- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-20
- Bylos Nr.
- A-2242-624/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01121-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. gegužės 14 d. iki 2018 m. vasario 14 d. jam Vilniaus PN nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, nes kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis, ne mažesnis kaip 3,6 kv. m gyvenamasis plotas. Manė, jog byloje nėra pagrindo nukrypti nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose. Teigė, jog turi būti pripažinta, kad pareiškėjas kalėjo netinkamomis kalinimo sąlygomis, žeminančiomis jo orumą, ir toks atsakovo atstovo elgesys pareiškėjo atžvilgiu buvo žiaurus, nežmoniškas, pažeidžiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.
3. Pareiškėjas nurodė, kad jam, kalint perpildytose kamerose, trūko gryno oro, kadangi, nors Vilniaus PN yra įrengta mechaninė oro šalinimo sistema, atsakovo atstovas jos nejungė, teigdamas, kad yra taupomos įstaigos lėšos. Įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą bei intensyvumą, turėtų būti pripažinta, kad pareiškėjas patyrė papildomų dvasinių išgyvenimų, fizinį skausmą, fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei atsakovo atstovas būtų laikęsis teisės aktų reikalavimų.
Atsiliepimas
4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
5. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl ji nesistemina informacijos, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų kamerų tipo patalpose nepažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.2 punkte nustatyto gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, reikalavimo (3,6 kv. m). Sanitarinis mazgas, esantis drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar kamerų tipo patalpose, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik toje patalpoje esantys nuteistieji. Teigė, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu atliko nuobaudas minėtose patalpose, nėra galimybės. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai neįpareigoja pataisos namų sisteminti ir kaupti minėtos informacijos. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys.
6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas jokiais skaičiavimais, dokumentais ar teisės aktais nepagrindė neturtinės žalos dydžio.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais Vilniaus PN direktoriaus nutarimais ir įsakymais buvo kalinamas kamerų tipo patalpose Nr. 1K, Nr. 3K ir Nr. 15K bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 1D ir Nr. 8D (8-02). Pareiškėjas teigė, kad jis taip pat buvo kalinamas drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 13D, atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas galėjo būti kalinamas drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 13D. Todėl teismas vertino, ar laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. gegužės 14 d. iki 2018 m. vasario 14 d. pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose Nr. 1K, Nr. 3K ir Nr. 15K bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 1D, Nr. 8D ir Nr. 13D buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui.
9. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, pažymėjo, kad atsakovo atstovas nurodė, jog Vilniaus PN nesistemina duomenų, kiek konkrečiomis dienomis buvo laikoma asmenų konkrečioje gyvenamojoje patalpoje, todėl nėra galimybės nustatyti, kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo laikoma vienoje kamerų tipo bei drausmės grupės patalpoje kartu su pareiškėju.
10. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju patalpose Nr. 1K, Nr. 3K, Nr. 15K, Nr. 1D, Nr. 8D ir Nr. 13D laikytų asmenų skaičių, visas abejones, remdamasis teismų praktika, vertino pareiškėjo naudai ir konkretų jam tekusį patalpos plotą nustatė pagal patalpoje buvusių lovų skaičių. Teismas Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo nurodytus kamerų plotus ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui tekęs patalpos plotas sudarė: kamerų tipo patalpoje Nr. 1K (plotas – 13,05 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) – 4,35 kv. m; kamerų tipo patalpoje Nr. 3K (plotas – 13,64 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) – 4,55 kv. m; kamerų tipo patalpoje Nr. 15K (plotas – 14 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) – 4,67 kv. m; drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 1D (plotas – 12,69 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) – 4,23 kv. m; drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 8D (plotas – 15,35 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) – 5,12 kv. m; drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 13D (plotas – 33,18 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos) – 4,15 kv. m. Todėl teismas sprendė, kad ginčo laikotarpiu buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kamerų tipo ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kuriose jam tenkantis patalpos plotas būtų ne mažesnis nei Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nustatytas minimalus dydis (atitinkamai 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m).
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nusiskundimą dėl gryno oro trūkumo siejo su kalinimu perpildytose kamerose, nurodė, jog nustačius, kad pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu kalint kamerų tipo ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose jam tekęs patalpos plotas nebuvo mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus dydis, pareiškėjo argumentą pripažino nepagrįstu.
12. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose tinkamomis sąlygomis, todėl nesant neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ar neteisėto neveikimo, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.
III.
13. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti visiškai priteisiant iš atsakovo 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
14. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, vertindamas, koks turi būti vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto standartas, pateikia tik nuorodą į Taisykles. Tačiau jos nėra įtvirtintos įstatymu, dėl ko sprendime nurodomas 3,6 kv. m ploto standartas negali būti teisėtas, kas savo ruožtu daro skundžiamą teismo sprendimą negaliojantį. Be to, teismas pažeidė konstitucinį proporcingumo principą. Nurodo, kad teismas taip pat neįsigilino į Konvencijos 3 straipsnio nuostatą, kadangi jeigu asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, tai jau savaime reiškia kankinimą. Teigia, jog ir vienam asmeniui skiriamas 3,6 kv. m plotas yra labai artimas kankinimui ir neužtikrina orių kalinimo sąlygų. Mano, kad vienam asmeniui turėtų būti skiriama 5–6 kv. m ploto.
15. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą, taip pat visiškai neatsižvelgė į užstatytų baldų užimamą plotą, nors EŽTT nuolat pabrėžia, kad ploto klausimas gali būti sprendžiamas tik atsižvelgus į visas aplinkybes, kas šiuo atveju nebuvo padaryta.
Atsiliepimas
16. Pareiškėjas vertina, kad teismas buvo šališkas ir suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi teismas sprendime nenagrinėjo pareiškėjo pateiktų argumentų atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą ir argumentų, išsakytų teismo posėdžio metu, t. y. kad nebuvo užtikrintas nuteistųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo renginių, nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, nebuvo galima sportuoti lauke ir patalpoje, nebuvo galima dirbti ir kt. Pareiškėjo argumentai liko nepaneigti, tačiau teismas nepagrįstai į tai neatsižvelgė, nors privalėjo įvertinti nurodytus pažeidimus pagal atitinkamus tarptautinius teisės aktus ir Konvencijos 3 straipsnį.
Šalies argumentai
17. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog teisės aktai nereguliuoja, ar baldai ir kiti įrenginiai turi būti įskaičiuoti į bendrą patalpų plotą, kadangi Jungtinių Tautų Kongreso 1955 m. rugpjūčio 30 d. rezoliucijos 10 punkte yra įtvirtinta priešingai, t. y. teismas privalėjo įvertinti, koks grindų plotas teko vienam nuteistajam ir atitinkamai jį skaičiuojant atsižvelgti į baldų ir kitų daiktų užimamą plotą, taip pat įvertinti, ar tokiame plote įmanoma pasivaikščioti, sportuoti.
18. Pareiškėjas vertina, kad teismo išvada dėl gryno oro pakankamumo yra nemotyvuota ir nepagrįsta. Pažymi, kad Vilniaus PN drausmės grupėje yra įrengta ventiliacijos sistema, kuri yra neveikianti (neįjungiama). Vienam asmeniui pasinaudojus tualetu, kiti asmenys yra priversti kvėpuoti esant nemaloniems kvapams, kurie nėra grynas oras. Taigi tokios kalinimo sąlygos yra žeminančios orumą ir sukeliančios išgyvenimus, kurie nėra neišvengiama kalinimo pasekmė.
Atsiliepimas
19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
20. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, taikė teisės aktų normas, teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, atskleidė bylos esmę. Apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose tinkamomis sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas A. Š. sieja su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu Vilniaus PN laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2017 m. vasario 24 d. ir nuo 2017 m. gegužės 14 d. iki 2018 m. vasario 14 d., atlyginimo.
22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs, kad ginčui reikšmingu laikotarpiu pareiškėjas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisėtai taikė 3,6 kv. m ploto standartą, be to, apskaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, turėjo būti atsižvelgiama į baldų užimamą plotą. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo argumentų, pateiktų atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą ir išsakytų teismo posėdžio metu, o teismo išvada dėl gryno oro pakankamumo yra nemotyvuota ir nepagrįsta.
24. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde teismui prašė atlyginti neturtinę žalą, jo teigimu, atsiradusią dėl to, kad Vilniaus PN jam nebuvo užtikrintas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m gyvenamasis plotas, taip pat trūko oro. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino kitų jo nusiskundimų, pabrėžtina, kad administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 str. 2 d.). Pareiškėjas tiek skunde nurodė, kad prašomą atlyginti neturtinę žalą patyrė dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, o kitus paminėtus nepatogumus taip pat siejo su per mažu patalpų plotu: iš pareiškėjo paaiškinimų teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose matyti, kad, pareiškėjo teigimu, jam, kalint perpildytose kamerose, trūko oro, o nepakankamai užtikrinamos socialinės programos (judėjimo laisvės nesuteikimas) taip pat nekompensuoja su plotu trūkumu susijusio pažeidimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo paties pareiškėjo skundo, kurio pagrindas nustatyta tvarka nebuvo keičiamas (ABTĮ 50 str. 3 d.), ribose.
25. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto skaičiavimu, akcentuotina, kad pagal Taisyklių 11¹.2 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).
26. Atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių (pagal ten buvusių lovų skaičių), pagrįstai konstatavo, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto (nuo 4,15 kv. m iki 5,12 kv. m), todėl reikalavimas dėl minimalios gyvenamojo ploto normos, tenkančios vienam asmeniui, nebuvo pažeistas.
27. Kaip minėta, kitus minėtus nepatogumus (oro trūkumas, judėjimo laisvės nebuvimas) pareiškėjas siejo su minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimu, todėl, konstatavus, kad ginčui reikšmingą laikotarpį teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas jam buvo užtikrintas, kitų pažeidimų, siejamų su minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimu, taip pat nebuvo pagrindo konstatuoti. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas ir teigė, kad mechaninė oro vėdinimo sistema nebuvo jungiama taupant lėšas, pažymėtina, kad jokių tai patvirtinančių įrodymų nei nurodė, nei pateikė, tai pat niekaip nemotyvavo, kodėl patalpų vėdinimas per langus nebuvo galimas ar pakankamas.
28. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
29. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, pagrįstai netenkintas.
30. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesant konkrečių argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių tokio pobūdžio teiginius, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu.
31. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pagrindai naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra nustatyti (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.