Kauno apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „STAK“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Projektų investicijos“ atstovei I. S. ir advokatui D. U., atsakovui M. Z. ir jo atstovui advokato padėjėjui K. Ž., atsakovui S. Z. ir jo atstovei advokato padėjėjai V. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „STAK“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Projektų investicijos“, patikslintą ieškinį atsakovams M. Z. ir S. Z. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė, turėdama skolinių įsipareigojimų aukštesnės eilės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnį kreditoriui, t. y. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), vykdė atsiskaitymus su žemesnės eilės kreditoriumi S. Z., o būtent – 2017 m. vasario 28 d. ieškovė išmokėjo savo vadovui S. Z. 42 750 Eur sumą už staklių nuomą. Minėtoji suma sudaro didžiąją dalį ieškovės per laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. į ieškovės kasą gautų lėšų (iš viso jų buvo gauta 62 615,70 Eur). Administratorei nėra perduoti jokie duomenys apie tai, kada buvo sudarytas ir ar apskritai buvo sudarytas sandoris dėl staklių nuomos, koks yra šio sandorio turinys (jeigu sandoris buvo sudarytas). Taip pat nėra aišku už kokį staklių nuomos laikotarpį bendrovės vadovui S. Z. buvo sumokėta 42 750 Eur suma. Akivaizdu, jog atsakovas S. Z. neteisėtai ir nepagrįstai sau išsimokėjo 42 750 Eur bendrovės lėšų, todėl padarė atitinkamą žalą ieškovei ir jos kreditoriams – ieškovė neteko šios sumos piniginių lėšų, kas kartu su kitais neteisėtais veiksmais, sąlygojo ieškovės bankrotą. Administratorė taip pat akcentavo, kad įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo nutartimi yra konstatuota, jog toks atsakovo S. Z. elgesys vertintinas kaip sąmoningas siekimas privesti įmonę prie bankroto, o tokios aplinkybės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose apibrėžtus įmonės tyčinio bankroto požymius.

Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-479-230/2019 bei Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1219-407/2019 konstatavo, kad ieškovė buvo privesta prie bankroto tyčia. Ieškovė vadovavo ir daugelį veiksmų, privedusių ieškovę prie bankroto, atliko atsakovas S. Z.. Atsakovas S. Z. pažeidė imperatyvią CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą teisės normą, o taip pat fiduciarines pareigas ieškovei. Imperatyvių teisės normų bei fiduciarinių pareigų ieškovės atžvilgiu pažeidimas laikytini neteisėtais veiksmais. Ieškovė prie bankroto buvo privesta bendrais atsakovų M. Z. ir S. Z. veiksmais. Tiek M. Z., tiek S. Z. veiksmai susiję su ieškovės lėšų naudojimu ir valdymu turi būti vertinami ne atskirai, o bendrai ir sistemiškai. M. Z. veikdamas ieškovės vardu kaip jos atstovas (atstovaudamas bendrovei sudarant sandorį) pažeidė fiduciarines pareigas bendrovei, taip pat pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, veikė nesąžiningai bei priešingai ieškovės interesams ir kaip bendrovės dalyvis, todėl laikytina, jog M. Z. neteisėti veiksmai įrodyti. Konstatavus, jog ieškovė prie bankroto buvo privesta bendrais M. Z. ir S. Z. veiksmais, administratorės nuomone, atsakovų atsakomybė už bendrais veiksmais padarytą žalą yra solidari. Tuo atveju, jei atsakovai nebūtų atlikę neteisėtų veiksmų, kuriais ieškovė buvo privesta prie bankroto, tai ieškovė nebūtų praradusi piniginių lėšų, būtų galėjusi veikti toliau ir nebūtų bankrutavusi, todėl yra pagrindas konstatuoti priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir kilusios žalos. Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jų kaltė preziumuojama.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies

2019 m. birželio 25 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-479-230/2019 ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas šią nutartį 2019 m. spalio 15 d. nutartimi paliko nepakeistą (civilinės bylos Nr. e2-1219-407/2019).

Bankroto (dabar – nemokumo) administratorė kreipėsi į teismą dėl žalos iš atsakovų (buvusio prieš bankroto bylos iškėlimą vadovo, akcininko) atlyginimo. Ieškinį reiškia CK 2.87 straipsnio 7 dalies, 2.50 straipsnio 3 dalies, 6.6, 6.930¹, 6.245–6.249, 6.263 straipsnių, ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies pagrindu. Nurodo, kad UAB „STAK“ bankrotas pripažintas tyčiniu, todėl atsakovų veiksmų neteisėtumas konstatuotas Kauno apygardos teismo, Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse ir šioje byloje ieškovei nėra būtinumo papildomai įrodinėti neteisėtų atsakovų veiksmų ir priežastinio ryšio. Žalos dydį sudaro atsakovui S. Z. išmokėtos pinigų sumos (pagal paskolos sutartį, avanso apyskaitą, pirkimo–pardavimo sutartį), o taip pat dalis teismo patvirtintų, tačiau negalimų patenkinti kreditorinių reikalavimų.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens (įmonės) vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, yra pažymėjęs, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas įmonę prie tyčinio bankroto privedusių veiksmų. Esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojama. Taigi civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, būtent jam tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 25 d. nutartimi UAB „STAK“ bankrotą pripažino tyčiniu nustatęs, kad bendrovė, turėdama skolinių įsipareigojimų aukštesnės eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriui, t. y. VMI prie FM, atstovaujama vadovo S. Z., vykdė atsiskaitymus su žemesnės eilės kreditoriumi, t. y. su pačiu savimi, o būtent – 2017 m. vasario 28 d. bendrovė išmokėjo S. Z. 42 750 Eur sumą (kuri sudaro didžiąją dalį bendrovės per laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. į bendrovės kasą įneštų lėšų – 62 615,70 Eur) už staklių nuomą. Bendrovės vadovas S. Z. laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. kovo 1 d. teikė savo debitoriams prašymus įnešti pinigines lėšas į bendrovės kasą arba skolas padengti, pinigines lėšas pervedant kitiems ūkio subjektams į banko sąskaitą (tokiu būdu sudengiant skolas). Tokiu būdu bendrovei į jos banko sąskaitas jokios piniginės lėšos iš debitorių nebuvo pervedamos, o kreditoriui VMI prie FM buvo apribota galimybė nukreipti išieškojimą į bendrovės lėšas, esančias banko sąskaitose. Šios aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti tyčinio bankroto požymį, numatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

Apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos apeliacinis teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartis), palikdamas Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartį nepakeistą, pagal dalyvaujančių byloje asmenų įrodinėtinas aplinkybes papildomai nustatė, kad ir 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutarties sudarymas taip pat buvo viena iš bendrovės nemokumo atsiradimo priežasčių.

Pripažindami įmonės bankrotą tyčiniu teismai nustatė konkrečias aplinkybes, susijusias su įstaigos valdymu, sandorių sudarymu, kurios negali būti kvestionuojamos (CPK 279 straipsnio 4 da;is). Sprendžiant įstaigos bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nustatyta, kad Marijampolės AVMI 2017 metais UAB „STAK“ atliko operatyvų patikrinimą ir surašė 2017 m. kovo 24 d. operatyvaus patikrinimo pažymą, kurioje nustatyta, kad 2017 m. vasario 22 d. bendrovės skola biudžetui sudarė 16 037,98 Eur, iš šios sumos 15 558,77 Eur sudarė nesumokėtas PVM (PVM nepriemoka susidarė nuo 2016 m. gruodžio 27 d.). Per laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. į bendrovės kasą buvo įnešta 62 615,70 Eur. Operatyvaus patikrinimo pažymoje taip pat nustatyta, kad vykdydama atsiskaitymus bendrovė nesilaiko CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo ir pažeidžia VMI prie FM, kaip kreditoriaus, teises. Patikrinimo metu paprašius paaiškinti dėl mokesčių nemokėjimo ir atsiskaitymų su biudžetu galimybių, vadovas pateikė paaiškinimą, kuriame teigė, kad skolų biudžetui negali sumokėti, kadangi bendrovei keliama bankroto byla. Bendrovė, turėdama skolinių įsipareigojimų aukštesnės eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriui, t. y. VMI prie FM, atstovaujama vadovo S. Z., vykdė atsiskaitymus su žemesnės eilės kreditoriumi, t. y. su pačiu savimi, o būtent – 2017 m. vasario 28 d. bendrovė išmokėjo S. Z. 42 750 Eur sumą (kuri sudaro didžiąją dalį bendrovės per laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. į bendrovės kasą įneštų lėšų – 62 615,70 Eur) už staklių nuomą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad administratorei nebuvo perduoti jokie duomenys apie tai, kada buvo sudarytas sandoris dėl staklių nuomos, koks yra šio sandorio turinys (jeigu apskritai šis sandoris buvo sudarytas), už kokį staklių nuomos laikotarpį bendrovės vadovui S. Z. buvo sumokėta 42 750 Eur suma ir pan. Pažymėtina, kad tokie duomenys nėra pateikti ir nagrinėjant šią bylą. Teismas vertino, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog bendrovės vadovas S. Z., sąmoningai pažeisdamas imperatyviai CK 6.930¹ straipsnyje numatytą pareigą, teikė pirmenybę vėlesnės eilės kreditoriui (t. y. pačiam sau), faktiškai žinodamas, kad įsipareigojimai aukštesnės eilės kreditoriams (VMI prie FM) nebebus įvykdyti, kadangi bendrovė, 2018 m. vasario 28 d. S. Z. išmokėjus 42 750 Eur sumą, kasoje piniginių lėšų neturėjo, o bankų sąskaitose buvo likę tik 59,07 Eur (tą patvirtina 2017 m. kovo 24 d. operatyvaus patikrinimo pažyma). Nustatyta, kad nuo 2017 m. bendrovės darbuotojų skaičius buvo nuosekliai mažinamas, o 2017 m. rugpjūčio 18 d. joje dirbo tik 1 darbuotojas, kas rodo, jog bendrovė tuo metu veiklos praktiškai nebevykdė, jokių pajamų nebegeneravo, o Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Bendrovės vadovas S. Z., išsimokėdamas sau 42 750 Eur sumą, pažeidė ne tik imperatyvią CK 6.930¹ straipsnyje numatytą pareigą, tačiau kartu ir pareigą užtikrinti, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, lojalumo bendrovei pareigą, tokiu būdu privesdamas bendrovę prie tokios situacijos, kai bendrovė nebegalėjo tęsti veiklos, vykdyti finansinius įsipareigojimus kreditoriams.

Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 15 d. nutartyje konstatavo, kad byloje nėra pateikta jokių argumentų ir įrodymų dėl 2017 m. kovo 10 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo būtinumo ir ekonominės naudos bendrovei (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta, šio sandorio sudarymo momentu bendrovė turėjo neįvykdytų mokestinių prievolių, bendrovės sąskaitose ir kasoje lėšų nebepakako, be to, byloje nustatyta, kad 2017 m. bendrovės darbuotojų skaičius nuosekliai buvo mažinamas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bendrovės vadovas minėtą sandorį sudarė žinodamas, kad bendrovė veiklos nebevykdys. Sandorio sudarymas žinant, kad įsigyta įranga bendrovės veikloje nebus naudojama, kelia pagrįstų abejonių dėl tokio sandorio ekonominės naudos. Bendrovės bankroto administratorė teigė, kad minėtos įrangos rinkos kaina yra apie dešimt kartų mažesnė nei ta, už kurią bendrovė ją įsigijo. Apeliantas S. Z. šios aplinkybės iš esmės neginčijo, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų bendrovei perleistos įrangos vertę, todėl nepaneigta teismo išvada, kad šis sandoris yra nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas bendrovei. Įrangos įsigijimui skirtos lėšos galėjo būti panaudotos atsiskaityti su bendrovės kreditoriais, todėl šio sandorio sudarymas turėjo įtakos esmingam bendrovės turtinės padėties pablogėjimui ir nemokumo atsiradimui. Teismas pažymi, kad nagrinėjant ir šią bylą atsakovas S. Z. nepateikė jokių įrodymų nei apie perleistos įrangos vertę, nei apie jos įsigijimo poreikį bendrovei.

Lietuvos apeliacinio teismo (2019 m spalio 15 d. nutartis) vertinimu, tiek 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartis, tiek 2017 m. kovo 10 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutartis yra nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi bendrovei sandoriai, kurie turėjo įtakos bendrovės nemokumui atsirasti arba esmingam jos turtinės padėties pablogėjimui, todėl bendrovės bankrotas pripažintinas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad sudarius minėtą paskolos sutartį, kurioje nenumatytas palūkanų mokėjimas paskolos davėjai, daugiau nei trims metams buvo apribota galimybė bendrovei naudotis reikšmingo dydžio pinigų suma ir iš to gauti ekonominės naudos, taip pat panaudoti šiuos pinigus atsiskaitymams su kreditoriais. Byloje nustatyta, kad suėjus sutartyje nustatytam terminui paskola bendrovei nebuvo grąžinta. Paskolos gavėjas S. Z. šios aplinkybės neneigė, taip pat nepateikė jokių argumentuotų paaiškinimų, kurie pagrįstų aptariamo sandorio ekonominę naudą bendrovei. Dar nepasibaigus paskolos grąžinimo terminui bendrovei iškelta bankroto byla, todėl darė išvada, kad šio sandorio sudarymas taip pat buvo viena iš bendrovės nemokumo atsiradimo priežasčių. Teismas pažymi, kad ir šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas S. Z. patvirtino, jog gautos paskolos bendrovei nėra grąžinęs.

Kaip jau minėta, 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartį pasirašė atsakovas S. Z. ir akcininkas M. Z.. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (ginčui aktuali nuo 2015 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 15–18, 20, 28 straipsniuose aptartą akcininko ir akcininkų susirinkimo kompetenciją, 37 straipsnio 10 dalyje numatytas bendrovės vadovo pareigas, teismas sprendžia, kad paskolos sutarties sudarymas yra įmonės vadovo, o ne akcininko veiksmų sričiai priskiriamas veiksmas, todėl byloje sprendžiant dėl žalos atlyginimo, atsakovo M. Z. civilinė atsakomybė taip pat vertinama kaip valdymo organo (CK 2.87 straipsnio 7 dalis), o ne kaip juridinio asmens dalyvio (CK 2.50 straipsnio 3 dalis).

Sprendžiant bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, Lietuvos apeliacinis teismas netenkino administratorės atskirojo skundo reikalavimo pakeisti skundžiamos nutarties motyvuojamąją dalį dėl bendrovės akcininko M. Z. veiksmų vertinimo, motyvuodamas tuo, kad buvo sprendžiamas tik bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo atsakovo M. Z. atžvilgiu, Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 22 d. nutartyje konstatavo, kad M. Z. nesąžiningumą ieškovė iš esmės grindžia vienu, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartyje konstatuotu, kaip nepalankiu įmonės valdymui, epizodu – 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartimi Nr. 1, pagal kurią S. Z. be jokių palūkanų ir be jokio paskolos grąžinimo užtikrinimo bendrovė paskolino 59 700 Eur sumą. Teisėjų kolegija vertino, kad atsižvelgus į nutartis, kuriose buvo konstatuota, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, matyti, kad dauguma neigiamos įtakos įmonei turėjusių veiksmų buvo konstatuoti įmonės direktoriaus S. Z. veiksmuose. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 15 d. nutartyje konstatavo, kad 2015 m. spalio 5 d. paskolos sandorio sudarymas taip pat buvo viena iš bendrovės nemokumo atsiradimo priežasčių, kadangi sudarius šią sutartį, kurioje nenumatytas palūkanų mokėjimas paskolos davėjai, daugiau nei trims metams buvo apribota galimybė bendrovei naudotis reikšmingo dydžio pinigų suma ir iš to gauti ekonominės naudos, taip pat panaudoti šiuos pinigus atsiskaitymams su kreditoriais. Tačiau, teisėjų kolegija atsižvelgė ir į Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. nutartyje konstatuotas aplinkybės, kad bendrovė ir po šio sandorio sudarymo 2016 m. toliau vykdė veiklą, generavo pajamas, sumažino trumpalaikius įsipareigojimus (nuo 191 538 Eur iki 72 705 Eur) bei toliau dirbo pelningai. Todėl atsižvelgus į tai, kad po paskolos sutarties sudarymo įmonė sekančius metus dirbo pelningai, jos finansiniai rodikliai gerėjo, sprendė, kad vien šio nepalankaus įmonei sandorio atlikimo konstatavimas, nesudaro pagrindo spręsti apie M. Z. galimą nesąžiningumą šios bylos kontekste. Teismas pažymi, kad vertindamas atitinkamų apribojimų nustatymo poreikį, jis nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1816-302/2018; 2019 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-40-236/2019).

Iš bylos duomenų matyti, kad paskolos sutartį sudarė ieškovė, atstovaujama akcininko M. Z. – sūnaus, ir atsakovas S. Z. – kaip fizinis asmuo, tėvas. Artimi ginčo sandorius sudariusių asmenų tarpusavio ryšiai padidina nesąžiningumo prieš kreditorius galimybes, nes sudaro sąlygas jais susijusių asmenų artimam bendravimui, tarpusavio pasitikėjimui. Tai sukuria prielaidas tarpusavyje keistis neviešintina informacija, tokia kaip asmens finansinė padėtis, kylančios šio pobūdžio problemos ir jų sprendimo būdai. Dėl to faktas, kad ginčo sandorį sudarę asmenys susiję artimais ryšiais, nors neatitinkančiais nurodytų CK 6.67 straipsnio 1 punkte, gali būti vertinamas ne kaip pagrindas preziumuoti ginčo sandorius sudariusių šalių nesąžiningumą, bet kaip vienas sandorio šalių nesąžiningumo požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012). Dėl to teismui konstatavus, kad 2015 m. spalio 5 d. paskolos sandorio sudarymas taip pat buvo viena iš bendrovės nemokumo atsiradimo priežasčių, kadangi sudarius šią sutartį, kurioje nenumatytas palūkanų mokėjimas paskolos davėjai, daugiau nei trims metams buvo apribota galimybė bendrovei naudotis reikšmingo dydžio pinigų suma ir iš to gauti ekonominės naudos, taip pat panaudoti šiuos pinigus atsiskaitymams su kreditoriais, leidžia vertinti kaip nepalankius įmonės valdymui, pagrįstus artimu tarpusavio pasitikėjimu, tiek S. Z., tiek ir M. Z. veiksmus, sudarant paskolos sutartį. Pažymėtina, kad tyčinio bankroto klausimą išnagrinėtose bylose nustatyti faktai nevaržo teismo teisės kitaip, negu ankstesnėje byloje aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ar kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-639/2013).

Ieškinys pareikštas 195 234,93 Eur sumai. Iš šios sumos atėmus pagal 2015 m. spalio 5 d. paskolos sutartį 59 700 Eur sumą, 42 750 Eur už staklių nuomą išmokėtą sumą ir 64 083,75 Eur sumokėtą sumą pagal įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, lieka dar 28 701,18 Eur, kuriuos nemokumo administratorė taip pat prašo priteisti, nes visa ieškovės bankroto byloje patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų suma – 195 234,93 Eur, kuri negalės būti patenkinta iš bankroto proceso metu gautų pajamų, yra laikytina kreditorių patirta žala dėl bendrovės privedimo prie bankroto, kuris pripažintas tyčiniu.

Kasacinio teismo yra pažymėta, kad nesant tyčinio bankroto, įmonė būtų moki, todėl su kreditoriais būtų atsiskaityta. Veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469 /2017). Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) egzistavimo, reikšmingas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuotas tyčinio bankroto faktas. Iš bylos duomenų matyti, kad bendrovės bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi ne pagal bendrovės vadovo ar akcininko, o pagal bendrovės kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus, kurio reikalavimai bankroto byloje patvirtinti, bet nepatenkinti, pareiškimą. Be to, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu byloje nustatytos aplinkybės, kad pagal administratorės nurodytus duomenis 2018 m. sausio 6 d. bendrovės vadovas S. Z. perdavė administratorei tam tikrus bendrovės dokumentus pagal jo paties sudarytą sąrašą. Administratorė juos perėmusi nustatė, kad: balansas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai nesudarytas; pateikto kreditorių sąrašo sudarymo data nenurodyta, debitorių sąrašo nėra; bendrovėje nebuvo vedama prekių sandėlio apskaita; bendrovėje nebuvo vedama ilgalaikio turto apskaita; bendrovėje nebuvo vedama gamybos apskaita; nėra kasos dokumentų už 2017 m.; negalima nustatyti darbuotojų kreditorinių reikalavimų; neperduotos didžiosios knygos; neperduoti buhalterinių sąskaitų apyvartos žiniaraščiai (buhalterinių sąskaitų registrai); didelė dalis bendrovės apskaitos dokumentų yra nepasirašyti; trūksta dalies pirminių apskaitos dokumentų; apskaita buvo vedama nesilaikant verslo apskaitos standartų; buhalterinėje apskaitoje yra kitų trūkumų. Teismo vertinimu, tai tik patvirtina, kad tokiais bendrovės vadovo veiksmais sąmoningai pažeisti visų kreditorių, patvirtintų ieškovės bankroto byloje, interesai (priežastinis ryšys), todėl konstatavus minėtas aplinkybes, ieškovei priteistinas žalos dydis, lygus ieškovės bankroto byloje patvirtintai visai kreditorių finansinių reikalavimų sumai – 195 234,93 Eur sumai, be konkrečiai aptartų trijų ekonomiškai nenaudingų ir nuostolingų bendrovei sandorių, likusios sumos nedetalizuojant, koks ir kiek konkretus veiksmas sukėlė kokio dydžio žalą (CPK 185 straipsnis).

Teismas pažymi, ieškovei reiškiant atsakovams reikalavimą dėl žalos atlyginimo reikia nurodyti kiekvieno atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, neteisėtus veiksmus, žalą bei neteisėtų veiksmų ir žalos padarinių priežastinį ryšį. Bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Solidari vadovų atsakomybė nepreziumuojama. Nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimas yra nukreiptas specialiam civilinės atsakomybės subjektui – bendrovės valdymo organui. Atsakovas M. Z. negali būti laikomas atsakingu už ieškovės įrodinėjamos visos žalos sumos atsiradimą, kadangi nevaldė bendrovės turto ir nebuvo jos vadovu. Teismo vertinimu, atsakovui M. Z. atsakomybė tenka tik už aukščiau aptarto paskolos sandorio sudarymą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šiame sprendime konstatuota, jog kaip nepalankūs įmonės valdymui vertintini tiek S. Z., tiek ir M. Z. veiksmai, sudarant paskolos sutartį, 59 700 Eur suma priteistina solidariai iš abiejų atsakovų ieškovei (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Esant nustatytam tyčinio bankroto faktui, veiksmai, kuriais įstaiga privesta prie bankroto, suponuoja išvadą apie netinkamą pareigų vykdymą (CK 2.87 straipsnis), todėl, esant priežastiniam ryšiui, iš atsakovo S. Z. ieškovei priteistina 135 534,93 Eur (195 234,93 Eur - 59 700 Eur = 135 534,93 Eur).

Atsakovai teigdami, kad nėra atsakingi už bendrovei padarytą žalą nurodo, jog bendrovė buvo priversta bankrutuoti dėl UAB (duomenys neskelbtini) veiksmų – t. y. dėl 2012 m. balandžio 23 d. rangos sutarties nutraukimo tarp šalių ir restitucijos taikymo. Administratorė sutiko su UAB (duomenys neskelbtini) ieškiniu ir visą jų ieškiniu reikalaujamą sumą įtraukė į kreditorinius reikalavimus. Iš esmės tokius pat argumentus atsakovai teikė ir teismui nagrinėjant bendrovės tyčinio bankroto klausimą. Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 25 d. nutartyje konstatavo, kad 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „STAK“ yra įsiteisėjusi 2017 m. gruodžio 5 d., kreditorių reikalavimai, tarp jų ir kreditorės UAB (duomenys neskelbtini) 157 828,57 Eur dydžio reikalavimas, yra patvirtinti įsiteisėjusia 2018 m. vasario 15 d. nutartimi. Tokiu būdu bankroto bylos iškėlimo UAB „STAK“ ir kreditorių reikalavimų šioje bankroto byloje tvirtinimo klausimai jau yra išspręsti įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Remiantis CPK 279 straipsnio 4 dalimi, įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytos aplinkybės negali būti kvestionuojamos. Dėl apelianto M. Z. atskirajame skunde išdėstytų argumentų, kuriais iš esmės buvo ginčijamas kreditorės UAB (duomenys neskelbtini) pareikštas reikalavimas bendrovės bankroto byloje, apeliacinis teismas 2019 m. spalio 15 d. nutartyje nepasisakė, nurodęs, kad tai nėra ginčo klausimo (dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu) nagrinėjimo dalykas. Prašymas skirti byloje apskaitos audito ekspertizę tam, kad būtų nustatyta, ar UAB (duomenys neskelbtini) amortizavo savo veikloje naudotą bendrovės pagamintą įrangą ir kokia apimtimi, taip pat nesusijęs su nagrinėjamu ginčo klausimu, nes šios aplinkybės neturi reikšmės sprendžiant, ar yra pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

Nagrinėjamu atveju teismas taip pat neanalizavo UAB (duomenys neskelbtini) patvirtinti finansinio reikalavimo teisėtumo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovų argumentai, kad bankroto byloje jie nubuvo proceso šalimi ir negalėjo ginčyti UAB (duomenys neskelbtini) finansinio reikalavimo teisėtumo yra nepagrįsti, nes, kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas, M. Z., kaip bendrovės akcininkas, galėjo pateikti teismui prašymą dėl jo įtraukimo į bankroto bylą, o tokį prašymą, kaip buvęs bendrovės vadovas, galėjo teikti ir S. Z.. Sekant apeliacinio teismo praktika, Įmonių bankroto įstatymas neįtvirtino subjektų, turinčių teisę kreiptis į teismą dėl kreditoriaus patvirtinto finansinio reikalavimo patikslinimo (sumažinimo, išbraukimo), sąrašo. Esant duomenų apie tai, kad įmonės kreditorius nebeturi dalies ar viso teismo nutartimi patvirtinto finansinio reikalavimo į bankrutuojančią (bankrutavusią) įmonę, teismas turi tokią informaciją vertinti ir spręsti kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo (ar išbraukimo iš kreditorių sąrašo) klausimą, nepriklausomai nuo to, koks subjektas tokią informaciją pateikė (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1044-407/2018).

Ieškovė taip pat prašo teismo priteisti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl ieškovei iš atsakovų priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. gruodžio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį šalims bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Ieškovė CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl, atsižvelgiant į patenkintą ieškinio reikalavimų dalį atsakovų atžvilgiu, valstybei iš atsakovo S. Z. priteistinas 2 551 Eur (560 + 1 991 = 2 551) žyminis mokestis ir iš atsakovo M. Z. 560 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 270 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „STAK“, atstovaujamai nemokumo adninistratorės uždarosios akcinės bendrovės „Projektų investicijos“, juridinio asmens kodas 302756693, solidariai iš atsakovų S. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 59 700 Eur (penkiasdešimt devynis tūkstančius septynis šimtus eurų) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (59 700 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. sausio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio reikalavimo dalį atsakovo M. Z. atžvilgiu atmesti.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „STAK“, atstovaujamai nemokumo adninistratorės uždarosios akcinės bendrovės „Projektų investicijos“, juridinio asmens kodas 302756693, iš atsakovo S. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 135 534,93 Eur (vieną šimtą trisdešimt penkis tūkstančius penkis šimtus trisdešimt keturis eurus 93 ct) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (135 534,93 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. sausio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo S. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 551 Eur ir iš atsakovo M. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 560 Eur žyminio mokesčio valstybei, sumokant šias sumas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.