- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-11
- Bylos Nr.
- 2K-802/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Viktoras Aidukas, Olegas Fedosiukas (pran.)
- Nuteistasis
- T. K., T. L., T.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. K. ir T. L. kasacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 25 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nutarties.
Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu T. K. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams; pagal BK 286 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
T. L. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 286 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – laisvės atėmimu dvejiems metams. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis ir subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtoji bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas dvejiems metams ir keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. T. L. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisintas.
Iš T. K. ir T. L. priteista valstybei po 80,81 Lt proceso išlaidų.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nutartimi nuteistųjų T. K. ir T. L. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nust a t ė:
T. K. ir T. L. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad jie 2006 m. liepos 3 d., 00.30 val., Palangoje, apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, įsibrovę į D. Ž. priklausantį automobilį „Honda Civic“ (duomenys neskelbtini), stovėjusį prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ir pagrobė 450 Lt vertės turto – 250 Lt vertės automagnetolą „JVC“, 200 Lt vertės garso kolonėlę „Pioner-TS-A6910“.
T. K. pagal BK 286 straipsnį nuteistas už tai, kad jis 2006 m. liepos 3 d., 1.30 val., Palangoje, Sodų g., sulaikymo metu stumdė ir vieną kartą spyrė policijos darbuotojui S. D.
T. L. pagal BK 286 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą nuteistas už tai, kad jis 2006 m. liepos 3 d., 1.30 val., Palangoje, Sodų g., sulaikymo metu du kartus spyrė Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos (duomenys neskelbtini) būrio vadui A. V., padarydamas jam dešiniojo trečiojo delnakaulio galvutės įlūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis T. K. prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nutartį ir bylos dalį dėl jo nutraukti.
Kasatorius su minėtu nuosprendžiu ir nutartimi nesutinka, teigia, kad jokių daiktų nepagrobė. Pamatęs T. L., sėdintį automobilyje, kasatorius kvietė jį eiti į namus ir nusiraminti. Šis pakluso. Kasatorius matė, kad T. L. kažką nešėsi, tačiau apie tai su juo nekalbėjo. Kasatoriaus teigimu, nepilnametės J. S. ir I. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamos pažeidžiant BPK normas. Apklausiant šias liudytojas nedalyvavo jų įstatyminiai atstovai, protokolus jos pasirašė jų neperskaičiusios, nes neįskaitė rašto, taip buvo pažeisti BPK 183 straipsnio reikalavimai. Liudytojai I. J. nebuvo išaiškintos liudytojo teisės, kaip reikalaujama BPK 183 straipsnyje (T. 1, b.l. 87; T. 1, b.l. 40; T. 3, b.l. 21; T. 3 b.l. 38). Be to, nors šių liudytojų parodymai nebuvo konkretūs, teismas padarė išvadą, kad jie yra nuoseklūs, tarpusavyje sutampantys. Minėti BPK pažeidimai nuosprendyje ir nutartyje nebuvo aptarti, nors jie yra esminiai ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta išvada, kad šie pažeidimai neturi esminės reikšmės apklausų turiniui, yra nepagrįsta.
Dėl pasipriešinimo policijos darbuotojui S. D. kasatorius nurodo, kad jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuojami pagal BK 286 straipsnį, nes turėjo būti įvertinti kaip administracinis nusižengimas pagal ATPK 187 straipsnį. Anot kasatoriaus, tikslo įspirti S. D. į koją jis neturėjo, tai padarė netyčia. Be to, Klaipėdos apygardos teismo nutartyje analizuojant jo ir kito nuteistojo T. L. veiksmus, apibendrintai nurodyta, kad policijos darbuotojų sužalojimai užfiksuoti specialisto išvadose (T. 1, b. l. 28-29). Tačiau jis nėra kaltinamas dėl policijos darbuotojo A. V. sužalojimų. Policijos darbuotojas S. D. nebuvo sužalotas, kasatorius jo atsiprašė ir šis jam atleido.
Anot kasatoriaus, teismas, priešingai nei reikalauja BPK 305 straipsnio nuostatos, faktiškai neanalizavo prieštaringų įrodymų, nepaneigė jo parodymų, nuosprendį pagrindė prieštaringais įrodymais, kurie buvo surinkti pažeidžiant BPK normas. Nagrinėjant bylą buvo pažeisti BPK 44 straipsnio reikalavimai, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes visos byloje esančios abejonės buvo išaiškintos kasatoriaus nenaudai. Kasatorius taip pat mano, kad laisvės atėmimo bausmė jam paskirta neatsižvelgus į jo sveikatos būklę. Nuo 1994 metų jis yra tuberkuliozės dispanserio įskaitoje, gydosi ambulatoriškai (T. 2, b. l. 129). Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad jis nedirba.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis T. L. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartį ir Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, perkvalifikuojant nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 286 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – išteisinti, bausmę sumažinti iki šešių mėnesių laisvės atėmimo, priteistas 80,81 Lt proceso išlaidas – panaikinti.
Kasatoriaus teigimu, teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsti dėl netinkamo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo bei baudžiamojo įstatymo taikymo. T. K. vagystės kartu su T. L. neįvykdė ir apie ją nieko nežinojo. Teismas, vertindamas nepilnamečių liudytojų parodymų teisėtumą, pažeidė BPK 186 straipsnio nuostatas, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad tyrėja būtų pranešusi nepilnamečių liudytojų atstovams apie vykdomas šių asmenų apklausas. Be to, apklausos buvo vykdomos ne vieną kartą, o tai irgi prieštarauja BPK 186 straipsnio nuostatoms. Jeigu nepilnamečių liudytojų atstovams nebuvo žinoma apie vykdomas jų vaikų apklausas policijoje, tai atstovai negalėjo įgyvendinti savo teisių dalyvauti nepilnamečių vaikų apklausoje. Teismas BPK 186 straipsnį privalėjo aiškinti sistemiškai, o ne formaliai. Atmetus nepilnamečių parodymus, kurie buvo gauti pažeidžiant BPK 186 straipsnio nuostatas, nelieka jokių įrodymų, kad T. L. vagystę įvykdė bendrininkų grupe su T. K..
Žemesnės instancijos teismas
Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neleistinai konstatavo, kad vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei E. L. nekilo abejonių dėl liudytojų I. J. ir J. S. socialinės ir psichologinės brandos. Tačiau valstybės tarnautoja neturi teisės apie tai spręsti, nes ji neatliko jokių vaikų tyrimų ir tokie tyrimai yra ne Vaiko teisių apsaugos tarnybos kompetencija. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BPK 186 straipsnio 3 dalį, nes išreiškė nuomonę, kad ikiteisminio tyrimo metu bet kuriuo atveju galima apklausti liudytojus nepilnamečius asmenis nekviečiant jų įstatyminių atstovų. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kokiu būdu nepilnamečiai asmenys buvo pakviesti į policiją duoti parodymų. Jeigu nepilnamečiai asmenys būtų pakviesti į policiją civilizuotai tyrėjo šaukimu, kaip yra numatyta BPK, tai nepilnamečių asmenų įstatyminiai atstovai taip pat būtų buvę tinkamai apie tai informuoti. Tačiau, nesant duomenų apie tyrėjo šaukimo įteikimą, darytina pagrįsta prielaida, kad policijos pareigūnai nepilnamečius liudytojus į policiją atsivežė savo iniciatyva ir įvykdė jų apklausas. Apklausų turinys kelia abejonių, nes teisme liudytojos neatsiminė savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir davė visai kitus parodymus, kuriuos teismas nesuprantamu būdu paneigė.
Šalies argumentai
Kasatorius taip pat nurodo, kad vagystė turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nes jis neįsibrovė į saugyklą – iš pradžių iš pykčio išdaužė automobilio stiklą ir tik po to, pamačius automobilyje magnetolą, jam kilo mintis ją paimti. Taigi jo tyčia buvo nukreipta išdaužti automobilio stiklą ir tik po to atsirado ketinimas įvykdyti vagystę.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismui buvo pateikęs prašymą nutraukti bylos dalį dėl vagystės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, tačiau teismas nepriėmė dėl to jokio sprendimo, taip pažeisdamas T. L. teisę į teisingą ir objektyvų teismą. Kasatorius visiškai prisipažino dėl vagystės, nuoširdžiai gailėjosi, nukentėjusiajam atlygino visą materialinę žalą, todėl mano, kad jo prašymas atitiko visas BK 38 straipsnio sąlygas. Be to, jis mano, kad teismai netinkamai taikė BK 27 straipsnio 1 dalį dėl pripažinimo recidyvistu, nes recidyvistu galima asmenį pripažinti tik po to, kai dėl naujai padarytos nusikalstamos veikos įsiteisėja teismo nuosprendis. Kol nebuvo įsiteisėjęs Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 25 d. nuosprendis ir Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartis, niekas neturėjo pagrindo teigti, kad jis tikrai padarė nusikalstamas veikas 2006 m. liepos 3 d., ir tai vertinti kaip nusikaltimo recidyvą, nes tokiu atveju yra pažeidžiama nekaltumo prezumpcija.
Kasatorius pabrėžia, kad jo veiksmai priešinantis policijos pareigūnui nebuvo aktyvūs, jis nesiekė sužaloti policininko. Policininkas galėjo nukentėti fiziškai T. L. sulaikymo metu, nes tai yra natūralu dviejų nepažįstamų žmonių kontakto metu. Policininkas jam neprisistatė, negalėjo jam suformuluoti, kokia nusikalstama veika jis įtariamas, vos tik jį išvydęs griebė ir tempė į automobilį. Kasatorius nesutiko nakties metu būti sulaikomas jam nepažįstamo neuniformuoto asmens, tačiau jis nepanaudojo nei vieno aktyvaus fizinio veiksmo, kuris būtų nukreiptas į policininko kūno sužalojimą. Kasatoriaus veiksmai šioje bylos dalyje atitinka ATPK 187 straipsnio 1 dalį. Teismas be pagrindo pasipriešinimo policininkui epizodą vertino kartu su T. K. veiksmais, nes jų pasipriešinimo veiksmai užfiksuoti skirtingu laiku ir buvo nukreipti prieš skirtingus asmenis, taip pat sukėlė skirtingas pasekmes.
Anot kasatoriaus, teismai, taikydami du skirtingus BK straipsnius dėl pasipriešinimo ir kūno sužalojimo, T. L. nuteisė du kartus už tuos pačius kūno sužalojimus, nes veiksmai buvo tie patys, padaryti tuo pačiu laiku. Taigi teismas netinkamai aiškino dviejų nusikaltimų idealiąją sutaptį. BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto šiuo atveju taikyti nereikėjo, nes BK 286 straipsnio dispozicijoje yra numatytas veiką kvalifikuojantis požymis – fizinis smurtas. Taigi už smurto panaudojimą jis nuteistas du kartus – pagal BK 286 straipsnį ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
Šalies argumentai
Kasatorius taip pat tvirtina, kad teismas, atmesdamas visus kasatoriaus prašymus, pareikštus dėl ikiteisminio tyrimo neišsamumo, pažeidė jo teisę pateikti teismui įrodymus, nes atitinkamus procesinius veiksmus ir įrodymų rinkimą privalo atlikti ikiteisminio tyrimo institucija. Teismas be jokio pagrindo teigė nuosprendyje, kad T. L. buvo nedirbantis, nors jis nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo ir teismui buvo pateikęs atitinkamus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas jo skundo dėl to neišnagrinėjo.
Kasatorius taip pat teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtas bausmes. Teismas nemotyvavo bausmės skyrimo kriterijaus atskirai ir todėl nėra aišku, kaip teismas atsižvelgė į kaltės formą, padarytos veikos motyvus, į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad T. L. visiškai prisipažino dėl nusikalstamų veikų padarymo, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Teismas T. L. girtumo netyrė, neįrodė ir nenustatė, kad girtumas turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti. Be to, kasatorius mano, kad 80,81 Lt proceso išlaidų yra priteista nepagrįstai, nes šios išlaidos nėra įrodytos bylos medžiaga.
Kasaciniai skundai netenkinami.
Dėl įrodymų vertinimo ir jų leistinumo
Nuteistųjų kasaciniuose skunduose ginčijamas teismo atliktas įrodymų vertinimas, nulėmęs išvadą dėl T. K. dalyvavimo vagystėje kartu su T. L., taip pat abejojama leistinumu remtis nepilnamečių liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu nedalyvaujant jų įstatyminiams atstovams. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Minėtus kasatorių argumentus motyvuotai atmetė pirmosios instancijos teismas, taip pat išsamiai išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad nėra pagrindo nepilnamečių liudytojų I. J. ir J. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, laikyti neteisėtais. Kolegija sutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada ir atkreipia dėmesį į tai, kad T. K. dalyvavimas vagystėje kartu su T. L. nustatytas ne tik liudytojų I. J. ir J. S., bet ir nukentėjusiųjų A. V. ir S. D. nuosekliais parodymais. Kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytoją nepilnametę I. J. buvo padarytas BPK 183 straipsnio pažeidimas – protokole nėra jos parašo dėl to, kad teisės buvo išaiškintos, teisme ji teigė, kad teisių jai tyrėja neišaiškino. Tačiau kolegija nelaiko tai esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai patikrino liudytojos I. J. ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos aplinkybes ir įsitikino, kad šie iš karto po įvykio duoti parodymai nebuvo išgauti neleistinais būdais, yra teisingi ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Kolegija konstatuoja, kad duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad įrodinėjimo procesas vyko iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas, nenustatyta.
Motyvuojamoji dalis
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį
Kolegija nesutinka su T. L. kasacinio skundo argumentu dėl neteisingo BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo. Byloje nustatyta, kad vagystė padaryta įsibrovus į automobilį (išdaužus automobilio langų stiklus), o tai teismų praktikoje pripažįstama įsibrovimu į saugyklą. Net ir sutikus su T. L. pateikta įvykių versija, kad tyčia įvykdyti vagystę atsirado ne iš anksto, o tik išdaužus automobilio stiklą, veikos kvalifikavimas nesikeistų. Pažymėtina tai, kad analogiškus argumentus yra išnagrinėjęs ir motyvuotai atmetęs apeliacinės instancijos teismas.
Dėl T. L. pripažinimo recidyvistu ir jo prašymo taikyti BK 38 straipsnį
Kolegija atmeta T. L. teiginį dėl neteisėto jo pripažinimo recidyvistu. Bylos medžiaga rodo, kad jam inkriminuotas tyčines nusikalstamas veikas jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą – viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnio 1 dalis), todėl pagrįstai pripažintas recidyvistu. Argumentas, kad teismas negali konstatuoti recidyvo, kol neįsigaliojo apkaltinamasis nuosprendis dėl naujai padaryto nusikaltimo, atmestinas. Tiek asmens pripažinimas kaltu padarius nusikaltimą, tiek jo pripažinimas recidyvistu juridinę galią įgauna tuo pačiu laiku – įsigaliojus apkaltinamajam nuosprendžiui. Todėl nuoroda į nekaltumo prezumpciją šiuo atveju nėra tinkama.
BK 38 straipsnio 2 dalis draudžia atleisti recidyvistą nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikymo pagrindais, todėl T. L. atitinkamas prašymas negalėjo būti patenkintas.
Dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 286 straipsnį
Kolegija atmeta kasatorių argumentus dėl neva neteisingo BK 286 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas BK 286 straipsnio taikymo teisingumą, motyvuotai pasisakė, kodėl nuteistųjų smurtiniai veiksmai prieš policijos pareigūnus negali būti vertinami pagal ATPK 187 straipsnį. Pagal ATPK 187 straipsnio 1 dalį paprastai kvalifikuojama veika, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklusta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-336/2007). Byloje nustatyta, kad abu nuteistieji sulaikymo metu naudojo fizinį smurtą prieš policijos pareigūnus, vienas jų – T. L. – padarė pareigūnui nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistieji suprato, kad priešinasi teisėtiems policijos pareigūnų veiksmams, ir norėjo taip veikti. Todėl kolegija konstatuoja, kad teismai, kvalifikuodami nuteistųjų pasipriešinimo veiksmus, pritaikė tinkamą baudžiamąjį įstatymą.
Dėl draudimo bausti du kartus už tą pačią nusikalstamą veiką
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje ir BK 2 straipsnio 6 dalyje nustatytas draudimas bausti asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Tačiau T. L. kasaciniame skunde pateiktas teiginys, kad jis du kartus nubaustas už tą pačią veiką, nėra pagrįstas. Byloje nustatyta, kad T. L., besipriešindamas policijos pareigūno teisėtiems veiksmams, du kartus spyrė jam padarydamas dešiniojo trečiojo delnakaulio galvutės įlūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Situacija, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose, vadinama idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2005; 2K-516/2005 ir kt.). Esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to subendrina šias bausmes apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), t. y. griežtesne bausme apimdamas švelnesnes bausmes bei užtikrindamas, kad galutinė subendrinta bausmė prilygtų griežčiausiai iš paskirtų bausmių (BK 63 straipsnio 2 dalis). Šis bausmių subendrinimo būdas nesunkina nuteistojo teisinės padėties ir nereiškia pakartotino asmens baudimo už tą pačią nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju teismas pagal BK 286 straipsnį paskyrė T. L. laisvės atėmimą vieneriems metams, o pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – laisvės atėmimą dvejiems metams. Šios bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu paskiriant už šias dvi veikas subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgdama į tai, kolegija atmeta T. L. teiginį, kad teismas jį nuteisė du kartus už tuos pačius nusikalstamus veiksmus.
Dėl bausmės skyrimo
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems, BK 54 straipsnio, reglamentuojančio bendruosius bausmės skyrimo pradmenis, taip pat BK 56 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą recidyvistui, nuostatų nepažeidė. Nuosprendžio turinys rodo, kad teismo apsisprendimą skirti laisvės atėmimo bausmę T. K. nulėmė tai, kad jis padarė nusikalstamas veikas, turėdamas neišnykusį teistumą, veikdamas grupe ir apsvaigęs nuo alkoholio, kad jis ne kartą baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimus, kad neturi oficialaus pajamų šaltinio ir nesimoko. Kita vertus, teismas paskyrė jam bausmę, kuri yra mažesnė nei numatytos sankcijos bausmės vidurkis, atsižvelgdamas į tai, kad iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, gailisi dėl padarytų veikų, padaryta žala atlyginta, teigiamai apibūdinamas, turi šeimą ir nepilnametį vaiką.
Laisvės atėmimo bausmės paskyrimas T. L. motyvuotas tuo, kad jis yra penkis kartus teistas ir nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą, veikdamas grupe ir apsvaigęs nuo alkoholio, kad nusikalto praėjus vos trims mėnesiams po bausmės atlikimo, kad neturi oficialaus pajamų šaltinio ir nesimoko. Kita vertus, teismas paskyrė jam bausmę, kuri yra mažesnė nei numatytos sankcijos bausmės vidurkis, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis padeda seseriai prižiūrėti nepilnamečius vaikus, iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, gailisi dėl padarytų veikų, iš dalies atlygino padarytą žalą, atsiprašė nukentėjusiųjų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, pagrindo švelninti bausmę nenustatė.
Dėl kitų kasatorių argumentų
Kolegija atmeta kasatoriaus T. L. teiginį dėl nepagrįstai priteistų 80,81 Lt proceso išlaidų. Priteistų proceso išlaidų dydį patvirtina byloje esantys dokumentai – pažyma dėl priskaičiuotų kelionės išlaidų apmokėjimo liudytojai E. N. (T. 2, b.l. 173), taip pat pažyma dėl pašto išlaidų byloje (T. 2, b.l. 184).
Rezoliucinė dalis
nuta r i a:
Nuteistųjų T. K. ir T. L. kasacinius skundus atmesti.