Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Corpus A“ ieškinį atsakovei R. Nalivaikos individualiai įmonei dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu, liudytojas D. S. nurodė, jog jis yra UAB „Demevitus“ vadovas ir jis nuomojasi patalpas iš UAB „Javinė“, o UAB „Demevitus“ dalį patalpų subnuomojo atsakovei nuo 1996 m. iki 2016 m. Nurodė, jog jis su atsakove kartu gavo paslaugas iš ieškovės ir matė, jog visą paslaugų teikimo laikotarpį, patalpos nebuvo tinkamai valomos. Sutartį dėl valymo paslaugų pasirašė ne jis, o atsakovė, kuri ir apmokėjo išlaidas. Nurodė, jog ginčo laikotarpiu iš viso nesulaukė valymo paslaugų.

Teismo posėdžio metu, liudytojas D. K. nurodė, jog nuo 2011m. iki 2014 m. balandžio – birželio mėn. dirbo UAB „Demevitus“, buvo samdomas darbuotojas. Matė, jog ginčo patalpos visą sutarties vykdymo laikotarpį buvo netinkamai valomos. Ieškovės atstovė atvykdavo kartą per mėnesį, atveždavo valymo priemones. Valytojos ateidavo 2 – 3 kartus į savaitę.

Teismo posėdžio metu, liudytoja R. K. nurodė, jog ji dirbo pas ieškovę UAB „Corpus A“ nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2015 m. gruodžio mėn., konkrečiai ginčo objekte dirbo iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. Nurodė, jog ginčo laikotarpiu - 2014 m. liepos mėnesį – ji atostogavo, grįžus iš atostogų, ji rado ginčo patalpas netvarkingas. Jai paklausus atsakovės atstovo ar patalpos 2014 m. liepos mėnesį buvo valomos, jai buvo nurodyta, jog niekas jų netvarkė. Jai susisiekus su ieškovės vadybininke ir pasiteiravus, kodėl nebuvo valomos patalpas, jai buvo atsakyta, jog nepavyko tuo laikotarpiu rasti darbuotojo. Po pokalbio su ieškovės vadybininke, liudytoja nurodė, jog dėl per didelio darbo krūvio nežada tvarkyti nevalytų ginčo objekto ir jį paliko. Nurodė, jog patalpas valydavo antradieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais, po tris kartus. Pažymėjo, jog nesutvarkius patalpų, nešvara buvo aiškiai matoma. Nurodė, jog visuose ieškovės objektuose būdavo problemos su darbuotojų stygiumi, ieškovė vengdavo atsiskaityti su darbuotojais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį Nr. 210175 dėl valymo paslaugų atsakovės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), teikimo. Minėta sutartimi šalys susitarė, jog užsakovas (atsakovė) sutartimi paveda, o vykdytojas (ieškovė) įsipareigoja atlikti užsakovo patalpų (plotas 55 m2), esančių (duomenys neskelbtini), valymo bei papildomus darbus sutartyje numatyta tvarka, o užsakovas įsipareigoja už atliktą darbą sumokėti sutartyje numatyta tvarka. 2014 m. liepos 31 d. pranešimu apie sutarties dėl patalpų valymo nutraukimą Nr. 2 P, atsakovė informavo ieškovę, kad nutraukia sutartį nuo 2014 m. liepos 31 d. Ieškovė nutraukimui neprieštaravo ir pateikė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą serija VS Nr. 0081276, 86,61 Eur dydžio sumai už paskutinį sutarties galiojimo mėnesį suteiktas paslaugas (t. y. už paslaugas suteiktas 2014 m. liepos mėnesį). Atsakovė nesutinka su minėtu reikalavimu ir nurodo, jog neturi mokėti, kadangi paskutinį mėnesį ieškovė nesuteikė valymo paslaugų.

Paslaugų sutartimi laikoma sutartis, kuria viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus ar vykdyti veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnio 1 dalis). Pagal atlygintinų paslaugų sutartį jų teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo paslaugų rūšies (paslaugų sutartys savo pobūdžiu, dalyku gali būti labai įvairios), gali būti susitarta dėl tam tikro nematerialaus rezultato pasiekimo. Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; 2015 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-219/2015). Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai sutartis sudaryta dėl paslaugų teikimo, jų teikėjo įsipareigojimų ribos turi būti apibrėžtos tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektais, t. y. nagrinėjant tokį ginčą būtina nustatyti, ką teikėjas įsipareigojo daryti ir kokius reikalavimus turi atitikti suteikta paslauga. Sprendžiant dėl sutartinės atsakomybės už netinkamą atlygintinų paslaugų teikimą, turi būti įvertinta, ar paslaugų teikėjo veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.717 straipsnio taisykles, kurios įpareigoja teikėją veikti sąžiningai, protingai, kad paslaugų teikimas labiausiai atitiktų kliento interesus, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, laikytis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017-06-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017; ir kt.).

Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo, kad ieškovė valymo darbus atsakovės objekte esančiame (duomenys neskelbtini), teikė nuo sutarties Nr. 210175 sudarymo dienos iki 2014 m. liepos 1 d. Ginčas kilo dėl suteiktų valymo paslaugų kokybės paskutinį sutarties vykdymo mėnesį – 2014 m. liepos mėn. Ieškovė teigė, kad valymo paslaugas suteikė tinkamai ir kokybiškai (todėl privalo gauti už tai sutartą atlygį), o atsakovė įrodinėjo, kad paslaugos paskutinį sutarties mėnesį apskritai nebuvo suteiktos, todėl neturi pareigos mokėti ieškovei sutartyje numatyto atlygio už 2014 m. liepos mėnesį.

Teismas pažymi, jog bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai).

Bylos nagrinėjimo metu, ieškovė rėmėsi savo pateiktais rašytiniais įrodymais – šalių sudaryta sutartimi Nr. 210175 dėl valymo paslaugų atsakovės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), teikimo ir jos 5.1. punktu, kuris numato, jog atsakovei užfiksavus nekokybiškai teikiamas paslaugas, ji privalo raštu apie tai informuoti ieškovę, o trūkumai turi būti fiksuojami dalyvaujant abiejų šalių atstovams, nustatant terminą jų pašalinimui. Ieškovė nurodė, jog tokios raštiškos pretenzijos iš atsakovės nesulaukė, todėl laiko, jog paslaugos buvo suteiktos tinkamai. Atsakovė nesutinka su tokia ieškovės pozicija, rėmėsi atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis bei liudytojų parodymais.

Ieškovė nurodė, jog liudytojų parodymus laiko abejotinais, kadangi liudytojai yra atsakovės darbuotojai, kurie be jokios abejonės yra šališki ir subjektyvūs, o nesant sutartyje nustatyta tvarka užfiksuotų sutarties vykdymo trūkumų, iš esmės jie teisme gali liudyti bet kokius (net ir tikrovės neatitinkančius) faktus, kurių neįmanoma patikrinti ir nustatyti. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Taigi, net ir suinteresuoti asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami kaip liudytojai, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Šiame kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad bylą nagrinėjantis teismas savo išvadas privalo pagrįsti laikydamasis civilinio proceso kodekse suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti jo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įvertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-456-421/2017).

Nagrinėjamoje byloje liudytojai išsamiai ir nuosekliai paaiškino, jog 2014 m. liepos mėnesį ieškovė apskritai nesuteikė paslaugų atsakovei, be to, jie nėraatsakovės darbuotojai. Nors liudytojų D. K. ir D. S. parodymai galėtų būti laikomi subjektyviais, kadangi jie kartu su atsakove dirbo ir nuomojosi patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), tačiau teismas neturi pagrindo laikyti liudytojos R. K. – buvusios ieškovės darbuotojos – parodymus subjektyviais ir abejotinais. Minėta liudytoja aiškiai ir išsamiai nurodė, jog ji dirbo pas ieškovę UAB „Corpus A“ nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2015 m. gruodžio mėn., konkrečiai ginčo objekte dirbo iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. Paaiškino, jog ginčo laikotarpiu, 2014 m. liepos mėnesį, ji atostogavo, grįžus iš atostogų ji rado ginčo patalpas netvarkingas. Jai susisiekus su ieškovės vadybininke ir pasiteiravus kodėl nebuvo valomos patalpas, jai buvo atsakyta, jog nepavyko tuo laikotarpiu rasti darbuotojo. Po pokalbio su ieškovės vadybininke, liudytoja nurodė, jog dėl per didelio darbo krūvio nežada tvarkyti nevalytų ginčo objekto ir jį paliko.

Civilinėje teisėje, atliekant įrodymų tyrimą ir jų visumos vertinimą, galioja didesnio tikėtinumo taisyklė, pagal kurią turi pakakti duomenų tam, kad įsitikinti, jog tam tikri faktai egzistavo, t. y. kad labiau tikėtina, jog faktai buvo, nei kad jų nebuvo. Nors atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų apie tai, jog 2014 m. liepos mėnesį ieškovė nesuteikė valymo paslaugų, tačiau tikėtina objektyvūs liudytojų paaiškinimai nurodo, jog valymo paslaugos nebuvo suteiktos. Be kita ko, teismas pažymi, jog po byloje įvykusio parengiamojo posėdžio, 2020 m. birželio 23 d. nutartimi teismas pasiūlė ieškovei pateikti papildomus įrodymus, t. y. darbų įvykdymo aktus, ieškovės darbuotojų, kurie dirbo ginčo objekte 2014 m. liepos mėnesio darbo laiko žiniaraščius ar bet kokius kitus įrodymus, kurie liudytų apie faktą, jog ieškovė atsakovei tikrai suteikė valymo paslaugas. Ieškovė šia teise nepasinaudojo, nepateikė jokių papildomų įrodymų apie tai, jog suteikė minėtu laikotarpiu valymo paslaugas ir iš esmės rėmėsi tik šalių sudaryta sutartimi. Įvertinus šalių santykių specifiką bei byloje esančių duomenų visumą, labiau tikėtinas ir konstatuotinas faktas, kad ieškovė 2014 m. liepos mėnesį nesuteikė atsakovei valymo paslaugų, kaip tai numatė šalių sudaryta sutartis Nr. 210175 dėl valymo paslaugų atsakovės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (CPK 178, 185 straipsniai).

Konstatuotina, kad ieškovei neįrodžius, jog ji 2014 m. liepos mėnesį suteikė valymo paslaugas atsakovei pagal šalių sudarytą sutartį, reikalavimas priteisti įsiskolinimą už ieškovės atliktas valymo paslaugas negali būti tenkinamas, todėl ieškinys yra atmestinas (CPK 178 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pagal bendrąją taisyklę, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis 1 dalis). Teismui netenkinus ieškinio ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atsakovė nurodė, jog bylos nagrinėjimo metu patyrė 550 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą bei atstovavimą teismo posėdyje.

Konstatuotina, jog atsakovės bylinėjimosi išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais ir advokato išlaidos neviršija rekomenduojamų priteisti dydžių už jo pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, atsakovei iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos 550 Eur sumai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

atmesti ieškinį.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Corpus A“ 550,00 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt Eur 0 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovei R. Nalivaikos individualiai įmonei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.