Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Jurbarko rajono savivaldybės jo naudai 5 000 Eur neturtinę žalą; 2) priteisti iš atsakovo Jurbarko rajono savivaldybės jo naudai įstatymų nustatyto dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 str. 2 d.); 3) priteisti iš atsakovo Jurbarko rajono savivaldybės jo naudai 100 Eur kompensaciją, skaičiuojant kiekvieną mėnesį nuo skundo teismui pateikimo dienos iki Nemuno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), Jurbarke, ir Mituvos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), Jurbarke, prieplaukų trūkumų pašalinimo pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ įtvirtinus reikalavimus.Pareiškėjas nurodė, kad Nemuno prieplauka (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti adresu (duomenys neskelbtini), Jurbarke (toliau – ir Nemuno prieplauka), yra pastatyta 2003 m. ir yra skirta švartuotis laivams, kurių vandens talpa didesnė kaip 60 t, leidimas ją statyti išduotas 2001 m. gegužės 16 d., o 2003 m. rugsėjo 30 d. prieplauka pripažinta tinkama naudoti. Mituvos stacionari prieplauka (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti adresu (duomenys neskelbtini), Jurbarke (toliau – ir Mituvos prieplauka), statyta 2005–2007 m., leidimas ją statyti išduotas 2005 m. liepos 18 d., o 2007 m. rugsėjo 17 d. prieplauka pripažinta tinkama naudoti.Pareiškėjas nurodė, kad turi negalią, pasireiškiančia apribotu fiziniu judėjimu, judėti gali tik su specialiai pritaikytu vežimėliu. Jis elektroniniais laiškais pateikė skundus dėl sistemingai patiriamos diskriminacijos negalios pagrindu Neįgaliųjų reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) kontrolieriui, Lygių galimybių kontrolieriui, atsakovui Jurbarko rajono savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė), Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Seimo nariui S. B.. Pareiškėjas teigė, kad jis diskriminuojamas kaip neįgalus asmuo, neturintis priėjimo prie vidaus vandens kelio E-41. Didžiausias pareiškėjo laisvalaikio pomėgis yra žvejyba, kuriuo jis negali užsiimti dėl negalią turintiems asmenims nepritaikyto priėjimo prie Nemuno vandens kelio E-41.Pareiškėjas paaiškino, kad gavo atsakymus į pateiktus elektroninius laiškus. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija 2015 m. lapkričio 17 d. nurodė, kad, įgyvendinus Turizmo departamento projektą „Nemuno turistinės trasos pilotinis infrastruktūros išvystymas“, įrengta Jurbarko (Nemuno) prieplauka 2007 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės perduota iš valstybės turto balanso į atsakovo – Savivaldybės balansą, todėl prieplaukos savininkui – Savivaldybei, tenka pareiga pritaikyti Nemuno prieplauką judėjimo negalią turinčių asmenų naudojimuisi. Atsakovas Savivaldybė pareiškėjui 2016 m. sausio 20 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad už prieplaukų priežiūrą atsakingais buvo paskirti seniūnijų, kuriose yra prieplaukos, seniūnai, tačiau rengiant projektus bus atsižvelgiama į neįgaliųjų asmenų prašymus, jų poreikius, ir pagal finansines galimybes esami objektai bus pritaikyti naudotis neįgaliesiems.Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. sausio 13 d. Turizmo departamentas raštu paaiškino, kad su visomis savivaldybėmis, dalyvavusiomis 2003–­2007 metais įgyvendinamame Europos Sąjungos PHARE programos projekte Nr. 2003/005-809.01.02 „Nemuno turistinės trasos pilotinis infrastruktūros išvystymas“ (toliau – ir Projektas), buvo sudarytos jungtinės veiklos sutartys, kuriose savivaldybės įsipareigojo perimti jų nuosavybėn iš Turizmo departamento patikėjimo teise valdomas valstybei nuosavybės teise priklausančias prieplaukas ir krantines, įrengtas ir įregistruotas pagal Projektą, įgyvendinti privažiavimo ir priėjimo iki prieplaukų kelių rekonstravimo ir/ar tiesimo darbus, sutvarkyti prieplaukų ir krantinių aplinką, po prieplaukų perėmimo užtikrinti prieplaukų ir krantinių eksploatavimą.Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2016 m. vasario 5 d. raštu nurodė, kad, formuodama neįgaliųjų socialinės integracijos politiką, nuolat ragina savivaldybes atsižvelgti į neįgaliųjų poreikius, gerinti teikiamų paslaugų ir aplinkos prieinamumo užtikrinimo kokybę. Savivaldybės meras 2016 m. sausio 18 d. pranešime nurodė, kad Jurbarko rajono teritorijoje yra įrengtos dvi prieplaukos prie Nemuno upės: Nemuno prieplauka ir Mituvos prieplauka, pripažindamas prieplaukų nepritaikymo neįgaliųjų asmenų naudojimuisi faktą.Pareiškėjas nurodė, kad Seimo kontrolieriaus 2016 m. vasario 25 d. pažymoje dėl pareiškėjo skundų prieš Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją, Savivaldybės administraciją Nr. 4D-2015/1-1660, 4D-2015/2-1614 (toliau – ir Seimo kontrolieriaus pažyma) konstatuojamas atsakovo neteisėtas aktas – neįgaliųjų asmenų diskriminavimas, įrengiant neįgaliųjų poreikiams nepritaikytas Jurbarko mieste esančias prieplaukas, ir nurodomos rekomendacijos, tiesiogiai skirtos atsakovo administracijos direktoriui, rengiant ir vykdant Mituvos prieplaukos ir jos akvatorijos pertvarkymo projektą, vadovautis galiojančių teisės aktų reikalavimais, t. y. užtikrinti objektų pritaikymą neįgaliųjų asmenų, ypač – turinčių judėjimo negalią, poreikiams, ir taip pat spręsti klausimą dėl Nemuno prieplaukos pritaikymo (taip pat ir lėšų skyrimo) negalią turinčių asmenų poreikiams: jų saugaus patekimo į prieplauką bei naudojimosi ja klausimus. Pareiškėjas nurodė, kad Lygių galimybių kontrolierius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu, 2015 m. lapkričio 16 d. pažymoje (toliau – ir Lygių galimybių kontrolieriaus pažyma) nurodė siūlymą atsakovo administracijai, rengiant ir vykdant Mituvos prieplaukos ir jos akvatorijos pertvarkymo projektą, užtikrinti objektų pritaikymą neįgaliųjų ir riboto judrumo asmenų poreikiams, tokiu būdu pripažindamas Mituvos prieplaukos neatitikimą neįgaliųjų asmenų poreikiams.Pareiškėjo nuomone, minėtais dokumentais pripažįstama, jog atsakovas veikė neteisėtai, neužtikrindamas neįgaliųjų asmenų teisėtų interesų, rengiant prieplaukas Jurbarko mieste pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ (toliau – ir STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“). Pareiga pritaikyti Nemuno prieplauką ir Mituvos prieplauką neįgaliųjų poreikiams tenka atsakovo kompetencijai.Pareiškėjas rėmėsi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Pareiškėjas teigė, kad jo didžiausias pomėgis ir laisvalaikio praleidimo būdas yra žvejyba, kuriuo jis negali užsiimti, nes atsakovas neįvykdė pareigos, statydamas Nemuno prieplauką ir Mituvos prieplauką, pritaikyti jas neįgaliųjų asmenų naudojimuisi, todėl pareiškėjas akivaizdžiai diskriminuojamas negalios pagrindu. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas sistemingai vykdo teisės aktų – STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“, pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas ilgą laiką patiria diskriminaciją negalios pagrindu. Atsakovas nesiėmė atitinkamų priemonių, užtikrinančių neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą, t. y., Nemuno prieplaukos ir Mituvos prieplaukos prieinamumo asmenims, turintiems judėjimo negalią.Pareiškėjas teigė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą (CK 6.245 str. 1 d.), kuri pasireiškė ilgai trunkančiais dvasiniais išgyvenimais ir jo garbės, bei orumo pažeminimu, nes jis, turėdamas judėjimo negalią, negali naudotis viešai asmenims, neturintiems negalios, prieinamomis Nemuno ir Mituvos prieplaukomis, bei jų teikiamomis paslaugomis. Pareiškėjas nurodė, kad jaučiasi pažemintas, nes kas kartą, norėdamas užsiimti jo mėgstamiausia veikla – žvejyba, priverstas prašyti kitų asmenų pagalbos, jog būtų transportuojamas ir pernešamas prie vandens telkinių ir žvejybai tinkamų vietų, kadangi nėra įrengta pėsčiųjų takų, o vėliau perkeliamas į automobilį, kad galėtų grįžti į namus, nes savarankiškai neturi jokios realios fizinės galimybės be pagalbos prieiti nei prie Nemuno, nei prie Mituvos prieplaukos. Pareiškėjas dėl prieplaukų nepritaikymo asmenims su judėjimo negalia, negali pasinaudoti ir teikiamomis plaukimo paslaugomis. Tokiu būdu pareiškėjas patiria dvasinį skausmą ir pažeminimą, kuris trunka ne vienus metus. Kreipdamasis į institucijas su pretenzijomis dėl minėtų prieplaukų nepritaikymo asmenims su negalia, pareiškėjas turėjo daug kartų akcentuoti savo negalią, todėl papildomai jautėsi pažeidžiamas ir kvestionuojamas, skirtingai nei asmenys, neturintys negalios. Kadangi pareiškėjo patiriama neturtinė žala, pasireiškianti teisės į laisvalaikį pažeidimais ir akivaizdžiais dvasiniais išgyvenimais, yra trunkamojo pobūdžio ir besitęsianti ne vienerius metus, t. y. nuo Nemuno ir Mituvos prieplaukų, nepritaikytų asmenų, turinčių judėjimo negalią, poreikiams, pastatymo, remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisinga ir pakankama satisfakcija pareiškėjui būtų 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo neteisėtų veiksmų padariniai tęsiasi itin ilgą laiko tarpą, atitinkamai, nuo 2003 m. ir 2007 m., atsakovo veiksmų neteisėtumas ne kartą buvo pripažintas kitų Lietuvos Respublikos institucijų, tačiau Nemuno ir Mituvos prieplaukos vis dar nėra pertvarkytos pagal STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ įtvirtintus reikalavimus. Todėl pareiškėjas teigė, kad pagrįsta ir teisinga priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 100 Eur sumos kompensaciją, skaičiuojant kiekvieną mėnesį nuo skundo pateikimo dienos iki Nemuno ir Mituvos prieplaukų trūkumų pašalinimo.Atsakovas Jurbarko rajono savivaldybė, atstovaujama Jurbarko rajono savivaldybės administracijos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad Jurbarko rajono teritorijoje yra įrengtos dvi prieplaukos prie Nemuno upės: Nemuno prieplauka ir Mituvos prieplauka (stacionari). Nemuno prieplauka pastatyta 2003 m. ir skirta švartuotis laivams, kurių vandens talpa didesnė negu 60 t. Leidimas statyti išduotas 2001 m. gegužės 16 d., o statinys 2003 m. rugsėjo 30 d. pripažintas tinkamu naudoti. Savivaldybės administracija, statydama Nemuno prieplauką 2002–2003 m. vykdė projektą „Jurbarko prieplaukos statyba – Nemuno vandens kelio infrastruktūros plėtra“, pasinaudodama PHARE programos lėšomis. Kadangi lėšų neužteko, atsiliepimo į skundą pateikimo metu įrengtas tik vienas etapas, projektas dar nėra užbaigtas. Nemuno prieplaukos techniniame projekte nėra numatytos galimybės švartuotis nei mažiesiems laivams, nei valtims. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Nemuno prieplauka apskritai nėra mažų laivų (įskaitant ir pripučiamas valtis) prieplauka, o skirta dideliems laivams. Pastaraisiais metais nevyksta reguliarūs laivų maršrutai, nėra jokių laivų tvarkaraščių, šioje prieplaukoje laivai sustoja tik retkarčiais, plaukiantys pagal asmeninius maršrutus. Atsakovas nurodė, kad antroji Jurbarko rajono teritorijoje esanti Mituvos prieplauka statyta 2005–2007 metais, leidimas statyti išduotas 2005 m. liepos 18 d., o statinys 2007 m. rugsėjo 17 d. pripažintas tinkamu naudoti. Projekto finansavimas buvo vykdomas PHARE programos lėšomis per VšĮ Centrinę projektų valdymo agentūrą. Visus Projekto įgyvendinimui reikalingus pirkimus vykdė VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra. Mituvos prieplaukos projektavimo darbus vykdė ir techninius projektus parengė UAB COWI Baltic, prieplaukos statybos darbus vykdė AB ,,Klaipėdos hidrotechnika“. Baigus projekto įgyvendinimo darbus, projekto metu sukurta Mituvos prieplauka buvo įregistruota. Atsakovas teigė, kad Mituvos prieplaukos vieta buvo derinta prie Savivaldybės anksčiau įrengto pravažiavimo palei Nemuno upę Jurbarko mieste, prie jos buvo numatyta tik automobilių privažiavimo laiveliams nuleisti vieta, automobilių stovėjimo aikštelių prie šios prieplaukos nėra.Atsakovas nurodė, kad Savivaldybės administracija yra gavusi raštus iš valstybinių institucijų, kuriuose pateikiamas vienodo turinio pareiškėjo skundas dėl galimos diskriminacijos. Lygių galimybių kontrolieriaus pažymose, nors ir konstatuotas Nemuno ir Mituvos prieplaukų nepritaikymas negalią turintiems asmenims, tačiau nėra konstatuotas Savivaldybės administracijos neveikimas, t. y. nenustatyta pažeidimo sudėtis. Seimo kontrolieriaus pažymoje nuspręsta S. R. skundo dalies dėl Savivaldybės pareigūnų veiksmų (neveikimo), sprendžiant Jurbarko mieste esančių prieplaukų pritaikymo judėjimo negalią turintiems asmenims klausimą, tyrimą nutraukti, aiškiai suformuota Seimo kontrolierių pozicija, kad pareiškėjo iškeltos problemos priklauso ne nuo Savivaldybės administracijos sprendimo, o nuo Lietuvos valstybės finansinių galimybių ir socialinių klausimų sprendimo prioritetų.Atsakovas atkreipė dėmesį, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Nemuno prieplauka buvo suprojektuota dviem etapais, ginčui aktualiu metu įrengtas tik vienas etapas, todėl projektas dar nėra užbaigtas. Savivaldybės administracija neturi galimybių iš karto atlikti visus veiksmus, t. y. pritaikyti visus rajone esančius objektus neįgaliųjų poreikiams. Dėl sunkios Savivaldybės biudžeto padėties bei skolinimosi limitų, Savivaldybės administracija negali vykdyti antro etapo. Padidėjus keleivinių laivų skaičiui, numatomas antrasis prieplaukos statybos etapas, kuriame bus numatytas patekimas į laivus ir neįgaliesiems asmenims.Atsakovas nurodė, kad Mituvos prieplaukos statytojas ir projekto užsakovas – Turizmo departamentas. Savivaldybės nuosavybėn Mituvos prieplauka perduota 2007 m., jokių projektavimo ar statybos darbų Savivaldybė nevykdė, todėl Savivaldybės administracija nėra institucija, kurios neveikimas ginčijamas. Mituvos prieplauka po perdavimo Savivaldybės nuosavybėn nebuvo rekonstruojama ar kapitaliai remontuojama, todėl ir nebuvo vykdomi pritaikymo neįgaliems asmenims darbai. Prieplaukos eksploatavimui buvo sudaryta nuomos sutartis su privačiu asmeniu, kuri nuomininko iniciatyva 2015 m. rugsėjo 19 d. buvo nutraukta. Su valstybės įmone (toliau – ir VĮ) „Vidaus vandens kelių direkcija“ derinamos sąlygos dėl prieplaukos ir jos akvatorijos pertvarkymo, siekiant pagerinti mažųjų laivų naudojimo sąlygas. Savivaldybės administracija, vykdydama Mituvos prieplaukos rekonstravimo, kapitalinio remonto darbus, užtikrins šio objekto pritaikymą neįgaliųjų poreikiams. Savivaldybės administracija neatliko jokių teisei priešingų veikų. Nesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, jog 2003–2007 m. įgyvendino PHARE programos projektą Nr. 2003/005-809.01.02 „Nemuno turistinės trasos pilotinis infrastruktūros išvystymas“, kurio metu, kartu su kitomis septyniolika prieplaukų, esančių vienuolikos savivaldybių teritorijoje, buvo pastatyta Mituvos prieplauka. Visus Projekto įgyvendinimui reikalingus pirkimus vykdė bei šių pirkimų technines specifikacijas rengė VšĮ Centrinė projektų valdymo agentūra. Prieplaukų projektavimą atliko UAB COWI Baltic ir UAB „Šilutės hidroprojektas“. Prieplaukų statybos vietos buvo parinktos atsižvelgiant į savivaldybių pasiūlymus. Prieplaukų projektai suderinti ir statybos darbų leidimai išduoti nustatyta tvarka. Statybos darbus vykdė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) Klaipėdos hidrotechnika. Turizmo departamentas pažymėjo, kad projektavimo metu hidrotechniniai statiniai – prieplaukos nebuvo įtrauktos į STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ privalomąjį A priedą „Žmonėms su negalia svarbių objektų sąrašas“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 599 „Dėl priemonių Nemuno prieplaukų funkcionavimui užtikrinti“ Turizmo departamentui buvo pavesta parengti teisės aktų dėl prieplaukų ir krantinių turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn projektus, atlikti turto perdavimui būtinus parengiamuosius darbus ir perduoti turtą, o savivaldybėms pasiūlyta nustatyti (paskirti) valdytojus (įmones) atsakingas už prieplaukų, krantinių ir jų įrangos eksploatavimą, tuo siekiant užtikrinti tinkamą prieplaukų, krantinių, jų įrangos eksploatavimą po prieplaukų perdavimo savivaldybių nuosavybėn. Pripažįstant Mituvos prieplauką tinkama naudoti į komisiją Lietuvos invalidų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitų suinteresuotų institucijų atstovai nebuvo įtraukti, kadangi tuo metu galiojusios Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 ,,Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ redakcijos 11.23 punkto nuostatos reglamentavo, kad Lietuvos invalidų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitų suinteresuotų institucijų atstovai dalyvauti komisijos darbe kviečiami tais atvejais, kai tikrinami invalidams svarbūs statiniai, o prieplaukos nebuvo priskirtos prie invalidams svarbių statinių.Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad baigus Projekto įgyvendinimo darbus, jo metu sukurtos prieplaukos nustatyta tvarka buvo įregistruotos, ir, esant atitinkamiems savivaldybių tarybų sprendimams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 109 „Dėl turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ buvo perduotos savivaldybių nuosavybėn savivaldybių savarankiškoms funkcijoms įgyvendinti. Mituvos prieplauka buvo suprojektuota, pastatyta ir pripažinta tinkama naudoti ir perduota Jurbarko rajono savivaldybės nuosavybėn vadovaujantis tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatomis.

Pareiškėjas S. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo argumentą, jog savivaldybės ribotai savarankiška funkcija – sąlygų savivaldybės teritorijoje gyvenančių neįgaliųjų socialiniam integravimui į bendruomenę sudarymas, atsakovui buvo priskirta jau Nemuno prieplaukos statymo metu. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, klaidingai nevertino visų bylos išsprendimui aktualių aplinkybių, kad atsakovas, vykdydamas priskirtą funkciją (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 14 d.), privalėjo sudaryti sąlygas neįgaliųjų socialiniam integravimui į bendruomenę, t. y., kad statiniai, teritorijos būtų pritaikyti negalią turinčių asmenų poreikiams, kas buvo nurodyta ir Seimo kontrolieriaus pažymoje.Pareiškėjas teigia, kad teismas iš esmės pripažino atsakovo pareigą pritaikyti objektus neįgaliųjų asmenų poreikiams ir šios įstatymu priskirtos pareigos nevykdymą Vietos savivaldos įstatymo ir Integracijos įstatymo nuostatų atžvilgiu, kas akivaizdžiai turėjo atitikti vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų CK 6.246 ir 6.271 straipsnių prasme. Seimo kontrolieriaus pažymose yra konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas, tačiau teismas nepagrįstai priėmė priešingą išvadą, kad tai nepatvirtina, jog atsakovas visiškai nevykdo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 14 dalyje nustatytos funkcijos. Teismo priimta išvada prieštarauja sprendime pateiktai argumentacijai ir pažeidžia ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtintus tyrimo ir betarpiškumo principus, kadangi teismas ex officio (pagal pareigas) neatliko visų aplinkybių tyrimo, turinčių reikšmės bylos teisingam išsprendimui, todėl priėmė prieštaringą, neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris neatitinka ABTĮ 86 straipsnyje teismui sprendimui keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų.Pareiškėjas teigia, kad teismas neįvertino visų teismo posėdyje ištirtų įrodymų: Seimo kontrolieriaus pažymų, Lygių galimybių kontrolieriaus 2015 m. lapkričio 16 d. pažymos ir 2016 m. vasario 29 d. pažymos dėl pakartotinio pareiškėjo skundo dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu tyrimo Nr. (15)SN-239SP-19, kuriuose aiškiai konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas, tokiu būdu pažeisdamas ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį.Pareiškėjas nurodo, kad teismas nenuosekliai ir nenuodugniai aiškino pareiškėjo skunde išdėstytas faktines aplinkybes, dėl to nenustatė akivaizdžių STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ nuostatų pažeidimų, už kuriuos yra atsakingas atsakovas, todėl pareiškėjas atkreipia dėmesį į šiuos itin aktualius teisingam bylos išsprendimui aspektus. Pagal abiejų prieplaukų statymo metu galiojusio Statybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ įtvirtinti reikalavimai buvo privalomi atsakovui, kaip Nemuno prieplaukos, statytojui ir kaip statybos valstybinį reguliavimą vykdančiai savivaldos institucijai. Mituvos prieplaukos 2007 m. rugsėjo 17 d. pripažinimo tinkamu naudoti metu galiojusioje Statybos įstatymo redakcijoje buvo numatytos konkrečios savivaldybių administracijų ir jų direktorių pareigos, susijusios su statinio projektavimo sąlygų sąvado patvirtinimu, statybos leidimo išdavimu, projektavimo sąlygų derinimu ir nagrinėjimu, bei kitos šio įstatymo priskiriamos pareigos (Statybos įstatymo 5 str. 3 p., 20 str. 5 d., 23 str. 5 d. 2 p.). Taigi, nepaisant to, kad atsakovas nebuvo Mituvos prieplaukos statytojas, tačiau jam dėl Statybos įstatymu priskiriamų funkcijų, susijusių su statybos projektavimu, statybos leidimo išdavimu ir kitų darbų vykdymu, buvo privalomi STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ įtvirtinti reikalavimai, todėl atsakovas atitinkamai yra atsakingas už šių reikalavimų nesilaikymą (neveikimą). Remiantis Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsakovui, kaip Nemuno prieplaukos statytojui, buvo numatyta pareiga pritarti parengtam statinio projektui, kuris turėjo būti parengtas, remiantis STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ įtvirtintais reikalavimais. Taigi atsakovas iš esmės pritarė STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ reikalavimams prieštaraujančiam statinio (Nemuno prieplaukos) projektui, tokiu būdu neužtikrindamas neįgaliųjų asmenų integracijos į visuomenę.Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nurodo, kad STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ reikalavimai nebuvo privalomi prieplaukoms, nes pagal STR ,,Statinių klasifikavimas“ 11.10 punktą prieplaukos buvo apibūdintos kaip laivininkystės statiniai ir remiasi STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ redakcija, galiojusia nagrinėjamo ginčo metu, neatsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjo 2016 m. spalio 17 d. pranešime ir pareiškėjo atstovo posėdžio metu pateikti argumentai, remiantis prieplaukų statybos metu galiojusia STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ redakcija (nuo 2001 m. birželio 23 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.), pagal kurią buvo aiškiai įtvirtinti reikalavimai, keliami pėsčiųjų takams, teritorijų ir pastatų elementams. STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ A priedo „Žmonėms su negalia svarbių objektų sąrašas“ 1 punkte yra įtraukti susisiekimo infrastruktūros objektai (gatvės, keliai, perėjos, šaligatviai, automobilių stovėjimo aikštelės ir kt.), 14 punkte įtraukti poilsio pastatai ir teritorijos, kurių sąrašas nebaigtinis.Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir nevertino, kad, remiantis STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ 31 punktu, pėsčiųjų takai turi būti suprojektuoti taip, kad žmonės su negalia galėtų jais laisvai ir saugiai judėti. Prie Nemuno prieplaukos yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, iš kurios nutiestas pėsčiųjų takas, nesiekiantis pačios krantinės, todėl iš automobilių stovėjimo aikštelės asmenims, turintiems negalią ir besinaudojantiems vežimėliais, nėra galimybės patekti į Nemuno prieplauką pėsčiųjų taku, o kelias nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki Nemuno prieplaukos yra labai status ir neatitinka STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ 33 punkte įtvirtintų reikalavimų. Pėsčiųjų takas yra su žymiu nuolydžiu, neatitinkantis STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ 34 punkto reikalavimų. Taip pat Nemuno prieplaukoje nėra įrengtų nei pandusų, kurie privalo būti įrengti, esant didesniam pėsčiųjų tako nuolydžiui arba nelygumams, nei turėklų, kurių įrengimo reikalavimai yra įtvirtinti STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ 119, 129, 131 punktuose, ir šalia pėsčiųjų tako, ne rečiau kaip kas 150 m, nėra įrengtų žmonių su negalia poilsio aikštelių su suoleliais.Pareiškėjas nurodo, kad atsakovui Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta) savarankiška sąlygų savivaldybės teritorijoje gyvenančių neįgaliųjų socialiniam integravimui į bendruomenę sudarymo funkcija, o Integracijos įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad už objektų pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems poreikiams atsako savivaldybių institucijos, todėl atsakovui tenka tiesioginė atsakomybė dėl prieplaukų nepritaikymo neįgaliųjų asmenų poreikiams ir STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ 31, 33, 34, 37 punktų, o esant 34 punkto pažeidimui, atitinkamai ir STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ 116–119, 129, 131 punktų pažeidimų, vienu atveju – kaip Nemuno prieplaukos statytojai ir savininkei, antru atveju – kaip Mituvos prieplaukos savininkei ir savivaldybei, kuri dalyvavo Mituvos prieplaukos statybos leidimų išdavimo ir kituose susijusiuose procesuose (Statybos įstatymo 20 str. 5 d., 20 str. 12 d., 23 str. 5 d. 2 p.), tačiau teismas neatliko nuoseklaus ir visapusiško į bylą pateiktų įrodymų vertinimo, dėl to priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir dėl to naikintiną sprendimą.Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų argumentų, susijusių su atsakovo pareiškėjo atžvilgiu vykdomos diskriminacijos negalios pagrindu, dėl kurios pastarasis patyrė neturtinę žalą. Pagal Neįgaliųjų teisių konvencijos 9 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės, Neįgaliųjų teisių konvencijos Šalys, siekdamos, kad neįgalieji galėtų gyventi savarankiškai ir visapusiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse, imasi atitinkamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą tiek miesto, tiek kaimo vietovėse. Šios priemonės, kurios apima prieinamumo kliūčių ir trukdžių nustatymą ir pašalinimą, inter alia taikomos pastatams, keliams, transporto priemonėms ir kitokiems vidaus ir lauko objektams, įskaitant mokyklas, būstą, medicinos įstaigas ir darbo vietas. Remiantis Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal kompetenciją privalo rengti, tvirtinti ir įgyvendinti priemones, skirtas lygioms galimybėms užtikrinti nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos. Tačiau teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, susijusių su prieplaukų neprieinamumu asmenims, turintiems judėjimo negalią, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas pažeidė reikalavimus dėl diskriminacijos draudimo ir lygių galimybių užtikrinimo ir nesudarė judėjimo negalią turintiems asmenims turėti realų prieinamumą prie prieplaukų. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos teismų formuojama praktika, pagal kurią, nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2014). Šiuo atveju diskriminacijos negalios pagrindu prezumpcija suponuoja atsakovo veiksmų neteisėtumą, kurio teismas nepagrįstai nenustatė ir dėl to visiškai nepasisakė.Atsakovas Jurbarko rajono savivaldybė, atstovaujama Jurbarko rajono savivaldybės, atsiliepime į apeliacinį skundą su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai pripažino, kad rengiant Nemuno (Jurbarko) prieplaukos ir Mituvos prieplaukos techninius projektus ir išduodant statybą leidžiančius dokumentus buvo vadovaujamasi tuo metu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Teismas, išnagrinėjęs abiejų prieplaukų projektavimo, statybos ir jų įregistravimo metu galiojusias įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas, padarė pagrįstas išvadas, kad rengiant Nemuno (Jurbarko) prieplaukos (stacionari prieplauka turistiniams ir keleiviniams laivams su privažiavimo keliu, automobilių stovėjimo aikštele ir pastatu) ir Mituvos prieplaukos (stacionari prieplauka kateriams arba mažiesiems laivams ir didesniems pramoginiams laivams, kurių talpa iki 60 t) techninius projektus ir išduodant statybą leidžiančius dokumentus, jiems nebuvo keliami reikalavimai, numatyti STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“, nes pagal STR ,,Statinių klasifikavimas“ 11.10 punktą prieplaukos buvo apibūdintos kaip laivininkystės statiniai. Atsakovas pažymi, kad abiejų prieplaukų statymo bei projektavimo metu nebuvo numatyta jokių imperatyvių nuostatų, kaip prieplauka turi būti įrengta žmonėms su negalia. Pareiškėjas aiškiai neįvardina, kaip prieplaukos turėtų būti įrengtos, kad nebūtų pažeidžiamos jo teisės. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija (ratifikuota 2010 m. gegužės 27 d.) Lietuvai įsigaliojo tik 2010 m. birželio 10 d., todėl teigti, kad Savivaldybės administracija pažeidė kokius nors teisės aktus, nėra jokio teisinio pagrindo.Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nepatvirtino, jog Savivaldybės administracija galimai ėmėsi nepakankamų priemonių vykdyti jai Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 14 dalyje nustatytos funkcijos. Kitų objektyvių įrodymų, jog prieplaukos yra atnaujinamos (modernizuojamos) ir nėra pritaikomos specialiems neįgaliųjų poreikiams, vadovaujantis normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimais, pareiškėjas nepateikė.Atsakovo nuomone, teismas įvertino visus teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pažymose (Nr. (15)SN-239)SP-179 ir Nr. (15)SN-239)SP-19), nors konstatuotas Nemuno prieplaukos ir Mituvos prieplaukos nepritaikymas negalią turintiems asmenims, tačiau Savivaldybės administracijos neveikimas nėra konstatuotas, t. y. nenustatyta pažeidimo sudėtis.Atsakovas pažymi, kad Seimo kontrolieriaus pažymoje nuspręsta S. R. skundo dalies dėl Savivaldybės pareigūnų veiksmų (neveikimo), sprendžiant Jurbarko mieste esančių prieplaukų pritaikymo judėjimo negalią turintiems asmenims klausimą, tyrimą nutraukti. Seimo kontrolieriaus pažymoje aiškiai suformuota Seimo kontrolierių pozicija, kad pareiškėjo iškeltos problemos priklauso ne nuo Savivaldybės administracijos sprendimo, o nuo Lietuvos valstybės finansinių galimybių ir socialinių klausimų sprendimo prioritetų.Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teismas nevertino pareiškėjo išdėstytų argumentų, susijusių su Savivaldybės administracijos vykdomos diskriminacijos pareiškėjo atžvilgiu negalios pagrindu, dėl kurios jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas nepateikė pagrįstų įrodymų, kad Savivaldybės administracijos veiksmai abiejų prieplaukų statymo metu buvo neteisėti. Pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra grindžiami tik abstrakčiais argumentais, jo įvardyti tam tikri padariniai nėra tiksliai ir aiškiai konkretizuoti bei mediciniškai pagrįsti, nėra pateikta jokių įrodymų, kad padariniai yra kilę būtent dėl Nemuno ir Mituvos prieplaukų nepritaikymo negalią turintiems asmenims. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, jog valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėti veiksmai nenustatyti (CK 6.246 str.), o nenustačius vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, Savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundas netenkintas ir atmestas.Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų įrodymų, kad Jurbarko rajono savivaldybės veiksmai buvo neteisėti. Teismas, išnagrinėjęs Mituvos prieplaukos projektavimo, statybos ir jos įregistravimo metu galiojusias įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas, padarė pagrįstą išvadą, kad rengiant Mituvos prieplaukos techninius projektus ir išduodant statybą leidžiančius dokumentus, jiems nebuvo keliami reikalavimai, numatyti STR ,,Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“, nes pagal STR ,,Statinių klasifikavimas“ 11.10 punktą prieplaukos buvo apibūdintos kaip laivininkystės statiniai. Teismas, atidžiai įvertinęs visą į bylą pateiktą medžiagą, konstatavo, kad prie Mituvos prieplaukos buvo numatyta tik automobilių privažiavimo laiveliams nuleisti vieta, automobilių stovėjimo aikštelių prie šios prieplaukos nėra.Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jam padarytos neturtinės žalos realumą, nei įrodymų, pagrindžiančių prašomos atlyginti neturtinės žalos dydį. Nagrinėjamu atveju, kai įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, vien tik pareiškėjo teiginio apie tariamai patirtą neturtinę žalą nepakanka, teiginiai turi būti pagrįsti įrodymais, o įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą šiuo atveju yra pareiškėjo pareiga. Nesant įrodyto neturtinės žalos fakto, nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą. Jeigu teismas spręstų, kad vis tik egzistuoja pagrindas konstatuoti teisės pažeidimo faktą, teisės pažeidimo pripažinimas galėtų būti laikomas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą ir neturtinė žala neturėtų būti priteisiama. Teismas sprendime padarė teisingą išvadą, jog valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėti veiksmai nenustatyti (CK 6.246 str.), o nenustačius vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundas atmestas pagrįstai.