Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alfredo Vilbiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo O. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinus iš dalies sudedant su Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausme, O. J. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 9 mėnesiams, įpareigojant O. J. būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Tuo pačiu nuosprendžiu O. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, nes padaryta turtinė žala atlyginta.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

O. J. nuteistas už tai, kad jis 2015-07-11 apie 05.00 val., (duomenys neskelbtini), kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, suduodamas tris smūgius rankos kumščiu nukentėjusiajam D. P. į galvos sritį, D. P. užkliuvus ir pargriuvus, spirdamas kojos keliu vieną kartą į pilvą, tampydamas nukentėjusįjį už rūbų, bei parversdamas jį ant žemės, tupinčiam ant žemės nukentėjusiajam spirdamas kojos pėda keturis smūgius į galvą, kurią nukentėjusysis buvo užsidengęs rankomis, po to D. P. atsistojus, suduodamas du smūgius rankos kumščiu nukentėjusiajam į nugarą ir galvos sritį, bei spirdamas vieną smūgį kojos keliu į krūtinės sritį, tai yra suduodamas rankomis ir kojomis tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, tačiau ne mažiau vieno smūgio į dešinę plaštaką, tuo padarydamas D. P. dešinės plaštakos penkto delnakaulio kaklelio lūžį, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl dešinės plaštakos penkto delnakaulio kaklelio lūžio nukentėjusiojo D. P. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Apeliaciniu skundu nuteistasis O. J. prašo iš naujo išnagrinėti įvykį ir nuosprendį pakeisti, nes apylinkės teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai. Nurodo, kad teisme nukentėjusysis parodė, jog jis savo tyčiniais veiksmais pirmas išprovokavo muštynes, kad kvietė jį (apeliantą) į lauką „pasikalbėti vyriškai“. Byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad D. P. visą laikė pirmas puolė ant jo, o jis, bijodamas nukentėjusiojo, gindamasis kelis kartus jam smogė. Muštynes mačiusi liudytoja G. S. taip pat parodė, kad nukentėjusysis provokavo muštynes, pirmas smogė jam (apeliantui) per pakaušį bei į veido sritį. Teigia, kad tokiais savo tyčiniais veiksmais nukentėjusysis D. P. išprovokavo muštynes, o jis tik gynėsi nuo nukentėjusiojo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl nuteistojo O. J. kaltės padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė išvadas dėl O. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Nuteistasis O. J. pripažįsta sudavęs smūgius nukentėjusiajam D. P., tačiau teigia taip pasielgęs gindamasis nuo nukentėjusiojo puolimo ir suduodamų smūgių.

BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis, ar valdžios institucijas, tačiau pažymėtina, kad tokia teisė (į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus) nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima, t. y. reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Pagal susiformavusią teismų praktiką pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-273/2012, 2K-7-313/2012, 2K-271/2014).

Nuteistasis O. J. parodė, kad įvykio dieną jis šventė bendradarbės gimtadienį kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ ir šventės metu šokdino merginas, tarp jų ir nukentėjusiojo merginą, o tai nukentėjusiajam nepatiko ir nukentėjusysis pradėjo jį keikti bei pasikvietė į lauką „vyriškai pasikalbėti“. Nuteistasis nurodė nukentėjusiojo kvietimą išeiti į lauką „vyriškai pasikalbėti“ supratęs, kaip kvietimą pasimušti. O. J. taip pat parodė, kad lauke nukentėjusysis pirmas jį pastūmė, o jis pastarąjį atstūmė, tarp jų įvyko konfliktas, vienas kitą keikė necenzūriniais žodžiais, kad nukentėjusysis smogė į veidą, bet pataikė į ranką, kad nukentėjusysis užkliuvęs už jo kojos pargriuvo ant žemės. Nuteistasis pripažino, kad jis nukentėjusiajam spyrė, kai pastarasis klūpėjo, taip pat smūgiavo, kai nukentėjusysis gulėjo ant žemės, bei nurodė, kad konflikto metu lauke buvusioms dviem merginoms nepavyko jų išskirti, nes nukentėjusysis nuolat puldinėjo, kad viskas baigėsi po to, kai atėjo apsaugos darbuotojas. Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes nuteistasis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (107–108, 112–113 b. l.). Nukentėjusysis teisme parodė, kad jis pasikvietė nuteistąjį į lauką pasiaiškinti, žinojo, jog bus muštynės, bei pripažino, jog jis pirmas lauke puolė O. J., kad konflikto metu vienas kitą puolė – nuteistasis jį provokavo žodžiais, o jis puolė nuteistąjį, kad nebekontroliavo savęs dėl pavartoto alkoholio, kad juos besimušančius išskyrė apsauga. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad jam ranka lūžo, kai jis rankomis dengėsi veidą nuo nuteistojo smūgių, nes tada pajuto didelį skausmą. Iš esmės tokias pat įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (18, 23–26, 27–28 b. l.). Tokią pačią konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo priežastį įvardino ir įvykyje dalyvavusios liudytojos J. B.-Š., G. S. ir B. D.. Liudytojos G. S. ir B. D. taip pat parodė, kad nuteistajam ir nukentėjusiajam išėjus į lauką aiškintis jiedu susistumdė, nukentėjusysis buvo nukritęs ant žemės, kad jos bandė išskirti tarpusavyje besimušančius nuteistąjį O. J. ir nukentėjusįjį D. P. (38–39, 42–43, 157–158 b. l.). Iš teisme perskaitytų liudytojos G. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad ji nurodė mačiusi kaip nuteistasis ir nukentėjusysis vienas kitam sudavė smūgius, bet ji neprisimena, kur ir kiek jie vienas kitam sudavė (38–39 b. l. ). Faktą, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko abipusės muštynės patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, kurio apžiūra buvo atlikta ikiteisminio tyrimo metu (23–26, 33-35, 68–70 b. l.) bei jis buvo ištirtas teisme (158 b. l.). Šiame vaizdo įraše užfiksuota, kaip iš patalpos išbėga du jaunuoliai, kurie pradeda muštis – nukentėjusysis, vilkintis šviesias marškiniais ir juodomis kelnėmis, spiria nuteistajam O. J., vilkinčiam šviesiais drabužiais, po to jie susikabina už rūbų, stumdosi, nukentėjusysis suduoda vieną kartą nuteistajam į galvos sritį, bando spirti, bet nepataiko ir neišlaikęs pusiausvyros nukrenta ant žemės, pribėgęs O. J. suduoda vieną smūgį į galvos sritį, po to nukentėjusysis vėl bando spirti nuteistajam, bet vėl nepataiko (veiksmas vyksta prie raudonos spalvos automobilio ir šio automobilio signalizacija suveikia), juos bando išskirti paskui į lauką juos išėjusios dvi merginos – viena mergina nuveda O. J. prie durų, kai prie jo prisiartina nukentėjusysis ir vėl prasideda muštynės – nukentėjusysis suduoda vieną smūgį kumščiu į galvos sritį O. J., jiedu vėl susikimba už rūbų, O. J. suduoda nukentėjusiajam du smūgius rankos kumščiu į galvos sritį, nukentėjusysis pargriuvo ir O. J. jam spyrė vieną kartą kojos keliu į pilvą, tampo rankomis už rūbų, po to O. J. patempė nukentėjusįjį už rūbų ir parvertė ant žemės bei spiria į galvą, po to merginos vėl juos išskiria – nustumia O. J. link durų, nukentėjusysis vėl priėjo prie nuteistojo ir jiedu vėl susikibo už rūbų, nukentėjusysis sudavė kelis kartus nuteistajam, o O. J. sudavė smūgius nukentėjusiajam į nugarą ir galvos sritį, spyrė koja į krūtinės sritį, po to O. J. įsikibęs nukentėjusiajam už rūbų, jį tampo, po to muštynės baigėsi, nes merginos nuvedė O. J. visai šoną, bet nukentėjusysis nuėjo iš paskos (23-26 b. l.). Teisėjų kolegija, ruošdamasi bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka, peržiūrėjusi vaizdo įrašą, pažymi, kad vaizdo įrašo apžiūros protokoluose teisingai nurodytos įvykio aplinkybės užfiksuotos vaizdo įraše, todėl nėra pagrindo netikėti vaizdo įraše užfiksuotomis įvykio aplinkybėmis. Įvertinus nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, daroma išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvykusios muštynės buvo abipusės, kad nuteistasis, pakviestas išeiti laukan ir eidamas į lauką, suprato, kad dėl kilusio žodinio konflikto lauke dalyvaus muštynėse su nukentėjusiuoju, jis nesiekė ir nesiėmė jokių priemonių išvengti muštynių, bet priešingai, pats sudavė tyčinius smūgius nukentėjusiajam, kai nukentėjusysis buvo suklupęs ar pargriuvęs ant žemės, t. y. kai nebuvo jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Be to, pagal teismų praktiką muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais, kad muštynėse nėra besiginančiųjų, todėl teisė į būtinąją gintį nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-537/2006, Nr. 2K-394/2007, Nr. 2K-638/2007). Teisus apeliantas, kad muštynes pradėjo nukentėjusysis, kuris pirmas puldavo ant nuteistojo, liudytojoms G. S. ir B. D. net tris kartus nutraukus nuteistojo ir nukentėjusiojo muštynes, ir tokią aplinkybę pripažino ir pats nukentėjusysis, tačiau tokie nukentėjusiojo veiksmai pagrįstai pripažinti provokuojančiu nukentėjusiojo elgesiu, kurių nepakanka tam, kad konstatuoti O. J. veikus esant būtinosios ginties sąlygoms. Dėl to teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog nuteistojo O. J. veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis kėlė abejonę, ar visi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai buvo padaryti įvykio metu, nes nukentėjusiojo ranka buvo lūžusi anksčiau. Nukentėjusysis parodė, kad iš tikrųjų ranka jam buvo lūžusi, tačiau nukentėjusysis D. P. nurodė, kad didelį skausmą rankoje jis pajuto tuomet, kai rankomis dengėsi veidą nuo nuteistojo smūgių, kad iš karto po įvykio ligoninėje jam buvo nustatytas dešinio delno seno lūžio atsinaujinimas. Specialisto išvada Nr. G 1200/15(04) patvirtina, kad nukentėjusiajam D. P. padarytas dešinės plaštakos penkto delnakaulio kaklelio lūžis, kuris galėjo būti padarytas kietu buku daiktu arba paviršiumi kontaktuojant su dešine plaštaka užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku vienu trauminiu poveikiu (48 b. l.). Byloje esantis vaizdo įrašas taip pat patvirtina nukentėjusiojo parodymus, jog jis rankomis dengėsi galvą nuo apelianto spyrių į galvą. Liudytoja J. B.-Š. teisme nurodė, kad po įvykio nukentėjusysis jai sakė, jog jam skauda ranką. Taigi, visuma paminėtų įrodymų patvirtina, kad dešinės plaštakos penkto delnakaulio kaklelio lūžis nukentėjusiajam buvo padarytas byloje tiriamo įvykio metu ir šį lūžį padarė nuteistasis savo tyčiniais veiksmais.

Įvertinus tai, kad nuteistasis smūgius nukentėjusiajam sudavė tyčia, o ne esant būtinosios ginties sąlygoms, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl dešinės plaštakos penkto delnakaulio kaklelio lūžio nukentėjusiajam buvo padarytas įvykio metu ir kad šį sužalojimą nukentėjusiajam padarė nuteistasis, daroma išvada, kad nuteistasis O. J. pagrįstai pripažintas kaltu tyčia nesunkiai sužalojęs nukentėjusįjį ir jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Dėl to naikinti skundžiamą nuosprendį ir nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 28 straipsnyje numatytu pagrindu (veikus esant būtinosios ginties sąlygoms) ar išteisinti, kaip to prašo apeliantas, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas O. J. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką bei apeliantui subendrindamas bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo, bausmių subendrinimo nuostatas ar BK 75 straipsnio nuostatas. Pastebėtina, kad pats apeliantas neskundžia jam paskirtos bausmės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo O. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. nuosprendžio.