Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. e2-1754-598/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovėms J. D. ir G. D. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ (draudikas) ir draudėjas J. D. 2012 m. balandžio 12 d. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS Nr. 01 8308758, kuria buvo apdrausta automobilio „VW GOLF“, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. J. D. 2012 m. liepos 2 d. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini) neblaivus, atsitrenkė į priekyje važiavusį ir stabdžiusį užsienio įmonės vilkiką Schnutz Cargobull, v/n (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino. Eismo įvykio kaltininku pripažintas J. D. mirė (duomenys neskelbtini). Užsienio šalies žalos administratorius – Nyderlandų bendrovė „Achmea GlobalNeth“, išmokėjusi eismo nukentėjusiam dėl į eismo įvykio asmeniui 5007,00 Eur patirtų nuostolių atlyginimą ir pridėjusi 571,05 Eur žalos administravimo išlaidos, kreipėsi į Lietuvos kompetentingą draudiką (ieškovę), prašydama atlyginti patirtas 5758,05 Eur dydžio draudimo išlaidas. Ieškovė 2014 m. balandžio 25 d tarptautiniu mokėjimo nurodymu Nr. 6083 sumokėjusi reikalaujamą draudimo išmoką Nyderlandų bendrovei „Achmea GlobalNeth“, 2014 m. gegužės 6 d. išsiuntė eismo įvykio kaltininkui J. D. pretenziją atlyginti ieškovės patirtus 19865,27 Lt nuostolius regreso tvarka. Tačiau J. D. (duomenys neskelbtini)mirė, o palikimą po jo mirties priėmė dukterys – atsakovės Jūratė ir G. D., kurioms Jonavos 3-iajame notaro biure 2014 m. liepos 3 d. buvo išduoti Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai. Ieškovė, gavusi informaciją apie skolininko J. D. mirtį, 2014 m. birželio 2 d. raštu Nr. 23/10-40896 informavo paveldėjimo atsiradimo vietos notarą apie palikėjo padarytą žalą ir jam kilusią civilinę atsakomybę dėl šios žalos, bei paprašė pateikti duomenis apie įpėdinius. Atsakovės 2014 m. liepos 31 d. elektroniniu laišku, adresuotu ieškovei, prašė leisti sumokėti joms tenkančią skolą dalimis: G. D. – per trejus metus; J. D. – per aštuonerius metus, nes gauna minimalų darbo užmokestį ir augina sūnų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas, kas sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.). Ieškovė nurodo, kad spręsdamas atsakovių prašymą taikyti byloje ieškinio senatį, teismas ex officio turėjo nustatyti: 1) kokios trukmės yra ieškinio senaties terminas; 2) kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga; 3) ar ieškinio senaties termino eiga nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta; 4) jeigu ieškinio senaties terminas praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti. Anot apeliantės, minėtas nuostatas pirmosios instancijos teismas pažeidė, kadangi neatsižvelgė į esminę bylos aplinkybę, jog atsakovės pripažino savo prievolę ieškovei, kas CK 1.130 straipsnio 2 dalies prasme reiškia ieškinio senaties termino eigos nutraukimą arba nuo 2014 m. liepos 31 d., kuomet atsakovės prašė išdėstyti skolą, arba nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d., kuomet ieškovė pateikė savo pasiūlymus (sutartis) atsakovėms mokėti skolą dalimis ir terminais, kuriuos nurodė ieškovė. Nepaisant to, kad atsakovės šių dokumentų nepasirašė, vienašališkai ir nesant tam pagrindo ieškovė tokių sutarčių vienasmeniškai nebūtų sudarinėjusi, tokie susitarimai sudarinėjami abipusių derybų pagrindu, siekiant palengvinti skolos grąžinimo procedūrą, t. y. skolininkų, o ne draudiko interesais. Vadinasi sutarčių dėl skolos grąžinimo dalimis projektai buvo sudaryti ne ieškovės, o atsakovių iniciatyva, kas tik dar kartą patvirtina, jog atsakovės pripažino prievolę atlyginti žalą ieškovei. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje, aiškinant ieškinio senaties termino nutraukimą reglamentuojančias teisės normas, ne kartą pažymėta, kad ieškinio senaties termino eiga gali būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu ji yra prasidėjusi, tačiau ieškinio senaties terminas dar nėra pasibaigęs (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2005; 2010- 02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2010). Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti (CK 1.130 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo vėl supranta ar turi suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Tokiu atveju atsakovėms nustatytu terminu nesumokėjus pirmosios žalos atlyginimo sumos įmokos pagal 2014 m. rugpjūčio 27 d. sutartis dėl skolos mokėjimo išdėstymo dalimis, ieškovės vertinimu, jos teisės pažeidimu laikytina 2014 m. spalio 1 d. data, nuo kurios ir turėtų būti skaičiuojamas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas. Be to, šis terminas nėra praleistas ir nuo 2014 m. liepos 31 d., kuomet pačios atsakovės savo iniciatyva išreiškė norą mokėti skolą dalimis. Apeliantė pažymi, kad atsakovių skolinė prievolė yra solidari. Solidariosios skolininkų prievolės ypatumai yra įtvirtinti CK 6.6-6.16 straipsniuose. Solidariajai skolininkų pareigai būdingas bendrumas ir nedalumas kreditoriaus atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-275/2007; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-410/2007; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-450/2010). Skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, nutraukia ieškinio senaties terminą (CK 1.130 str. 1-2 d.). Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Pagal CK 6.16 straipsnio 1 dalį, veiksmai, kuriais nutraukiamas ieškinio senaties terminas kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių santykiams, turi tokią pat reikšmę to kreditoriaus santykiams su kitais bendraskoliais. Tai reiškia, kad kreditoriui pareiškus ieškinį vienam iš bendraskolių, ieškinio senaties termino eiga tokiam pat reikalavimui pareikšti nutraukiama ir kitiems bendraskoliams. Be to, jeigu vienas iš skolininkų atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, jog jis pripažįsta prievolę, tai ieškinio senaties termino eiga tokiam pat reikalavimui pareikšti nutraukiama ir kitiems bendraskoliams, neatlikusiems prievolės pripažinimą liudijančių veiksmų (CK 1.130 str. 2 d., 6.12 str.1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. Teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga Nr. A2-39). Todėl, nagrinėjamu atveju, ieškinio senaties termino nutraukimui neturėjo įtakos vienos iš atsakovių J. D. argumentai, kad elektroninių laiškų iš ieškovės negavo ir pati jų nerašė, nes laiškai buvo siųsti iš atsakovės G. D. el. pašto dėžutės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje kilo ginčas dėl Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir ieškinio senatį reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo ir aiškinimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovių tėvas J. D. 2012 m. liepos 2 d., būdamas neblaivus, vairuodamas automobilį VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į užsienio įmonės vilkiką Schnutz Cargobull, v/n OL-65-KS, ir jį apgadino. Eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas J. D., todėl jo civilinės atsakomybės draudikas – ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“, išnagrinėjusi nuo eismo įvykio nukentėjusiojo asmens žalos administratoriaus – Nyderlandų bendrovės „Achmea GlobalNeth“, pareiškimą dėl žalos atlyginimo, sumokėjo minėtai bendrovei 5758,05 Eur dydžio draudimo išmoką ir kreipėsi į teismą, prašydama minėtus nuostolius priteisti iš atsakovių (eismo įvykio kaltininko J. D. įstatyminių įpėdinių) regreso tvarka.

Esminė civilinės atsakomybės draudimo savybė – draudėjas, sumokėdamas draudikui draudimo įmoką, perka draudimo apsaugą nuo savo veiksmais padarytos žalos. Įprastu civilinės atsakomybės draudimu draudžiamas kalto asmens turtinis interesas, už ką šis asmuo ir susimoka draudikui, todėl draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją prieštarautų civilinės atsakomybės draudimo paskirčiai. Tačiau TPVCAPD išsiskiria iš kitų rūšių civilinės atsakomybės draudimo ir tuo, kad draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nereiškia, kad draudiko reikalavimas į draudėją prieštarautų civilinės atsakomybės draudimo sutarties tikslui. Tam tikrais atvejais draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją yra pateisinamas, nes draudžiamasis įvykis įvyksta dėl draudėjo veiksmų, kurie įprasto civilinės atsakomybės draudimo atveju būtų pagrindas atleisti draudiką nuo išmokos mokėjimo.

Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo. Taigi, paminėtos teisės normos pagrindu ieškovė (draudikas) įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į eismo įvykio kaltininką (nagrinėjamu atveju – jo įpėdinius).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu yra regresas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-78/2010). Tokiam reikalavimui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmosios prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu ieškinio dalykas yra susijęs su TPVCAPD sutartimi, jos aiškinimu ar taikymu, reikalavimu pripažinti ja negaliojančia, ginčo šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-352/2007).

Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą pažeistai teisei apginti, šio termino atstatyti neprašė, todėl, esant atsakovių reikalavimui taikyti ieškinio senatį, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja savarankiškas teisinis pagrindas ieškiniui atmesti remiantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies norma. Su tokiu teisės aiškinimu teisėjų kolegija nesutinka.

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senatis praleista, įmanoma tik tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Minėta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis), todėl sutiktina su teismo išvada, kad ieškovei 2014 m. balandžio 25 d. išmokėjus draudimo išmoką nukentėjusiajam žalą atlyginusiai užsienio draudimo bendrovei „Achmea GlobalNeth“, ieškinio senaties termino pradžios eiga prasidėjo būtent nuo nurodytos datos ir baigėsi 2015 m. balandžio 25 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbus ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančių teisės normų požymis yra tas, kad šios normos yra imperatyvios. Minėta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnis 1 dalis). Tačiau, taip pat pažymėta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pagrindas ginti pažeistas teises pasibaigus ieškinio senaties terminui yra pripažinimas, kad teisė kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įgyvendinta dėl svarbių priežasčių. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis arba sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3–4 dalys ) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu.

Be to, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ne mažiau svarbi yra ir kita teismo iniciatyva taikant ieškinio senaties institutą – tai pareiga nustatyti, ar ieškinio senaties termino eiga nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta (CK 1.129, 1.130 straipsniai). CK 1.130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Pažymėtina, kad senaties termino nutraukimo taisyklė taikoma ir sutrumpintiems ieškinio senaties terminams, taigi ir nagrinėjamam ginčui spręsti aktualiam vienerių metų ieškovės regresinio reikalavimo senaties terminui, numatytam CK 1.125 straipsnio 7 dalyje.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovei 2014 m. balandžio 25 d. išmokėjus draudimo išmoką, t. y. prasidėjus ieškinio senaties terminui pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalies nuostatą, atsakovės 2014 m. liepos 31 d. informavo ieškovę, kad jos sutinka atlyginti žalą per tam tikrus terminus (atsakovė J. D. – per 8 metus; atsakovė G. D. – per 3 metus). Šalių paaiškinimai teismo posėdyje ir ieškovės parengtos 2014 m. rugpjūčio 27 d. sutartys Dėl regresinės skolos už žalą Nr. 2013/101244 grąžinimo dalimis Nr. 23/10-43721 ir Nr. 23/10-43722 leidžia daryti daugiau tikėtiną išvadą, kad šalys susitarė, jog kiekviena iš atsakovių pirmąją skolos dalį (280 Lt) sumokės per 2014 m. rugsėjo mėn. ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Byloje nėra ginčo, kad nei pirmosios, nei vėlesnių įmokų atsakovės nemokėjo ir ieškovės prašomų nuostolių neatlygino.

Aptartų faktinių bylos aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovėms 2014 m. liepos 31 d. skolą pripažinus ir pareiškus norą išmokėti ją dalimis, 2014 m. balandžio 25 d. prasidėjusi sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties eiga nutrūko ir išnyko 2014 m. spalio 1 d., kai paaiškėjo, kad atsakovės nesumokėjo ieškovei pirmosios įmokos dalies pagal derintą jų grafiką. Taigi nutrauktas ieškinio senaties terminas prasidėjo iš naujo nuo 2014 m. spalio 1 d., tačiau ne anksčiau kaip nuo 2014 m. liepos 31 d., kuomet atsakovės skolą iš esmės pripažino prašydamos jos mokėjimą išdėstyti (CK 1.130 straipsnio 3 dalis).

Be to, byloje nustatytos aplinkybės apie prasidėjusias šalių derybas ir ieškovės aktyvūs veiksmai ruošiant dokumentus (sutartis) dėl skolos grąžinimo dalimis, atsižvelgiant į ieškinio senaties termino trukmę ir nežymiai praleistą jo terminą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pagrindą ginti ieškovės pažeistas teises teismo iniciatyva (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Minėtas pažeidimas sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti ir, pritariant kitiems pirmosios instancijos teismo motyvams, priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti (CPK 330 straipsnis).

Byloje nėra ginčo, kad atsakovas vairavo transporto priemonę neblaivus, kas buvo pagrindine autoįvykio priežastimi, dėl kurios jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas administracine tvarka. Dėl minėtos priežasties ieškovė įgijo regreso teisę reikalauti iš kalto asmens (jo įpėdinių) žalos atlyginimo remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis. Atsakovės leistinomis įrodinėjimo priemonėmis žalos dydžio nepaneigė, o jų argumentai apie žalos administravimo išlaidas grindžiami spėlionėmis ir prieštarauja teisės normoms (CK 6.249 straipsnio 4 dalis). Aptariamais klausimais teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, todėl neatkartodama teismo motyvų plačiau dėl jų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-252/2010).

Tenkinus ieškovės materialinė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pagrįstu pripažintinas jos reikalavimas priteisti iš atsakovių 5 proc. dydžio metines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovės apeliacinį skundą tenkinus, pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pagal bylos duomenis, ieškovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patyrė viso 1090,26 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė 130 Eur žyminis mokestis, 168,19 Eur ieškinio parengimas, 750,20 Eur atsakovės atsiliepimo analizavimas ir dalyvavimas teismo posėdžiuose, 41,87 Eur išlaidos už vertimo paslaugas. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė viso 340 Eur, iš jų 130 Eur žyminio mokesčio ir 210 Eur už apeliacinio skundo parengimą.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015-03-19 pakeitimo Nr. 1R-77) nurodytus maksimalius dydžius (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Pagal Rekomendacijų 7 punktą maksimalūs dydžiai už advokato teikiamas teisines paslaugas apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamams Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Nagrinėjamu atveju ieškovė be kitų išlaidų prašė priteisti ir 750,20 Eur išlaidas, patirtas už atsakovės atsiliepimo į ieškinį analizavimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad išlaidos, patirtos analizuojant atsakovės atsiliepimą į ieškinį, priskirtinos pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui išlaidoms. Tiek išlaidos už dalyvavimą teismo posėdžiuose, tiek išlaidos už atsakovės atsiliepimo į ieškinį analizavimą patenka į Rekomendacijų 8.19 punkte nurodytas išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įvyko 2 parengiamieji teismo posėdžiai ir vienas teismo posėdis, kurių bendra trukmė siekė 1 val., vadovaujantis rekomendacijų 8.19 p. nuostatomis, darytina išvada, kad maksimali suma už ieškovės atstovavimą teismo posėdžiuose – 71,39 Eur. Todėl ieškovės prašomos priteisti 750,20 Eur išlaidos mažintinos iki 71,39 Eur.

Įvertinus tai, kad kitos ieškovės bylinėjimosi išlaidos neviršija minėtose Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, nustatytų 8.2 ir 8.9 punktuose, jos laikytinos pagrįstomis ir priteistinos iš atsakovių (CPK 98 straipsnis).

Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos 260 Eur žyminis mokestis, 168,19 Eur už ieškinio parengimą, 210 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 41,87 Eur už vertimo paslaugas ir 71,39 Eur už atstovavimą ir pasirengimą bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, iš viso 751,45 Eur priteistinos iš atsakovių lygiomis dalimis, t. y. po 372,72 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti byloje naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei UAB DK „PZU Lietuva“ (į. k. 110057869) solidariai iš atsakovių J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5 758,05 Eur (penkis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus 05 ct) žalos atlyginimo; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-06-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 372,72 Eur (tris šimtus septyniasdešimt du eurus 72 ct) iš kiekvienos atsakovės bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Šis teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.