Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-744-227/2018

2018 m. lapkričio 21 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB “Insima” apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-697-828/2018 pagal ieškovės BUAB „Šilo statyba“ ieškinį dėl restitucijos taikymo atsakovei UAB,,Insima“, trečiajam asmeniui V. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

8. Šalys 2015 m. balandžio 24 d. pasirašė subrangos sutartį ir atsakovė pilnai įvykdė sutartinius įsipareigojimus ieškovei. Ieškovė atsakovei jau suėjus mokėjimo terminams ir esant prievolėms vykdytinoms: 2015-06-30 sumokėjo 1000 Eur, 2015-07-09 sumokėjo 30000 Eur, 2015-07-14 sumokėjo 5000 Eur ir 2015-08-07 sumokėjo 3000 Eur, ir taip iš dalies atsiskaitė su ieškove. Ieškovė teigė, kad dėl jos nemokumo nuginčytų mokėjimų (2015-07-09, 2015-07-14 ir 2015-08-07) atlikimo metu ieškovė negalėjo įvykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams ir turimų lėšų pakako patenkinti tik 51,33864 procentus kreditorinių reikalavimų. Pačios ieškovės teigimu sąžiningiausia ir teisingiausia taikant restituciją byloje taikyti būtent šią minimą proporciją 2015-10-15 dienai (kada įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo), nes tai labiausiai atitinka visų kreditorių interesus ir tai yra sąžininga atsakovės, kitų kreditorių bei pačios ieškovės atžvilgiu. Tokiu atveju priteistina suma sudarytų 17245,72 Eur. Tokią poziciją ieškovė išreiškė ieškinyje, teisminio nagrinėjimo metu, o kitose savo faktinėmis aplinkybėmis praktiškai analogiškose bylose pagal ieškovės ieškinius kitiems kreditoriams, bylą nagrinėję teismai rėmėsi būtent šia proporcija (51,33864 proc.), paskaičiuota 2015-10-15 dienai (Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutartį civ.b. Nr. 2A-629-252/2017; Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartį civ.b. Nr.2A-573-755/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartį civ.b. Nr. 3K-3-175-403/2018, ir kt.). Atsakovė teigė, kad ši proporcija turėtų būti skaičiuojama 2015-08-07 dienai (t.y. dienai, kada buvo atsakovei atliktas paskutinis mokėjimas 3000 Eur sumai), taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad proporcijų paskaičiavimą gali būti įskaičiuoti tik pradelsti įsipareigojimai, t.y. į skaičiavimus negali būti įtraukti įsipareigojimai, kurių įvykdymo terminai nėra suėję. Todėl priteistina suma turi būti ženkliai mažesnė, t.y. 9.824,69 Eur (iš 10824,69 Eur sumos minusavus 2015-06-30 atliktą mokėjimą 1000 Eur sumoje). Būtent ši proporcija (67,221736 proc. leistina mokėjimo suma) yra paskaičiuota įvertinus duomenis apie atsiskaitymus su kreditoriais (įskaitant atsakovę) nuo ieškovės nemokumo pradžios iki paskutinio mokėjimo atsakovei dienos (2015-08-07), ir į ją nėra įtraukti įsipareigojimai kreditoriams, atsiradę po paskutinio mokėjimo atsakovei dienos (t.y. už laikotarpį nuo 2015-08-07 iki 2015-10-15). Atsakovės įsitikinimu, būtent toks skaičiavimas priteistinos sumos taikant restituciją atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus (CK 6.145, 6.146 str.).

9. Tuo tarpu teismas, nevertindamas šalių argumentų, priteistinas sumas skaičiavo prieštaringai, atsietai pagal mokėjimų datas, nevertindamas visumos, t.y. nevertindamas atsakovei sumokėtos sumos dydžio su visiems kreditoriams sumokėtomis sumomis ir atsakovę pastatydamas į daug blogesnę padėtį lyginant su kitais kreditoriais. Teismas padarė išvadą, kad jeigu pirmu mokėjimu sumokėta suma būtų mokama atsakovei ne 2015-07-09, o vėliau (t.y. iki trečio mokėjimo 2015-08-07) - tai visas 30000 Eur sumos sumokėjimas vėlesniu laikotarpiu būtų teisėtas ir restitucija apskritai nebūtų galima, nors ieškovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams ne mažėjo, o tik augo. Todėl atskiri trys mokėjimai atsakovei negali būti vertinami atskirai (izoliuotai), o turi būti vertinama atliktų mokėjimų atsakovei visuma lyginant bendrai sumokėtą atsakovei sumą su pradelstais įsipareigojimais visiems kreditoriams ir išmokėtu pinigų sumomis visiems kreditoriams pagal visus pradelstus įsipareigojimus. Tam pritarė byloje ir ieškovė, 2018-07-17 teismo posėdyje nurodydama, kad 2015-07-09 proporcija pagal ieškovės pateiktus skaičiavimus netūrėtų būti taikoma. Ieškovė neginčijo atsakovei 2015-06-30 atlikto mokėjimo 1000 Eur sumoje, tačiau teismas šią aplinkybe ignoravo, ir skaičiuodamas proporcijas minėtą sumą įtraukė į atsakovei sumokėtas sumas, kurios buvo ginčijamos. Kadangi 2015-06-30 atliktas mokėjimas nebuvo ginčo dalykas byloje, todėl ieškovei priteistina suma taikant restituciją mažintina atlikto mokėjimo dydžiu iki 9824,69 Eur (10824,69 Eur - 1000 Eur).

10. Nurodo, kad teismas spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, paskirstė tik apeliacinėje instancijoje atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas ir neįvertino pirmojoje instancijoje pirmą kartą nagrinėjant bylą patirtų bylinėjimosi išlaidų, nors jų dydį patvirtinantys rašytiniai įrodymai byloje buvo pateikti kartu su atsakovės 2017-02-06 prašymu.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas pakeistinas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo sumažinant iš atsakovės ieškovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

14. Byloje kilo ginčas dėl restitucijos taikymo pripažinus sandorius negaliojančiais apimties. Apeliantė teigia, kad teismas, esant priešingoms šalių pozicijoms, pasirinko visai kitą priteistinų sumų skaičiavimo būdą, sprendimo tinkamai nemotyvavo, neatskleidė bylos ginčo esmės pagal dalį pareikštų reikalavimų, formaliai išnagrinėjo bylą. Apeliantė neginčija, kad nagrinėjamu atveju esant panaikintiems sandoriams yra reikalinga taikyti restitucija, todėl plačiau tuo klausimu nepasisakytina, spręstina tik dėl restitucijos taikymo apimties.

15. Byloje nustatyta, kad ieškovė ieškiniu prašė: pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovės BUAB „Šilo statyba“ sudarytus sandorius: 2015-08-07 skolos sumažinimą atsakovei 3000 Eur suma, 2015-07-14 skolos sumažinimą atsakovei 5000 Eur suma, 2015-07-09 skolos sumažinimą atsakovei 23018,78 Eur suma, taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės ieškovei 31018,78 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-368-902/2017 ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies: teismas pripažino ginčijamus sandorius negaliojančiais nuo sudarymo momento, taikė restituciją – priteisė iš atsakovės 31 018,78 Eur, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas; kitą ieškinio dalį atmetė. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. spalio 12 d. nutartimi sprendimo dalį, kuria buvo nutarta taikyti restituciją, priteisti procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, panaikino ir dėl šių klausimų perdavė bylą nagrinėti iš naujo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi minėtą nutartį paliko nepakeista. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apeliacinės instancijos teismo išaiškinimus ir sprendė, kad turi būti taikoma restitucija pagal pradelstų mokėjimų ir ieškovės turėtų tam lėšų procentinį santykį kiekvienai konkrečiai atsiskaitymo dienai: 2015-07-09, 2015-07-14, 2015-08-07, sprendė, kad restitucija dėl pripažinto negaliojančiu 2015-07-09 sandorio turi būti taikoma šioje dalyje - 23 350,89 Eur suma, restitucijos taikyti dėl kitų pripažintų negaliojančiais sandorių pagrindo nėra.

16. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pasirinktu priteistinų sumų skaičiavimo būdu, teigia, kad šio skaičiavimo teismas niekaip nemotyvavo, mano, kad nepagrįstai teismas ignoravo šalių pozicijas dėl to, kaip turi būti sumos apskaičiuojamos.

17. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė laikosi pozicijos, jog jai turėtų būti priteisiama 31018,78 Eur suma, nes atsakovei nepagrįstai suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, o atsakovė prieštarauja, jog reikalavimas dėl restitucijos būtų tenkinamas nesant pakankamai duomenų. Taip pat teismas nurodė, kad priteisdamas konkrečią sumą atsižvelgia į apeliacinės instancijos išaiškinimus.

18. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pasirinkto priteistinų sumų apskaičiavimo būdo, atkreipia dėmesį į Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje pateikiamus išaiškinimus, taip pat pačios atsakovės atsiliepime į ieškinį, apeliaciniame skunde dėl Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nurodomus argumentus, susijusius su restitucijos taikymu, pirmosios instancijos teismui pateiktus naujus duomenis. Atsiliepime į ieškinį atsakovė teigė, kad ieškovė tendencingai skaičiuoja procentinę išraišką kreditorinių reikalavimų, kuriems patenkinti užteko ieškovės turimų lėšų, nes minimą procentinę išraišką skaičiuoja ne konkrečiomis dienomis, kada buvo atlikti mokėjimai (2015-07-09, 2015-07-14, 2015-08-07), o kažkodėl 2015-10-15 deklaruojamais duomenimis ir toks skaičiavimas akivaizdžiai yra ydingas ir negalimas. Pirmajame apeliaciniame skunde atsakovė teigė, kad objektyviais skaičiavimais nepagrįstas teiginys, jog ieškovė ginčijamų sandorių atlikimo metu turėjo lėšų patenkinti tik 51,33864 procentus kreditorinių reikalavimų. Nurodė, kad teismas nenustatė lėšų trūkumo fakto ir trūkstamų lėšų dydžio konkrečiomis mokėjimų atlikimo dienomis, taipogi nenustatė vykdytinų prievolių dydžio konkrečiomis datomis, taip pat apskaičiuodamas procentines išraiškas įtraukė ir mokėjimus, atliktus po ginčo sandorių iki 2017-10-15, įtraukė ir kitų kreditorių finansinius reikalavimus, atsiradusius po ginčo mokėjimų atlikimo dienos. Teisėjų kolegija iš dalies sutiko su apeliantės teiginiu dėl netinkamo restitucijos taikymo, sprendė, kad restitucijos taikymo būdas priteistos sumos dydžio požiūriu vertinamas kaip nepagrįstas. Teismas vertino, kad ieškovė ieškinio patenkinimo reikalingumą įrodinėjo dviem pagrindais- actio Pauliana pagrindu, jog atsiskaityta su atsakove galėjo būti ne daugiau nei 51,33864 %, kas sudaro 20754,28 Eur, tad nepagrįstai atsiskaityta už 17245,72 Eur ir dėl atsiskaitymo prieštaravimo imperatyviems įstatymo reikalavimams (CK 6.930¹ ir CK 1.80 straipsniai), tad grąžintina visa gauta tokiu būdu suma 31018,78 Eur. Išaiškino, kad tokia situacija, kai taikant restituciją grąžintinų lėšų dydis priklauso ne nuo šalių tarpusavio įsipareigojimų pagrįstumo, atsiskaitymų metu buvusio realaus finansinio pajėgumo ir pareigos, įvertinant ir kitų kreditorių teises, atsiskaityti dydžio, o tik nuo teisinio ieškinio pagrindo neatitinka proporcingumo, protingumo, sąžiningumo ekonomiškumo principų, sudarytų prielaidas pablogėti sąžiningo kreditoriaus turtinei padėčiai. Todėl restitucija turėjo būti taikoma taikant proporcingumo principą ir iš atsakovės priteista tik ta suma, kurią ši gavo nesilaikant šio principo. Teisėjų kolegija sutiko su atsakove, kad skaičiavimais nebuvo pagrįsta, koks konkretus buvo lėšų ir pradelstų mokėjimų procentinis santykis konkrečių mokėjimų dienomis, nes nustatytas bendras santykis už laikotarpį nuo 2015-07-01 iki 2015-10-15 nedetalizuotas konkrečiomis datomis (2015-07-09, 2015-07-14 ir 2015-08-07). Tokių duomenų neturėjimas pagrįstai netrukdė padaryti išvados, jog atsiskaitymo eiliškumas yra pažeistas, kadangi lėšų atsiskaitymui akivaizdžiai nepakako, bet nenustatymas, koks konkretus santykis kurią iš atsiskaitymo dienų buvo, sutrukdė tinkamai taikyti restituciją. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tik žinant šį mokėtinų sumų ir turimų tam lėšų santykį kiekvienai konkrečiai atsiskaitymo dienai, galima nustatyti, kokia turėjo būti taikoma tą dieną proporcija ir kokia išmokėta suma šiai proporcijai atitinka, o kokia suma išmokėta virš šios proporcijos. Kadangi apeliacinės instancijos teismas negalėjo pats apskaičiuoti proporcijų, jos nebuvo nustatinėjamos pirmos instancijos teisme, atsakovė dėl jų nepateikė savo pozicijos, todėl pripažino, jog šioms aplinkybėms nustatyti restitucijos dydžio nustatymo klausimas spręstinas iš naujo, pasiūlant ieškovei pateikti tuo klausimu papildomus įrodymus, atliekant būtinus skaičiavimus.

19. Atkreiptinas dėmesys, kad grąžinus bylą nagrinėti iš naujo dėl restitucijos taikymo, ieškovė pateikė lentelę dėl proporcijų, jeigu būtų su kreditoriais atsiskaitoma vienodomis sąlygomis, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Apeliantė ieškovės pateiktų lentelės duomenų skunde neginčija, tačiau pateikia jau kitokią poziciją dėl proporcijos apskaičiavimo nei anksčiau. Šiuo metu apeliantė teigia, kad trys mokėjimai negali būti vertinami atskirai, proporcija skaičiuotina įvertinus duomenis apie atsiskaitymus su kreditoriais nuo ieškovės nemokumo pradžios iki paskutinio mokėjimo atsakovei dienos (2015-08-07) ir ji sudaro 67,221736 proc. leistinos mokėjimo sumos. Tačiau pati atsakovė, ginčydama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teigė, kad turi būti nustatyti lėšų trūkumo faktas ir trūkstamų lėšų dydis konkrečiomis mokėjimų atlikimo dienomis, vykdytinų prievolių dydis konkrečiomis datomis, atitinkamai apskaičiuojamos procentinės išraiškos. Su tokia atsakovės pozicija iš dalies sutiko apeliacinės instancijos teismas ir pateikė aukščiau nurodomą išaiškinimą dėl to, kaip turi būti apskaičiuojamas lėšų ir pradelstų mokėjimų procentinis santykis, į kurį ir atsižvelgė pirmosios instancijos teismas. Pripažintina, kad vien tik ta aplinkybė, jog atsakovei nėra palankus lėšų ir pradelstų mokėjimų procentinis santykis 2015-07-09 dienai, kas išaiškėjo ieškovei pateikus trūkstamus duomenis, neleidžia spręsti, kad teismas nepagrįstai taikė anksčiau atsakovės pageidautą apskaičiavimo metodą.

20. Apeliantė nurodo, kad kitose savo faktinėmis aplinkybėmis praktiškai analogiškose bylose pagal ieškovės ieškinius kitiems kreditoriams, bylą nagrinėję teismai rėmėsi kitokia proporcija (51,33864 proc.), kuri paskaičiuota 2015-10-15 dienai (Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutartį civ.b. Nr. 2A-629-252/2017; Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartį civ.b. Nr.2A-573-755/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartį civ.b. Nr. 3K-3-175-403/2018, ir kt.). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė pati sau prieštarauja, kadangi pirmajame apeliaciniame skunde nesutiko su ieškovės apskaičiuota proporcija, kėlė klausimą dėl to, kad reikalinga nustatyti, koks buvo lėšų ir pradelstų mokėjimų procentinis santykis konkrečių mokėjimų dienomis. Tokius apeliantės teiginius apeliacinės instancijos teismas laikė pagrįstais, sprendė, kad nustatytas bendras santykis už laikotarpį nuo 2015-07-01 iki 2015-10-15 nedetalizuotas konkrečiomis datomis (2015-07-09, 2015-07-14 ir 2015-08-07) ir kad reikalinga tai padaryti iš naujo sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo. Taip pat ir šiame apeliaciniame skunde atsakovė teikia argumentus, kad leistina mokėjimo suma būtų apskaičiuota įvertinus duomenis apie atsiskaitymus su kreditoriais (įskaitant atsakovę) nuo ieškovės nemokumo pradžios iki paskutinio mokėjimo atsakovei dienos (2015-08-07), laikant, jog atsiskaityta su atsakove galėjo būti ne daugiau nei 67,221736 proc. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nei aukščiau nurodomose bylose, kuriose nebuvo nustatinėjamas lėšų ir pradelstų mokėjimų procentinis santykis konkrečių mokėjimų dienomis (ko pageidavo pati atsakovė), o vadovaujamasi už konkretų laikotarpį (nuo 2015-07-01 iki 2015-10-15) išvestu vidurkiu.

21. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, esant skirtingoms šalių pozicijoms, vertino ieškovės pateiktą lentelę dėl proporcijų ir šiuo įrodymu vadovavosi (nors sprendime to tiesiogiai ir nenurodė) sprendžiant, koks buvo lėšų ir pradelstų mokėjimų procentinis santykis konkrečių mokėjimų dienomis (2015-07-09, 2015-07-14 ir 2015-08-07) bei taikė apeliacinės instancijos teismo nurodytą proporcijų apskaičiavimo būdą. Teismas, vadovaudamasis šiuo išaiškinimu, teisingai suskaičiavo, kad taikant restituciją priteisiama 23350,89 Eur (2015-07-09 ieškovė atsakovei sumokėjo 30000 Eur, nors tuo metu net taikant taisyklę, kad su kreditoriais atsiskaitoma vienodomis sąlygomis, ieškovė atsakovei pagal turimas lėšas tegalėjo sumokėti tik 16,447463 %, taigi neteisėtai sumokėta 23350,89 Eur). Negalima sutikti su apeliante, kad priteistina ieškovei suma turėtų būti mažinama 1000 Eur suma. Byloje nustatyta, kad ši suma sumokėta 2015-06-30 mokėjimu ir šis sandoris nebuvo byloje ginčijamas, taip pat atitinkamai nebuvo sprendžiama dėl restitucijos taikymo.

22. Nors apeliantė teigia, kad sprendimas tinkamai nemotyvuotas, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Todėl, nors pirmosios instancijos teismas nedetalizavo šalių pozicijų dėl to, kaip turi būti apskaičiuojamos proporcijos bei priteisiamos sumos, nesutiktina su apeliante, jog liko neatskleista bylos esmė, kad sprendimas yra nemotyvuotas. Įvertinus sprendimo motyvuojamąją dalį yra aiškus priteistinų sumų apskaičiavimo būdas, nurodomi apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai, kurių teismas laikosi, lėšų ir pradelstų mokėjimų procentinis santykis, pateiktas ieškovės lentelėje, konkrečių mokėjimų dienomis (2015-07-09, 2015-07-14 ir 2015-08-07) bei apskaičiuotos sumos, kurias galėjo ieškovė išmokėti.

23. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nurodo, kad teismas nepriteisė atsakovei dalies bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą pirmą kartą. Pažymėtina, kad Panevėžio apygardos teismas 2017 m. spalio 12 d. nutartimi taip pat panaikino sprendimo dalį, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas ir dėl šio klausimo perdavė bylą nagrinėti iš naujo, todėl pirmosios instancijos teismas, ieškinį patenkinęs iš dalies (75,28 pro.) turėjo paskirstyti ir šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjant pirmą kartą. Iš atsakovės 2017-02-07 prašymo, sąskaitų- faktūrų, apmokėjimo dokumentų matyti, kad atsakovė turėjo išlaidų advokato pagalbai apmokėti: 1694 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 1452 Eur už pasirengimą 2017-02-07 parengiamajam posėdžiui, įskaitant papildomų rašytinių paaiškinimų parengimą (6 val.) bei atstovavimą parengiamajame posėdyje, įskaitant sugaištą laiką kelionei (6 val.).

24. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. CPK 88 straipsnyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra būtinos ir pagrįstos. Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos pripažintinos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Spręsdamas dėl šalims atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į jose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, šalių atstovų galimas darbo ir laiko sąnaudas, rengiant procesinius dokumentus, renkant įrodymus, atstovaujant teisme. Pažymėtina tai, kad ta aplinkybė, jog šalies turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija pagal Rekomendacijas apskaičiuotų maksimalių dydžių, savaime nėra pagrindas iš kitos šalies priteisti patirtas išlaidas visa apimtimi. Kiekvienoje byloje ginčo šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlygintinas dydis nustatomas pagal CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus.

25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pasisakant dėl teisės normų, reglamentuojančių išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimą, nurodyta, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti per didelio išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011). Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad parengiamasis teismo posėdis truko beveik 1 valandą, jokie rašytiniai prašymai tą dieną atsakovės pateikti nebuvo, pagrįstomis atsakovės išlaidomis, turėtomis pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjant pirmą kartą, pripažįsta 1700 Eur išlaidas. Kadangi ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, pripažintina, kad iš ieškovės atsakovei papildomai turėtų būti priteisiamos 420,24 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, o atlikus bylinėjimosi išlaidų įskaitymą atitinkamai sumažintina iš atsakovės priteisiama bylinėjimosi išlaidų suma iki 148,73 Eur.

26. Dėl kitų apeliacinio skundo motyvų nepasisakytina, nes jie neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą.

27. Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, bei tinkamai išsprendė klausimą dėl restitucijos taikymo, tačiau paskirstant šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas neįvertino atsakovės išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios instancijos teisme. Dėl nurodytų aplinkybių teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims keistina sumažinant iš atsakovės ieškovei priteisiamą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 148,73 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

28. Apeliacinės instancijos teisme šalys patyrė bylinėjimosi išlaidas: atsakovė – 1936 Eur, ieškovė – 363 Eur išlaidas advokatų pagalbai apmokėti. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas tik dalyje dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, apeliantei neatlygintinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Taip pat atitinkamai iš apeliantės, kurios reikalavimas sumažinti taikomos restitucijos apimtį netenkintas, priteistinos bylinėjimosi išlaidos ieškovei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo dalį, kuria tarp šalių paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti sumažinant iš atsakovės UAB “Insima”, kodas 303133126, ieškovei BUAB “Šilo statyba”, kodas 168565936, priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 568,97 Eur iki 148,73 Eur.

Kitą Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB “Insima”, kodas 303133126, ieškovei BUAB “Šilo statyba”, kodas 168565936, 363 Eur bylinėjimosi išlaidų.