Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „MV Group“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-312-425/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „MV Group“ ieškinį atsakovams M. M. ir S. M. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio prašė: 1) priteisti solidariai iš atsakovų M. M. ir S. M. 59 765,91 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo tesime dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) pripažinti visų UAB „MV Group“ 100 vienetų akcijų perleidimo sutartį, sudarytą 2011 m. kovo 1 d. tarp M. M. ir S. M., niekiniu sandoriu; 3) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. liepos 9 d. Panevėžio apygardos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „MV Group“, kurios administratore paskyrė MB „Liversa“. Bankroto administratorė nustatė, kad atsakovai laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos UAB „MV Group“ iškėlimo tuo padarydami žalą įmonei ir jos kreditoriams. Taip pat piktnaudžiavo ir nevykdė savo pareigų, neišsaugojo įmonės turto, dokumentų.Nuo įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre (2009 m. spalio 9 d.) iki bankroto bylos iškėlimo vienintele UAB „MV Group“ akcininke buvo S. M.. Nuo 2009 m. lapkričio 29 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės administracijos vadovu buvo S. M. sutuoktinis M. M.. Bankroto administratorei nėra žinomi ieškovės kreditoriai, turimi įsipareigojimai, buvęs turtas, duomenys apie įmonės komercinę-ūkinę veiklą, nes nėra perduoti jokie dokumentai, įmonės turtas, nesudarytas balansas bankroto bylos iškėlimo dienai, nepateikti ir ankstesni balansai nuo 2010 m.Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, nurodyta, kad UAB „MV Group“ 2015 m. gegužės 15 d. buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) 27 256,17 Eur. Antstolis, vykdydamas 2013 m. balandžio 25 d. VMI sprendimą, ieškovės turto nerado. Tuo pačiu pagrindu grąžintos dar keturių asmenų naudai vykdytos vykdomosios bylos. 2009 m. gruodžio 31 d. ieškovė turėjo 39 177,48 Eur vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 36 078,83 Eur, t.y. 92,09 proc. viso turto. Iš pateiktų duomenų ieškovės bankroto administratorė sprendė, kad bankroto byla turėjo būti keliama 2010 m. pradžioje, nustačius, kad turtas yra beveik lygus turimoms skoloms. Tuo metu galbūt būtų pakakę turto atsiskaityti su kreditoriais ar jų dauguma.Iš 2012 m. liepos 20 d. baudžiamojo įsakymo matyti, kad ieškovė vykdė veiklą iki 2011 m., tačiau nevykdė apskaitos reikalavimų. Atsakovas M. M. laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. birželio 9 d. apgaulingai tvarkė apskaitą ir pasisavino 130 104,25 Lt grynųjų pinigų, kurių panaudojimo nepagrindė. Atsakovė S. M. pateikė paaiškinimą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kuriame nurodė, kad 2011 m. kovo 1 d. ji perleido UAB „MV Group“ akcijas M. M., kuris šiuo metu yra išvykęs į Angliją, o įmonė nuo 2012 m. veikos nebevykdo. Ieškovės bankroto administratorė nurodė, jog toks akcijų perleidimas yra siekis išvengti atsakomybės už akcininkės pareigų nevykdymą ir yra prieštaraujantis įstatymams. Iš VĮ „Registrų centras“ juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo matyti, kad akcininkai nėra pasikeitę.Bendrovės vadovas ir akcininkė, laiku nepateikdami teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo bei tinkamai nevykdydami savo pareigų, neišsaugodami įmonės turto pažeidė pareigą elgtis teisingai, protingai ir rūpestingai, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje, todėl pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį, CK 2.87 straipsnio 7 dalį, CK 6.246 straipsnio 1 d. bei CK 6.245 straipsnio 1 dalį, atsakovai kreditoriams padarytą žalą turėtų atlyginti solidariai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.Apeliaciniame skunde keliamas atsakovės, kaip vienintelės įmonės akcininkės, atsakomybės už žalą, padarytą įmonės kreditorių interesams, klausimas, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu ir pasisako.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

VĮ “Registrų centras” Juridinių asmenų registro duomenimis UAB „MV Group“ įregistruota 2009 m. spalio 9 d.; įmonės vadovas nuo 2009 m. spalio 29 d. – M. M., vienintelė akcininkė nuo 2009 m. lapkričio 6 d. – S. M..2011 m. vasario 28 d. akcijų perdavimo aktu S. M. nuo 2011 m. kovo 1 d. perleido sutuoktiniui M. M. 100 proc. UAB „MV Group“ akcijų.UAB „MV Group“ juridinių asmenų registrui pateikė tik vieną už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. sudarytą balansą, kuriame nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai sudaro 135 272 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai - 124 573 Lt.Atsakovė S. M. 2015 m. birželio 4 d. paaiškinime dėl UAB „MV Group“ veiklos nurodė, kad įmonė nuo 2012 m. veiklos nevykdo, įmonės vadovas M. M. buhalterinės apskaitos neveda, nuo 2012 m. gyvena ir dirba Anglijoje.Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas 2013 m. balandžio 25 d. nusprendė išieškoti iš UAB „MV Group“ 92 068,63 Lt mokestinę nepriemoką į biudžetą. Prievolių ataskaitoje nurodyta, kad UAB „MV Group“ 92 068,63 Lt mokestinė prievolė atsirado laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gegužės 31 d.Antstolio M. A. 2015 m. balandžio 28 d. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo išieškotojui Nr. S-3954 nustatyta, kad buvo vykdomas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. balandžio 25 d. vykdomasis dokumentas Nr. (23.17-08)-320-30655 dėl 26 664,92 Eur (92 068,63 Lt) skolos išieškojimas iš UAB „MV Group“, tačiau vykdomasis dokumentas buvo grąžintas išieškotojui nustačius, kad skolininkė UAB „MV Group“ neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma.Kreditoriaus UAB “TELE2” 4 826,31 Lt kreditorinis reikalavimas atsirado už suteiktas paslaugas 4 abonentams laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 31 d.Utenos rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 11 d. įsakymu nutarė išieškoti iš UAB „MV Group“ 4 905 Lt skolos, 623,72 Lt delspinigių UAB „Alauša“ naudai.2011 m. rugsėjo 15 d. vykdomuoju įrašu Vilniaus m. 1-jo notarų biuro notarė pareikalavo išieškoti solidariai iš vekselio davėjo UAB „MV Group“ ir laiduotojo M. M. 65 169,99 Lt ir 6 proc. metines palūkanas kreditorės UAB „T Transport“ naudai.Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu nutarė išieškoti iš UAB „MV Group“ 3 164,79 Lt skolą, 341,80 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas kreditorės UAB „TRANSMITTO“ naudai.Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 14 d. įsakymu nutarė išieškoti iš UAB „MV Group“ 13 915,00 Lt skolos, 2 500,00 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio metines palūkanas kreditorės UAB „Vialva“ naudai.Panevėžio apygardos teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartimi UAB „MV Group“ pripažino nemokia ir iškėlė jai bankroto bylą, nustatęs, kad bendrovė veiklos nevykdo nuo 2011 metų.Panevėžio apygardos teismas 2015 m. spalio 13 d. nutartimi patvirtino BUAB “MV Group” kreditorių ir jų reikalavimų bendrai 59 765,91 Eur sumai sąrašą. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi BUAB “MV Group” pripažino bankrutavusia ir paskelbė likviduojama dėl bankroto.UAB “MV Group” bankroto byloje Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nubaudė M. M. 2 000 Eur bauda už Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarties 4 dalies b punkto reikalavimų nevykdymą - viso įmonės turto pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visų dokumentų neperdavimą administratoriui arba jo įgaliotam asmeniui.Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 20 d. baudžiamuoju įsakymu pripažino M. M. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei 221 straipsnio 1 dalį ir nubaudė 13 000 Lt bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „MV Group“ direktoriumi, atlikdamas buhalterio, kasininko funkcijas, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, bendrovės ūkinę ir finansinę veiklą, disponavimą piniginėmis lėšomis, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. birželio 9 d., privalėdamas tvarkyti, netvarkė, neorganizavo, nekontroliavo ir pats nefiksavo ūkinių operacijų, ūkinių įvykių apskaitos dokumentuose, kasos knygoje nurodytų ūkinių operacijų nepagrindė apskaitos dokumentais, tokiu būdu tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovai atsiliepimuose teigia, kad teismas neišsprendė atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį ir tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Atsakovai prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareikštiems reikalavimams pritaikius senatį, ieškinį atmesti.Atsiliepimuose į apeliacinį skundą išdėstoma byloje dalyvaujančio asmens nuomonė dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo (CPK 318 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo motyvų atsakovai nepadavė, todėl jų atsiliepimuose į ieškovės apeliacinį skundą suformuluoti prašymai pakeisti teismo sprendimą nesvarstytini (CPK 301 straipsnio 1, 2 dalys). Bylos duomenys liudija, kad atsiliepime į ieškinį atsakovė S. M. prašė taikyti jai pareikštam žalos atlyginimo reikalavimui trejų metų senatį ir ieškinį atmesti. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys), todėl teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą pasisakyti dėl ieškovės pareikštiems reikalavimams atlyginti žalą ir pripažinti sandorį negaliojančiu ieškinio senaties instituto taikymo.Teismas, spręsdamas dėl akcijų perleidimo akto (ne)teisėtumo, pasisakė ir dėl ieškinio senaties. Teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartimi ieškovę UAB „MV Group“ pripažino nemokia ir iškėlė jai bankroto bylą, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bankrutuojančios įmonės administratorė pareiškė 2015 m. lapkričio 30 d., todėl sprendė, kad ieškovė nepraleido ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatyto vienerių metų termino ieškiniu ginčyti sandorius, kurių įmonės vadovas ar dalyvis neturėjo teisės sudaryti. Įmonės bankroto atveju yra nustatytas specialus bankrutuojančios įmonės reikalavimų pareiškimo teisme teisinis reglamentavimas. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą, bankrutuojančios įmonės administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos turi patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Taigi, įstatymų leidėjo valia, administratorius sužinojimas apie sandorius siejamas būtent su dokumentų apie juos gavimu, o ne su kitomis aplinkybėmis. Kadangi ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), o administratoriaus pareiga perimti įmonės turtą ir dokumentus atsiranda nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo ir nutarties dėl jo paskyrimo administruoti ieškovo įmonę įsiteisėjimo, minėta Įmonių bankroto įstatymo norma imperatyviai nustato ieškinio senaties termino pradžią nuo įstatyme numatyto juridinio asmens vadovo pakeitimo, nepriklausomai kokios yra kitos konkretaus ginčo aplinkybės. Taigi analogiškai ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatytina ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą.Nagrinėjamos bylos atveju atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teismas atmetė. Toks sprendimas grindžiamas nuostata, kad administratoriui apie įmonei padarytą žalą tapo žinoma tik iškėlus bankroto bylą ir įsiteisėjus teismo nutarčiai. Tai visiškai atitinka įstatymų leidėjo poziciją, nes ieškinio senaties termino pradžia siejama ne su objektyviu (teisės pažeidimo), o su subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą). Bankrutuojančios įmonės administratoriui sužinojus apie įmonės teisių pažeidimą, jam atsiranda teisė ir pareiga ginti juridinio asmens interesus, taip pat pareikšti ieškinį teisme. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d nutartis dėl bankroto bylos UAB „MV Group“ iškėlimo ir bankroto administratoriaus paskyrimo įsiteisėjo 2015 m. liepos 21 d., tuomet ir kilo administratoriui pareiga atlikti faktiškai (ne)perduoto jam turto ir dokumentų patikrą bei pareikšti teismui reikalavimus dėl įmonei ir jos kreditoriams padarytos žalos atlyginimo. Taigi, faktinių šios konkrečios bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apie UAB „MV Group“ bei jos kreditoriams padarytą žalą tapo žinoma tik po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo. Ieškinys dėl žalos atlyginimo teisme pareikštas 2015 m. lapkričio 30 d., todėl CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs.Dėl nutarties 41-42 punktuose nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija atmeta atsakovų argumentus, kad ieškinys turi būti atmestas dėl senaties termino praleidimo.

Dėl juridinio asmens dalyvio ir vadovo civilinės atsakomybės pagrindų

Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) įtvirtinta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalis apibrėžia savininko sąvoką – įmonės dalyvis: akcininkas ar akcininkų grupė, kuriam priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, individualios įmonės savininkas, dalininkas, narys ir valstybės, savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Taigi pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įstatyme nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek dalyviui (savininkui), o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Bankroto byla keliama nustačius vieną iš ĮBĮ 7 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų pagrindų, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia Įmonių bankroto įstatymo prasme. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „MV Group“ 2009 m. spalio 9 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. balansas rodė galimą įmonės nemokumą – jame nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai sudarė 135 272 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai - 124 573 Lt. Nesutikti su tokia teismo išvada nėra pagrindo. Įmonės veikla buvo tęsiama toliau, todėl teismas sprendė, kad už žalą, įmonės kreditoriams padarytą nuo 2009 m. iki 2011 m., yra atsakingas jos vadovas, todėl priteisė iš atsakovo 22 000 Eur, o laikotarpiu nuo 2012 m. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo – vienintelė akcininkė, tačiau nenustatęs dėl jos neteisėto neveikimo padarytos žalos, ieškinį atsakovei atmetė. Apeliantė kvestionuoja teismo išvadą dėl atsakovų dalinės atsakomybės taikymo, teigdama, kad savo esme ji laikytina solidariąja. Teisėjų kolegija nepripažįsta šių apeliacinio skundo argumentų pagrįstais ir pasisako dėl akcininko ir bendrovės vadovo atsakomybės pagrindų bei juridinio asmens dalyvių atsakomybės rūšies. Teismas netaikė atsakovams solidariosios civilinės atsakomybės CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu laikydamasis kasacinio teismo suformuotos taisyklės, kad, esant dalyvio ir valdymo organo civilinės atsakomybės pagrindų konkurencijai, įvertinus jo faktiškai atliekamas funkcijas, taikoma valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad dalyvio ir vadovo atsakomybės pagrindai skiriasi, nes skirtinga jų teisinė padėtis (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009). Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas bei faktiškai atliekamos funkcijos lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008). Dalyvio ir vadovo padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis ir kompetencija. Sutiktina su atsakovės teiginiu, kad dalyvis per se nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją (ABĮ 20 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Vadovas yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų Darbo kodekse, Civiliniame kodekse, Akcinių bendrovių ir kitų įstatymų bei lydimųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų, todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga nedeleguotina, todėl pareiga šaukti kreditorių susitrinkimus tenka vadovui, o tik tada kai vadovo nėra – tenka akcininkui (CK 2.87 straipsnis, ABĮ 20 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 6 dalis).Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Juridinio asmens dalyvio (CK 2.45 straipsnis) interesai ne visada privalo sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008).Taip pat kasacinio teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, išaiškinta, kad, atsižvelgiant į valdymo organo ir dalyvio funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovė atliko veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jos, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, todėl jai atsakomybė netaikytina kaip faktinei vadovei ir ji neturi prisiimti atsakomybės kaip vadovė. Tik tada, kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atliko dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalą sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 5 dalies nuostatas net ir akcininkų susirinkimo pritarimas sandoriams neatleidžia vadovo nuo civilinės atsakomybės už neteisėtais verslo sprendimais padarytą žalą. Ši įstatymo nuostata pakartoja teismų praktikos įtvirtintą taisyklę, kad akcininkas nėra fiduciariniame santykyje su bendrove ir nevykdo valdymo funkcijos, nebūdamas vadovu (arba de facto vadovu), jis neprivalo atsižvelgti į visų interesų grupių interesus, ši pareiga priskirta vadovui ir nedeleguotina, todėl jis yra atsakomybės subjektas, jei žala bendrovei padaryta neteisėtais valdymo organo veiksmais.Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamoje byloje teismas įvertino, kokias pareigas pažeidė kiekvienas iš atsakovų – valdymo organo pareigas veikti išimtinai bendrovės interesais (CK 2.87 straipsnis) ar akcininkų pareigą elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu – nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis). Atsakovės, kuri nėra paskirta bendrovės vadove, veiksmai teismo buvo įvertinti ne vien formaliai, bet buvo nuspręstina, kad akcininkė faktiškai neatliko bendrovės valdymo organui priskirtų funkcijų (pavyzdžiui, nedarė verslo sprendimų, neatstovavo bendrovei santykiuose su trečiaisiais asmenimis, faktiškai neturėjo valdingų įgalinimų įmonėje). Jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad įmonės direktoriui išvykus į užsienį atsakovė, kaip akcininkė, turėjo pareigą skirti kitą administracijos vadovą. Teismas pripažino šios ir kitų akcininko pareigų nevykdymą, tačiau sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog dėl neteisėto atsakovės neveikimo įmonė patyrė žalos. Argumentų dėl šių teismų išvadų pagrįstumo apeliaciniame skunde nėra. Teismų praktikai aiškiai atskyrus įmonės vadovo bei dalyvio (akcininko) atsakomybę ir esant konkrečiai nagrinėjamos bylos situacijai teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ nuostatas, reglamentuojančias įmonės savininko atsakomybę už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos nevykdymą, taip pat CK nuostatas, todėl padarė teisingą išvadą dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo bei solidariosios atsakomybės tarp vadovo ir akcininkės nebuvimo. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą ir panaikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovai atsiliepimuose į ieškovės apeliacinį skundą prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas advokato pagalbos išlaidas – kiekvienas po 600 Eur, ir pridėjo šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus – pinigų priėmimo kvitus (b. l. 122-123, 127-128).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Mr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. rašto Nr. 141 redakcija) patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, atsakovai įgijo teisę į teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą atlyginimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjama byla nėra sudėtinga, atsiliepimų parengimas nepareikalavo didelių advokato darbo ir laiko sąnaudų, nes atsakovams abiejų instancijų teismuose atstovauja tas pats advokatas, atsiliepimai į apeliacinį skundą nėra didelės apimties, juose iš esmės dėstomi tie patys teiginiai kaip ir procesiniuose dokumentuose pirmoje instancijoje. Įvertinusi nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais bei Rekomendacijų 8.11 punktu, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju protinga ir teisinga (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 7 dalis) prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį sumažinti ir priteisti kiekvienam atsakovui po 300 Eur iš bankrutavusios ieškovės administravimui skirtų lėšų. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „MV Group“ (įmonės kodas 302445518) atsakovams M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Priteistos bylinėjimosi išlaidos turi būti išieškomos iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų.