Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-573-755/2017

teisėja Ingrida Kirsnytė Teisminio proceso Nr. 2-08-08647-2016-7

2017 m. rugsėjo 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramunės Čeknienės ir Birutės Jonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Šilo statyba“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-362-902/2017 pagal ieškovės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Alinita“, trečiajam asmeniui V. J. dėl sandorio pripažinimo iš dalies neteisėtu ir negaliojančiu bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-03-28 sprendimu ieškinys atmestas. Teismas priteisė iš BUAB„Šilo statyba“ atsakovei UAB„Alinita“ 3630 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad bankroto administratoriaus ginčijamas ieškovės UAB ,,Šilo statyba“ skolos sumažinimas 34 383,32 Eur suma atsakovei UAB ,,Alinita“ atliktas 2015-08-06, visa mokėtina suma sudarė 41 658,11 Eur. UAB ,,Šilo statyba“ bankroto byla iškelta 2015-09-04 (b.l. 11-12), nutartis įsiteisėjusi, ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo apygardos teismui pateiktas 2015-08-11. Teismas, įvertinęs teismo nutartyje, kuria iškelti bankroto byla ieškovei, aplinkybes, pripažino, kad jog UAB ,,Šilo statyba“ ginčijamo 2015-08-06 atsiskaitymo su atsakove UAB ,,Alinita“ metu buvo nemoki .Teismas nurodė, kad ginčo objektu nėra ginčijamo sandorio sąlyga, jog iki ginčijamo 2015-08-06 atsiskaitymo UAB ,,Šilo statyba“ turėjo kitų kreditorių neabejotinų ir galiojančių reikalavimų teisių bei tai, kad skolininkas buvo nesąžiningas, žinodamas ar turėdamas žinoti, jog sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises, todėl teismas dėl šių sąlygų nepasisakė, laikė jas įrodytomis.Teismas sprendė, jog ginčo objektu tapusi ieškovės mokėjimo 2015-08-06 dalis dėl 34 383,32 Eur sumos buvo atlikta pagal teisėtai priimtą, pagrįstą, galiojantį (įsiteisėjusį), vykdytiną, juridines pasekmes sukeliantį teismo dokumentą. Teismas pažymėjo, kad šalių (ieškovės ir atsakovės) finansinį įsipareigojimą daugiau kaip 70000 Eur sumai patvirtino valstybė (jos vardu veikiantis teismas) ir jokie šalių papildomi rašytiniai susitarimai dėl 2015-07-08 teismo įsakymo įvykdymo (pvz., mokėjimo dalimis) nebuvo sudaryti, todėl konstatavo, kad ieškovės atsiskaitymas su atsakove pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą ginčijamai sumai buvo teisėtas ir pagrįstas.Nurodė, kad banko sąskaitos išrašas, lentelė dėl proporcijų, rodo, jog ginčo atsiskaitymo metu 2015-08-06, ieškovė atsiskaitinėjo ir su kitais kreditoriais nemažomis sumomis tiek dalinai, tiek visa apimtimi, tų atsiskaitymų ieškovė neginčija (į bylą tokių duomenų nepateikta), todėl laikė, jog ieškovė, sumažindama skolą pagal teismo sprendimą 34383,32 Eur sumai, kitų kreditorių interesų gauti skolų apmokėjimą nepažeidė ir pažeisti negalėjo, nes jie savo teisių negynė teismine tvarka. Teismas konstatavo, jog ginčijamas 2015-08-06 skolos sumažinimas atsakovei 34 383,32 Eur suma nepažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eilės ir tvarkos, numatytos CK 6.930¹ straipsnyje.Teismas sutiko su atsakove, jog į bylą pateikti įrodymai nepakankami patvirtinti atsakovės nesąžiningumą, t.y. kad ji (atsakovė) žinojo apie sunkią ieškovės turtinę padėtį ginčo atsiskaitymo metu 2015-08-06. Atsakovė nedalyvavo bankroto bylos iškėlime, nebebuvo įmonės kreditoriumi, jai nebuvo žinoma, jog ruošiamasi kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos UAB ,,Šilo statyba“ iškėlimo. Pačiai įmonei kitų kreditorių skolos daug kartų viršijo ginčijamą 34 383,32 Eur sumą, kas rodo, jog iki pat nemokumo konstatavimo, ir UAB ,,Šilo statyba“ tikėjosi šias sumas atgauti ir tokiu būdu atsiskaityti su savo kreditoriais.Dėl aukščiau teismo išsakytų argumentų, neįrodžius visų actio Pauliana taikymo sąlygų, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės UAB „Šilo statyba“ sudarytą sandorio dalį, sprendė, kad ieškinys atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovės bankroto administratorius skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-03-28 sprendimą, prašo jį panaikinti ir ieškinį tenkinti visiškai, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neteisingai pritaikius materialinės bei proceso teisės normas, o teismo išvados yra prieštaringos. Ieškovės administratoriaus nuomone, teismas netinkamai aiškino bei taikė CPK 18 straipsnio, CK 6.66 straipsnio, CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, neteisingai išaiškino skolininkų (ieškovės) kreditorių lygiateisiškumo principo turinį santykyje su minėtomis teisės normomis skolininkui (ieškovei) ginčijamo sandorio sudarymo metu jau esant faktiškai nemokiam, nepagrįstai neatsižvelgė į Įmonių bankroto įstatymo ( toliau tekste-ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą (nors formaliai fiziškai pareiškimas bankroto bylą nagrinėjančiam apygardos teismui ir nebuvo įteiktas, kas įvyko vos po 5 kalendorinių dienų nuo ginčijamo sandorio sudarymo), visų tos pačios eilės kreditorių teisių apsaugą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobūdžio bylose,o spręsdamas dėl 3630 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pažeidė CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatas.Ieškovės administratorius nurodo, kad į bylą pateikė duomenis, jog ieškovė per laikotarpį nuo 2015-07-01 iki 2015-08-06 atsakovei sumokėjo 70658,11 Eur, iš jų 2015-08-06 sumokėjo 41658,11 Eur,nors pagal finansinę padėtį, faktiškai būdama nemoki, dėl savo nemokumo galėjo patenkinti tik 51,33864 procentus kiekvieno iš turimų kreditorių reikalavimų, kai tuo tarpu su atsakove atsiskaitė 100 procentu, taip išskirdama iš kitų kreditorių atsakovę bei jai suteikdama nepagrįstas privilegijas, nors jos reikalavimo terminas suėjo tik 2015 m. gegužės pabaigoje - birželio pradžioje, kai tuo tarpu kitų kreditorių reikalavimų vykdymo terminai suėjo gerokai anksčiau, kas matyti iš į bylą pateiktos lentelės - UAB „Alinita“ - Tiekėjų knygos Įrašai“ bei kitų įrodymų.Ieškovės administratorius nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra visų actio Pauliana sąlygų. Ieškovės administratorius nesutinka su teismo išvadomis, kad nėra ieškovės kreditorių teisių pažeidimo ir atsakovės nesąžiningumo.Pažymi, kad byloje yra pateikti įrodymai - lentelė „Patvirtintų kreditorinių reikalavimų suvestinė“ iš kurios matyti, kad su kreditoriais, kurie turėjo galiojančius (jau pradelstus) reikalavimus į ieškovę iki ginčijamo 2015-08-06 sandorio sudarymo, bendrovė neatsiskaitė iki pat bankroto bylos iškėlimo.Atkreipia dėmesį, kad teismas sprendime nurodė ir laikė įrodyta, jog ieškovė 2015-08-06 sandoryje buvo nesąžininga, kadangi žinojo, jog ji pažeis kreditorių teises. Todėl teigia, kad teismas nustatė tiek skolininkės (ieškovės) nesąžiningumą 2015-08-06 sandoryje, tiek konstatavo ieškovės kreditorių teisių pažeidimą 2015-08-06 sandoriu, ir šias sąlygas laikė nustatytomis. Ieškovės administratorius teigia, kad byloje yra pagrindas konstatuoti teisinį ieškovės nemokumą, kurį patvirtina į bylą pateikta lentelė „Šilo statyba“ UAB, Nemokumo atsiradimo datos nustatymas“ iš kurios matyti, kad 2015-05-31 ieškovės turtas sudarė 1 592 392,58 Eur, pradelsti įsipareigojimai sudarė 822 523,87 Eur; 2015-06-30 datai ieškovės turtas sudarė 1 705 753,35 Eur, pradelsti įsipareigojimai sudarė 922 466,49 Eur. Ieškovė iki 2015-08-06 sandorio sudarymo ekonomine prasme buvo nemoki, ji iki pat bankroto bylos jai iškėlimo neatsiskaitė pagal kreditorių sąskaitas, kurių apmokėjimo terminai suėjo dar 2015 m. vasario, kovo, balandžio mėnesiais. Ieškovės administratorius nurodo, kadangi ginčijamas sandoris ieškovės buvo sudarytas, kai ji buvo nemoki, tokiu būdu suteikė vienam iš kreditorių pirmenybę, dėl ko toks sandoris laikytinas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė,kad atsakovei pirmenybę (prioritetą) prieš kitus kreditorius suteikė Panevėžio miesto apylinkės 2015-07-08 teismo įsakymas, kad ieškovė privalėjo sudaryti 2015-08-06 sandorį, nes tai ją įpareigojo įstatymas (CPK 18 straipsnis). Pažymi, kad susidariusi individuali situacija lėmė, kad ieškovė yra nepajėgi įvykdyti visų prisiimtų įsipareigojimų. Nurodo, kad ginčijamo mokėjimo 34 383,22 Eur dalis negali būti pateisinama verslo logika, nes 2015-08-06 atsakovei buvo išmokėta 41 658,11 Eur, ši reikšminga pinigų suma buvo sumokėta vienam iš kreditorių, esant nepadengtų pradelstų kitų kreditorinių reikalavimų, kurių vykdymo terminai suėjo anksčiau nei su atsakove.Nurodo, kad atsižvelgtina ir į tai, kad vykdomosios bylos pagal 2015-07-08 teismo įsakymą 2015-08-06 datai nebuvo, taigi antstolis vykdymo pagal minėtą teismo įsakymą neatlikinėjo. Vykdomoji byla buvo nutraukta dėl tos priežasties, kad šalys (ieškovė ir atsakovė) susitarė dėl geranoriško atsiskaitymo pagal 2015-07-08 teismo įsakymą, tačiau toks jų susitarimas, teigia, yra neteisėtas. Pažymi, kad ĮBĮ nuostatos nedaro skirtumo tarp tos pačios eilės kreditorių su jais vykdant atsiskaitymus, nepaisant to, kada kiekvienas iš jų kreipėsi į teismą chronologine tvarka dėl skolos priteisimo (jos patvirtinimo).Apeliantės administratorius nesutinka su teismo argumentais, kad ieškovė atsiskaitymų su kitais kreditoriais neginčija,nes LITEKO duomenis ieškovė Panevėžio miesto apylinkės teisme iškėlė devynias civilines bylas dėl neteisėtų, jos manymu, atsiskaitymų užginčijimo. Apeliantės administratorius nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė nebuvo nesąžininga gaudama atsiskaitymą iš ieškovės. Tvirtina, kad atsakovės elgesys (atlikti veiksmai) rodo, kad atsakovė žinojo apie sunkią ieškovės finansinę padėtį prieš ginčijamą 2015-08-06 atsiskaitymą. Tvirtina, kad ieškovė neabejotinai žinojo apie prastą savo finansinę padėtį 2015-08-06 atsiskaitymo su atsakove metu, todėl pagrįstai teismas 2015-08-06 sprendime konstatavo, kad skolininkė UAB „Šilo statyba“ 2015-08-06 atsiskaitydama su atsakove buvo nesąžininga.Apeliantės administratorius teigia, kad byloje yra pagrindas taikyti restituciją, skolininko nepagrįstai perleistas turtas grąžintinas bankrutuojančiai bendrovei. Be to, ieškovės administratorius teigia, kad iš ieškovės atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos atsakovei žymiai viršijo Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr.1R-77 patvirtinta Rekomendacijų redakcija, galiojanti nuo 2015-03-20) (toliau - Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus dydžius, atsižvelgiant į teismo posėdžių trukmę, ir turėjo būti sumažintos iki 1500 Eur. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės bankroto administratoriaus UAB „Valdsida“ apeliacinio skundo netenkinti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.Atsakovė teigia, kad teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė privalomų Actio Pauliana sąlygų. Pažymi, kad ginčo mokėjimą ieškovė atsakovei atliko pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą – 2016-07-08 teismo įsakymą. Iš ieškovės banko sąskaitos matyti, kad ši laikotarpiu nuo 2015 m. liepos mėn. iki 2015 m. spalio 15 d. atsiskaitinėjo ne tik su ieškove, bet ir su kitais kreditoriais. Atkreipia dėmesį, kad 2015 m. rugsėjo mėnesį ieškovės įsipareigojimai jau sudarė 40449,21 Eur, t. y. jau buvo sumažėję tris kartus. Atsakovė pažymi, kad nenustačius bent vienos iš Actio Pauliana taikymo sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu. Pažymi, kad ieškovės atstovas visų Actio Pauliana sąlygų neįrodė, o būtent, kokiu būdu pagal įsiteisėjusį teismo įsakymą ieškovė atsiskaitydama su atsakove, pažeidė kitų kreditorių teises. Teigia, kad taip pat neįrodyta ir kita privaloma sąlyga – tai, kad skolininkė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio – atlikti mokėjimo. Tvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistavo įstatyminis ir privalomas mokėjimų pagrindas–įsiteisėjęs teismo sprendimas, t. y. buvo privalomas vykdyti dokumentas. Atsiliepimu atsakovė teigia, kad įsiteisėjęs 2015-07-08 teismo įsakymas tapo prioritetinis prieš kitus kreditorių reikalavimus, kuriems patvirtinti nebuvo priimta teismo sprendimų, nebuvo duomenų, apie vykusius kitus teisminius kitų procesus kitiems kreditorių finansiniams reikalavimas patvirtinti. Tokiu būdu, tvirtina, kad ne ieškovė, o įstatymas suteikė atsakovei pirmenybę prieš kitus kreditorius pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Apeliantė ignoruoja aplinkybę, kad ieškovė su atsakove atsiskaitė dar prieš pateikiant pareiškimą teismui 2015-08-06, todėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas interpretuoja neteisingai. Atsakovė pažymi, kad jos nesąžiningumas gaunant mokėjimus nebuvo preziumuojamas, todėl ieškovė privalėjo jį įrodyti, tačiau to nepadarė. Tvirtina, kad atsakovė negalėjo žinoti apie ieškovės finansinės padėties sudėtingumą ar nemokumą.Ieškovės reikalavimas byloje taikyti vienašalę restituciją - priteisti jai iš atsakovės 34383,32 Eur, yra nepagrįstas, nes pažeidžia iš esmės atsakovės turtines teises, nes nėra keliamas klausimas dėl atsakovės įtraukimo į ieškovės kreditorių sąrašą. Atsakovė nesutinka,kad jai iš atsakovės buvo priteistas per didelis bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.Vien byloje be atsiliepimo į ieškinį surašymo,kitų teisinių paslaugų, susijusių su šia byla, kelionės išlaidos sudaro apie 20 valandų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės bankroto administratoriaus ieškinys tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, poziciją išsakytą teismo posėdžiuose (CPK 185 straipsnis), iš esmės sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymų visumą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, neatsižvelgė į reikšmingų ginčui įrodymų turinį, todėl padarė nepagrįstą išvadą bei nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė ginčijamu 2015-08-06 skolos sumažinimu atsakovei 34383,32 Eur suma nepažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eilės tvarkos, numatytos CK 6.930 ¹ straipsnyje, tokiu būdu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinio netenkinti. Surinkti įrodymai ir faktinės bylos aplinkybės leidžia spręsti ginčą iš esmės, todėl priimamas naujas teismo sprendimas.BUAB „Šilo statyba“ bankroto administratoriaus ieškinys atsakovei UAB „Alinita“ pareikštas CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovės atstovas ginčija sandorį, kuriuo 2015-08-06 ieškovė UAB „Šilo statyba“ atsakovės skolą sumažino 34 383,32 Eur suma. Actio Pauliana teisinio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-09 nutartis byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2009-07-31 nutartis byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011-09-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011 ir kt.).Nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2015-09-04 nutartimi UAB „Šilo statyba“ pripažino nemokia ir iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valdsita“ (b.l. 11-12). Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjusi. 2016-01-18 Panevėžio apygardos teismo nutartimi patvirtintas UAB „Šilo statyba“ kreditorių sąrašas, bendra patvirtinta neginčijamų kreditorinių reikalavimų suma buvo 881 066,33 Eur (b.l. 13-15). Bankroto bylos eigoje kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas buvo pildomas (b.l. 16-21). Bankroto administratorius, per Įmonių bankroto įstatyme nurodytą terminą patikrinęs bendrovės sandorius, juos gali ginčyti laikydamasis Civiliniame kodekse įtvirtintų ieškinio senaties terminų - nagrinėjamu atveju – per vienerius metus nuo dokumentų apie ginčijamo sandorio sudarymą gavimo dienos (CK 6.66 str.). Taigi nustatytos aplinkybės patvirtina byloje, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.Iš ieškovės bankroto administratoriaus į bylą pateiktos teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suvestinės duomenų matyti, kad ieškovės neįvykdytų kreditorinių reikalavimų suma nuo 2015 m. sausio mėnesio didėjo, labai išaugo 2015 m. balandžio mėnesį, 2015 m. liepos mėnesį ieškovė turėjo neįvykdytų kreditorinių reikalavimų, kurių įvykdymo terminas buvo suėjęs – 145204,47 Eur sumai, o 2015 m. rugpjūčio mėnesiui – 91918,52 Eur (b.l. 27-26). Bylos duomenimis, įsiteisėjusiu 2015-07-08 Panevėžio miesto apylinkės teismo įsakymu Nr. L2-6405-812/2015, nutarta iš skolininkės (ieškovės) UAB „Šilos statyba“ išieškoti 70 658,11 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b.l. 50). Byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovei per laikotarpį nuo 2015-07-01 iki 2015-10-15 sumokėjo 70658,11 Eur: 2015-07-09 sumokėjo 9000 Eur, 2015-07-14 – 20000 Eur, 2015-08-06 – 41658,11 Eur (b.l. 22-24).Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovė atsiskaitė su atsakove, suteikdama jai pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu, - sumokėdama jai 100 procentų visos skolos 70658,11 Eur sumą. Tokiais veiksmais buvo pažeistos tiek ieškovės, tiek jos kreditorių teisės ir interesai gauti savo reikalavimų patenkinimą, nes atsiskaityta buvo pažeidus kitų ieškovės kreditorių teises gauti apmokėjimą pagal žymiai anksčiau suėjusius ir nepatenkintus kreditorinius reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje nenustatyta jokių aplinkybių, jog egzistavo įstatymu ar susitarimu pagrįsta prievolė ieškovei ar kitiems asmenims, kurią ieškovė privalėjo įvykdyti pirmiau ( didesne apimtimi) už prievolių kitiems kreditoriams vykdymą. Ginčo atsiskaitymas nepagrįstas verslo logika, tai patvirtinančių duomenų nėra pateikta. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad ieškovė turėjo pareigą atsiskaityti su atsakove, nes vykdė įsiteisėjusį 2015-07-08 Panevėžio miesto apylinkės teismo įsakymą, tačiau , kolegijos vertinimu, ši prievolė buvo lygi su ieškovės prievolėmis kitiems kreditoriams, vien tai, jog atsiskaitymo pareiga buvo užfiksuota teismo įsakyme jos nepadarė „priveligijuota“ kitų pradelstų įsiskolinimų atžvilgiu, todėl leido skolininkui nesilaikyti CK 6.930¹straipsnyje apibrėžto mokėjimų eiliškumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad egzistavo išskirtinės aplinkybės, leidžiančios pripažinti pažeidžiančius kitų kreditorių teises ieškovės atsiskaitymus su atsakove, teisėtais ir pagrįstais. Ieškovė pareiškė ieškinį teisme dėl bankroto bylos iškėlimo 2015-08-11, kai paskutinis atsiskaitymas bankiniu pavedimu įvykdytas 2015-08-06 (b.l. 22). Visuma nurodytų ieškovės veiksmų patvirtina ieškovės, kaip skolininkės kreditorių atžvilgiu, nesąžiningumą. Apeliacinės teismo vertinimu neturi esminės reikšmės, ką nurodo atsakovė, jog ieškovė 2015 m. liepos mėn. iki 2015 m. spalio mėn. 15 d. atsiskaitinėjo ne tik atsakove, bet ir su kitais kreditoriais.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė 2015-07-03 pareiškimu kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkės UAB „Šilo statyba“ turto areštą (b.l. 48). Pareiškime nurodė, kad skola yra didelė, skolininkė ilgą laiką vengia ją grąžinti, nevykdo pažadų ir nurodytų terminų dėl sąskaitų apmokėjimo, taip pat vengia bendradarbiauti. Teismo vertinimu, šios atsakovės nurodytos aplinkybės paneigia pačios atsakovės argumentus,kad ieškovė tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, todėl atsakovė nežinojo apie sunkią ieškovės finansinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad verslininkui keliami didesni reikalavimai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Sąžiningu laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai ir įstatymai. Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbių su sandorį sudarančia kita šalimi arba jo atstovu, iš registrų, kitų šaltinių. Bylos duomenimis, šalis siejo verslo santykiai – statybos rangos santykiai, kas taip pat patvirtina, kad šalys tarpusavyje palaikė pakankamai glaudžius verslo ryšius, todėl egzistavo reali galimybė atsakovei sužinoti apie ieškovės sunkią finansinę padėtį.Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2006). Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo ar neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; ir kt.).Atsižvelgiant į aukščiau minėtą įrodinėjimo tikslą , kolegija sprendžia, jog pats faktas, kad atsakovė kreipėsi su pareiškimu į teismą dėl skolos priteisimo iš ieškovės, rodo, kad atsakovei jau buvo suprantama, kad ieškovė turi finansinių sunkumų, nes jokių kitų duomenų į bylą, dėl ko ieškovė nevykdė savo finansinių įsipareigojimų atsakovei, atsakovė nepateikė. Kolegija pastebi, jog atsakovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones,kas ir taikoma, jeigu tikėtinai pagrindžiamas ,kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas prašomas priemones pritaikė , taigi sutiko su atsakovės išsakytomis abejonės dėl atsakovei palankaus teismo įsakymo realaus įvykdymo galimybės.Labiausia tikėtina,jog atsakovė tokią nuomonę apie ieškovės rizikingą mokumą susidarė ne tik iš įmonės 2014 metų finansinės atskaitomybės , bet surinko ir papildomų duomenų, rodžiusių ieškovės finansinius sunkumus.Taip pat pastebima, jog 2015-08-06 mokėjimas atliktas šalių susitarimu, nes priverstinio vykdymo veiksmai nebuvo pradėti ir antstolio atliekami. Sprendžiant dėl atsakovės informuotumo apie ieškovės mokumą, svarbu ir tai, jog nors teismas pritaikė prašytas laikinąsias apsaugos priemones- turto( lėšų) areštą, teismo nutartį dėl jų atsakovė 2015-07-09 pateikė antstoliui vykdyti, bet sekančią dieną- 2015-07-10 elektroniniu laišku jau prašė antstolio nesiimti jokių skolos išieškojimo veiksmų be atskiro atsakovės pranešimo, po kelių dienų -2015-07-14 paprašė vykdomąjį raštą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jų nevykdant grąžinti. Tas antstolio ir buvo padaryta ( t.I, b.l.130-132).Aukščiau aptarta įvykių seka leidžia daryti išvadą, jog labiausia tikėtina, kad atsakovė gavo papildomos informacijos dėl ieškovės finansinių sunkumų ir nusprendė nebesiekti turto( lėšų ) arešto, kadangi jų pritaikymo atveju buvo akivaizdu, jog laiko požiūriu tai užtruks ( turėjo baigtis 20 dienų terminas , kad nesant pareikštų prieštaravimų teismo įsakymas įsiteisėtų, po to antstolis turėjo siūlyti skolininkui prievolę įvykdyti gera valia, nustatyti tam terminą ir tik po to buvo galimas išieškojimo į lėšas nukreipimas.) Iki to laiko ieškovė būtų inicijavusi bankroto bylą ir tokiu atveju, sutinkamai su ĮBĮ nuostatomis( 9 straipsnio 3 dalis - turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas), atsakovė nepaisant to, jog turi vykdytiną vykdomąjį dokumentą, nebegalėjo tikėtis nei operatyvaus, nei juo labiau šimtaprocentinio apmokėjimo.Tai, kas 58-59 punktuose pasakyta , apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia daryti labiausią tikėtiną prielaidą , jog atsakovei buvo( tapo) žinoma, kad ieškovės finansinė padėtis yra sunki, o tai reiškia, kad ieškovė labai tikėtina neturi galimybių vienodai atsiskaityti su visais jos kreditoriais, bet to nepaisant atsakovė siekė pilno atsiskaitymo su ja, nes negalėjo nesuvokti, kad tokiu atveju kitų kreditorių turtinių teisių pažeidimas tampa realiu. Taigi, ginčo atsiskaitymo dalis dėl 34383,32 Eur tokiu dydžiu pažeidė kitų kreditorių turines teises ir tą nustačius, konstatuojama,j og yra įrodyta dar vieną Actio Pauliano sąlygų- sandoris pažeidė kreditorių interesus.Žinodama, kad ieškovė negali atsiskaityti su visais kreditoriais, bet priimdama viso sumos dydžio atsiskaitymą, atsakovė elgėsi nesąžiningai, kartu prisiėmė riziką, kad ieškovei iškėlus bankroto bylą, atsiskaitymo teisėtumas galės būti ginčijamas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos.Ieškovė pateiktais duomenimis apskaičiavo, kad atsakovė dėl nemokumo negalėjo įvykdyti visų įsipareigojimų kreditoriams ir jos turimų lėšų pakako patenkinti tik 51,33864 procentus atsakovės reikalavimų. Atsakovė tokiam paskaičiavimui iš esmės neprieštaravo, savo paskaičiavimų į byla nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti bankroto administratoriaus pateiktu paskaičiavimu, iš kurio matyti, kad ieškovės skola kreditoriams bankroto bylos iškėlimo metu sudarė 1 777 066,95 Eur, laikotarpiu nuo 2015-07-01 iki 2015-10-15 ieškovė sumokėjo kreditoriams 912 318,85 Eur (b.l. 31), kas sudaro vidutiniškai 51,33846 procento visų reikalavimų. Tuo tarpu ieškovė sumokėjo atsakovei minėtu laikotarpiu 100 procentų viso reikalavimo (b.l. 29). Vadovaujantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalimi, ieškovė nemoki buvo bent jau 2015-05-31 (b.l. 26), nes jos 50 proc. turtas sudarė 796 196, 29 Eur vertę, o pradelstos mokėti skolos – 822523,87 Eur (b.l. 26). Nemokumo situacija konstatuotina ir 2015-07-31, t. y. prieš 2015-08-06 ginčo sandorį, kurią patvirtina aplinkybės, kad ieškovės 50 proc. turto vertė sudarė 542895,77 Eur, o pradelstos mokėti skolos 763072,21 Eur. Atsiskaitymas 2015-08-06 datai su atsakove įvykdytas ieškovei esant nemokiai ir nebegalint atsiskaityti su kitais tos pačios eilės kreditoriais, kurių mokėjimo terminai buvo suėję anksčiau. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pripažintina, kad ieškovė galėjo sumokėti atsakovei ne daugiau kaip 36274,78 Eur viso atsakovės reikalavimo sumos, todėl 2015-08-06 sandoris – atsiskaitymas viršijant šią sumą ieškovei būnant nemokiai ir suteikus pirmenybę kitam kreditoriui, pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu.Bylos įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovė atsiskaitė su atsakove pažeisdama imperatyvius įstatymo reikalavimus, kitų kreditorių interesus, lygiateisiškumo principą, kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo principą (CK 6.930¹straipsnis). Ieškovė įrodė, kad atsakovė galėjo nurodytu laikotarpiu atsiskaityti su kreditoriais vidutiniškai 51,33846 procento dydžio sumomis. Nurodytais motyvais ieškovės 2015-08-06 atlikto 41658,11 Eur atsiskaitymo dalis dėl 34383,32 Eur sumos sumokėjimo pripažintinas negaliojančiu ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnis). Atsižvelgus į tai, kad ginčijamas ieškovės atsiskaitymas iš dalies pripažįstamas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies, 6.66 straipsnyje numatytais pagrindais, pripažintina, jog ieškovė esant įstatyminiams draudimams pilnai atsiskaitė su atsakove, todėl atsakovė turi grąžinti ieškovei dalį piniginių lėšų, gautų iš ieškovės. Iš DNB banke esančios sąskaitos išrašo matyti, kad 2015-08-06 ieškovė atsakovei sumokėjo 41656,11 Eur (b.l. 22). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir ieškinys tenkinamas visiškai, ieškovei iš atsakovės priteistina 34383,32 Eur suma pagal pripažįstamą iš dalies negaliojantį 2015-08-06 atsiskaitymą, atliktą iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo 34383,32 Eur sumai. Toks restitucijos taikymas atsakovės, kaip nesąžiningos sandorio šalies, interesų nepažeidžia, nes turtines teises į atsiskaitymą ji galės realizuoti ieškovei iškeltoje bankroto byloje pagal ĮBĮ nuostatas. Patenkinus pagrindinį ieškovės reikalavimą, tenkinamas ir reikalavimas priteisti jai iš atsakovės 6 procentų metines palūkanas , skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo spendimo visiško įvykdymo pagrįstas piniginiu prievolės pobūdžiu ir įstatymu (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalis ieškinį tenkinus, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, tenkinant dalinai jos priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Ieškinį atmetus, patirtos išlaidos ieškovui nekompensuojamos. Ši taisyklė taikoma ir paskirstant atstovavimo išlaidas (CPK 98 straipsnis). Kadangi apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėti iš naujo neperduoda, jis paskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).Bylos duomenimis ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 665,50 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme (b.l. 140-143). Išlaidos yra pagrįstos, protingos, todėl priteistinos iš atsakovės ieškovės naudai. Pateiktais duomenimis ieškovė už apeliacinio skundo parengimą patyrė 363 Eur bylinėjimosi išlaidas (b.l. 184), patenkinus apeliacinį skundą pilnai, šios išlaidos ieškovei yra priteistinos iš atsakovės. Bylos duomenimis ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio, kuris už ieškinio ir apeliacinio skundo pateikimą sudaro 1976 Eur (988 Eur x 2), todėl patenkinus ieškovės ieškinį ir apeliacinį skundą pilnai, ši suma priteistinos iš atsakovės valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-03-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės BUAB „Šilo statyba“ ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu BUAB „Šilo statyba“ (į.k. 168565936), 2015-08-06 sudaryto sandorio dalį dėl skolos sumažinimo UAB „Alinita“ (įm. k. 141619046) 34383,32 Eur suma ir priteisti BUAB „Šilo statyba“ (į.k. 168565936) naudai iš UAB „Alinita“ (įm. 141619046) 34383,32 Eur( trisdešimt keturi tūkstančiai trys šimtai aštuoniasdešimt trys eurai 32 ct).

Priteisti BUAB „Šilo statyba“, į.k. 168565936, naudai iš UAB „Alinita“ (įm. k. 141619046) 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-11-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Priteisti BUAB „Šilo statyba“, į.k. 168565936, naudai iš UAB „Alinita“ (įm. k. 141619046) 665,50 Eur teisinės pagalbos teikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš UAB „Alinita“ (įm. k. 141619046) valstybės naudai 988 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti BUAB „Šilo statyba“, į.k. 168565936, naudai iš UAB „Alinita“ (įm. k. 141619046) 363 Eur teisinės pagalbos teikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš UAB „Alinita“ (įm. k. 141619046) 988 Eur valstybės naudai bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.