- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-31
- Bylos Nr.
- I-2513-596/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01121-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 3 000 Eur neturtinės žalos.
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. gegužės 14 d. iki 2018 m. vasario 14 d. pareiškėjui Vilniaus PN nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, nes kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, t. y. ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Manė, jog byloje nėra pagrindo nukrypti nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos analogiškose bylose. Teigė, jog turi būti pripažinta, kad pareiškėjas kalėjo netinkamomis kalinimo sąlygomis, žeminančiomis jo orumą, ir toks atsakovės atstovo elgesys pareiškėjo atžvilgiu buvo žiaurus, nežmoniškas, pažeidžiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.
Nurodė, jog kalint perpildytose kamerose, trūko gryno oro ir nors Vilniaus PN yra įrengta mechaninė oro šalinimo sistema, tačiau atstovas jos nejungė, teigdamas, kad yra taupomos įstaigos lėšos.
Darė išvadą, jog, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą bei intensyvumą, turėtų būti pripažinta, kad pareiškėjas patyrė papildomų dvasinių išgyvenimų, fizinį skausmą, fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei atsakovės atstovas būtų laikęsis teisės aktų reikalavimų (b. l. 1–2).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl ji nesistemina informacijos, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena, atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes. Atsižvelgdamas į tai, iš pareiškėjo asmens bylos pateikė visų Vilniaus PN direktoriaus nutarimų „Dėl nuteistojo nubaudimo“ kopijas, teigdamas, kad iš šių dokumentų matyti, kuriose drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas, laikotarpiai, kuriais pareiškėjas buvo patalpintas minėtose patalpose.
Nurodė, jog skunde nurodytu ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų šiose kamerų tipo patalpose: Nr. 1K (plotas – 13,05 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,65 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 3K (13,64 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,63 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 7K (11,29 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,28 kv. m), įrengtos 2 miegamosios vietos), Nr. 15K (14 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,67 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos), bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 1D (12,69 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,63 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos) ir Nr. 8D (15,35 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,64 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos), nepažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 11¹.2 punkte nustatyto gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, reikalavimo (3,6 kv. m). Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas, esantis drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar kamerų tipo patalpose, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji.
Teigė, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu atliko nuobaudas minėtose patalpose, nėra galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Vilniaus PN vienoje rinkmenoje nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai neįpareigoja pataisos namų sisteminti ir kaupti minėtos informacijos. Atkreipė dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas neįvardijo, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atlikinėjo kartu su juo anksčiau nurodytose patalpose, taip pat nenurodė, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam šiose patalpose su kitais nuteistaisiais.
Pažymėjo, kad minėtose kamerų tipo patalpose bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šiose patalpose jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti kamerų tipo patalpose ar drausmės grupėje atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose.
Nurodė, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.
Informavo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2018 m. vasario 14 d. į Vilniaus PN Ūkio skyrių su skundais, prašymais (pareiškimais) dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, netinkamų gyvenimo sąlygų drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose nesikreipė.
Manė, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra grįstos abstrakčiais teiginiais.
Nurodė, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: valstybės valdžios institucijų neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.
Teigė, jog pareiškėjas jokiais skaičiavimais, dokumentais ar teisės aktais nepagrindė neturtinės žalos dydžio, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės (b. l. 7–11).
Atsiliepimas
Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į Vilniaus PN atsiliepimą, kuriame nurodė, kad atsakovės atstovas pateikė neteisingus duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas. Teigė, jog pareiškėjas buvo laikomas ne kameroje Nr. 8, bet kameroje Nr. 13D, kurios plotas 31,47 kv. m ir kurioje kartu su pareiškėju buvo dar septyni asmenys. Manė, jog tai, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų jo laikymo sąlygų nesikreipė į Vilniaus PN, negali reikšti, jog viešojo administravimo subjekto veiksmai buvo teisėti. Teigė, jog Vilniaus PN nebuvo pakankamai užtikrinamas nuteistųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo pakankamai kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, pareiškėjui nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, jis negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpoje, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti ir pan. Santykinai mažas patalpų plotas nebuvo kompensuotas, suteikiant judėjimo laivę (b. l. 46–48).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Pažymėjo, jog papildomai teismui pateikė visą informaciją, kurioje kameroje buvo laikomas, tuo tarpu atsakovės atstovas teikė teismui klaidingus duomenis.
Teismo posėdyje atsakovės atstovo Vilniaus PN atstovas nedalyvavo, apie posėdį buvo pranešta tinkamai (b. l. 70).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpose Vilniaus PN neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. gegužės 14 d. iki 2018 m. vasario 14 d.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
Pareiškėjas prašo priteisti jam 3 000 Eur dydžio neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. gegužės 14 d. iki 2018 m. vasario 14 d., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Vilniaus PN sąlygomis, t. y. kad jam kalint kamerų tipo patalpose nebuvo neužtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas ginčo 2016 m. vasario 24 d. – 2017 m. vasario 24 d. ir 2017 m. gegužės 14 d. – 2018 m. vasario 14 d. laikotarpiais Vilniaus PN direktoriaus nutarimais ir įsakymais buvo kalinamas kamerų tipo patalpose Nr. 1K, Nr. 3K ir Nr. 15K bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 1D ir Nr. 8D (8-02) (b. l. 15–23, 30–36, 71). Pareiškėjo teigimu, jis taip pat buvo kalinamas drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 13D (b. l. 46–48). Atsakovės atstovas nurodė, jog pareiškėjas galėjo būti kalinamas drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 13D, nes nuteistieji gali būti perkeliami iš vienos drausmės grupės gyvenamosios patalpos į kitą drausmės grupės gyvenamąją patalpą dėl tokių priežasčių kaip konfliktai tarp nuteistųjų, muštynės ir pan. Tokiais atvejais perkėlimai Vilniaus PN direktoriaus įsakymais nėra forminami, tai atlieka Kriminalinės žvalgybos skyrius (b. l. 80).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamoje byloje vertintina, ar laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. gegužės 14 d. iki 2018 m. vasario 14 d. pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose Nr. 1K, Nr. 3K ir Nr. 15K bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 1D, Nr. 8D ir Nr. 13D buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Taisyklių 11¹ punkte, remiantis kuriuo iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 p.) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 p.). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui pataisos namuose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).
Vertinant pareiškėjo nurodytą laikymo Vilniaus PN sąlygų nepriimtinumą – kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas vienam asmeniui, pažymėtina, jog atsakovės atstovas atsiliepime teismui nurodė, kad Vilniaus PN nesistemina duomenų, kiek konkrečiomis dienomis buvo laikoma asmenų konkrečioje gyvenamojoje patalpoje, todėl nėra galimybės nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo laikoma vienoje kamerų tipo bei drausmės grupės patalpoje kartu su pareiškėju.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-948-822/2017).
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju patalpose Nr. 1K, Nr. 3K, Nr. 15K, Nr. 1D, Nr. 8D ir Nr. 13D laikytų asmenų skaičių, visos abejonės vertinamos pareiškėjo naudai ir konkretus jam tekęs patalpos plotas nustatytinas pagal patalpoje buvusių lovų skaičių.
Atsižvelgiant į Vilniaus PN pateiktus duomenis (b. l. 8, 37, 80–81), byloje nustatyta, kad Vilniaus PN reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, laikėsi visą ginčo 2016 m. vasario 24 d. – 2017 m. vasario 24 d. ir 2017 m. gegužės 14 d. – 2018 m. vasario 14 d. laikotarpį. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų plotus ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių, nustatyta, kad pareiškėjui tekęs patalpos plotas sudarė: kamerų tipo patalpoje Nr. 1K (plotas – 13,05 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) – 4,35 kv. m; kamerų tipo patalpoje Nr. 3K (plotas – 13,64 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) – 4,55 kv. m; kamerų tipo patalpoje Nr. 15K (plotas – 14 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) – 4,67 kv. m; drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 1D (plotas – 12,69 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) – 4,23 kv. m; drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 8D (plotas – 15,35 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) – 5,12 kv. m; drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 13D (plotas – 33,18 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos) – 4,15 kv. m. Taigi ginčo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kamerų tipo ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kuriose jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis, nei Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nustatytas minimalus dydis (atitinkamai 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m).
Kadangi pareiškėjas skunde teismui gryno oro trūkumą siejo su kalinimu perpildytose kamerose, tačiau teismas nustatė, jog, pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu kalint kamerų tipo ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, jam tekęs patalpos plotas nebuvo mažesnis, nei teisės aktuose nustatytas minimalus dydis, minėtas pareiškėjo argumentas laikytinas nepagrįstu.
Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą ir nepažengiant bylos nagrinėjimo ribų, konstatuotina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose tinkamomis sąlygomis. Nesant vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį kilti, t. y. nesant neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų ar neteisėto neveikimo, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.