Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015 m. rugpjūčio 10 d. laiške dėl fizinės aplinkos pritaikymo neįgaliesiems Seimo narys S. B. akcentavo neįgaliųjų asmenų interesų ir lygiateisiškumo principo užtikrinimo svarbą. Seimo narys S. B. 2015 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos susisiekimo viceministrą ir Valstybinę turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos su prašymu pateikti informaciją, kaip buvo panaudotos programos „ES Phare“ ir nacionalinio biudžeto lėšos, įrengiant prieplaukas nuo Druskininkų ir Rusnės, kaip naudojamos ir prižiūrimos šios prieplaukos bei kaip jos pritaikytos neįgaliųjų poreikiams, ir taip pat pateikti išsamesnę informaciją dėl atsakovo teritorijai priklausančių prieplaukų. Taip pat Seimo narys su 2015 m. gruodžio 29 d. paklausimu dėl gamtinių rekreacinių teritorijų pritaikymo neįgaliesiems kreipėsi į Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prašydamas pateikti informaciją, kaip ir kiek prieplaukų, stovyklaviečių, esančių Lietuvos Respublikoje, yra pritaikyta asmenims, turintiems negalią.

Neįgaliųjų reikalų departamentas, 2016 m. vasario 15 d. atsakydamas į Seimo nario S. B. paklausimą, nurodė, kad turimais neoficialiais duomenimis didžioji dalis prieplaukų bei Nemunu plaukiantys laivai (išskyrus vieną) nėra pritaikyti neįgaliesiems ir paragino savivaldybes imtis priemonių, kad būtų užtikrintos neįgaliųjų asmenų teisės lygiai su kitais asmenimis naudotis Nemuno upės pakrantėse sukurta ar kuriama infrastruktūra, bei kitais savivaldybių statiniais ir aplinka. Susisiekimo ministerija 2015 m. lapkričio 17 d. pateikė savo nuomonę dėl pareiškėjo skundo, nurodydama, kad, įgyvendinus Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos projektą „Nemuno turistinės trasos pilotinis infrastruktūros išvystymas“, įrengta Jurbarko prieplauka 2007 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės perduota iš valstybės turto balanso į atsakovo balansą, todėl prieplaukos savininkui - savivaldybei, tenka pareiga pritaikyti Nemuno prieplauką judėjimo negalią turinčių asmenų naudojimuisi.

2016 m. sausio 13 d. Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos į pareiškėjo paklausimą pateikė raštą, kuriame teigia, kad su visomis savivaldybėmis, dalyvavusiomis 2003 ­2007 metais įgyvendinamame ES PHARE programos projekte Nr. 2003/005-809.01.02 „Nemuno turistinės trasos pilotinis infrastruktūros išvystymas“, buvo sudarytos jungtinės veiklos sutartys, kuriose savivaldybės įsipareigojo perimti savivaldybės nuosavybėn iš Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos patikėjimo teise valdomas valstybei nuosavybės teise priklausančias prieplaukas ir krantines, įrengtas pagal projektą ir įregistruotas pagal nekilnojamojo turto registro įstatymo reikalavimus, įgyvendinti privažiavimo ir priėmimo iki prieplaukų kelių rekonstravimo ir/ar tiesimo darbus, sutvarkyti prieplaukų ir krantinių aplinką, po prieplaukų perėmimo užtikrinti prieplaukų ir krantinių eksploatavimą.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2016 m. vasario 5 d. atsakydama į pareiškėjo skundą, nurodė, kad ministerija, formuodama neįgaliųjų socialinės integracijos politiką nuolat ragina savivaldybes atsižvelgti į neįgaliųjų socialinius poreikius, gerinti teikiamų paslaugų ir aplinkos prieinamumo užtikrinimo kokybę. Atsakovo meras 2016 m. sausio 18 d. pranešime dėl informacijos pateikimo, skirtame Lietuvos Respublikos Seimo nariui B. P., nurodė, kad Jurbarko rajono teritorijoje yra įrengtos dvi prieplaukos prie Nemuno upės, t. y. Nemuno prieplauka ir Mituvos prieplauka, pripažindamas prieplaukų nepritaikymo neįgaliųjų asmenų naudojimuisi faktą.

Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2016 m. vasario 25 d. priimtoje pažymoje dėl pareiškėjo skundų prieš Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją, Jurbarko rajono savivaldybės administraciją Nr. 4D-2015/1-1660, 4D-2015/2-1614 (toliau - Seimo kontrolieriaus pažyma) yra aiškiai konstatuojamas atsakovo neteisėtas aktas - neįgaliųjų asmenų diskriminavimas, įrengiant neįgaliųjų poreikiams nepritaikytas Jurbarko mieste esančias prieplaukas, ir nurodomos rekomendacijos, tiesiogiai skirtos atsakovo administracijos direktoriui, rengiant ir vykdant Mituvos prieplaukos ir jos akvatorijos pertvarkymo projektą, vadovautis galiojančių teisės aktų reikalavimais, t. y. užtikrinti objektų pritaikymą neįgaliųjų asmenų, ypač - turinčių judėjimo negalią - poreikiams, ir taip pat spręsti klausimą dėl Nemuno prieplaukos pritaikymo (taip pat ir lėšų skyrimo) negalią turinčių asmenų poreikiams: jų saugaus patekimo į prieplauką bei naudojimosi ja klausimus. Lygių galimybių kontrolierius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu, 2015 m. lapkričio 16 d. pažymoje (toliau - Lygių galimybių kontrolieriaus pažyma) nurodė siūlymą atsakovo administracijai, rengiant ir vykdant Mituvos prieplaukos ir jos ekvatorijos pertvarkymo projektą, užtikrinti objektų pritaikymą neįgaliųjų ir riboto judrumo asmenų poreikiams, tokiu būdu pripažindamas Mituvos prieplaukos neatitikimą neįgaliųjų asmenų poreikiams.

Taigi, tiek pagal atsakovo pateiktus atsakymus, tiek pagal Seimo kontrolieriaus pažymą ir Lygių galimybių kontrolieriaus pažymas yra pripažįstama, jog atsakovas veikė neteisėtai, neužtikrindamas neįgaliųjų asmenų teisėtų interesų, rengiant prieplaukas Jurbarko mieste pagal Aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtintas STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“.

Mano, kad pareiga pritaikyti Nemuno prieplauką ir Mituvos prieplauką neįgaliųjų specialiesiems poreikiams tenka atsakovo kompetencijai.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį (toliau - CK), žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pareiškėjo didžiausias pomėgis ir laisvalaikio praleidimo būdas yra žvejyba, kurios jis negali vykdyti, nes atsakovas neįvykdė pareigos, statydamas Nemuno prieplauką ir Mituvos prieplauką, pritaikyti jas neįgaliųjų asmenų naudojimuisi, todėl pareiškėjas yra akivaizdžiai diskriminuojamas negalios pagrindu.

Teigė, kad atsakovas sistemingai vykdo teisės aktų - STR pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas ilgą laiką patiria diskriminaciją negalios pagrindu. Atsakovas nesiėmė atitinkamų priemonių, užtikrinančių neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą - šiuo atveju Nemuno prieplaukos ir Mituvos prieplaukos prieinamumą asmenims, turintiems judėjimo negalią.

Pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų vykdymo patyrė žalą (neturtinę), kuri yra viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, įtvirtintų CK 6.245 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo neturtinė žala pasireiškia ilgai trunkančiais dvasiniais išgyvenimais ir jo garbės, bei orumo pažeminimu, kadangi jis, turėdamas judėjimo negalią, negali naudotis viešai asmenims, neturintiems negalios, prieinama Nemuno prieplauka ir Mituvos prieplauka, bei jų teikiamomis paslaugomis. Dar daugiau, pareiškėjas jaučiasi pažemintas, nes kas kartą, norėdamas užsiimti jo mėgstamiausia veikla - žvejyba, yra priverstas prašyti kitų asmenų pagalbos, kad būtų transportuojamas ir pernešamas prie vandens telkinių ir žvejybai tinkamų vietų, nes nėra įrengta pėsčiųjų takų, ir vėliau perkeliamas į automobilį, kad galėtų grįžti į namus, kadangi pats savarankiškai neturi jokios realios fizinės galimybės be pagalbos prieiti nei prie Nemuno, nei prie Mituvos prieplaukos. Taip pat pareiškėjas dėl prieplaukų nepritaikymo asmenims su judėjimo negalia, negali pasinaudoti ir teikiamomis plaukimo paslaugomis. Tokiu būdu pareiškėjas patiria dvasinį skausmą ir pažeminimą, kuris, pažymėtina trunka ne vienus metus. Be to, kreipdamasis į aukščiau nurodytas institucijas su pretenzijomis dėl minėtų prieplaukų nepritaikymo asmenims su negalia, pareiškėjas turėjo daug kartų akcentuoti savo negalią, todėl papildomai jautėsi pažeidžiamas ir kvestionuojamas skirtingai nei asmenys, neturintys negalios. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo patiriama neturtinė žala, pasireiškianti teisės į laisvalaikį pažeidimais ir akivaizdžiais dvasiniais išgyvenimais, yra trunkamojo pobūdžio ir besitęsianti ne vienerius metus, t. y. nuo Nemuno ir Mituvos prieplaukų, nepritaikytų asmenų, turinčių judėjimo negalią, poreikiams, pastatymo, ir remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisinga ir pakankama satisfakcija pareiškėjui yra laikytinas 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Pažymėjo, kad atsakovo neteisėtų veiksmų padariniai tęsiasi itin ilgą laiko tarpą - atitinkamai nuo 2003 m. ir 2007 m., taip pat atsakovo veiksmų neteisėtumas jau ne kartą buvo pripažintas kitų Lietuvos Respublikos institucijų, tačiau Nemuno ir Mituvos prieplaukos vis dar nėra pertvarkytos pagal STR įtvirtintus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, teigtina, jog yra pagrįsta ir teisinga priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 100 Eur sumos kompensaciją, skaičiuojant kiekvieną mėnesį nuo skundo pateikimo dienos iki Nemuno ir Mituvos prieplaukų trūkumų pašalinimo pagal STR. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepime į skundą nurodė bei įgaliotos atstovės teismo posėdžio metu paaiškino, kad Jurbarko rajono teritorijoje yra įrengtos dvi prieplaukos prie Nemuno upės t. y. Nemuno prieplauka (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), adresu (duomenys neskelbtini) , ir Mituvos stacionari prieplauka (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), adresu (duomenys neskelbtini) .

Atsakovo atstovės pažymėjo, kad S. R. skundas dėl galimos diskriminacijos yra tiriamas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje. Atkreipė dėmesį, jog Lygių galimybių tarnybos pažymose (Nr. (15)SN-239)SP-179 ir Nr. (15)SN-239)SP-19) nors konstatuotas Nemuno prieplaukos ir Mituvos prieplaukos nepritaikymas negalią turintiems asmenims, tačiau savivaldybės administracijos neveikimas nėra konstatuotas, t. y. nenustatyta pažeidimo sudėtis.

Atsiliepime į skundą nurodė, jog Departamentas 2003-2007 metais įgyvendino PHARE programos projektą Nr. 2003/005- 809.01.02 „Nemuno turistinės trasos pilotinis infrastruktūros išvystymas“ (toliau vadinama - Projektas), kurio metu, kartu su kitomis septyniolika prieplaukų, esančių vienuolikos savivaldybių teritorijoje, buvo pastatyta Mituvos stacionari prieplauka, Nemuno g. 8, Jurbarkas.

Bendra Projekto, kuris apėmė konkurso dokumentų parengimą, techninio projekto parengimą, statybos darbus ir Nemuno turistinės trasos rinkodarą vertė 2,67 mln. Eur. Projekto finansavimas buvo vykdomas PHARE programos lėšomis per VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūrą. Visus projekto įgyvendinimui reikalingus pirkimus vykdė bei šių pirkimų technines specifikacijas rengė VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra.

Prieplaukų projektavimo darbus vykdė ir prieplaukų statybos darbo projektus, kuriuos sudarė hidrotechninė dalis, technologinė (eksploatacinė) dalis, aplinkos apsaugos techninis projektas, statybinės - architektūrinės dalies darbo projektas, elektrotechninės dalies darbo projektas, (toliau vadinama - Darbo projektas, -ai) parengė UAB COWI Baltic ir UAB „Šilutės hidroprojektas“. Prieplaukų statybos vietos buvo parinktos atsižvelgiant į savivaldybių pasiūlymus, prieplaukų projektai suderinti ir statybos darbų leidimai išduoti nustatyta tvarka.

Pažymėjo, kad projektavimo metu hidrotechniniai statiniai - prieplaukos nebuvo įtrauktos į Statybos techninių reikalavimų reglamentą „STR 2.03.01:2001 Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ (patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 „Dėl STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo, įsakymo redakcija galiojusi iki 2006 -12-31) privalomąjį A priedą „Žmonėms su negalia svarbių objektų sąrašas“.

Pagal nustatyta tvarka patvirtintus Darbo projektus statybos darbus vykdė „AB Klaipėdos hidrotechnika“. Projekto įgyvendinimo metu buvo pastatytos 12 mobilių ir 6 stacionarios prieplaukos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 599 „Dėl priemonių Nemuno prieplaukų funkcionavimui užtikrinti“ Departamentui buvo pavesta parengti teisės aktų dėl prieplaukų ir krantinių turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn projektus, atlikti turto perdavimui būtinus parengiamuosius darbus ir perduoti turtą, o savivaldybėms pasiūlyta nustatyti (paskirti) valdytojus (įmones) atsakingas už prieplaukų, krantinių ir jų įrangos eksploatavimą, tuo siekiant užtikrinti tinkamą prieplaukų, krantinių, jų įrangos eksploatavimą po prieplaukų perdavimo savivaldybių nuosavybėn.

Baigus statybą, Statybos techninio reglamento „STR 1.11.01:2002 Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 (įsakymo 11.23 punkto redakcija galiojusi nuo 2006-09-20 iki 2010-01-01), nustatyta tvarka sudaryta komisija pripažino Mituvos prieplauką tinkama naudoti. Į šią komisiją Lietuvos invalidų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitų suinteresuotų institucijų atstovai nebuvo įtraukti, kadangi tuo metu galiojusios Statybos techninio reglamento „STR 1.11.01:2002 Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarkos“ redakcijos 11.23 punkto nuostatos reglamentavo, kad Lietuvos invalidų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitų suinteresuotų institucijų atstovai dalyvauti komisijos darbe kviečiami tais atvejais, kai tikrinami invalidams svarbūs statiniai. Tuo tarpu Mituvos prieplaukos pripažinimo tinkama naudoti metu, prieplaukos nebuvo priskirtos prie invalidams svarbių statinių, įtrauktų į Statybos techninių reikalavimų reglamento „STR 2.03.01:2001 Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ (patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 „Dėl STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“, įsakymo redakcija galiojusi iki 2006-12-31) privalomąjį A priedą „Žmonėms su negalia svarbių objektų sąrašas“.

Baigus Projekto įgyvendinimo darbus, projekto metu sukurtos prieplaukos nustatyta tvarka buvo įregistruotos, ir, esant atitinkamiems savivaldybių tarybų sprendimams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 6 d. nutarimu Nr.109 „Dėl turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ buvo perduotos savivaldybių nuosavybėn savivaldybių savarankiškoms funkcijoms įgyvendinti.

Jurbarko rajono savivaldybei buvo perduotos 4 prieplaukos: mobili prieplauka, (duomenys neskelbtini) .; mobili prieplauka, (duomenys neskelbtini) ; mobili prieplauka, (duomenys neskelbtini) . ir Mituvos stacionari prieplauka, (duomenys neskelbtini) .

Kartu su perduodamu materialiu turtu 2007 m. birželio 4 d. Jurbarko rajono savivaldybei 2007 m. birželio 4 d. buvo perduotas ir Mituvos stacionarios prieplaukos Darbo projektas.

Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Byloje nustatyta, kad Jurbarko rajono teritorijoje yra įrengtos dvi prieplaukos prie Nemuno upės, t. y. Nemuno prieplauka (Jurbarko prieplauka)(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esanti (duomenys neskelbtini) , ir Mituvos prieplauka (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esanti (duomenys neskelbtini) .

Jurbarko rajono teritorijoje esanti Nemuno prieplauka (Jurbarko prieplauka) (stacionari prieplauka turistiniams ir keleiviniams laivams su privažiavimo keliu, automobilių stovėjimo aikštele ir pastatu)(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) pastatyta 2003 m. ir yra skirta švartuotis laivams, kurių vandens talpa didesnė negu 60 t. Leidimas statyti išduotas 2001 m. gegužės 16 d. Nr. 2003-1. 2003 m. rugsėjo 30 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu Jurbarko prieplauka su privažiavimo keliu kaip tenkinanti nustatytus reikalavimus buvo pripažinta tinkama naudoti. Jurbarko rajono savivaldybės administracija, statydama Nemuno prieplauką (Jurbarko prieplauka) 2002 - 2003 metais vykdė projektą „Jurbarko prieplaukos statyba - Nemuno vandens kelio infrastruktūros plėtra“, pasinaudodama PHARE programos lėšomis. Šiuo metu įrengtas tik vienas etapas, todėl projektas dar nėra užbaigtas. Nemuno (Jurbarko) prieplaukos techniniame projekte nėra numatytos galimybės švartuotis nei mažiesiems laivams, nei valtims.

Kita Jurbarko rajono teritorijoje esanti prieplauka - Mituvos prieplauka (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esanti (duomenys neskelbtini) . Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos 2003-2007 metais įgyvendino PHARE programos projektą Nr. 2003/005- 809.01.02 „Nemuno turistinės trasos pilotinis infrastruktūros išvystymas“ (toliau vadinama - Projektas), kurio metu buvo pastatyta ir Mituvos stacionari prieplauka, (duomenys neskelbtini) . Ji statyta 2005-2007 metais, leidimas statyti išduotas 2005 m. liepos 18 d. Statinys 2007 m. rugsėjo 17 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu pripažintas tinkamu naudoti. Projekto finansavimas buvo vykdomas PHARE programos lėšomis per VšĮ Centrinę projektų valdymo agentūrą. Visus projekto įgyvendinimui reikalingus pirkimus vykdė VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra. Mituvos prieplaukos projektavimo darbus vykdė ir techninius projektus parengė UAB COWI Baltic. Baigus projekto įgyvendinimo darbus, projekto metu sukurta Mituvos prieplauka buvo įregistruota. Mituvos prieplaukos vieta buvo derinta prie Jurbarko rajono savivaldybės ankščiau įrengto pravažiavimo palei Nemuno upę Jurbarko mieste. Prie Mituvos prieplaukos buvo numatyta tik automobilių privažiavimo laiveliams nuleisti vieta, automobilių stovėjimo aikštelių prie šios prieplaukos nėra. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 109 „Dėl turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo 6 straipsnio 2 punktu, 17 straipsnio l dalies 4 ir 5 punktais, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 11 punktu, taip pat atsižvelgdama į Jurbarko rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. T2-279 „Dėl sutikimo perimti valstybės turtą“, perdavė Jurbarko rajono savivaldybės nuosavybėn valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą (Mituvos prieplauką).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas visais atvejais turi būti įgyvendinama, laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012). Asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos bei jam padaryta žala, turi teisę paduoti skundą (prašymą), atitinkantį ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus.

Apibendrinant pareiškėjo byloje pareikšto skundo ribas ir aptartas ABTĮ nuostatas, konstatuotina, kad šioje byloje nagrinėjamas reikalavimas dėl pareiškėjo patirtos 5 000 Eur neturtinės žalos, nustatyto dydžio procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), 100 Eur kompensacijos priteisimo skaičiuojant kiekvieną mėnesį nuo skundo teismui pateikimo dienos iki Nemuno (Jurbarko) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančios (duomenys neskelbtini) , ir Mituvos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančios (duomenys neskelbtini) , prieplaukų trūkumų pašalinimo pagal STR įtvirtinus reikalavimus, kurias būtent ir yra reikalaujama priteisti pareiškėjui iš Jurbarko rajono savivaldybės administracijos, kaip valdžios institucijos. Pareiškėjas žalą kildina iš neteisėtų Jurbarko rajono savivaldybės veiksmų Nemuno (Jurbarko) ir Mituvos prieplaukų nepritaikant neįgaliesiems (pareiškėjas nuo 2001 m. rugsėjo 16 d. yra pripažintas nukentėjusiu nuo 1939- 1990 metų okupacijų asmeniu ir yra neįgalus), kad būtų užtikrintos neįgaliųjų asmenų teisės lygiai su kitais asmenimis naudotis Nemuno upės pakrantėse sukurta ar kuriama infrastruktūra, bei kitais savivaldybių statiniais ir aplinka. Teigė, kad atsakovas sistemingai vykdo teisės aktų - STR pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas ilgą laiką patiria diskriminaciją negalios pagrindu. Atsakovas nesiėmė atitinkamų priemonių, užtikrinančių neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą - šiuo atveju Nemuno (Jurbarko) prieplaukos ir Mituvos prieplaukos prieinamumą asmenims, turintiems judėjimo negalią. Dar daugiau, pareiškėjas jaučiasi pažemintas, nes kas kartą, norėdamas užsiimti jo mėgstamiausia veikla - žvejyba, yra priverstas prašyti kitų asmenų pagalbos, kad būtų transportuojamas ir pernešamas prie vandens telkinių ir žvejybai tinkamų vietų, nes nėra įrengta pėsčiųjų takų, ir vėliau perkeliamas į automobilį, kad galėtų grįžti į namus, kadangi pats savarankiškai neturi jokios realios fizinės galimybės be pagalbos prieiti nei prie Nemuno, nei prie Mituvos prieplaukos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Būtent šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (griežtoji civilinė atsakomybė) (CK 6.271 str. 1 d.).

Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodę, kad CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti būtinos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) asmens patirta žala (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016). Akcentuotina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas (ieškovas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2013).

Taigi šioje byloje pareiškėjas turi įrodyti, kad neteisėtais Jurbarko rajono savivaldybės veiksmais (neveikimu) pareiškėjui buvo padaryta 5000 Eur neturtinė žala ir kitos su ja susijusios turtinės pasekmės. Pažymėtina, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, tačiau abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK6.246 str. 1 d.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Taigi kaip minėta, Jurbarko rajono teritorijoje esančios prieplaukos – Nemuno (Jurbarko) prieplauka (stacionari prieplauka turistiniams ir keleiviniams laivams su privažiavimo keliu, automobilių stovėjimo aikštele ir pastatu)(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) statybos techninis projektas paruoštas pagal Jurbarko rajono savivaldybės projektavimo užduotį ir projektavimo sąlygų sąvadą. Leidimas statyti išduotas 2001 m. gegužės 16 d. Nr. 2003-1. Jo tikslas: įrengti dešinajame Nemuno upės krante ties Mituvos upės žiotimis prieplauką turistinių laivų švartavimuisi, o projektas įgyvendintas PHARE ir Jurbarko rajono savivaldybės lėšomis. Nemuno (Jurbarko) prieplauka pastatyta 2003 m.

Jurbarko rajono teritorijoje esanti prieplauka - Mituvos prieplauka (stacionari prieplauka kateriams arba mažiesiems laivams ir didesniems pramoginiams laivams, kurių talpa iki 60 t.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esanti (duomenys neskelbtini) . Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos 2003-2007 metais įgyvendino PHARE programos projektą Nr. 2003/005- 809.01.02 „Nemuno turistinės trasos pilotinis infrastruktūros išvystymas“ (toliau vadinama - Projektas), kurio metu buvo pastatyta ir Mituvos stacionari prieplauka, (duomenys neskelbtini) . Statybos leidimas statyti išduotas 2005 m. liepos 18 d. Prieplauka pastatyta 2005-2007 metais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 109 „Dėl turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ perdavė Jurbarko rajono savivaldybės nuosavybėn valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą (Mituvos prieplauką).

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų yra: „(...); 14) sąlygų savivaldybės teritorijoje gyvenančių neįgaliųjų socialiniam integravimui į bendruomenę sudarymas; (...).“

Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 11 straipsnyje reglamentuojama, jog reikalavimai dėl neįgaliesiems fiziškai tinkamos aplinkos visose gyvenimo srityse įgyvendinami atliekant teritorijų planavimą ir statinių projektavimą bei viešosios paskirties pastatų, būsto ir jo aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų keleiviams aptarnauti, ir jų infrastruktūros, informacinės aplinkos pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams (1 dalis). Už aplinkos pritaikymo neįgaliųjų specialiesiems poreikiams statybos normatyvinių techninių dokumentų parengimą ir jų įgyvendinimo priežiūrą atsako Aplinkos ministerija (2 dalis). Už objektų pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams atsako savivaldybių institucijos ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytų objektų savininkai bei naudotojai (...) (3 dalis).

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ patvirtinimo“ patvirtintame Statybos techninių reikalavimų reglamente 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (2003 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 289 redakcija) (toliau vadinama – STR 1.01.09:2003) reglamentuojama: „(...). 3. Reglamento reikalavimai yra privalomi visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkams (ar naudotojams), taip pat kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklos principus statybos srityje nustato Statybos įstatymas. (...). 5. Reglamente vartojamos sąvokos atitinka jų apibrėžtis, pateiktas Statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose. Žemiau pateikiamos tiesiogiai su šiuo Reglamentu susijusios sąvokos ir jų apibrėžtys: (...). 5.17. krantinė – nustatyto ilgio, pločio ir leistinų apkrovų hidrotechninis statinys, skirtas švartuoti ir krauti laivus, įlaipinti arba išlaipinti keleivius (4.11); (...). 8.6. transporto paskirties pastatai – skirti transporto reikmėms – susiję su transportavimu (oro uosto, jūros ir upių laivyno, geležinkelio ir autobusų stočių pastatai, judėjimo postų, dispečerinių, iešmų postai, uosto terminalai, signalų perdavimo, švyturių, muitinių pastatai ir kiti pastatai). (...). 11.10. laivininkystės statiniai – vidaus vandenų uostų statiniai, prieplaukos, kiti hidrotechnikos ir navigacijos statiniai bei jūrų uostų infrastruktūra, akvatorija, suprastruktūra; (...).“

Tačiau įvertinus tai, kad STR 2.03.01:2001 reikalavimai privalėjo būti taikomi rengiant projektus statinių, kurių nomenklatūra pateikta šio reglamento A priede „Žmonėms su negalia svarbių objektų sąrašas“ (nagrinėjamu atveju- transporto pastatai (oro uostų, jūrų ir upių laivyno, geležinkelio ir autobusų stočių, muitinių pastatai ir kt. (A priedo 8 punktas)), o pagal STR 1.01.09:2003 8.6 punktą transporto paskirties pastatai – skirti transporto reikmėms – susiję su transportavimu (oro uosto, jūros ir upių laivyno, geležinkelio ir autobusų stočių pastatai, judėjimo postų, dispečerinių, iešmų postai, uosto terminalai, signalų perdavimo, švyturių, muitinių pastatai ir kiti pastatai) (4.13), todėl pripažintina, kad rengiant Nemuno (Jurbarko) prieplaukos (stacionari prieplauka turistiniams ir keleiviniams laivams su privažiavimo keliu, automobilių stovėjimo aikštele ir pastatu) ir Mituvos prieplaukos (stacionari prieplauka kateriams arba mažiesiems laivams ir didesniems pramoginiams laivams, kurių talpa iki 60 t.) techninius projektus ir išduodant statybą leidžiančius dokumentus, jiems nebuvo keliami reikalavimai, numatyti Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 „Dėl STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ patvirtinimo“ patvirtintame statybos techninių reikalavimų reglamente 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“, nes pagal STR 1.01.09:2003 11.10 punktą prieplaukos buvo apibūdintos kaip laivininkystės statiniai. Tai patvirtina ir 2003 m. rugsėjo 30 d. ir 2007 m. rugsėjo 17 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktai.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 6 straipsnio (straipsnio redakcija įsigaliojusi nuo 2017-01-01) numatančio aplinkos, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir kitą apsaugą (saugą), trečiųjų asmenų interesų apsaugą, 3 dalis nustato, kad jeigu pastatuose ir inžineriniuose statiniuose statybos darbai vykdomi pagal statybos, rekonstravimo, pastato atnaujinimo (modernizavimo), kapitalinio remonto, supaprastintą statybos, supaprastintą rekonstravimo projektus ar kapitalinio remonto aprašą statiniuose, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, tokius pastatus ir inžinerinius statinius būtina pritaikyti specialiesiems neįgaliųjų poreikiams, vadovaujantis normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimais, o viešuosiuose pastatuose, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus būtina įrengti patalpą kūdikiams žindyti ir pervystyti. Taigi minėtas teisinis reglamentavimas reiškia, jog tik nuo 2017 m. sausio 1 d. prieplaukų atnaujinimas (modernizavimas) privalės būti atliktas pritaikant jas specialiesiems neįgaliųjų poreikiams, vadovaujantis normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimais, o ne vadovaujantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu, kaip kad buvo nustatyta ankstesnėse šio straipsnio reakcijose.