- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-13
- Bylos Nr.
- eA-1904-492/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01205-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- M. P.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 21 d. (nurodyta 2019 m. liepos 21 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja M. P. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. spalio 18 d. raštą Nr. 49SF-3054-(14.49.104.) (toliau – ir Raštas); 2) panaikinti Tarnybos 2020 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. lSS-569-(7.5.) (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti Tarnybos Vilniaus miesto skyrių atstatyti M. I. Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilėje (toliau – ir Eilė).
2. Pareiškėja paaiškino, kad su 2019 m. liepos 29 d. prašymu kreipėsi į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių, prašydama atstatyti M. I. į Piliečių, pageidaujančių gauti naują žemės sklypą individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. prijungtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste pagal pirminio prašymo padavimo datą 1991 m. gruodžio 30 d. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius Raštu atsisakė tenkinti jos prašymą, nurodė, kad M. I. įstatymo nustatytu laiku (iki 2003 m. balandžio 1 d.) galėjo pareikšti valią dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimo nuosavybėn neatlygintinai Vilniaus mieste, tačiau to nepadarė, todėl negali įrašyti M. I. į Eilę. Tarnyba Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą, nurodė, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius pagrįstai atsisakė atstatyti M. I. Eilę naujam žemės sklypui gauti, nes tokį atstatymą vertina kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdo parinkimą, o pati M. I. iki įstatymo nustatytos datos (2003 m. balandžio 1 d.) nebuvo išreiškusi valios gauti naują žemės sklypą individualiai statybai.
3. Pareiškėja nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas mirusios M. I. vardu vykdomas pagal jos 1991 m. gruodžio 30 d. pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo, nes iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) priėmimo jis dar nebuvo išnagrinėtas. Prašymas buvo pateiktas nustatytos formos blanke, kuriame įrašyti nuosavybės teisių atstatymo būdai, ir nei vienas iš prašyme nurodomų atkūrimo būdų nebuvo išbrauktas. Pareiškėja vadovavosi Įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Tvarka) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, kad institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą M. I. vardu, nėra įvykdžiusios pareigos iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti kitus Įstatyme nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal Įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kadangi institucijos šios pareigos neįvykdė, pretendentė nepatikslino savo 1991 m. gruodžio 30 d. prašymo nurodant atkūrimo būdus, nustatytus naujos redakcijos Įstatyme.
4. Pareiškėja pažymėjo, kad M. I. 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme nurodytas atkūrimo būdas – ekvivalentinė natūra (tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai) yra tapatus Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytam būdui. Pareiškėja nurodė, kad institucija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą ir toliau nagrinėdama M. I. 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą, buvo įtraukusi M. I. pavardę į Eilę 2003 metais, tuo pripažindama, kad M. I. 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas tapatus naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimui. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto valdybos 1994 m. birželio 2 d. potvarkiu Nr. 1057V M. I. suteiktas neatlygintinai nuosavybėn naujas 0,20 ha sklypas natūra yra M. I. iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose. Pareiškėjos teigimu, šios aplinkybės, atsižvelgiant į Įstatymo pakeitimus, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, sudaro pagrindą nuosavybės teisių atstatymą 1994 metais, grąžinant žemę pretendentei buvusios žemėnaudos ribose, prilyginti nuosavybės teisių atkūrimui, kai žemė grąžinama natūra. Kadangi yra pagrindas nuosavybės teisių atkūrimą, suteikiant M. I. Vilniaus miesto valdybos 1994 m. birželio 2 d. potvarkiu Nr. 1057V neatlygintinai nuosavybėn naują 0,20 ha sklypą Vilniaus mieste, vertinti kaip nuosavybės teisių atkūrimą natūra, atitinkamai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, nėra pagrindo konstatuoti, jog M. I. neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą, nes M. I. prašyme nurodytas atkūrimo būdas ekvivalentinė natūra, t. y. naujo Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo individualiai statybai suteikimas, yra nustatytas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir turi būti vykdomas.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Tarnyba, atstovaujama Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra hipotetinė teisė, t. y. Įstatyme nustatytais terminais yra įtvirtinta galimybė šią teisę realizuoti ir vykdyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą. Asmuo, norintis realizuoti šią teisę, turi veikti aktyviai, teikti prašymus, o valstybinės žemės patikėtinė (Tarnyba), atsižvelgdama į išreikštą asmenų valią, pradeda atitinkamas administracines procedūras. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja įstatymų nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) neišreiškė valios gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste.
7. Atsakovo teigimu, vien ta aplinkybė, jog nėra duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija raštu iki 2003 m. kovo 1 d. M. I. būtų pasiūliusi kitus Įstatyme nustatytus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus, pretendentei veikiant apdairiai ir rūpestingai, negalėjo sukliudyti iki nustatyto termino pakeisti valią ir pateikti prašymą gauti naują žemės sklypą individualiai statybai. Atsižvelgęs į teisės aktus, teismų praktiką ir į tai, kad M. I. 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme nurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdą natūra, taip pat į tai, kad M. I. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepateikė prašymo, kuriuo būtų pakeitusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, atsakovas darė išvadą, kad nėra pagrindo M. I. įrašyti į Eilę. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad M. I. pirminiame prašyme 1991 m. gruodžio 30 d. nurodė pageidavimą atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę – natūra, o pareiškėja, kaip M. I. turto paveldėtoja, vadovaudamasi Įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, 2019 m. gegužės 31 d. pakeitė valią dėl atlyginimo būdo ir prašė už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, o nesant galimybės, atlyginti pinigais.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
9. Teismas vadovavosi Tvarkos 3 punktu, Įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2012 m. lapkričio 22 d.), Įstatymo 21 straipsniu (redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. lapkričio 22 d.), pažymėjo, kad tiek Įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose vėliausiai ir nepraleidus Įstatymo nustatytų terminų išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią tuo atveju, kai Įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
10. Teismas sisteminiu, teleologiniu būdais aiškino Įstatymo 21 straipsnio (redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios ginčui aktualiu metu) turinį ir sprendė, jog pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu. Teismas akcentavo, kad ginčui spręsti aktuali Įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 21 straipsnio 4 dalis tokį atkūrimą sieja, be kita ko, su atlyginimu lygiaverčiu miško plotu. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas yra naikinamasis, asmenys, nerealizavę teisių per šį terminą, vėliau jų įgyvendinti negali.
11. Teismas pažymėjo, kad vienas iš esminių ginčo aspektų yra būtent pareiškėjos išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja yra tinkamas subjektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas nustatė, kad M. I. 1991 m. gruodžio 30 d. pateiktame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, nurodė, kad pageidauja, jog šis žemės sklypas būtų atkurtas natūra. Vilniaus miesto valdybos 1994 m. birželio 2 d. potvarkiu Nr. 1057 M. I. nuosavybės teisės į savo pačios iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę atkurtos į 0.20 ha žemės plotą suteikiant žemės sklypą individualiai statybai (sklypas patenka į buvusios savininkės M. I. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę). Savo išreikštos valios dėl pasirinkto nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo M. I. nekeitė, todėl teismas sprendė, kad ji ir toliau pageidavo, jog negrąžintas žemės sklypas būtų atkurtas natūra. M. I. mirus, jos teisių paveldėtoja tapo M. P.. Tarnyba 2011 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 49S-191 M. I. grąžino natūra 0,2252 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje. Likęs neatkurtas plotas – 0,2817 ha žemės. Teismas nurodė, kad byloje pateiktas pareiškėjos 2012 m. gegužės 23 d. prašymas patvirtina, jog ji nekeitė valios atkurti nuosavybės teises į negrąžintą žemės dalį, t. y. pageidavo gauti sklypą Vilniaus mieste, kitame mieste arba kaimo vietovėje. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2012 m. spalio 8 d. prašyme Tarnybos Vilniaus miesto skyriui nurodė, jog nori būti įtraukta į Eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą.
12. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju Tarnybos Vilniaus miesto skyrius nustatė, jog M. I. nepakako nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui vykdyti, todėl apie tai M. P. (M. I. įgaliotas asmuo) informavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. vasario 26 d. raštu Nr. S22-161. Kadangi trūkstami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai pateikti nebuvo, Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 2.3-399-(01) M. I. pavardę išbraukė iš Eilės Nr. 726. Apie tai pareiškėja buvo informuota Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. sausio 28 d. raštu Nr. S22-122.
13. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-17545-600/2014 M. I. atnaujino terminą trūkstamiems giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog M. I. nuosavybės teise po tėvo mirties iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,7069 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) miestelyje, Vilniuje. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2019 m. birželio 21 d. parengė pažymą Nr. 49PAŽ-21, kurioje nustatyta, kad M. I. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės M. I. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) miestelyje valdytą 0,7069 ha žemės, Vilniaus mieste.
Šalies argumentai
14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos prašymas Tarnybos Vilniaus miesto skyriuje gautas tik 2019 m. gegužės 31 d., t. y. praėjus beveik 5 metams po Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo priėmimo. Prašyme M. P. nurodė, kad prašo atlyginti nuosavybės teisę į turėtą žemės plotą lygiaverčiu miško plotu, nesant nurodytu būdu galimybių atkurti nuosavybės teisių, prašo nuosavybės teises atkurti atlyginant pinigais.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas nustatė, kad Tarnyba, remdamasi M. I. turto paveldėtojos M. P. 2019 m. gegužės 31 d. prašyme pakeista valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, 2019 m. birželio 21 d. priėmė išvadą Nr. 49IP-219-(14.49.61.) už likusį neatkurtą ir valstybės išperkamą 0,2817 ha žemės plotą perduoti miško sklypą Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Tarnybos Vilniaus miesto skyriuje 2019 m. liepos 29 d. buvo gautas pareiškėjos 2019 m. liepos 16 d. prašymas, kuriame ji prašė įrašyti M. I. į Eilę. Teismas konstatavo, kad M. I. tuometinei Vilniaus miesto valdybai pateikė pirminį 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, kuriame išreiškė valią – natūra, iki Įstatyme nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d., šios valios nepakeitė, nuo 2012 m. vasario 1 d. pasikeitus Įstatymo nuostatoms Tarnyba parinkti atkūrimo būdo negalėjo, o pačiai pareiškėjai remiantis Įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi iki 2019 m. birželio 1 d. pakeitus valią dėl nuosavybės teisių į valstybės išperkamą žemę atkūrimo (pareiškėjos 2019 m. gegužės 31 d. prašymas) ir išreiškus valią nuosavybės teises atkurti perduodant lygiavertį turėtajam miško plotą iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų kaimo vietovėje, tiek Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, tiek Tarnyba ginčijamais sprendimais pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo M. I. pavardę įrašyti į Eilę pagal pirminį prašymą.
16. Teismas nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-509-492/2020, kadangi nurodytos bylos faktinės aplinkybės ir šios bylos aplinkybės skiriasi.
17. Įvertinęs pareiškėjos skundžiamus sprendimus, teismas nurodė, kad juose detaliai ir išsamiai aprašytos nagrinėjamam ginčui aktualios faktinės aplinkybės, nurodomos teisės aktų nuostatos bei pateikti motyvai, kodėl pareiškėjos prašymas yra netenkinamas, todėl teismas konstatavo, kad sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atmetęs pagrindinį skundo reikalavimą panaikinti skundžiamus sprendimus, teismas atmetė ir pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Tarnybos Vilniaus miesto skyrių atstatyti M. I. į Eilę.
III.
18. Pareiškėja M. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
19. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pagal 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo M. I. buvo įtraukta į eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti Vilniaus mieste. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2010 m. gegužės 27 d. raštu Nr. A51-11984 (2.14.2.12-MP8) informavo, kad dalis žemės priskirta valstybės išperkamai žemei (užimta privačių namų valdos žemės sklypu), o kitoje dalyje bus formuojamas grąžinti natūra žemės sklypas. Bylos nagrinėjimo metu Tarnybos atstovė patvirtino, jog nebus galimybės į visą iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą atkurti nuosavybės teises natūra, ši aplinkybė atsakovui buvo žinoma ir 2014 metais. Tarnyba 2011 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 49S-191 M. I. atkūrė nuosavybės teises į dalį žemės (0,2252 ha) natūra. Likęs neatkurtas plotas – 0,2817 ha žemės. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2012 m. vasario mėn. rašte nurodė, kokiais būdais atkuriamos nuosavybės teisės už žemę ir kompensuojama už valstybės išperkamą žemę, paaiškino apie galimybę pakeisti valią ir prašyti kompensacijos pinigais, nustatė terminą, per kurį reikia pateikti prašymą dėl valios pakeitimo (nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d.). Pareiškėja 2012 m. gegužės 23 d. atsakovui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad už negrąžintą valstybės išperkamą žemę pageidauja gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje. Nesant galimybės gauti sklypą Vilniuje, prašė suteikti sklypą kitame mieste arba kaimo vietovėje. Pareiškėjos teigimu, nors teismas nurodė, kad byloje pateiktas pareiškėjos 2012 m. gegužės 23 d. prašymas patvirtina, jog ji nekeitė valios atkurti nuosavybės teises į negrąžintą žemės dalį, t. y. pageidavo gauti sklypą Vilniaus mieste, kitame mieste arba kaimo vietovėje, o pareiškėja 2012 m. spalio 8 d. prašyme Tarnybos Vilniaus miesto skyriui nurodė, kad nori būti įtraukta į Eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą, teismas nekonkretizavo, kokios valios pareiškėja nekeitė. Pareiškėjos teigimu, ji nekeitė valios, pareikštos M. I. 1991 m. gruodžio 30 d. pateiktame prašyme, t. y. ekvivalentine natūra – naujo žemės sklypo suteikimą Vilniuje, ir išpirkimo būdą – sklypo suteikimą kitame mieste ar kaimo vietovėje.
20. Pareiškėja nurodo, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2012 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-1703, atsakydamas į pareiškėjos 2012 m. gegužės 23 d. prašymo dalį, kurioje išreikštas pageidavimas gauti naują sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, informavo pareiškėją, kad Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 2.3.-399-(01) M. I. pavardė išbraukta iš eilės Nr. 726, nes nepakanka nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų apie žemės valdymą, todėl prašymo dalis dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimo bus nagrinėjama gavus ikiteisminio tyrimo išvadas. Pareiškėja daro išvadą, kad atsakovas šiuo sprendimu iš esmės pripažino, jog, vadovaujantis M. I. 1991 m. gruodžio 30 d. ir pareiškėjos 2012 m. gegužės 23 d. prašymu, M. I. pavardė turi būti įtraukta į eilę naujam žemės sklypui Vilniuje gauti pasibaigus ikiteisminiam tyrimui.
21. Pareiškėja nurodo, kad nuosavybės teisių atkūrimas mirusios M. I. vardu vykdomas pagal jos 1991 m. gruodžio 30 d. pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo, nes iki Įstatymo priėmimo jis dar nebuvo išnagrinėtas. Pagal Tvarką prašymo formoje nereikalingi atkūrimo būdai turėjo būti išbraukti, tačiau nei vienas iš prašyme nurodomų atkūrimo būdų nebuvo išbrauktas. Nuosavybės teisių atkūrimo būdas natūra yra tik pabrauktas, akcentuojant, kad pirmenybė teikiama nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Todėl pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad M. I. tuometinei Vilniaus miesto valdybai 1991 m. gruodžio 30 d. pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra.
22. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas vadovavosi tik Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu (iki 2003 m. balandžio 1 d.) pareikšti ar pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl nepagrįstai sprendė, jog byloje kilusio ginčo vienas iš esminių aspektų yra būtent pareiškėjos išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėja pažymi, kad tapo M. I. teisių perėmėja tik (duomenys neskelbtini) mirus pretendentei M. I., todėl iki įstatymo nustatytos datos (iki 2003 m. balandžio 1 d.) jokios valios reikšti negalėjo. Pareiškėja pažymi, kad, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal Įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, tačiau institucijos M. I. atžvilgiu nebuvo įvykdžiusios pareigos iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti kitus Įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Šios pareigos nevykdymas lėmė tai, kad pretendentė nebuvo patikslinusi savo 1991 m. gruodžio 30 d. prašymo nurodant atkūrimo būdus, numatytus Įstatyme. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-868-261/2015 ir pažymi, kad M. I. 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme nurodytas atkūrimo būdas – ekvivalentinė natūra (tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai) yra tapatus Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytam būdui – perduodama neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos). Pareiškėja pažymi, kad institucija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą toliau nagrinėjant M. I. 1991 m. gruodžio 30 d. prašymą, buvo įtraukusi M. I. pavardę į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai eilę 2001–2003 metais, tuo pripažindama, kad M. I. 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentinė natūra, pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas yra tapatus naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimui.
Šalies argumentai
23. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad ji nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-509-492-2020, ir pažymi, kad teismas, spręsdamos dėl valios dėl tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškimo per nustatytus terminus (2003 m. balandžio 1 d.) nevertino kitų Įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybes pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, nenagrinėjo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių galimybes pareikšti tokią valią. Pareiškėjos teigimu, teismas galėjo ir turėjo nustatyti, jog M. I. nebus galimybių atkurti nuosavybės teises natūra, tačiau to nepadarė, todėl nepagrįstai sprendė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-509-492-2020 išaiškinamai nagrinėjamu atveju neaktualūs. Pareiškėja pažymi, kad atsakovui iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2010 m. gegužės 27 d. rašto Nr. A51-11984 (2.14.2.12-MP8), t. y. praėjus 7 metams po įstatymo nustatytos datos dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo pareiškimo, tapo žinoma, kad M. I. nebus galimybės atkurti nuosavybės teises natūra į visą plotą. Pareiškėja daro išvadą, kad dėl to M. I. dėl objektyvios sąlygos negalėjo įstatymo nustatytu laikų pareikšti valios dėl atlyginimo būdo, nes ši sąlyga paaiškėjo tik 2010 m. gegužės 27 d., tačiau atsakovas nevykdė pareigos pagal Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatas pasiūlyti M. I. kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atlyginimo būdus. Pareiškėja daro išvadą, kad teismas, nurodydamas, jog nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo vienas iš esminių aspektų yra būtent pareiškėjos išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nepagrįstai nevertino atsakovo 2012–2013 raštų, taip pat atsakovo pareigos, nustatytos Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, Tvarkos 3 punkte, todėl neatskleidė bylos esmės, priėmė neteisėtą ir nepagristą sprendimą.
Atsiliepimas
24. Atsakovas Tarnyba, atstovaujama Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
25. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos apeliaciniu skundu, atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2013, pažymi, kad asmuo, norintis realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turi veikti aktyviai, teikti prašymus, o valstybinės žemės patikėtinė (Tarnyba), atsižvelgdama į išreikštą asmenų valią, pradeda atitinkamas administracines procedūras. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčo atveju pareiškėja įstatymų nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) neišreiškė valios gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Atsakovas vadovaujasi Įstatymo 21 straipsnio 3, 4 dalimis (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. spalio 25 d. iki 2012 m. sausio 31 d.), pažymi, kad Įstatymas nustatė terminus, per kuriuos piliečiai galėjo realizuoti savo teises atkuriant nuosavybės teises į žemę, taip pat nustatė terminus, per kuriuos piliečiai galėjo keisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad Įstatyme nurodytas terminas – 2003 m. balandžio 1 d., yra naikinamasis, o asmenys, nerealizavę teisių per šį terminą, vėliau jų įgyvendinti negali, todėl, praleidus šį terminą, vėlesnis valios nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis teisinius padarinius.
26. Atsakovas vadovaujasi Tvarkos 3, 3¹ punktais, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir daro išvadą, kad vien ta aplinkybė, jog nėra duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija raštu iki 2003 m. kovo 1 d. M. I. būtų pasiūliusi kitus Įstatyme numatytus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus, pretendentei veikiant apdairiai ir rūpestingai, negalėjo sukliudyti iki numatyto termino pakeisti valią ir pateikti prašymą gauti naują žemės sklypą individualiai statybai. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir į tai, kad M. I. 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme nurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra, taip pat į tai, kad M. I. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepateikė prašymo, kuriuo būtų pakeitusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, atsakovas daro išvadą, kad nėra pagrindo M. I. įrašyti į Eilę. Atsakovo teigimu, nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios faktinėms aplinkybėms, kurios buvo nagrinėjamos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A-509-492/2020. Skirtingai nei nurodytoje byloje, šioje byloje pareiškėja valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo keitė 2012 m. gegužės 23 d. pateiktu prašymu, t. y. tuo metu, kai institucija, vadovaudamasi teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo negalėjo. Be to, M. I. negalėjo būti vykdomas nuosavybės teisių į žemę atkūrimas, kadangi trūko nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad M. I. turto paveldėtoja pareiškėja, pasinaudodama Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatomis, 2019 m. gegužės 31 d. prašymu pati pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, prašydama atlyginti nuosavybės teisę į turėtą žemės plotą lygiaverčiu miško plotu (duomenys neskelbtini) teritoriniame skyriuje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, o nesant galimybės, atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos sprendimų, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą įrašyti pretendentę M. I. į piliečių, pageidaujančių gauti žemės sklypą individualiai statybai eilę pagal prašymo padavimo datą 1991 m. gruodžio 30 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
28. Atsakovo Tarnybos Vilniaus miesto skyrius ginčijamu 2019 m. spalio 18 d. raštu Nr. 49SF-3054-(14.49.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“, išnagrinėjęs pareiškėjos 2019 m. liepos 29 d. prašymą, reg. Nr. 49 GF-3699, kuriuo ji prašė įrašyti pretendentę M. I. (bylos Nr. 5415) į piliečių, pageidaujančių gauti žemės sklypą individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. paskirtoje bei (duomenys neskelbtini) mieste žemę pagal pirminio pareiškimo padavimo datą 1991 m. gruodžio 30 d., atsisakė tikslinti pretendentės M. I. (mirusios) vardu parengtą Tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. birželio 21 d. išvadą Nr. 49IP-210-(14.49.61) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Nurodė, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. M. I. nepareiškė valios dėl naujo žemės sklypo individualiai statybai perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus mieste. Tarnyba 2020 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 1SS-569-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“ netenkino pareiškėjos prašymo panaikinti Raštą ir įrašyti pretendentę M. I. į piliečių, pageidaujančių gauti žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai, eilę. Tarnyba nurodė, kad Išvada parengta atsižvelgiant į pareiškėjos M. P. 2019 m. gegužės 31 d. pateiktą prašymą „Dėl nuosavybės teisių būdo pakeitimo“, kuriame už valstybės išperkamą žemę pareiškėja pageidavo gauti lygiavertį turėtajam miško plotą iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje – (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Akcentavo, kad nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame institucijai pateiktame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo.
29. Nagrinėjamoje byloje yra aktualios Atkūrimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios pretendentų galimybes pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) buvo įtvirtinta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
30. Vadovaujantis Atkūrimo tvarkos 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme nustatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.
31. Byloje nustatyta, kad pretendentė M. I. 1991 m. gruodžio 30 d. pateiktame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kurį pabraukė – natūra, tokia faktinė aplinkybė paneigia pareiškėjos argumentą, kad kartu buvo pasirinktas ir nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra. Nors nėra duomenų, kad valią dėl pasirinkto nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo M. I. būtų keitusi, tačiau 2003 m. buvo įtraukta į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai eilę už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę. Ginčo dėl pastarosios aplinkybės byloje nėra, laikytina, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija buvo pati parinkusi nuosavybės teisių atkūrimo būdą, kaip tai numatė iki 2012 m. vasario 1 d. galiojusios Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatos.
32. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, nustatęs, jog M. I. nepakako nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui vykdyti, apie tai M. P. (M. I. įgaliotas asmuo) informavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. vasario 26 d. raštu Nr. S22-161. Kadangi trūkstami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai pateikti nebuvo, Vilniaus apskrities viršininkas 2010 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 2.3-399-(01) M. I. pavardę išbraukė iš Eilės Nr. 726. Apie tai pareiškėja buvo informuota Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. sausio 28 d. raštu Nr. S22-122.
33. Duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. 2.3-399-(01) būtų nuginčytas, byloje nėra. Pažymėtina, kad jo teisėtumas ir pagrįstumas nėra nagrinėjamos bylos dalyku, nuo 2012 m. vasario 1 d. nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija neteko teisės pati parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, todėl teisėjų kolegija nenagrinėja apeliacinio skundo argumentų, kurie siejami su M. I. teise būti įtrauktai į Eilę, ir toliau vertina, ar yra kitų aplinkybių byloje, pagrindžiančių pareiškėjos valią už valstybės išperkamą turtą gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai.
34. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2010 m. gegužės 27 d. raštu Nr. A51-11984 (2.14.2.12-MP8) informavo, kad dalis žemės priskirta valstybės išperkamai žemei (užimta privačių namų valdos žemės sklypu), o kitoje dalyje bus formuojamas grąžinti natūra žemės sklypas. Paaiškėjus aplinkybei, kad nuosavybės teisės negali būti atkuriamos grąžinant visą žemę natūra, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus.
35. Byloje pateikiamas Tarnybos Vilniaus skyriui pareiškėjos (kuri yra pretendentės teisių perėmėja) 2012 m. gegužės 23 d. pateiktas prašymas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriuo ji už likusią negrąžintą valstybės išperkamą žemę pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniuje, nesant galimybės kitame mieste ar kaimo vietovėje. Pareiškėja 2012 m. spalio 8 d. prašyme Tarnybos Vilniaus miesto skyriui nurodė, jog nori būti įtraukta į Eilę pagal pirminio prašymo padavimo datą. Teisėjų kolegijos vertinimu, net jei ir daryti išvadą, kad tik gavus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2010 m. gegužės 27 d. raštą Nr. A51-11984 (2.14.2.12-MP8) paaiškėjo, kad nuosavybės teisės negali būti atkuriamos grąžinant visą žemę natūra, Tarnyba neturėjo pagrindo priimti sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. I., nes trūko nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (kuris buvo nutrauktas 2013 m. kovo 19 d.).
36. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-17545-600/2014 pagal pareiškėjos M. P. prašymą buvo atnaujintas terminas trūkstamiems giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog M. I., gim. (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise po tėvo J. I. mirties (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,7069 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) miestelyje, Vilniuje.
Žemesnės instancijos teismas
37. Pareiškėja į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių kreipėsi praėjus beveik 5 metams po Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo priėmimo, 2019 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad prašo atlyginti nuosavybės teisę į turėtą žemės plotą lygiaverčiu miško plotu, nesant nurodytu būdu galimybių atkurti nuosavybės teisių, prašo nuosavybės teises atkurti atlyginant pinigais, t. y. pakeitė savo valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo. Šiuo aspektu nagrinėjama byla skiriasi nuo pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimu išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A-509-492/2020 faktinių aplinkybių, taigi pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo remtis šia byla kaip precedentu.
38. Tarnyba, remdamasi M. I. turto paveldėtojos M. P. 2019 m. gegužės 31 d. prašyme pakeista valia dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, 2019 m. birželio 21 d. priėmė išvadą Nr. 49IP-219-(14.49.61.) už likusį neatkurtą ir valstybės išperkamą 0,2817 ha žemės plotą perduoti miško sklypą Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Vėlesni, po Išvados parengimo pareiškėjos pateikti prašymai – Tarnybos Vilniaus miesto skyriui pateiktas 2019 m. liepos 16 d. prašymas (gautas 2019 m. liepos 29 d.), kuriame ji prašė įrašyti M. I. į Eilę, Tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriui pateiktas 2019 m. liepos 18 d. prašymas (gautas 2019 liepos 19 d.) gauti už 0,1617 ha ploto miško sklypą nurodytoje vietoje, o teises į 0,12 ha žemės atkurti suteikiant sklypą individualiai statybai, niekaip nesaisto atsakovo, nes Atkūrimo įstatyme nėra numatyta keisti pareikštą valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo dar kartą.
39. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija, nors ir sutinka ne su visais pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais vertinimais, daro išvadą, kad teismas iš esmės nustatė visas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai netenkino pareiškėjos skundo. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos M. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.