoje aplinkoje), dėl kurio jie atvyko, aplinkybes ir sulaikyti galimą įtariamajį nusikalstamos veikos padarymu, M. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ne tik po ilgų įkalbinėjimų ir perspėjimų atsisakė vykdyti atliekančių savo tarnybos pareigas minėtų policijos pareigūnų teisėtą reikalavimą vykti į Policijos komisariatą (minėtoms aplinkybėms išsiaiškinti), bet ir keikėsi, vartojo necenzūrinius žodžius, aktyviai priešinosi bandant jį sulaikyti ir nuvesti į policijos automobilį. Dėl to policijos pareigūnams reikėjo panaudoti fizinę jėgą, kad sutramdyti besipriešinantį M. S. ir jį sulaikyti. Tačiau ir po to, kai panaudojus fizinę jėgą, kovinius imtynių veiksmus, M. S. buvo pargriautas ant žemės, jis toliau aktyviai priešinosi policijos pareigūnams jėga ir neleido jo fiziškai sulaikyti. M. S. pasipriešinimas ir panaudotas fizinis smurtas pasireiškė tuo, kad jis M. Š., bandžiusiam suimti M. S. už rankų, šis pradėjo aktyviais veiksmais priešintis: gulėdamas ant nugaros spyrė jam kelis kartus koja į pilvą bei krūtinę, nesileido, kad jis būtų sulaikytas ir jam būtų uždėti antrankiai, griebė jam už rankų ir nuplėšė laikrodį. Kai M. Š. į pagalbą sulaikant M. S. atėjo kartu buvęs pareigūnas A. D., M. S. aktyviai jėga pasipriešino ir jam, tai yra sugriebė už rankos, o A. D. nespėjus rankos ištraukti, M. S. pagriebęs vieną pirštą ėmė tyčia lenkti bei sukti, dėl ko jį sulaužė. Taip padarė policijos pareigūnui A. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tik tada, kai M. S. atžvilgiu buvo panaudotas elektros impulso prietaisas Tazer, jis buvo sulaikytas ir nebesipriešino.

Taigi, teismas remdamasis byloje ištirtų įrodymu visetu daro išvadą, kad fizinio smurto panaudojimo policijos pareigūnų A. D. ir M. Š. atžvilgiu aplinkybes yra nustatytos neginčytinai. Todėl konstatuotina, kad pasipriešinimas policijos pareigūnų atliekamam M. S. sulaikymui buvo padarytas jo aktyviais veiksmais (stumdymusi, muistymusi, spardymu, sugriebimais, piršto laužimu). Būtent pasipriešinimas teisėtiems minėtų pareigūnų veiksmams sukėlė byloje nustatytus padarinius, t. y. pareigūno A. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nors kaltinamasis ir nurodė, kad policijos pareigūnams nesipriešino, nes ir fiziškai nėra pajėgus to padaryti dėl praeityje patirtos galvos smegenų traumos, šie kaltinamojo parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Specialisto išvada, kurioje konstatuoti sužalojimai, padaryti A. D., patvirtina būtent tai, kad rankos pirštas A. D. buvo sulaužytas netiesioginės traumos metu, būtent jį deformuojant, spaudžiant ir atlenkiant į šoną. Konkrečiai tokias aplinkybes dėl patirto sužalojimo nurodė ir pats nukentėjusysis A. D., jas patvirtino ir kitas nukentėjusysis M. Š. Nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi tiek tarpusavyje, atitinka ir specialisto konstatuotus sužalojimus, jų vertinimą dėl padarymo aplinkybių, pobūdžio bei kitų dalykų. Todėl teismas netikėti jais neturi pagrindo. Tuo tarpu kaltinamojo paaiškinimuose dėl šio kaltinimo išdėstytos versijos nepatvirtina jokie įrodymai, kurie buvo ištirti teisme. Liudytojas G. S. taip pat negalėjo paneigti to fakto, kad M. S. priešinosi policijos pareigūnams, kadangi teigė negalėjęs matyti paties įvykio, kadangi buvo nuėjęs tuo metu į garažą. Todėl teismas kaltinamojo parodymus, kurie paneigti kitais byloje ištirtais įrodymais, vertina tik kaip nepagrįstą gynybinę pozicija, kuri nepaneigia jo kaltės dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Jos nepaneigia ir liudytojos G. Š. parodymai, kad ji abejoja, ar dėl sutrikusios motorikos M. S. galėjo tokia jėga sugriebti nukentėjusiojo pirštą, kad jį sulaužyti, bei įspirti stipriai koja kitam nukentėjusiajam, kadangi teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės metu buvo nustatyta, kad dėl patirtos galvos smegenų traumos M. S. galėjo visiškai ne tik suvokti, bet ir valdyti savo veiksmus. Minėtais nukentėjusiųjų parodymais, specialisto nustatytomis išvadomis patvirtinta eiga, veikos pobūdis tuo taip pat neleidžia abejoti.

BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, Nr. 2K-324/2013).

Šioje byloje įvertinus policijos pareigūnų atžvilgiu M. S. panaudoto fizinio smurto intensyvumą, smurto panaudojimo eigą, padarinius, taip pat atsižvelgus į tai, kad pareigūnai ketino sulaikyti M. S. dėl jo galbūt padarytos nusikalstamos veikos prieš šeimos narį, kurią galėjo matyti ir mažametis vaikas, į tai, kad prieš specialių priemonių panaudojimą M. S. buvo netrumpą laiką įkalbinėjamas geruoju vykti į Policijos komisariatą ir nesipriešinti, pagrįstai galima konstatuoti, kad ši M. S. nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia. Darydamas pirmiau aptartus veiksmus, kuriais jis siekė išvengti važiavimo į policijos įstaigą, M. S. suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.

Teismas pažymi, kad dėl M. S. panaudoto smurto vienam iš policijos pareigūnų, dalyvavusių įvykyje, tai yra A. D. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Kitam pareigūnui sveikatos sutrikdymas nebuvo konstatuotas, tačiau smurto panaudojimas jo atžvilgiu taip pat neabejotinai, kaip minėta, yra įrodytas. Nesunkaus sveikatos sutrikdymo, padaryto dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos pareigų vykdymo, BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis neapima, nes BK 138 straipsnio2 dalies sankcija už tokį sveikatos sutrikdymą numato griežtesnę bausmę nei BK 286 straipsnio sankcijoje numatyta bausmė už pasipriešinimą valstybės tarnautojui. BK 286 straipsnio sankcija numato laisvės atėmimą iki trejų metų, o 138 straipsnio 2 dalies sankcija – iki penkerių. Todėl teismas konstatuoja, kad visi M. S. nusikalstami veiksmai dėl šio įvykio (pasipriešinimo policijos pareigūnams) turi būti kvalifikuojami kaip idealioji BK 286 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytų nusikaltimų sutaptis.

Todėl pagal byloje nustatytas aplinkybes M. S. veika atitinka BK 286 straipsnyje ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytų nusikaltimų sudėties būtinuosius požymius. Pagrindo manyti, kad jo tokia veika galėtų užtraukti tik administracinę atsakomybę, nėra. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tik tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2007, 2K-802/2007, 2K-298/2009, 2K-218/2014, 2K-467/2014).

Dėl bausmės skyrimo

Teismas sprendžia, kad visi ištirti įrodymai patvirtina, kad kaltinamasis padarė visus jam inkriminuotus nusikaltimus, dėl ko būtų pagrindas pripažinti jį kaltu ir paskirti bausmę.

Skiriant kaltinamajam bausmę (parenkant bausmės rūšį, taip pat skirtinos bausmės dydį) atsižvelgiama į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BK 54 str.).

Kaltinamasis padarė tris tyčinius nusikaltimus, iš jų vieną apysunkį ir du nesunkius, kaltinamasis iš esmės prisipažino padaręs tik vieną nusikalstamą veiką (dėl smurto panaudojimo prieš S. D.) iš jam inkriminuotų trijų nusikalstamų veikų, jis anksčiau teistas, tame tarpe ir už analogiškus nusikaltimus, tai yra pasipriešinimą policijos pareigūnams, fizinio smurto panaudojimą, sveikatos sutrikdymą bei viešosios tvarkos pažeidimus. Nors teistumas yra išnykęs, tačiau tai charakterizuoja kaltinamajį neigiamai ir parodo, kad analogiškų veikų padarymas nėra atsitiktinis kaltinamojo elgesys.

Nors kaltinamasis bei nukentėjusioji S. D. nurodė, kad jie po įvykio susitaikė, ji jam atleido, ir tuo pagrindu prašė dėl šios veikos jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja (BK 38 str. pagrindu), teismas sprendžia, kad nėra pagrindo manyti, kad ateityje M. S. daugiau nedarys naujų nusikaltimų, kas yra būtina sąlyga atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju. Todėl šioje byloje toks sprendimas dėl šios veikos nėra galimas.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė dėl vienos iš nusikalstamų veikų (pagal BK 140 str. 2 d.) yra ta, kad jis iš esmės visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo kaltinamas. Dėl kitų dviejų nusikalstamų veikų (pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. ir BK 286 str.) jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę dėl visų trijų nusikalstamų veikų sunkina tai, kad jis šias nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, kaltinamajam už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 2 d., 138 str. 2 d. 10 p. ir 286 str., skirtina paminėtų straipsnių sankcijose numatyta laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant ne didesnį nei minėtos rūšies bausmės dydžio vidurkis pagal kiekvieną iš sankcijų.

Vertinant, ar paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos vykdymo, būtina pažymėti, kad kaltinamasis po 2012 metais patirtos galvos smegenų traumos turi negalią. Nors dėl patirtos traumos jis tiek įvykio metu, tiek ir po jo bei šiuo metu gali suprati savo atliekamų veiksmų esmę bei juos valdyti, tačiau tai rodo esant mažesnį jo pavojingumą nei tipinis pavojingumo laipsnis tokio pobūdžio veikoms. Tuo pačiu tai rodo mažesnę galimybę ir tuo pačiu tikimybę, nors visiškai jos ir nepašalina, kad M. S. galėtų nusikalsti ateityje. Dėl šios priežasties teismas sprendžia, kad yra galima tikėtis, jog bausmės tikslai M. S. atžvilgiu gali būti pasiekti jo realiai neizoliavus nuo visuomenės ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjus. Dėl to jo atžvilgiu taikytinos BK 75 str. nuostatos, numatančios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.

Dėl civilinių ieškinių

Nukentėjusieji A. D., M. S. ir civilinis ieškovas Kauno apskrities VPK buvo pareiškę civilinius ieškinus, reikalaudami priteisti iš M. S. jo nusikalstama veika padarytą žalą.

Kauno apskrities VPK reikalavo priteisti iš kaltinamojo 3855,60 Eur sumą. Nurodė, kad tokio dydžio žala buvo padaryta, kai nukentėjusiajam A. D. dėl tarnybos metu patirtų sužalojimų buvo išmokėta kompensacija. Todėl naudojantis regreso teise, ieškinys reiškiamas šioje byloje.

Nukentėjusysis A. D. ieškiniu prašė iš kaltinamojo priteisti 135,11 Eur turtinei žalai atlyginti ir 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis M. Š. pareiškė ieškinį dėl 500 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pagal įstatymą nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos (BPK 28 straipsnio 1 dalis). Asmuo, kuris atlieka viešojo administravimo funkcijas, šiuo atveju – policijos pareigūnas, taip pat be jokių sąlygų pripažįstamas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje. Šiame kontekste atsižvelgtina ir į asmens teisių apsaugos užtikrinimą BPK 44 straipsnio 10 dalies prasme, kuria įgyvendinama numatyta teisė gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Nukentėjusieji neturtinės žalos atsiradimą siejo su patirtu fiziniu skausmu bei po to atsiradusiais nepatogumais, diskomfortu ir kitais nepatogumais. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neginčytina, jog nukentėjusieji nusikaltimo metu patyrė fizinį skausmą, tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių besitęsiančias nukentėjusiųjų patiriamas dėl smurto pasekmes, tų pasekmių trukimo laikotarpį, jų įtaką, trukdymą kasdieniniam darbui, gyvenimo kokybei. Nors nukentėjusysis A. D. nurodė, kad dėl sulaužyto piršto negali pilnai jo sulenkti, pilna jėga sportuoti ir dėl to turi nepatogumų, apie tolimesnį šio reiškinio pasekmių išlikimą, objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo paaiškinimus, nepateikė. Jų nėra gauta byloje ir ikiteisminio tyrimo metu. Įvertinant tik tą aplinkybę būtina pažymėti, kad neturtinė žala turi būti pagrįsta objektyviais bylos įrodymais. Šiuo atveju pareigūnų subjektyvūs teiginiai dėl patirtų nepatogumų nepagrįsti, nors sutinkama, kad sukeltas fizinis skausmas buvo jaučiamas tam tikrą laiko dalį, tačiau dėl išlikusių liekamųjų reiškinių įrodymų nėra, todėl spręstina, kad tai tik trumpalaikio pobūdžio reiškiniai, po kurių pareigūnai ir toliau tęsia tarnybą šioje srityje, toliau galimai susiduria su tokiais teisės pažeidėjais ir imasi priemonių tam užkardinti, kas vertinama kaip tarnybinių funkcijų atlikimu. Teismas atsižvelgia į patirtų sužalojimų ir nepatogumų santykį ir sprendžia, kad šioje situacijoje nėra išskirtinių aplinkybių kas suponuotų pagrindą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Apibendrinus visa kas išdėstyta ir įvertinus CK 6.250 straipsnyje numatytos neturtinės žalos turinį, nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad M. Š. ir A. D. žalą patyrė ne kaip civiliai asmenys, o kaip policijos pareigūnai, kurių statusas suponuoja išvadą, kad galimas asmens policijos pareigūnų nurodymų nevykdymas ir pasipriešinimas šiems nurodymams yra policijos pareigūnų darbo funkcijų atlikimo dalis. Dėl tokio reikšmingumo patirtus nepatogumus ar laikiną diskomfortą, policijos pareigūnai neturi tikėtis gauti jiems padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą už savo tiesioginių darbo funkcijų vykdymą, užkertant kelią daromiems teisės pažeidimams.

Be to atkreiptinas dėmesys, kad valstybė, kaip socialinę garantiją, reglamentuoja kompensavimo mechanizmą, pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 50 straipsnis numato kokiais atvejai ir kokio dydžio kompensacijos išmokamos pareigūnui, kurio sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, nustačius, kad A. D. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas tarnybos metu. Nors minėto Statuto normos numato turtinės žalos atlyginimo atvejus, tačiau sprendžiant neturtinės žalos pagrįstumą, jos įrodytinumą, pareigūnų patirta neturtinė žala nėra pakankama ir įrodyta, kad būtų priteistina šiuo konkrečiu atveju. Taigi atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad M. Š. ir A. D. civiliniai ieškiniai dėl žalos priteisimo netenkintini.

Kauno apskrities VPK pareikštą ieškinį grindė tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatas, išmokėjus policijos pareigūnui A. D. piniginę kompensaciją dėl tarnybos metu patirtų sužalojimų, yra įtvirtinta teisė regreso tvarka išieškoti išmokėtą pinigų sumą iš kalto dėl nusikalstamo įvykio asmens.

Nustatyta, kad Kauno apskrities VPK 2016 m. gruodžio mėnesį A. D. išmokėjo 3855,60 Eur dydžio kompensaciją remiantis minėtos Statuto 50 str. 3 d., nes jis buvo sužalotas atliekant tarnybines pareigas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.280 straipsnį atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo.

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.

Taigi šis straipsnis nustato, kokie civiliniai ieškiniai nagrinėjami baudžiamajame procese. Regresiniai ieškiniai baudžiamajame procese nenagrinėjami, todėl Kauno apskrities VPK baudžiamajame procese neturi teisės į tokio ieškinio nagrinėjimą ir patenkinimą.

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį turi teisę pareikšti tik tas asmuo, kuris turtinės ar neturtinės žalos patyrė dėl nusikalstamos veikos. Šiuo gi atveju Kauno apskrities VPK žalą, kurią nurodo ieškinyje, galėjo patirti tik todėl, kad vykdė įstatyme numatytą pareigą išmokėti piniginę kompensaciją policijos pareigūnui, sužalotam tarnybos metu. Nors šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad Kauno apskrities VPK turi regreso teisę, tačiau regresiniai reikalavimai nagrinėtini civilinio proceso tvarka. Jeigu teismas išspręstų aptariamą ieškinį baudžiamojoje byloje, tai jis pažeistų BPK 109 straipsnio nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-269/2014).

Dėl to Kauno apskrities VPK pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu.

Atsižvelgiant į tai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 298 straipsniu, 301 straipsniu, 302 straipsniu, 303 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 6 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, 6 dalimi, 7 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

M. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, 140 straipsnio 2 dalyje ir 286 straipsnyje ir nuteisti jį pagal:

BK 138 str. 2 d. 10 p. - 2 metų laisvės atėmimo bausme,BK 140 str. 2 d. – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme,BK 286 str. – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. ir pagal BK 286 str. subendrinti apėmimo būdu, tai yra griežtesne bausme apimant švelnesnę ir skirti galutinę subendrintą bausmę terminuotą laisvės atėmimą 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 dalimis, subendrintą 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę ir bausmę pagal BK 140 str. 2 d. subendrinti iš dalies sudedant, tai yra prie griežtesnės bausmės pridėti dalį švelnesnės bausmės, ir skirti galutinę subendrintą bausmę M. S. terminuotą laisvės atėmimą 2 metams ir 4 mėnesiams.

Į paskirtos galutinės bausmės laiką, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, įskaityti laikotarpį nuo 2016 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 5 d., kai M. S. buvo sulaikytas, prilyginant vieną sulaikymo dieną vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 ir 10 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams ir įpareigoti M. S. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Kauno apskrities VPK pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Nukentėjusiųjų M. Š. ir A. D. pareikštus civilinius ieškinius atmesti.

M. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti jį bei juo paskirtus įpareigojimus, minėtą kardomąją priemonę panaikinti.

Daiktinį įrodymą byloje – garso įrašą elektroninėje laikmenoje, saugomą byloje (1 t., b.l. 20), nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą. M. S. ambulatorinę asmens sveikatos istoriją (laikoma byloje), nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti UAB „Vita Longa“.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismą.