- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-20
- Bylos Nr.
- A-948-822/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02788-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė, Dalia Višinskienė, Audrius Bakaveckas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Pareiškėjas
- D. V.
- Kategorijos
- 20.2.1.1Neteisėtas veikimas
- 20.2.2Priežastinis ryšys
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 4 212,72 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis kartu su dar 5 asmenimis nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis) buvo laikomas Vilniaus PN patalpoje Nr. 108, kurios plotas apie 15–16 kv. m. Be to, šioje patalpoje didelę dalį ploto užėmė baldai. Pasak pareiškėjo, jam teko mažesnis plotas, nei garantuoja teisės aktai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad šioje patalpoje ant lubų buvo pelėsis, nuo kurio pareiškėjas jautė galvos skausmus. Nurodytas kalinimo sąlygas pareiškėjas prilygino kankinimui.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–10).
4. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN karantino patalpos Nr. 108 plotas yra 14,39 kv. m, joje yra 6 miegamosios vietos. Vilniaus PN paaiškino, kad karantino (izoliavimo) patalpose nuteistieji asmenys yra laikomi trumpą laiko tarpą, t. y. tol, kol atliekamas jų sveikatos patikrinimas ir kiti reikiami veiksmai. Vilniaus PN taip pat paaiškino, kad karantino patalpa Nr. 108 dažniausiai būna užpildyta vienu trečdaliu. Be to, dėl didelio asmenų judėjimo (atvykimo, išvykimo, paskirstymo į būrius) dažnai nuteistųjų skaičius konkrečioje karantino patalpoje keičiasi kelis kartus per dieną.
5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai nėra pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo fakto, o į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 24–27). Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose). Teismas, remdamasis kameroje Nr. 108 esančių miegamų vietų skaičiumi ir minėtos kameros plotu, nustatė, kad pareiškėjui teko tik 2,40 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas konstatavęs, kad Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su pelėsiu, sprendė, kad buvo pažeistas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – Higienos norma), 56 punktas, be kita ko, nustatantis, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjui 13 dienų nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, taip pat buvo pažeista pareiškėjo teisė į švarią aplinką. Teismo vertinimu, per mažą gyvenamosios patalpos plotą bent iš dalies galėjo kompensuoti tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Vis dėlto, teismas sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas pareiškėjo neturtinę žalą atlyginti pinigais.
III.
8. Vilniaus PN, atstovaudami Lietuvos valstybei, pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais nepagrįstu (b. l. 31–34). Prie apeliacinio skundo Vilniaus PN pridėjo patalpos Nr. 108 nuotraukas (b. l. 35–36).
9. Pasak Vilniaus PN, nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Vilniaus PN vertinimu, pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Vilniaus PN remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kad pažeidimo fakto konstatavimas gali būti pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Atsiliepimas
10. Vilniaus PN pakartoja atsiliepime nurodytus argumentus ir papildomai paaiškina, kad karantino kameros dienos metu nėra rakinamos, todėl nuteistieji gali nevaržomai judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Vilniaus PN taip pat nurodo, kad nesutinka su teismo išvada dėl pažeistos pareiškėjo teisės į švarią aplinktą. Pasak Vilniaus PN, nusiskundimų iš atitinkamose patalpose gyvenančių nuteistųjų nebuvimas yra pakankamas ir svarus įrodymas, kad konkrečioje patalpoje higienos normų pažeidimų nėra. Nėra aišku, kokiais įrodymais Vilniaus PN turėtų disponuoti, kad paneigtų abstraktaus pobūdžio pareiškimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
12. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
13. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, taip pat konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į švarią aplinką (Vilniau PN nepaneigus pareiškėjo skundo argumento dėl pelėsio kameroje). Teismas priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos kompensavimui.
15. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino padarytą žalą pinigais ir laikėsi pozicijos, kad būtų pakankama pripažinti, kad buvo nežymiai pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas.
16. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kalinimo sąlygų Vilniaus PN, pirmiausiai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02) atmesdamas argumentus dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio (kankinimo draudimas) pažeidimo, atsižvelgė į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, t. y. nenustatė faktų, jog kalinimo sąlygos pataisos namuose būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą.
17. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teisę į švarią aplinką, nes nepaneigė pareiškėjo argumentų apie tai, kad ant kameros lubų buvo pelėsis.
18. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo. Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).
19. Vilniaus PN su apeliaciniu skundu pateikė patalpos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nuotraukas, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nevertina, nes Vilniaus PN nepagrindė, kodėl minėti įrodymai negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
20. Pasisakant dėl pareiškėjo skundo argumento, kad kameroje buvo pelėsis, konstatuotina, kad toks argumentas yra gana bendro pobūdžio. Be to, Vilniaus PN objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pelėsio nebuvimo). Ypač reikšminga šiuo atveju faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais, susijusiais su pelėsiu ir dėl jo atsirandančiais galvos skausmais. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namai, žinodami apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kuris yra kompetentingas atlikti higienos normų reikalavimų laikymosi operatyvinius patikrinimus. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuo aspektu konstatavo Vilniaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą).
21. Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi teisės aktų numatyto reguliavimo dėl minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, pastebėtina, jog remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016). Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 13 parų buvo laikomas kartu su dar 5 asmenimis patalpoje, kurios plotas 14,39 kv. m, todėl pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, o tai neatitiko minimaliam plotui keliamų reikalavimų. Atitinkamai, nurodytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Vilniaus PN administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
24. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
25. Vilniaus PN mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinę žalą pinigais.
26. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.
27. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Taigi neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
28. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti neteisėti veiksmai truko trumpą laikotarpį, byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, be to, atsižvelgiant į tai, kad kitų pažeidimų nebuvo nustatyta ir įvertinant tai, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo nesikreipė į Vilniaus PN administraciją ir neprašė, kad jam būtų suteikta daugiau gyvenamojo ploto, asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).
29. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad yra pagrindas tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN buvo pažeista, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti.
Pripažinti, kad pareiškėjo D. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Vilniaus pataisos namuose nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Nutartis neskundžiama.