- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-12
- Bylos Nr.
- e2A-1361-431/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-00389-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- D. A.
- Atsakovas
- V. M., R. M.
- Kategorijos
- 2.4.2.3Nuosavybės teisės įgijimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. A. ieškinį atsakovams V. M. ir R. M. dėl pažeistos nuosavybės teisės gynimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė įpareigoti atsakovus per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos jų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas-1), esantį ūkinį pastatą su terasa atitraukti nuo ieškovės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas-2), ribos ne mažesniu nei 3 metrų atstumu, per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išmontuoti (išardyti, nugriauti) ieškovei priklausančiame Sklype-2 neteisėtai pastatytą atraminę sieną, Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriaus 2018 m. sausio 5 d. Žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 46ŽN-1-(14.46.73.) Situacijos schemoje pažymėtą skaičiumi Nr. 1, ir patraukti ją nuo Sklypo-2 ribos ne mažesniu kaip vieno metro atstumu. Atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo dėl atraminės sienos išmontavimo (išardymo, nugriovimo) per nustatytą terminą, leisti ieškovei nurodytus darbus atlikti savo jėgomis, šiems darbams atlikti reikalingas lėšas išieškant iš atsakovų.
2. Nurodė, jog 2014 m. sausio 3 d. ieškovė turto pardavimo iš varžytynių aktu įsigijo Sklypą-2, kurio pietvakarinė riba ribojasi su atsakovams priklausančiu Sklypu-1. Kadastrinių matavimų atlikimo metu paaiškėjo, kad Sklypas-1 yra dirbtinai iškeltas, o tam, kad neslinktų iškeltas Sklypo-1 gruntas, pastatyta šalių sklypus skirianti atraminė siena. Ši gelžbetonių perdangos plokščių siena patenka į Sklypą-2, užima 14 kv. m plotą bei yra avarinės būklės. Tarp sienos plokščių didėja tarpai, vizualiai siena svyra į Sklypo-2 pusę. Ši siena yra Sklypo-1 priklausinys, nes ji yra pastatyta tam, kad sulaikytų slenkantį Sklypo-1 gruntą bei sulaikytų nuo sugriuvimo atsakovų pastatytą ūkinį pastatą. Atsakovai, neturėdami statybą leidžiančio dokumento bei nesilaikydami minimalaus reikalaujamo atstumo nuo sklypo ribos, pastatė ūkinės paskirties pastatą, kuris yra 2,81 ir 2,58 metro atstumu nuo Sklypo-2 ribos ir ginčo nagrinėjimo teisme metu buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė nėra davusi atsakovams sutikimo ūkinį pastatą statyti mažesniu atstumu nuo Sklypo-2 ribos, nei leidžiama teisės aktuose. Todėl atsakovai įpareigotini patraukti Sklype-1 pastatytą ūkinį pastatą nuo Sklypo-1 ribos ne mažesniu kaip 3 metrų atstumu.
3. Atsakovai nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovė Sklypą-2 įsigijo 2014 m. sausio 3 d., todėl jai turėjo būti puikiai žinoma tiek apie Sklypo-2 išsidėstymą, tiek apie jame esančią atraminę sieną. Tuo tarpu atsakovai savo Sklypą-1 įsigijo 2017 m. balandžio 13 d. Taigi jie objektyviai negalėjo nei atraminės sienos pastatyti, nei jos prižiūrėti. Nacionalinė žemės tarnyba 2017 m. vasario 7 d. buvo atlikusi Sklypo-1 patikrinimą, kurio metu nebuvo nustatyta jokių pažeidimų. Tuo metu Sklypo-1 savininkas dar buvo K. Š.. Šio patikrinimo metu irgi buvo konstatuota, kad atraminė siena yra Sklype-2 ir jokiose oficialiose dokumentuose nėra nustatyta, kad atramine siena yra Sklypo-1 priklausinys. Atsakovai Sklype-1 esančio ūkinės paskirties pastato nestatė, o įsigijo Sklypą-1 su visais jame esančiais statiniais. Be to, buvęs Sklypo-1 savininkas K. Š., prieš statydamas ginčo statinius, 2012 m. rugpjūčio 1 d. gavo tuometinio Sklypo-2 savininko S. J. sutikimą įsirengti poilsiui skirtą pastatą ir kitus pagalbinius statinius, arčiau kaip 3 m nuo Sklypo-2 ribos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu atmetė ieškovės D. A. ieškinį atsakovams R. M. ir V. M. dėl pažeistos nuosavybės teisės gynimo ir priteisė iš ieškovės atsakovams 900,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės 15,47 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
5. Teismas nustatė, jog ieškovė reiškia negatorinį ieškinį, siekdama įrodyti, kad jos, kaip nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) savininkės, teisės pažeistos. Teismas atsižvelgė į ginčo atraminės sienelės pastatymo Sklype-2 aplinkybes. Atsakovai Sklypą-1 įsigijo 2017 m. balandžio 13 d. pirkimo – pardavimo sutartimi iš pardavėjo K. Š.. Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. vasario 7 d. rašte nurodyta, kad atlikus Sklypo-1 naudojimo patikrinimą vietoje, pažeidimų nenustatyta. Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. sausio 26 d. mėgėjų sodo žemės sklypų situacijos schema patvirtina, jog Sklype-2 yra pažymėta atraminė gelžbetonių blokų siena. Ši atraminė siena užfiksuota ir fotolentelėje prie 2017 m. sausio 26 d. Nacionalinės žemės tarnybos žemės naudojimo patikrinimo akto. Pagal liudytojų parodymus atraminė siena Sklype-2 buvo įrengta pakankamai senai, tačiau kuomet konkrečiai bei kas ją įrengė niekas iš liudytojų patvirtinti negalėjo. Byloje duomenų, patvirtinančių atraminės sienos atsiradimo aplinkybes, pateikta nebuvo. Tiek liudytojai, tiek ieškovė darė prielaidą, kad atraminę sienelę pastatė buvęs Sklypo-1 savininkas K. Š., kuris Sklypo-1 savininku tapo nuo 2005 m. kovo 7 d.
6. Atraminė sienelė Sklype-2 atsirado iki atsakovams tampant Sklypo-1 savininkais, todėl teismas pripažino, jog atraminę sienelę pastatė ne jie. Atsakovai, įsigydami Sklypą-1, jokių teisės normų nepažeidė, priešingai, domėjosi įsigyjamu sklypu. Prieš atsakovams įsigyjant Sklypą-1, Nacionalinė žemės tarnyba, atlikusi naudojimosi žemės sklypu patikrinimą, nustatė, kad pažeidimų nėra. Todėl atsakovams abejoti oficialiomis atsakingos institucijos išvadomis nebuvo jokio pagrindo. Ieškovė, 2014 m. sausio 3 d. įsigijusi Sklypą-2, turėjo teisę ir pareigą susipažinti su perkamu turtu, apžiūrėjus sklypą įvertinti jo būklę, patikrinti jo realų atitikimą aprašymui, įvertinti sklype esančius statinius ir pan. Neaišku, kodėl ieškovė tik praėjus 4 metams po Sklypo-2 įsigijimo kreipėsi dėl pažeistų teisių gynimo. Tiek pati ieškovė, tiek liudytojas K. Š. patvirtino, kad jie, siekdami išspręsti kilusią problemą dėl atraminės sienelės, bendravo. Ieškovė reiškė pretenzijas K. Š., tai patvirtina K. Š. 2017 m. birželio 9 d. atsakymas, kuriame jis nesutinka su ieškovės pretenzija, kadangi ieškovė tik po trejų metų kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją dėl statinio techninės būklės įvertinimo ir jo teisėtumo, ir tik po daugkartinių mėginimų parduoti sklypą. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovė reikalavimo dėl atraminės sienelės pašalinimo nepagrindė ir šio reikalavimo netenkino.
7. Teismas nustatė, jog Sklype-1 yra registruotas pastatas – ūkinis pastatas (su terasa), priskirtas I grupės nesudėtingiems statiniams, kurio statyba pradėta ir pabaigta 2008 metais. Pastato įregistravimo pagrindas – 2018 m. kovo 23 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą). Atsakovai Sklypą-1 su jame jau esančiu ūkiniu pastatu (su terasa) įsigijo 2017 m. balandžio 13 d. Pagal Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (toliau – Sodininkų bendrijų įstatymas) 6 straipsnio 4 dalies 1 punktą sodo sklype pastatai turi būti statomi ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, o mažesniu atstumu statiniai gali būti statomi turint rašytinį kaimyninio sklypo savininko ar sodininkų bendrijos (kai sklypas ribojasi su bendrojo naudojimo teritorija) valdybos ar pirmininko sutikimą. Ūkinis pastatas (su terasa) buvo pradėtas statyti ir pastatytas 2008 m. 2012 m. buvęs Sklypo-1 savininkas K. Š. su buvusiu Sklypo-2 savininku S. J. pasirašė rašytinį susitarimą įsirengti poilsiui skirtą pastatą ir kitus pagalbinius statinius arčiau kaip 3 m. atstumu nuo sklypų ribos su sąlyga, jog K. Š. nereikalaus nupjauti miško masyvo medžius, kurie auga arčiau kaip 3 m, ar jų aukštis yra didesnis kaip 6 m.
8. Ūkinis pastatas priskiriamas I grupės nesudėtingam statiniui, kuriam pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą šios dalies 1-4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus. Įstatymu nustatytą reikalavimą gauti kaimyninio sklypo savininko sutikimą pastato statytojas buvo gavęs. Įstatymas nenumato, kad pasikeitus nekilnojamojo turto savininkui vėl turi būti gaunamas toks rašytinis sutikimas. Net ir nesant gretimo sklypo savininko sutikimo, nagrinėjamu atveju pastato pastatymas 2,81 ir 2,58 metro atstumu nuo Sklypo-2 ribos prižintinas mažareikšmiu pažeidimu, o ieškovės reikalavimas patraukti pastatą iki įstatymu nustatytos ribos, tai yra 19 cm ir 42 cm, būtų neproporcingas atsakovų patirtai žalai dėl pastato perkėlimo. Tai, kad atsakovai tik 2018 m. įregistravo statinį Nekilnojamojo turto registre, esmės bylos nagrinėjimui neturi, kadangi statinių registravimas atlieka išviešinimo funkciją, o ne deklaruoja statybos pabaigą. Todėl teismas ieškovės reikalavimo dėl ūkinio pastato atitraukimo nuo Sklypo-2 ribos ne mažesniu nei 3 metrų atstumu netenkintino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė D. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl atraminės sienos išmontavimo ir jos patraukimo nuo ieškovei priklausančio žemės sklypo ribos ne mažesniu kaip 1 metro atstumu, ir priimti naują sprendimą, tenkinant šį ieškovės reikalavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes ginčą nagrinėjo ne kaip negatorinį, o kaip vindikacinį. Teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovai, įsigydami Sklypą-1 jokių teisės normų nepažeidė. Taip pat nepagrįstai nurodė, jog ieškovė, įsigijusi Sklypą-2 2014 m. sausio 3 d., turėjo teisę ir pareigą susipažinti su perkamu turtu, apžiūrėjusi Sklypą-2, įvertinti jo būklę, patikrinti jo realų atitikimą aprašymui, įvertinti jame esančius statinius ir pan. Teismas pažymėjo, jog neaišku, kodėl ieškovė tik praėjus 4 metams po Sklypo-2 įsigijimo kreipėsi dėl pažeistų teisių gynimo. Visi šie teismo argumentai nesusiję su ieškinio pagrindu, todėl teismas neatskleidė bylos esmės. Negatoriniam ieškiniui pareikšti nėra taikoma ieškinio senatis, nėra nustatytas terminas, kuriam suėjus, nebegalima savo pažeistų teisių ginti teisme.
9.2. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisykles. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas nepagrįstais, esamiems įrodymams prieštaraujančiais teiginiais. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atraminė siena Sklype-2 buvo įrengta pakankamai seniai, tačiau kuomet konkrečiai bei kas ją įrengė, niekas iš liudytojų patvirtinti negalėjo. Liudytojų R. A. ir A. M. parodymai patvirtina, jog sieną statė K. Š.. Todėl teismo argumentas, jog niekas iš liudytojų negalėjo patvirtinti, kas pastatė atraminę sieną, neatitinka objektyvumo kriterijaus ir pareigos visapusiškai ištirti aplinkybes.
9.3. Teismas pažeidė įrodinėjimo proceso taisykles, netinkamai įvertino įrodymų pakankamumą. Teismas neatsižvelgė į ieškovės pateiktus įrodymus ir jų nevertino. Neišsamus įrodymų ištyrimas lėmė nepagrįstą teismo išvadą, kad nėra įrodymų apie tai, kas statė atraminę sieną. Esminė ginčo aplinkybė yra tai, kad Sklype-2 stovi 4 m aukščio, 14 kv. m plotą užimanti, iš gelžbetoninių blokų pastatyta siena, į kurią remiasi atsakovų Sklypas-1. Atsakovų Sklypas-1 yra 4 m aukščiau už Sklypą-2, o jo reljefas į 4 m aukštį kyla iš karto vertikalia plokštuma, 90 laipsnių kampu. Šią aplinkybę patvirtina Nacionalinės žemės tarnybos 2018 m. sausio 5 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktas, byloje esančios nuotraukos bei sklypo apžiūros protokolas, surašytas išvažiuojamojo teismo posėdžio metu. Ši siena yra atsakovų nuosavybė ir Sklypo-1 priklausinys, nes jos vienintelė funkcija – laikyti Sklypą-1 nuo griūties. Ieškovei ta siena nereikalinga.
9.4. Kadangi byloje yra pakankamai įrodymų, jog atraminė siena laiko dirbtinai supiltą Sklypo-1 gruntą, pagal CK 4.13 straipsnio 1 ir 2 dalis atraminė siena pripažintina antraeiliu daiktu, Sklypo-1 priklausiniu. Be atraminės sienos lietaus metu sklypas nuslinktų su visu atsakovams priklausančiu ūkiniu pastatu, pastatytu per arti Sklypo-2 ribos. Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Nors atsakovai neigia, jog siena priklauso jiems nuosavybės teise, tačiau ieškovei yra parašę raštą, kuriame perspėja, kad ieškovė, nusprendusi atraminę sieną pašalinti, privalo nepažeisti jų teisių ir gauti jų sutikimą, nes kitaip jie kreipsis į teismą dėl žalos atlyginimo. Šiuo metu atsakovams priklausantis daiktas stovi ieškovei priklausančiame Sklype-2 ir užima 14 kv. m plotą. Todėl ieškovė visiškai pagrįstai pareiškė negatorinį ieškinį, reikalaudama pašalinti jos nuosavybės teisės pažeidimą, tai yra atsakovams priklausančią atraminę sieną patraukti iš Sklypo-2 ir ją pastatyti ne arčiau kaip 1 m atstumu nuo Sklypo-2 ribos.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į ieškovės D. A. apeliacinį skundą atsakovai V. M. ir R. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
10.1. Ieškovė nepagrįstai teigia, jog teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Teismas teisėtai nustatė, kad ieškovė yra atraminės sienos savininkė ir bendraatsakoviai nei teisėtais, nei neteisėtais veiksmais apeliantės nuosavybės teisių nepažeidė. Nacionalinės žemės tarnybos sudarytuose patikrinimo aktuose vienareikšmiškai konstatuota, kad ginčo atraminė siena yra įrengta būtent Sklype-2, ir tiek schema, tiek pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad didesnė atraminės sienos dalis net nesiriboja su Sklypu-1. Be to, 2018 m. birželio 8 d. įvyko išvažiuojamasis teismo posėdis, kuriuo metu vietoje buvo patikrintos ir patvirtintos šiuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės.
10.2. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniais yra laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu, o pagal CK 4.40 straipsnį žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog atraminė siena yra būtent Sklype-2, ir jokiais įstatymais, ar sutartimis, nėra nustatyta, kad atraminė siena nuosavybės teise priklauso atsakovams.
10.3. Teismas tinkamai ir visapusiškai išanalizavo visus rašytinius įrodymus bei apklausė pačios apeliantės kviestus liudytojus. Liudytojas K. Š. neginčijo fakto, kad savo Sklype-1 pylė žemes, tačiau nurodė, kad atraminė siena Sklype-2 jau buvo. Todėl teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad liudytojų parodymais buvo nustatyta, kad atraminė siena buvo pastatyta seniai, tai yra dar prieš apeliantei bei atsakovams įsigyjant savo sklypus, ir kad tiksliai ir neginčijamai nustatyti, kas minėt atraminę sieną pastatė – nėra galimybių. Jei teismas ir pripažintų, kad K. Š. yra atraminės sienos savininkas, tuomet ieškovė turėtų reikalavimą dėl sienos nugriovimo reikšti jam, o ne atsakovams.
10.4. Apeliantė skunde nepagrįstai remiasi atsakovų jai rašytu laišku, kaip patvirtinančių, jog atraminė siena priklauso atsakovams. Ieškovė iškreipia tiek nurodomo rašto turinį, tiek neteisingai pateikia atsakovų poziciją šiuo klausimu. Atsakovai nei minėtu raštu, nei nagrinėjant bylą nereikalavo iš ieškovės gauti jų sutikimo atraminės sienos nugriovimui. Priešingai, atsakovai visada ieškovei nurodydavo, kad ji gali elgtis su jos sklype esančia atramine siena savo nuožiūra. Atsakovai įspėjo ieškovę, jog atraminę sieną ji turėtų pašalinti taip, kad nebūtų padaryta žala Sklypui-1 bei jame esantiems statiniams. Tiek rūpinimasis atramine siena, tiek jos išardymas, nepakenkiant gretimų sklypų reljefui ir statiniams yra išimtinai ieškovės pareiga, o šiuo reikalavimu apeliantė tik nesąžiningai siekia sumažinti savo išlaidas atraminės sienos išardymui atsakovų sąskaita ir tokiu būdu akivaizdžiai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
11. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovus pašalinti iš jai priklausančio žemės Sklypo-2 atraminę sieną ir patraukti ją nuo Sklypo-2 ribos 1 metro atstumu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
12. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė 2014 m. sausio 3 d. iš varžytynių įsigijo Sklypą-2, kurio šiaurės vakarinėje pusėje buvo įrengta gelžbetoninių perdangos plokščių siena, kuri nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, taip pat nebuvo duomenų apie jos statybos laiką ir galimą statytoją. Ieškovė pretenzijas dėl sienos atitraukimo iš jai priklausančio sklypo pareiškė gretimo Sklypo-1 savininkui K. Š.. Kadangi Sklypą-1 2017 m. balandžio 13 d. įsigijo atsakovai, pretenzijas dėl sienos patraukimo iš Sklypo-2 ieškovė pareiškė atsakovams, o jiems nesutikus atitraukti sienos, pareiškė ieškinį teisme.
Dėl ieškinio reikalavimo ribų peržengimo
13. Žemės sklypo savininkas gali ginti savo pažeistas teises pareikšdamas negatorinį ieškinį, tai yra reikalaudamas pašalinti bet kuriuos pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012).
14. Žemės sklypo savininko teisių pažeidimas dėl aplinkybių, nesusijusių su valdymo netekimu, gali pasireikšti kaip galimybės naudotis daiktu pagal jo paskirtį visiškai ar iš dalies praradimas, apribojimas ar kitoks apsunkinimas. Teismui aiškinantis, ar buvo pažeistos savininko teisės, svarbus yra savininko teisių turinys (apimtis). Gintinų savininko teisių apimtis gali priklausyti nuo to, kokie apribojimai ar naudojimosi daiktu sąlygos yra nustatyti savininko daiktui tiek jo sukūrimo, tiek įgijimo, tiek naudojimosi metu. Pagal kasacinio teismo praktiką daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012).
15. Iš dalies sutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, jog jos reikalavimui neturi įtakos aplinkybė, kad dėl pažeistų teisių gynimo ji kreipėsi tik praėjus ketveriems metams po žemės sklypo įsigijimo. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką savininkai, gindami nuosavybės teisę nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo teisės netekimu, ieškinį gali pareikšti tol, kol tęsiasi teisių pažeidimas arba nelikviduojami pažeidimu sukeliami padariniai. Teisei reikšti negatorinį ieškinį ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Jeigu nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, tada neturi reikšmės, kada nuosavybės teisės pažeidimas prasidėjo, svarbu nustatyti, kad pažeidimas tebesitęsia ieškinio pareiškimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2008). Tačiau pirmos instancijos teismas jos ieškinį atmetė ne dėl šios aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje, vertinant ieškovės teisių pažeidimą, esminė aplinkybė yra tai, jog tada, kai ji įsigijo Sklypą-2, jame jau stovėjo betoninių pertvarų siena, o atsakovai Sklypą-1 įsigijo tik daugiau kaip po trejų metų. Taigi jie nestatė ieškovės sklype esančios sienos ir nepažeidė ieškovės nuosavybės teisių. Ši pirmos instancijos teismo išvada nereiškia, jog buvo peržengtos ieškinio reikalavimo ribos.
Dėl įrodymų vertinimo
16. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).
17. Ieškovė apeliaciniu skundu teigia, kad pirmos instancijos teismo išvada, jog niekas iš liudytojų negalėjo patvirtinti, kada buvo įrengta siena ir kas ją įrengė, neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių, nes byloje esantys duomenys patvirtina, jog sieną pastatė K. Š.. Apeliacinės instancijos teismas netikrina ir nepasisako detaliau dėl galimo tikrojo sienos statytojo, kadangi ieškovė ieškinį byloje pareiškė atsakovams. Tuo tarpu byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, jog atsakovai šios sienos ieškovės žemės sklype tikrai nestatė. Kadangi ieškinys nebuvo pareikštas K. Š., jis byloje buvo apklaustas tik liudytoju, todėl apeliacinės instancijos teismas detaliau duomenų, galinčių patvirtinti, kas buvo tikrasis sienos statytojas, nevertina. Pripažintina, jog ieškovės argumentai, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino ar visai nevertino byloje esančius ir ieškovės pateiktus įrodymus, yra nepagrįstas.
Dėl atraminės sienos pripažinimo žemės Sklypo-1 priklausiniu
18. Ieškovė apeliaciniu skundu teigia, jog siena turi būti pripažįstama Sklypo-1 priklausiniu, o aplinkybę, jog atsakovų žemės sklypas ir jame esantis statinys negali funkcionuoti be ieškovės sklype esančios sienos, patvirtina jų pačių atsakymas, kuriuo atsakovai reikalavo, jog ieškovė nepažeistų jų teisių ir nepadarytų žalos Sklypui-1. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovės argumentais, tačiau iš dalies sutinka, jog pirmos instancijos teismas detaliau neįvertino ieškovės argumentų dėl sienos pripažinimo Slypo-1 priklausiniu.
19. Pagal CK 4.12 straipsnį pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. CK 4.13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje priklausiniai apibrėžiami kaip savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.
20. Nekilnojamojo turto objektas yra žemė ir kitokie daiktai, susiję su žeme, kurie negali būti perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (statiniai, pastatai, patalpos, butai, inžineriniai įrenginiai ir kiti daiktai, kurie pagal savo paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji) ir kurie Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo nustatyta tvarka gali būti aprašomi kaip atskiri daiktai (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo turto objektais laikomi žemės sklypas su jame esančiais statiniais, įskaitant ir inžinerinius įrenginius, ar tiesiog žemės sklypas. Žemės sklypas ir jame esantys statiniai gali būti savarankiškais daiktais arba pagrindiniu daiktu su antraeiliais.
21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2012); priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, o kurį – antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2007; 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-969/2015).
22. Nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi aplinkybė, jog Sklype-2 esanti siena nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, nėra jokių duomenų apie šios sienos statybą leidžiančio dokumento gavimą, šios statybos pradžią, tikrąją sienos paskirtį. Todėl negalima daryti išvados apie šio statinio teisėtumą, taip pat negalima pripažinti jo Sklypo-1 priklausiniu. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Sklypas-1 yra daug aukštesnis už Sklypą-2, abu šiuos sklypus skiria betoninė siena, kuri yra Sklype-2. Pripažintina, jog aplinkybė, kad siena yra Slype-2, patvirtina, jog šio sklypo savininkės, ieškovės, teisės naudotis Sklypu-2 yra suvaržytos. Todėl jos ketinimas pašalinti šią sieną iš jai priklausančio sklypo taip pat pripažintinas teisėtu.
23. Ieškovė 2017 m. lapkričio 13 d., 2018 m. sausio 17 d. ir 2018 m. kovo 28 d. raštais siūlė atsakovams ne ginčo tvarka pašalinti jos teisės pažeidimą, tai yra įsirengti jų sklype atraminę sienelę (el.b., 1 t., l. 64-65). Atsakovai ieškovei raštu nurodė, jog pati ieškovė yra atraminės sienos naudotoja ir savininkė, nes ji stovinti jai priklausančiame žemės sklype, taip pat nurodė, jog sutinka, kad sieną sudarantys blokai būtų pašalinti, tačiau juos pašalinus neturi būti pakenkta atsakovų sklypui ir jame esantiems statiniams (el.b., 1 t., l. 69-70). Atsakovai atsiliepime į ieškinį taip pat nurodė, jog ieškovės teiginys apie galimą atsakovų žemės sklypo griuvimą ant ieškovės žemės sklypo ir galimos žalos jiems atsiradimą, yra jokiais įrodymais nepagrįsta ieškovės prielaida (el.b., 1 t., l. 117). Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 20 d. vietos apžiūros protokolas patvirtina, jog atsakovų atstovas pripažino, jog ieškovė gali savo sklype daryti, ką nori, bet neturi pažeisti atsakovų interesų ir turi prisiimti atsakomybę už šios sienos nugriovimą (el.b., 2 t., l. 43).
24. Atsakovai byloje nereiškė pagal CK 4.99 straipsnį jokių reikalavimų ieškovei, kad ji negriautų ir nerekonstruotų jos sklype esančios sienos, neigė pačios ieškovės nurodytą prielaidą, kad sienos nugriovimas padarys neigiamą neleistiną poveikį jų žemės sklypui ar jų žemės sklype esantys pastatai neteks stabilumo. Taigi aptartas atsakovų procesinis elgesys leidžia teigti, jog jie nesuinteresuoti sienos išsaugojimu ir ieškovė šį savo sklype esantį ir neįteisintą statinį turi teisę nugriauti. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovų žemės Sklypo-1 ribų ir jame esančių statinių išsaugojimui būtų būtina atraminė siena, kuri turėtų stovėti būtent ieškovei priklausančiame sklype. Net jeigu būtų tokių duomenų, tuomet būtų spręstinas klausimas ne dėl šios sienos pripažinimo Sklypo-1 priklausiniu, o dėl servituto nustatymo. Tokiu atveju pagal CK 4.129 straipsnio reikalavimus turėtų būti sprendžiamas ir klausimas dėl Sklypo-1 savininko, tai yra atsakovų, pareigos mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją Sklypo-2, kuriame stovi atraminė siena, savininkei. Tačiau nagrinėjamoje byloje tokie klausimai ir reikalavimai nebuvo keliami.
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovė turi teisę pati pašalinti jos Sklype-2 esantį neįteisintą statinį, jeigu jis pažeidžia ieškovės interesus. Tuo tarpu atsakovai turi pareigą patys rūpintis savo sklypo būkle ir, esant grėsmei Sklypo-1 šlaito ar jame esančių statinių griuvimui, savo lėšomis ir savo sklypo ribose įsirengti jų sutvirtinimus. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovės reikalavimas atsakovams dėl betoninės sienos, esančios ieškovės sklype, atitraukimo iš jos sklypo yra nepagrįstas.
26. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
27. Atsakovai prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsakovai pateikė teismui įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo advokatui 350,00 Eur. Nurodyta suma neviršija pagal Rekomendacijų 8.11 punktą mokėtino 1 106,04 Eur dydžio maksimalaus užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl atsakovams iš ieškovės priteistina 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 276 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovams R. M. ir V. M. iš ieškovės D. A. 350,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese.