Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, 140 straipsnio 2 dalyje ir 286 straipsnyje, ir nuteistas: pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – 2 metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 286 straipsnį – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir pagal BK 286 straipsnį subendrintos apėmimo būdu, tai yra griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinta 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmė ir bausmė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį subendrintos iš dalies sudedant, tai yra prie griežtesnės bausmės pridėta dalis švelnesnės bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė –terminuotas laisvės atėmimas 2 metams ir 4 mėnesiams.

Į paskirtos galutinės bausmės laiką, vadovaujantis BK 66 straipsniu, įskaitytas laikotarpis nuo 2016 m. liepos 3 d. iki 2016 m. liepos 5 d., kai M. S. buvo sulaikytas, prilyginant vieną sulaikymo dieną vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 ir 10 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams ir M. S. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Kauno apskrities VPK pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Nukentėjusiųjų M. Š. ir A. D. pareikšti civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. nuteistas už tai, kad:2016 m. liepos 3 d., apie 21.50 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ne mažiau kaip tris kartus kumščiu sudavė kartu su juo gyvenančiam šeimos nariui – sugyventinei S. D., į veido sritį, po to tampė ją paėmęs už plaukų, taip mušdamas ir smurtaudamas padarė veido sumušimą ir sukėlė nukentėjusiajai S. D. fizinį skausmą.2016 m. liepos 3 d., laikotarpiu nuo 22.23 val. iki 22.40 val., adresu (duomenys neskelbtini), esančioje terasoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudojo fizinį smurtą prieš vykdantį tarnybines pareigas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-osios kuopos mobilaus būrio vyriausiąjį patrulį A. D., tai yra siekdamas išvengti teisėto sulaikymo, tyčia nukentėjusiajam A. D. sugriebė už kairės rankos piršto, jį pradėjo tempti bei sukti, taip vieno trauminio poveikio pasėkoje padarė kairės plaštakos V piršto II pirštakaulio lūžimą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.Be to, jis tuo pačiu metu, tai yra 2016 m. liepos 3 d. laikotarpiu nuo 22:23 val. iki 22.40 val., adresu (duomenys neskelbtini), esančioje terasoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas išvengti teisėto sulaikymo, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-osios kuopos mobilaus būrio vyriausiajam patruliui M. Š. tyčia du kartus spyrė į krūtinės sritį ir vieną kartą į pilvo sritį, sugriebęs už kairės rankos dilbio, ant kurio buvo užsegtas vardinis policijos laikrodis „Adriatica“, nuplėšė apyrankę, taip sukeldamas nukentėjusiajam M. Š. fizinį skausmą, pasipriešino savo pareigas atliekančiam Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-osios kuopos mobilaus būrio vyriausiajam patruliui M. Š..Nuteistasis M. S. skundžia Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 14 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir dėl kaltinimų padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte ir 286 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas išteisinti, dėl kaltinimo padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja ir baudžiamąją bylą nutraukti.Skunde nuteistasis nurodo, kad jis nei priešinosi policijos pareigūnams, nei siekė juos sužaloti, nes dėl jo sveikatos būklės tai būtų neįmanoma padaryti. Patys pareigūnai patvirtino, kad M. S. sėdint kėdėje, tariamai nevykdant jų reikalavimo vykti su jais, jie pradėjo naudoti kovinius imtynių veiksmus. Nuteistasis teigia esąs neįgalus, po patirtos traumos sutrikusi jo motorinė ir koordinacinė funkcija, taip pat ir kalba. Pareigūnams visų pirma galėjo susidaryti klaidingas įspūdis, kad jis atsikalbinėja vykti kartu su jais. Pareigūnams griebus apeliantą, jis siekė išvengti galimų sužalojimų, dėl ko nevalingai galėjo į juos laikytis ir vengti būti skaudžiai pargriautam. Apeliantas nurodo, kad jam fiziškai neįmanoma gulint atsispirti, pašokti nuo žemės ar spirti, priešintis jėga, tai patvirtina jo ligos istorija ir gydytoja G. Š.. Teismo išvada, kad apeliantas gali valdyti savo veiksmus nepagrįsta, kadangi būtent fiziškai jis jų pilnai kontroliuoti negali. Susižaloti pareigūnas galėjo pats, atlikdamas imtynių veiksmus. Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino specialisto išvadą, kurioje konstatuoti sužalojimai A. D.. Pačios išvados 2 ir 5 punktuose prieštaringos ir būtent išvados 5 punktas nepaneigia galimybės, kad pareigūnas galėjo susižaloti pats.Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip patikimus vertino pareigūnų parodymus dėl tariamo pasipriešinimo jiems ar sužalojimo. Pareigūnai sutartinai nurodė, kad nežinojo, jog M. S. yra neįgalus ir to negalėjo suprasti iš jo elgesio ar kalbos. Tai prieštarauja objektyviems įrodymams – gydytojos G. Š. parodymams ir medicininiams dokumentams, pačių pareigūnų fizinėms savybėms ir patirčiai. Turėjo būti įvertintas ir pareigūnų suinteresuotumas apelianto nuteisimu, kadangi abu jie pareiškė absoliučiai neadekvačius piniginius reikalavimus.Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino išnykusius teistumus. Tai, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, lėmė nepagrįstą atleidimo nuo bausmės netaikymą susitaikius su nukentėjusiąją sugyventine S. D., taip pat laisvės atėmimo bausmių skyrimą netaikant BK 55 straipsnio nuostatų.Nepagristai nustatyta ir tai, kad apeliantas buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kadangi jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Pripažįsta, kad truputį alkoholio buvo vartojęs, tačiau nuo nedidelio jo kiekio nebuvo apsvaigęs ir tai negalėjo turėti jokios įtakos jo veiksmams. Dėl sutrikusios motorinės ir koordinacinės funkcijos pareigūnams galėjo susidaryti įspūdis, kad apeliantas apsvaigęs, tačiau jis klaidingas.Apeliantas pažymi, kad pareigūnai naudojo prievartą neadekvačiai ir neproporcingai, neatsižvelgdami į akivaizdžią nuteistojo negalią ir į tai, kad jis nekėlė jokio pavojaus. Apelianto atžvilgiu panaudoti ne tik neproporcingi imtynių veiksmai, tačiau ir Taser įrenginys, dėl kurio sutriko jo sveikata – atsirado epilepsijos priepuoliai.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas M. S. kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino.Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams ir pareigūno sveikatos sutrikdymo neįrodyta. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sutinka ne su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, o su teismo išvada, jog byloje surinktų duomenų pakanka įrodyti M. S. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Apeliantas skunde teigia, kad nesiekė pasipriešinti jį sulaikantiems policijos pareigūnams, o pastarieji galėjo tiesiog neteisingai įvertinti jo veiksmus, be to, ir jo sveikatos būklė neleidžia atlikti tokių veiksmų, kuriuos nurodė policijos pareigūnai. Vis dėlto patį faktą, jog priešinosi sulaikomas, M. S. pripažįsta, ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai vyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodo nukentėjusieji M. Š. ir A. D.. Abu šie policijos pareigūnai M. S. sulaikymo aplinkybes nurodė taip pat – kad atsiradus būtinybei sulaikyti namuose smurtavusį asmenį, jie priėjo prie terasoje ant kėdės sėdėjusio nuo alkoholio apsvaigusio nuteistojo, pastarasis necenzūriniais žodžiais kreipėsi į M. Š., kuris nuteistąjį bandė kelti nuo kėdės. Atsigulęs ant žemės M. S. pradėjo spardytis, keletą kartą įspyrė M. Š., nuo rankos nuplėšė laikrodį, griebė priėjusiam padėti kolegai A. D. už rankos, suko sugriebtą pirštą. Po šių nuteistojo veiksmų prieš jį buvo panaudotas elektroimpulsinis prietaisas Taser ir nuteistasis buvo sulaikytas. Iš esmės analogiškai M. S. sulaikymo aplinkybes policijos pareigūnai nurodė ir savo tarnybiniuose pranešimuose, surašytuose nedelsiant po įvykio, todėl jokių prieštaravimų nukentėjusiųjų parodymuose nenustatyta.Apeliantas teigia negalėjęs priešintis policijos pareigūnams tokiu būdu, kaip šie nurodė, dėl savo sveikatos būklės. Siekiant išsiaiškinti A. D. piršto traumos kilmę, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas specialisto išvadą byloje surašęs teismo medicinos ekspertas Leonas Gogelis. Jis paaiškino, kad labiausiai tikėtina, jog nuteistasis griebė už nukentėjusiojo piršto ir jį suko ar laužė, dėl to ir atsirado tokios pasekmės. Ekspertas pažymėjo, kad stresinėje situacijoje dėl padidėjusio adrenalino kiekio organizme padidėja žmogaus jėga, todėl negalima atmesti, kad ir šioje situacijoje, nuteistajam esant neįgaliam ir jo galūnėms įprastomis sąlygomis nefunkcionuojant pilna jėga, sulaikymo metu jo jėga pasireiškė žymiai stipriau. Taigi M. S. sveikatos būklę apibūdinantys objektyvūs duomenys nepaneigia aplinkybių, jog jis agresyviai ir panaudodamas fizinę jėga priešinosi sulaikomas. Šių aplinkybių nepaneigia ir nuteistojo gydytojos G. Š. parodymai, esą nuteistasis negalėtų nulaužti piršto ar spardytis, kadangi gydytoja vertino bendrą nuteistojo būklę normaliomis sąlygomis. Tuo tarpu įvykio metu M. S. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir veikiamas dėl stresinės situacijos išsiskyrusio adrenalino. Nuteistojo skundo teiginys, kad specialisto išvada yra prieštaringa, nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas Leonas Gogelis paaiškino, kad nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, jog kairės rankos mažasis pirštas buvo užlenktas į šoną, atitinka traumos pobūdį. Kita versija, kad pirštą nukentėjusysis galėjo susilaužyti pats, bandydamas išsivaduoti, pasak teismo medicinos eksperto, mažai tikėtina. Apeliantas skunde kelia abejones policijos pareigūnų parodymų patikimumu, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios abejonės nepagrįstos. Vien aplinkybė, kad nukentėjusieji buvo pareiškę kaltinamajam civilinius ieškinius, nesudaro pagrindo teigti, jog jie suinteresuoti bylos baigtimi. Kaip jau minėta, policijos pareigūnai pakankamai nuosekliai, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, nurodė M. S. veiksmus, jų parodymus patvirtina objektyvios aplinkybės – A. D. patirta trauma ir M. Š. sugadintas laikrodis, o tai, kad apeliantas neįgalus, įvykio metu, atsižvelgiant į jo veiksmus, nebuvo akivaizdu, juolab, kad nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos tiek jo elgesiui, tiek galimybei policijos pareigūnams teisingai įvertinti nuteistojo sveikatos būklę. Atsižvelgiant į M. S. veiksmus ir jų pobūdį, policijos pareigūnų panaudota fizinė prievarta vertintina kaip adekvati ir proporcinga. Apeliantas neteisus, teigdamas, kad nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jo apsvaigimą nuo alkoholio įvykio metu. Iš byloje esančio Pristatytojo asmens testo alkoholiui protokolo Nr. 1608 matyti, kad 2016 m. liepos 3 d. 23:08 val. patikrinus M. S. blaivumą, nustatytas alkoholio kiekis jo kraujyje – 1,69 promilės. Esant tokiam neblaivumui, nereikia net specialių žinių nustatyti, jog asmuo buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino išnykusius teistumus, dėl ko netaikė jam atleidimo nuo bausmės susitaikius su sugyventine S. D. ir nesivadovavo BK 55 straipsnio nuostatomis. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas ankstesnius M. S. teistumus vertino kaip neigiamai kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, juolab, kad anksčiau jis buvo teistas ir už analogiškas nusikalstamas veikas. Formalių kliūčių nei taikyti BK 38 straipsnio, nei BK 55 straipsnio nuostatas nėra, tačiau teismas, įvertinęs nusikalstamus M. S. polinkius, ką ir rodo jo ankstesni teistumai, padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog ateityje kaltinamasis nenusikals. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad M. S. skirtina būtent laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia išvada, kadangi tik tokia bausmė gali paveikti nuteistąjį, kad ateityje jis laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų.Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas remiantis išsamia byloje surinktų duomenų analize, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.