Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo VšĮ „Užstatas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo VšĮ „Užstatas“ skundą dėl nutarimų panaikinimo, suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Vilniaus apygardos prokuratūra.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas prašė panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimą palikti galioti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2015 m. liepos 21 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones kaip nepagrįstus ir neteisėtus. Anot pareiškėjo, Vilniaus apygardos prokuroras, nagrinėdamas pareiškėjo 2015 m. balandžio 23 d. prašymą (skundą) ir priimdamas skundžiamą 2015 m. liepos 21 d. nutarimą, iš esmės neatliko jokio tyrimo, o apsiribojo tik institucijų ir valstybės tarnautojų, kurių veiksmai skundžiami, atsakymais ir paaiškinimais. Pareiškėjo teigimu, prokuroras visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo teiginius patvirtinančius duomenis, skundžiamame nutarime be prielaidų ir spėlionių nepateikta jokių teisinių argumentų dėl prašyme nurodytų pažeidimų, o pats nutarimas ir jame daromos išvados neatitinka ir prieštarauja tiek teisės aktams, tiek suformuotoms teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėms. Pareiškėjas pažymėjo, kad prašymo nagrinėjimo metu nebuvo domėtasi ir atsižvelgta į kompetentingos ekspertinės institucijos – Aplinkos apsaugos agentūros – išvadas ir pastabas, todėl 2015 m. liepos 21 d. nutarimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, nes prokuroras pažeidė pareigą detaliai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes. Anot pareiškėjo, jo 2015 m. rugpjūčio 19 d. skundą dėl nurodyto 2015 m. liepos 21 d. nutarimo nagrinėjusi Generalinės prokuratūros prokurorė dėl Vilniaus apygardos prokuroro nurodytų padarytų procesinių pažeidimų iš viso nepasisakė ir padarė neteisingą bei nemotyvuotą, prieštaraujančią faktiniams duomenims, išvadą, kad 2015 m. liepos 21 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiami nutarimai, pareiškėjo nuomone, yra neteisėti ir prieštaraujantys Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą turi būti motyvuotas. Anot pareiškėjo, skundžiamuose nutarimuose prokurorai neištyrė visų svarbių aplinkybių ir įrodymų, nes tokiu atveju prokurorai būtų nustatę VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ kompetentingoms institucijoms pateiktuose dokumentuose esančius teisės aktų pažeidimus: 1) dėl švietimo programos finansavimo; 2) dėl švietimo programos netęstinių priemonių; 3) dėl mažesnių nei 300 kv. m prekybos vietų pardavėjų aprūpinimo taromatais ir jų įtraukimo į sistemą; 4) dėl nenustatytų finansinių srautų tais atvejais, kai užstatas negrąžinamas.

Suinteresuoti asmenys Generalinė prokuratūra ir Vilniaus apygardos prokuratūra prašė skundą atmesti. Suinteresuoti asmenys nurodė, kad gavus pareiškėjo prašymą (vėliau skundą), buvo ištirtos ir įvertintos visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl administracinių aktų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams bei įvertintos galimybės kreiptis į teismą dėl šių aktų panaikinimo. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, Vilniaus apygardos prokuroras kreipėsi į kompetentingas institucijas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, Užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos derinimo komisiją – prašydamas pateikti dokumentus ir informaciją, turinčią reikšmės skundo nagrinėjimui; kvietėsi nurodytos komisijos pirmininką, kuris paaiškino skundžiamų aktų priėmimo aplinkybes, tiriamoje medžiagoje buvo ir Aplinkos apsaugos agentūros dokumentai, susiję su nagrinėjamu klausimu. Taigi, suinteresuotų asmenų teigimu, Vilniaus apygardos prokuroras, gavęs reikalingus duomenis, juos analizavo, įvertino ir priėmė sprendimą, su kuriuo aukštesnysis prokuroras sutiko. Suinteresuoti asmenys paaiškino, kad skundžiamuose nutarimuose prokurorai išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo prašymo ir argumento, o aplinkybės, kad pareiškėjas nesutinka su prokurorų argumentais ir padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjo prašymas ir skundas išnagrinėti nevisiškai, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus bei teisės aiškinimo ir taikymo taisykles dėl viešojo intereso gynimo. Anot suinteresuotų asmenų, pareiškėjas neįrodė, kad prokurorai, nagrinėdami jo prašymą ir skundą, padarė kokių nors proceso teisės normų pažeidimų, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamus prokurorų sprendimus, be to pareiškėjas iš esmės neatskleidė pagrindų viešojo intereso pažeidimui konstatuoti ir poreikio taikyti viešojo intereso gynimo priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartimi VšĮ „Užstatas“ skundą atmetė (b. l. 108-111). Teismas nurodė, kad tokiose bylose įrodinėjimo našta, t. y. pareiga įrodyti, jog prokuroras, vykdydamas teisės normų nustatytas procedūras, jų (procedūrų) nepažeidė, tenka atitinkamus veiksmus turinčiam atlikti prokurorui (CPK 12, 178 straipsniai). Vertindamas šalių argumentus, teismas sprendė, kad šiuo atveju suinteresuoti asmenys (tiek ginčijamuose nutarimuose, tiek šioje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose) nurodė pakankamai argumentų ir aplinkybių, patvirtinančių, jog pareiškėjo kreipimaisi dėl viešojo intereso gynimo (tiek Vilniaus apygardos prokuratūroje, tiek Generalinėje prokuratūroje) buvo išnagrinėti tinkamai ir dėl jų priimti motyvuoti procesiniai sprendimai. Pažymėjo, kad pareiškėjas ir neginčijo aplinkybių, jog prokurorai vis dėlto atliko tam tikrus veiksmus-procedūras (CPK 12, 178 straipsniai), t. y. rinko, nagrinėjo ir įvertino duomenis, reikalingus pareiškėjo prašymui ir skundui išnagrinėti: a) kreipėsi į kompetentingas institucijas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, Užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos derinimo komisiją; apklausė nurodytos komisijos pirmininką; b) tyrė ir analizavo pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei argumentus; c) pateikė motyvuotas išvadas dėl iš esmės visų pareiškėjo argumentų, susijusių su VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ pateiktų dokumentų neatitikties teisės aktams, t. y. dėl švietimo programos finansavimo, dėl švietimo programos netęstinių priemonių, dėl mažesnių nei 300 kv. m prekybos vietų pardavėjų aprūpinimo taromatais ir jų įtraukimo į sistemą, dėl nenumatytų finansinių srautų tais atvejais, kai užstatas negrąžinamas, dėl Aplinkos apsaugos agentūros pozicijos vertinimo bei dėl kitų pareiškėjo argumentų. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas turi kitokią subjektyvią nuomonę dėl jo kreipimųsi nagrinėjimo tvarkos, įrodymų rinkimo, jų analizavimo, aplinkybių vertinimo ir (ar) jo prašymo bei skundo išnagrinėjimo rezultatų, negali būti pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamus nutarimus. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendė, kad priimant pareiškėjo skundžiamus nutarimus nepažeistos CPK 49 straipsnio 1 dalies ir (arba) Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas VšĮ „Užstatas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-24 nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą; panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimą palikti galioti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2015 m. liepos 21 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones kaip nepagrįstus ir neteisėtus (b. l. 112-123). Atskirąjį skundą grindė šiais argumentais:

Visais atvejais, gavęs informacijos, kuri nėra akivaizdžiai melaginga, kad galimai buvo pažeistas viešasis interesas, prokuroras turi įvertinti visas su konkrečiu klausimu susijusias aplinkybes ir imtis reikiamų veiksmų viešajam interesui ginti. Skundžiamoje nutartyje nurodyti argumentai, jog prokurorai vertino ir tyrė aplinkybes dėl Komisijos veiksmų, suderinant su VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ pateiktus dokumentus ir kitas aplinkybes yra nepagrįsti ir prieštaringi;Nutartyje nurodyti teiginiai, jog buvo tinkamai įvertintos ir tirtos su nagrinėjama situacija susijusios aplinkybės (įskaitant ir Aplinkos apsaugos agentūros pastabas ir išvadas), nepagrįsti ir atmestini. Nei vienas iš prokurorų nesigilino į Aplinkos apsaugos agentūros pateiktas pastabas, jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Prokurorai akivaizdžiai padarė nepagrįstas, neatitinkančias faktinių duomenų išvadas ir priėmė nepagrįstus ir neteisėtus procesinius sprendimus, kurie turi būti panaikinti apeliacine tvarka.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą (b. l. 126-128). Nurodė, kad ginčas dėl galimai viešojo intereso pažeidimo buvo kildinamas iš Dokumentų neatitikimo teisės aktams, o ne jų prieštaravimo Aplinkos apsaugos agentūros teiktoms išvadoms, todėl agentūros nurodyti pažeidimai negali turėti esminės įtakos vertinant Dokumentų teisėtumą, kadangi prokuroras pats savarankiškai atlieka tyrimą ir sprendžia, kaip vertinti kiekvieną įrodymą. Pažymėjo, kad apeliantas nepateikė akivaizdžių ir neginčijamų įrodymų, kad prokurorai, nagrinėdami jo pareiškimus dėl viešo intereso gynimo, pažeidė teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus bei teismų praktikoje suformuluotas skundų dėl viešojo intereso gynimo nagrinėjimo taisykles, tyrimą atliko nepilnai ir nevisapusiškai, neatliko konkrečių veiksmų, kuriuos atlikus būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Vilniaus apygardos prokuratūra pateiktu atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė skundą atmesti (b. l. 133-135). Nurodė, jog pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių ir įrodymų, dėl kurių prokurorų sprendimai būtų nepagrįsti, o teismo nutartis naikintina. Aplinkybė, kad agentūros neprivaloma nuomone nebuvo pasivadovauta, neleidžia daryti išvados dėl tyrimo nepilnumo ar priimto procesinio sprendimo nepagrįstumo. Nesutiktina su apeliantu, kad kiekvienas teisės aktų pažeidimas savaime reiškia žalos atsiradimą, taigi ir viešojo intereso pažeidimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Skundžiama nutartimi teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Generalinės prokuratūros ir Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimų, kuriais buvo atsisakyta kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas VšĮ „Užstatas“ 2015 m. balandžio 23 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydamas taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu dėl Užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos derinimo komisijos 2015 m. kovo 23 d. protokolinio sprendimo Nr. D4-68 bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. kovo 23 d. raštu Nr. (17-2)-D8-2195 priimto sprendimo dėl dokumentų derinimo panaikinimo, kurių pagrindu VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ suteikta teisė užsiimti užstato už vienkartines pakuotes administratoriaus veikla (b. l. 50-62). Pareiškėjas nurodė, kad nurodytai komisijai suderinant VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ dokumentus, buvo pažeistos Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos rengimo, derinimo ir ataskaitų bei informacijos apie jų vykdymą teikimo tvarkos aprašo reikalavimai, nes VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ dokumentai neatitiko imperatyvių nurodytų teisės aktų reikalavimų. Vilniaus apygardos prokuratūra ginčijamu 2015 m. liepos 21 d. nutarimu atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones (b. l. 63-69). Generalinė prokuratūra 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimu paliko galioti Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. liepos 21 d. nutarimą (b. l. 18-22). Pareiškėjas prašė panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimą palikti galioti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro 2015 m. liepos 21 d. nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones kaip nepagrįstus ir neteisėtus. Anot pareiškėjo, Vilniaus apygardos prokuroras, nagrinėdamas pareiškėjo 2015 m. balandžio 23 d. prašymą (skundą) ir priimdamas skundžiamą 2015 m. liepos 21 d. nutarimą, iš esmės neatliko jokio tyrimo, o apsiribojo tik institucijų ir valstybės tarnautojų, kurių veiksmai skundžiami, atsakymais ir paaiškinimais. Pareiškėjo teigimu, prokuroras visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo teiginius patvirtinančius duomenis, skundžiamame nutarime be prielaidų ir spėlionių nepateikta jokių teisinių argumentų dėl prašyme nurodytų pažeidimų, o pats nutarimas ir jame daromos išvados neatitinka ir prieštarauja tiek teisės aktams, tiek suformuotoms teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėms.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartimi VšĮ „Užstatas“ skundą atmetė. Vertindamas šalių argumentus, teismas sprendė, kad šiuo atveju suinteresuoti asmenys (tiek ginčijamuose nutarimuose, tiek šioje byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose) nurodė pakankamai argumentų ir aplinkybių, patvirtinančių, jog pareiškėjo kreipimaisi dėl viešojo intereso gynimo (tiek Vilniaus apygardos prokuratūroje, tiek Generalinėje prokuratūroje) buvo išnagrinėti tinkamai ir dėl jų priimti motyvuoti procesiniai sprendimai. Teismas sprendė, kad priimant pareiškėjo skundžiamus nutarimus nepažeistos CPK 49 straipsnio 1 dalies ir (arba) Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

Nesutikdamas su minėta nutartimi, apeliantas skunde nurodė, jog visais atvejais, gavęs informacijos, kuri nėra akivaizdžiai melaginga, kad galimai buvo pažeistas viešasis interesas, prokuroras turi įvertinti visas su konkrečiu klausimu susijusias aplinkybes ir imtis reikiamų veiksmų viešajam interesui ginti. Pasak apelianto, skundžiamoje nutartyje nurodyti argumentai, jog prokurorai vertino ir tyrė aplinkybes dėl Komisijos veiksmų, suderinant su VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ pateiktus dokumentus ir kitas aplinkybes, yra nepagrįsti ir prieštaringi. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

Pažymėtina, jog Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prokuroras įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas prokurorų konstitucinį statusą, yra nurodęs, kad prokuratūra – tai centralizuota, specifinius valdingus įgaliojimus turinti valstybinė institucija, ji nepriskiriama Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms. Ji nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis, tačiau tai konstitucinį statusą turinti valstybės institucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 20 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 118 straipsnyje įtvirtintas nuostatas prokuroras yra specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, kuris, veikdamas pagal savo kompetenciją ir vykdydamas jam įstatymu nustatytas funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija, pagal kurią prokuroras įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, yra detalizuota Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tai reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas įstatymų vykdymo priežiūros garantas, savo iniciatyva ar pagal kitų asmenų pareiškimus nustatęs viešojo intereso pažeidimą, privalo imtis priemonių, kad pažeistas viešasis interesas būtų apgintas, t. y. nustatęs viešojo intereso pažeidimą, visais atvejais privalo imtis priemonių, kad įstatymo nustatyta forma ir tvarka pažeidimas būtų pašalintas. Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas taip pat reiškia, kad prokuroras kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas yra savarankiškas ir diskretiškas priimti sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012).

Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokuroro proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Aukštesnysis prokuroras gali panaikinti prokuroro priimtą procesinį sprendimą, priimdamas motyvuotą nutarimą (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad prokuratūros, kaip centralizuotos valstybės institucijos, pareigūnų veiksmai kontroliuojami pirmiausia aukštesniojo prokuroro. Proceso dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskųsti teismui (Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 5 dalis). Teismas, nustatęs prokuroro padarytus proceso teisės normų pažeidimus, panaikina neteisėtą sprendimą (Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatyme nustatyta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, patikrina, ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadą. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti.

Susipažinęs su bylos medžiaga, su skundžiamais Vilniaus apygardos prokuratūros bei Generalinės prokuratūros nutarimais bei jų turiniu, teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundu pareiškėjas ir neginčijo aplinkybių, jog prokurorai vis dėlto atliko tam tikrus veiksmus-procedūras (CPK 12, 178 straipsniai), t. y. rinko, nagrinėjo ir įvertino duomenis, reikalingus pareiškėjo prašymui ir skundui išnagrinėti: a) kreipėsi į kompetentingas institucijas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, Užstato už vienkartines pakuotes sistemos organizavimo plano, finansavimo schemos ir švietimo programos derinimo komisiją; apklausė nurodytos komisijos pirmininką; b) tyrė ir analizavo pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei argumentus; c) pateikė motyvuotas išvadas dėl iš esmės visų pareiškėjo argumentų, susijusių su VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ pateiktų dokumentų neatitikties teisės aktams, t. y. dėl švietimo programos finansavimo, dėl švietimo programos netęstinių priemonių, dėl mažesnių nei 300 kv. m prekybos vietų pardavėjų aprūpinimo taromatais ir jų įtraukimo į sistemą, dėl nenumatytų finansinių srautų tais atvejais, kai užstatas negrąžinamas, dėl Aplinkos apsaugos agentūros pozicijos vertinimo bei dėl kitų pareiškėjo argumentų. Dėl išdėstytų aplinkybių yra nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyti argumentai, jog prokurorai vertino ir tyrė aplinkybes dėl Komisijos veiksmų, suderinant su VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ pateiktus dokumentus ir kitas aplinkybes, yra nepagrįsti ir prieštaringi, kadangi šį skundo argumentą paneigia byloje esantys rašytiniai dokumentai, įrodantys prokuratūros pareigūnų veiksmus, gavus pareiškėjo kreipimąsi.

Skunde apeliantas taip pat nurodė, jog nutartyje nurodyti teiginiai, kad buvo tinkamai įvertintos ir tirtos su nagrinėjama situacija susijusios aplinkybės (įskaitant ir Aplinkos apsaugos agentūros pastabas ir išvadas), nepagrįsti ir atmestini. Pasak apelianto, nei vienas iš prokurorų nesigilino į Aplinkos apsaugos agentūros pateiktas pastabas, jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Skunde nurodydamas aukščiau minėtus teiginius, apeliantas nenurodė šiuos teiginius pagrindžiančių aplinkybių ar įrodymų. Skundo teiginiai, kad nei vienas iš prokurorų nesigilino į Aplinkos apsaugos agentūros pateiktas pastabas ir jų nevertino, nėra pagrįsti ir grindžiami tik subjektyvia apelianto nuomone. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas turi kitokią subjektyvią nuomonę dėl jo kreipimųsi nagrinėjimo tvarkos, įrodymų rinkimo, jų analizavimo, aplinkybių vertinimo ir (ar) jo prašymo bei skundo išnagrinėjimo rezultatų, negali būti pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamus nutarimus. Be to, apeliantui išaiškintina, jog klausimo dėl viešojo intereso gynimo svarstymo stadijoje pareigūnas neturi nei pareigos nei teisės nagrinėti patį pažeidimo faktą ir jo aplinkybes, nes tuo metu sprendžiama tik dėl to, ar siekiamas apginti interesas pripažintinas viešuoju. Tokia situacija, kai sprendimo dėl viešojo intereso gynimo stadijoje pareigūnai nagrinėtų klausimą dėl jo pažeidimo iš esmės, neatitinka teisinės valstybės principo, kadangi teisingumą vykdo tik teismai. Iš byloje esančių duomenų negalima teigti, jog prokurorai savo pareigas atliko aplaidžiai ar netinkamai. Priešingai, byloje yra pakankamai duomenų, jog pareigūnai rinko faktinius duomenis, juos analizavo, vertino ir nutarimą (išvadą), kuriuo atsisakė teikti teismui ieškinį dėl viešojo intereso pažeidimo, argumentavo, t.y. byloje nustatyta, kad prokurorai, priimdami savo sprendimus dėl atsisakymo ginti viešąjį interesą, proceso normų nepažeidė.

Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė teisės normas, apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.