Kauno apygardos teismo nutartis

2014-02-06 · Civilinė byla Nr. 2A-170-480/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-06
Bylos Nr.
2A-170-480/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aušra Baubienė (pirm.), Nijolia Indreikienė, Albina Rimdeikaitė (pran.)
Ieškovas
A. B.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Marių aidas“
Kategorijos
  • 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-170-480/2014Teisminio proceso numeris nesuteiktasProcesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1;121.18;121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 6 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-492-191/2013 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Marių aidas“ dėl pastato ir jo priklausinių naudojimosi tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė nustatyti pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką, pagal paties ieškovo parengtą pasiūlymą, paskiriant ieškovui naudotis rūsyje esančiomis patalpomis - R-8/17,86 kv.m., R-9/4,03 kv.m., R-10/85,91 kv.m., R-11/7,09 kv.m., pastato pirmajame aukšte esančiomis patalpomis – 1-2/3,47 kv.m., 1-3/2,78 kv.m., 1-4/6,50 kv.m., 1-5/2,53 kv.m., 1-6/2,26 kv.m., dalimi patalpos 1-1/99,99 kv.m., pastato pastogėje esančiomis patalpomis - 1-11/6,76 kv.m., 1-12/10,86 kv.m., 1-13/69,32 kv.m., atsakovui paskiriant naudotis rūsyje esančiomis patalpomis - R-1/11,61 kv.m., R-2/15,28 kv.m., R-3/41,61 kv.m., R-4/4,42 kv.m., R-5/8,45 kv.m., R-6/4,86 kv.m., R-7/4,96 kv.m., R-13/8,10 kv.m., R-14/15,45 kv.m., R-16/0,87 kv.m., R-17/2,37 kv.m., pastato pirmajame aukšte esančiomis patalpomis - 1-7/6,31 kv.m., 1-8/5,72 kv.m., 1-9/8,21 kv.m., patalpa, pažymėta indeksu 1-10/3,78 kv.m., dalimi patalpos 1-1/93,51 kv.m., pastato pastogėje esančiomis patalpomis - dalimi patalpos 1-14/124,56 kv.m. Taip pat ieškovas prašė nustatyti, kad šalys bendrai lygiomis dalimis naudojasi inžinieriniais kiemo įrenginiais (arteziniu šuliniu k1, drenažiniais šuliniais k2, k3, k5, kanalizacijos šuliniais k4, k6, asfaltuota aikštele b2; betoninėmis trinkelėmis išgrįstu 90 kv.m. šaligatviu b3; atramine sienute b1, esančiais (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pagal 1999 m. liepos 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas ir atsakovė lygiomis dalimis po ½ dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise nupirko pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Po pastato įsigijimo šalims turint tikslą vėliau pastatą vertingai parduoti, atsakovė pagal bendraturčių susitarimą gavo iš AB „Lietuvos taupomasis bankas“ 37 500 JAV dolerių kreditą, kurio grąžinimo užtikrinimui buvo įkeista bankui ne tik atsakovės pastato dalis, bet ir ieškovo. Tačiau atsakovas nesilaikė susitarimo, gautą kreditą panaudojo kitiems įsiskolinimams dengti, pastato būklės pagal susitarimą negerino, priešingai jo būklę tik blogino išardydamas įrengtą pastogę, medžiagas panaudojo pirmojo aukšto rekonstrukcijai, vietoje parduotuvės įrengiant viešo maitinimo įstaigą. Ieškovas nurodo, kad atsakovė šiuo metu faktiškai naudojasi visu pastatu, todėl ieškovas, kaip bendraturtis, prašo nustatyti naudojimosi pastatu tvarką pagal jo asmeniškai parengtą pasiūlymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal 1999 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas ir atsakovė lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį, nupirko iš pardavėjo M. J. firmos „Doleritas“ pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Po šios sutarties sudarymo pastato bendraturčiai 1999 m. rugpjūčio 19 d. sudarė susitarimą, kurio tikslas sukurti galimybę pelningai (už kainą ne mažesnę kaip 150000 JAV dolerių) parduoti pastatą ir taip kompensuoti į įmonės „Doleritas“ veiklą investuotus pinigus. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, jog 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimas yra negaliojantis dėl jo nevykdymo. Nurodė, kad jeigu viena iš susitarimo šalių jo nevykdo ar netinkamai vykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas, kita šalis gali jį nutraukti (CK 6.217 str.). Sutarties nutraukimo tvarka numatyta CK 6.218 straipsnyje. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų pasinaudojęs 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimo nutraukimo teise. Be to, teismas nurodė, kad kitoje tarp šalių nagrinėtoje civilinėje byloje dėl 1999 m. liepos 16 d. pirkimo pardavimo sutarties pakeitimo yra nustatytos aplinkybės, turinčios prejudicinę galią šioje byloje (CPK 182 str. 2 p.), jog 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimas yra galiojantis, šalys jį vykdė (Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis Nr. 2A-1033-260/2012). Nors šio susitarimo esminis tikslas skurti galimybę bendraturčiams pelningai parduoti pastatą, tačiau iš jo turinio visumos analizės teismas sprendė, jog šalys šiuo susitarimu taip pat susitarė ir dėl pastato naudojimo tvarkos, pagal kurią iki pastato pardavimo ar naujo susitarimo tarp šalių sudarymo visu pastatu naudojasi atsakovė. Todėl, ieškovui šioje byloje nereiškiant reikalavimo dėl bendraturčių susitarimo dėl pastato naudojimosi tvarkos pakeitimo ar panaikinimo, teismo vertinimu, vadovaujantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, 4.81 straipsnio 1 dalimi, nėra teisinio pagrindo nustatyti kitokią naudojimosi pastatu tvarką, nei numatyta šalių susitarime. Taip pat teismas pažymėjo, kad paties ieškovo parengtas pasiūlymas dėl naudojimosi pastatu tvarkos turi esminių trūkumų, dėl kurių ieškinys negalėtų būti tenkinamas net ir tuo atveju, jei tarp šalių nebūtų galiojančio 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai pripažino, kad 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimas yra galiojantis. Minėtas susitarimas yra aiškiai tikslinis, t. y. paruošti pardavimui pastatą, didinti pastato patrauklumą pirkėjui ir jo rinkos vertę. Susitarime numatyta ir pastato pardavimo kaina. Tačiau toks susitarimas liko formaliu, nes atsakovė veikė priešingai deklaruotam susitarimo tekstui. Atsakovė išgriovė pastato palėpę, sumažino pastato vertę. Teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, kad atsakovė būtų bandžiusi pastatą parduoti. Tai rodo, kad susitarimas nebuvo vykdomas nuo pat jo pasirašymo. Bendrasavininkė UAB „Marių aidas“ šiuo susitarimu pasinaudojo tik toje dalyje, kad išgauti iš apelianto sutikimą savo pastato dalį įkeisti bankui ir atsakovei gauti kreditą. Dėl pagrindinio susitarime numatyto tikslo su atsakove bendrauti buvo neįmanoma, nes ji ignoravo ne tik šį susitarimą, bet ir 1999 m. liepos 16 d. pastato pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl to UAB „Marių aidas“ vienintelis akcininkas R. A. P. ir jo sūnus A. P. pareiškė teisme ieškinį, kuriuo buvo prašoma apelianto įsigytą ½ pastato dalį pripažinti R. A. P. ir A. P. nuosavybe. Šių asmenų teigimu, apeliantas ½ ginčo pastato dalies iš viso neįgijo. Teismas, į nurodytas aplinkybes neatsižvelgė, ir nepagrįstai pripažino, kad minėtoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje.

2. Teismas nepagrįstai pritarė atsakovės nurodytiems motyvams, kad apelianto siūlymas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo turi trūkumų. Teismas išėjo iš ieškinio ribų, nurodydamas galimus ar numatomus projektavimo ir statybos darbus nustatant kiekvienam bendrasavininkui naudojimosi tvarką, nors ieškinyje apie jokius numatomus projektavimo ir statybinius darbus nebuvo užsimenama. Pagal apelianto siūlymą kiekvienam bendrasavininkui atitenka patalpos, kurios jau dabar yra izoliuotos viena nuo kitos. Dėl patalpų, kurios yra bendros, apeliantas nekelia klausimo, kokiu būdu jomis bus naudojamasi. Be to, atsakovė nepasiūlė jokio naudojimosi pastatu tvarkos varianto, nors savo poziciją privalėjo išdėstyti atsiliepime į ieškinį. Nesant jokių numatomų esminių pakeitimų, nebūtinas ir statybos priežiūros institucijų dalyvavimas šiame procese.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

1. Atsakovė nesutinka su apelianto motyvu, kad teismas nepagrįstai laikė galiojančiu šalių 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jeigu viena iš susitarimo šalių jo nevykdo ar netinkamai vykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas, kita šalis gali jį nutraukti (CK 6.217 str.). Sutarties nutraukimo tvarka numatyta CK 6.218 straipsnyje. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų pasinaudojęs 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimo nutraukimo teise. Be to, teismas pagrįstai nevertino ieškovo argumentų ar 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimą šalys tinkamai vykdo ar nėra pagrindo jį pakeisti ar panaikinti, nes ieškovas byloje nereiškė reikalavimų dėl šio susitarimo pakeitimo ar panaikinimo, o teismas negalėjo išeiti už pareikšto ieškinio ribų (CPK 13 str.).

2. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad kitoje tarp šalių nagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės dėl 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimo galiojimo neturi šalims prejudicinės galios (CPK 182 str. 2 p.). Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 30 d. nutarties Nr. 2A-1033-260/2012 motyvuose nurodė, kad laikantis 1999 m rugpjūčio 19 d. Susitarime įtvirtintų nuostatų, 1999 m. spalio 11 d. ieškovai su M. J. firma „Doleritas‘ ir kreditoriumi AB „Lietuvos taupomasis bankas" sudarė skolos perkėlimo sutartis. Pagal jas visą pastato pirkimo–pardavimo sutartyje numatytą 187956,26 Lt skolą bankui iki 2006 m. vasario 10 d. sumokėjo ieškovai. Tai patvirtina byloje pateikta pažyma. Ieškovai nurodo, kad šią paskolą bankui grąžino jie, nes bankas nesutiko skolos perkėlimo sutarties sudaryti su UAB „Marių aidas“, kurios vienintelis akcininkas buvo ieškovas R. A. P.. Dėl to, kad už M. J. firmą „Doleritas" skolą bankui grąžino ieškovai, ginčo nėra, apeliantas šią aplinkybę pripažįsta. Taigi, ankstesnėje tarp šalių nagrinėtoje byloje teismas, remdamasis paties apelianto pripažinimu, konstatavo, kad susitarimas yra galiojantis ir vykdomas, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai šį faktą pripažino šalims turinčiu prejudicinę galią.

Žemesnės instancijos teismas

3. Apeliantas neginčija, kad 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarime, be kita ko, yra susitarta ir dėl naudojimosi pastatu tvarkos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantui šioje byloje nereiškiant reikalavimo dėl bendraturčių susitarimo dėl pastato naudojimosi tvarkos pakeitimo ar panaikinimo, teismas, vadovaudamasis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi ir CK 4.81 straipsnio 1 dalimi, neturi teisinio pagrindo nustatyti kitokią naudojimosi pastatu tvarką, nei numatyta šalių susitarime.

Šalies argumentai

4. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad įgyvendinant jo paties parengtą naudojimosi pastatu tvarkos projektą, nereikėtų atlikti statybos darbų, nes, apelianto teigimu, gal šalys patalpų 1-1 ir 1-14, kurios yra bendros, jokia net simboline pertvara nedalins. Kaip matyti iš apelianto pateikto pastato naudojimosi tvarkos nustatymo pasiūlymo, nustatydamas bendraturčiams tenkančias naudotis realiąsias dalis, apeliantas įtraukė ir patalpas 1-1 ir 1-14. Pagal pateiktą pasiūlymą apeliantas turėtų naudotis patalpos 1-1, kurios bendras plotas 193,50 kv. m., dalimi (99,99 kv.m.) ir 1-14 patalpos, kurios bendras plotas 158,77 kv. m., dalimi (34,21 kv.m.), o atsakovė turėtų naudotis patalpos 1-1 dalimi (93,51 kv.m.) ir 1-14 patalpos dalimi (124,56 kv.m.). Taigi, jeigu pagal pateiktą pasiūlymą 1-1 ir 1-14 patalpos lieka naudotis bendrai (tokių patalpų plotas 352,27 kv.m.), tai į jų plotus negali būti atsižvelgiama nustatant ar bendraturčiams paskirtų naudotis atskirų izoliuotų patalpų plotas artimas jų turimoms idealiosioms dalims bendrojoje nuosavybėje (CK 4.81 str. 1 d.), nes patalpų, kurios lieka naudotis bendrai, plotais bendraturčiai naudojasi visa apimtimi, o ne dalimis. Be to, atmetus patalpų, kurios pagal apelianto pateiktą pasiūlymą tariamai lieka naudotis bendrai (tokių patalpų plotas net 352,27 kv.m.), plotus, apeliantui tenkančių naudotis atskirų izoliuotų patalpų plotas 219,37 kv.m., o atsakovei - 154,84 kv.m., taigi, apeliantui tenkanti naudotis atskirų izoliuotų patalpų dalis yra žymiai, t.y. beveik 60 kv.m., didesnė nei atsakovei tenkanti dalis, nors jiems priklauso po ½ idealiąją dalį pastato. Kita vertus, iš pasiūlyme nurodytų šalims atskirai tenkančių naudotis patalpų plotų matyti, kad apeliantas į juos įtraukė ir 1-1 bei 1-14 patalpų plotus. Tačiau pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostatas, bendraturčiai gali naudotis atskirai tik izoliuotomis patalpomis. Todėl norint įgyvendinti apelianto pateiktą naudojimosi pastatu tvarkos pasiūlymą, tektų daryti pastato pakeitimus, t. y. patalpose 1-1 ir 1-14 įrengti sienas, kad šių patalpų dalys taptų atskiromis izoliuotomis patalpomis, kuriomis šalys pagal pateiktą pasiūlymą galėtų naudotis atskirai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokiems pastato pakeitimams atlikti reikalingi statybos darbai. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas turėtų reikiamą kvalifikaciją rengti pastato pakeitimų projektus, todėl jo paties parengtas pastato naudojimosi tvarkos pasiūlymas negali būti vertinamas kaip teisės aktų nustatyta tvarka parengtas projektinis pasiūlymas, o teismas jo vertinti negali.

5. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas, pripažinęs, jog apelianto pateiktas pastato naudojimosi tvarkos nustatymo pasiūlymas turėjo būti suderintas su statybos priežiūrą atliekančiomis institucijomis, turėjo jas įtraukti į bylos nagrinėjimą. Į bylos nagrinėjimą turi būti įtraukti tik asmenys, kurių teisėms ar pareigoms priimtas sprendimas gali turėti įtakos. Šiuo atveju jokių teisių ar pareigų statybos priežiūrą vykdančioms institucijoms teismo sprendimas dėl naudojimosi pastatu tvarkos nustatymo neturės, todėl teisinio pagrindo jas įtraukti į bylą nėra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Kauno apygardos teisme 2014 m. sausio 13 d. gautas atsakovės UAB „Marių aidas“ prašymas dėl naujo įrodymo priėmimo ir šis įrodymas: ieškovo 2013 m. gruodžio 16 d. pranešimas apie 1999-08-19 susitarimo nutraukimą. Teisėjų kolegija šiuos dokumentus prideda prie bylos ir vertina juos visų byloje esančių aplinkybių kontekste (CPK 3 str. 6 d., 178 str., 314 str.).

Byloje nustatyta, kad 1999 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas ir atsakovė lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį, nupirko iš pardavėjo M. J. firmos „Doleritas“ pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Po šios sutarties sudarymo pastato bendraturčiai 1999 m. rugpjūčio 19 d. sudarė susitarimą. Nors šio susitarimo tikslas sukurti galimybę pelningai (už kainą ne mažesnę kaip 150000 JAV dolerių) parduoti pastatą ir taip kompensuoti į įmonės „Doleritas“ veiklą investuotus pinigus, tačiau iš jo turinio visumos analizės pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šalys šiuo susitarimu taip pat susitarė ir dėl pastato naudojimosi tvarkos, pagal kurią iki pastato pardavimo ar naujo susitarimo tarp šalių sudarymo visu pastatu naudojasi atsakovė.

Byloje kilo ginčas dėl naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo, esant 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimui.

Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai pripažino, jog 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimas yra galiojantis. Šio susitarimo turinio sisteminė analizė rodo, kad juo šalys siekė ne tik sukurti galimybę pelningai (už kainą ne mažesnę kaip 150000 JAV dolerių) parduoti pastatą ir taip kompensuoti į įmonės „Doleritas“ veiklą investuotus pinigus (Susitarimo įžanginė dalis, 1.3, 3 p.), bet išsprendė ir naudojimosi pastatu tvarkos klausimus, t. y. ieškovas suteikė atsakovei teisę naudotis ir valdyti visą pastatą, jį išlaikyti ir prižiūrėti (Susitarimo 1.3, 2.1, 2.2, 2.3 p.). Susitarimo 4 punktu šalys sutarė, kad susitarimas sudaromas vienerių metų laikotarpiui arba iki pastato pardavimo; per vienerius metus nepavykus parduoti pastato už kainą ne mažesnę kaip 150000 JAV dolerių (neskaitant su pardavimo įforminimu susijusių išlaidų), susitarimas lieka galioti iki naujo susitarimo sudarymo, kuriame negali būti pakeistos šio susitarimo punktuose 1.1, 1.2, 1.3 ir 2.1 nurodytos sąlygos. Byloje nėra duomenų, kad minėtas susitarimas įstatymo nustatyta tvarka būtų nutrauktas, pakeistas arba panaikintas, todėl yra galiojantis (CPK 177-178 str., 185 str., CK 6.217 str., 6.223 str., 6.224 str.). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo pateikdamas atsakovei pranešimą apie 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimo nutraukimą, tuo pats apeliantas pripažįsta šio susitarimo galiojimo faktą (CPK 187 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ieškovo argumentų dėl 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimo tinkamo vykdymo, nes, kaip teisingai nurodo atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju ieškovas byloje nereiškė reikalavimų dėl šio susitarimo pakeitimo ar panaikinimo, o teismas negalėjo išeiti už pareikšto ieškinio ribų (CPK 13 str.), todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip neįtakojantys skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kitoje išnagrinėtoje byloje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatytos aplinkybės dėl 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimo galiojimo turi prejudicinę galią (Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartyje Nr. 2A-1033-260/2012 , t. 2, b. l. 22-25). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą nereikia įrodinėti aplinkybių, faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog pirmesnėje civilinėje ar administracinėje byloje nustatytos aplinkybės prejudiciniais faktais pripažintinos tada, kai jos toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2007, 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; kt.). Teisėjų kolegija, išanalizavusi apelianto poziciją, išdėstytą apeliaciniame skunde, taip pat civilinėje byloje Nr. 2A-1033-260/2012, kurioje priimtu įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nustatytas ir įvertintas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nustatytinų aplinkybių prejudicialumo. Teisėjų kolegija pastebi, jog tiek nagrinėjamoje byloje, tiek kitoje byloje, kurioje nustatytomis aplinkybėmis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, įrodinėtinos aplinkybės dėl 1999 m. rugpjūčio 19 d. susitarimo galiojimo iš esmės sutampa.

Civilinių teisinių santykių stabilumo principas reikalauja, kad bendraturčių susitarimu nustatyta tvarka būtų keičiama tik išskirtiniais atvejais. Tai reiškia, kad bendraturčių susitarimu nustatyta tvarka gali būti keičiama ne bet kada ir bet kokiu būdu, o tik atsiradus naujiems juridiniams faktams ir to prašančiam bendraturčiui pateikus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, atitinkantį racionalumo ir patogumo kriterijus ir turintį minimalią įtaką nusistovėjusiai naudojimosi bendru daiktu tvarkai.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės tiek atsiliepime į ieškinį, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktais argumentais, jog kol yra galiojantis 1999 m. rugpjūčio 19 d. bendraturčių susitarimas, būtina juo vadovautis, bei pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovui šioje byloje nereiškiant reikalavimo dėl bendraturčių Susitarimo pakeitimo ar panaikinimo, teismas, vadovaudamasis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi ir CK 4.81 straipsnio 1 dalimi, neturi teisinio pagrindo nustatyti kitokią naudojimosi pastatu tvarką, nei nustatyta šalių susitarime. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas patikslintą ieškovo ieškinį, skundžiamame sprendime tik pažymėjo paties ieškovo parengto projekto trūkumus, o ne išėjo už ieškinio ribų, nurodydamas galimus ar numatomus projektavimo ir statybos darbus nustatant kiekvienam bendrasavininkui naudojimosi tvarką, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Vertinant visų bylos aplinkybių kontekste, apelianto argumentai dėl jo paties rengto projekto tinkamumo naudojimosi tvarkai nustatyti, nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą pripažinti neteisėtu.

Kiti apelianto nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Teisėjų kolegija, pripažinusi apeliacinio skundo argumentus nepagrįstais, sprendžia, jog skundo motyvais naikinti ar keisti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo, todėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apelianto apeliacinį skundą, iš jo atsakovei, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas), -1000 Lt ( t. 2, b. l. 48-51), kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Marių aidas“, juridinio asmens kodas 3459593, 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) advokato teisinės pagalbos išlaidų.

Teisėjos Aušra BaubienėNijolia IndreikienėAlbina Rimdeikaitė