Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2021-11-25 · Civilinė byla Nr. e2-1248-516/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-11-25
Bylos Nr.
e2-1248-516/2021
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00469-2021-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Gudžiūnienė
Ieškovas
R. K.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „SOSCREDIT“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1248-516/2021 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00469-2021-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.2.10; 3.3.2.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 25 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SOSCREDIT“ dėl prievolės pripažinimo įvykdyta ir prievolės pripažinimo dalinai įvykdyta, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. K., R. K..

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. K. pateikė teismui ieškinį, kurį patikslino, prašydamas pripažinti, kad jis yra įvykdęs 46 328,78 Eur dydžio prievolę atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „SOSCREDIT“ pagal nurodytas paskolos sutartis, t. y. 1) pripažinti, kad ieškovas R. K. yra pilnai įvykdęs piniginę prievolę pagal 2018 m. birželio 22 d. paskolos sutartį Nr. IN-180622-1819, t. y. yra sumokėjęs atsakovei UAB „SOSCREDIT“ 950 Eur pelno palūkanas, 5 002,62 Eur kompensacines palūkanas ir 15 000 Eur pagrindinės skolos sumą; 2) pripažinti, kad ieškovas R. K. yra pilnai įvykdęs piniginę prievolę pagal 2018 m. birželio 26 d. paskolos sutartį Nr. IN-180626-1836, t. y. yra sumokėjęs atsakovei UAB „SOSCREDIT“ 633,33 Eur pelno palūkanas, 3 335,08 Eur kompensacines palūkanas ir 10 000 Eur pagrindinės skolos sumą; 3) pripažinti, kad ieškovas R. K. yra dalinai įvykdęs piniginę prievolę pagal 2018 m. birželio 5 d. paskolos sutartį Nr. IN-180605-1778, t. y. 11 404,75 Eur dalimi. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovei atlikti bet kokius skolos išieškojimo veiksmus pagal ginčo paskolos sutartis bei sustabdyti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo išieškojimą vykdomosiose bylose.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 11 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. nutartį paliko nepakeistą.

Šalies argumentai

3. Ieškovas 2021 m. rugsėjo 17 d. pateikė teismui pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždrausti atsakovei UAB „SOSCREDIT“ atlikti bet kokius skolos išieškojimo veiksmus pagal ginčo paskolos sutartis: 2018 m. gegužės 4 d. paskolos sutartį Nr. IN-180504-1687; 2018 m. birželio 5 d. paskolos sutartį Nr. IN-180605-1778; 2018 m. birželio 22 d. paskolos sutartį Nr. IN-180622-1819; 2018 m. birželio 26 d. paskolos sutartį Nr. IN-180626-1836; 2) sustabdyti išieškojimą šiose vykdomosiose bylose, esančiose antstolės S. K. žinioje: Nr. 0056/20/00318; Nr. 0056/20/00730; Nr. 0056/20/00731; Nr. 0056/20/01176; Nr. 0056/20/01177; Nr. 0056/20/01178; Nr. 0056/20/01179; Nr. 0056/20/01180; Nr. 0056/20/01181; Nr. 0056/20/01182; Nr. 0056/20/01183; Nr. 0056/20/01184; Nr. 0056/20/01185; Nr. 0056/20/01186; Nr. 0056/20/01187; Nr. 0056/20/00317.

4. Ieškovas nurodė, kad atsakovė savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose pripažino, jog faktinis skolos dydis yra daugiau nei tris kartus mažesnis negu priverstinai iš ieškovo išieškoma suma, kad R. K. bei trečiojo asmens J. K. išduoti vekseliai nėra savarankiška piniginė prievolė, o buvo išrašyti kaip ieškovo piniginių prievolių užtikrinimo priemonės, kad UAB „Agrojoris“ gavo dalį prievolės įvykdymo, kuria turėjo būti mažinamas ieškovo piniginių prievolių atsakovės atžvilgiu dydis. Taigi, egzistuoja realus faktinis bei teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jų nepritaikius atsakovei sudaromos galimybės nesąžiningais veiksmais pasipelnyti ieškovo ir trečiųjų asmenų sąskaita bei kyla reali grėsmė, jog teismui patenkinus ieškinį, būsimas teismo sprendimas nebus įvykdomas. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja reali grėsmė, kad išieškojus daugiau nei atsakovei priklauso ar išieškojimą nukreipus į ieškovo ir trečiųjų asmenų nekilnojamąjį turtą, būtų akivaizdžiai pažeistos asmenų turtinės ir neturtinės teisės, kurios sąlygos papildomų išlaidų atsiradimą bei galimybę kilti naujiems teisiniams ginčams dėl neteisėtai išieškotų bei paskirstytų lėšų grąžinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartimi atmetė ieškovo R. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

6. Teismas sprendė, kad ieškovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodomos aplinkybės nelaikytinos naujai paaiškėjusiomis, kadangi jomis buvo grindžiamas ieškovo ieškinys. Šios aplinkybės neturi jokios reikšmės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismas 2021 m. gegužės 11 d. nutartyje atmesdamas pradinį ieškovo prašymą, be kita ko, atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovas laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekdamas pradėto vykdymo proceso sustabdymo, neginčija jo atžvilgiu išduotų vykdomųjų įrašų ir jų išdavimo procedūros, jų pagrindu ieškojimas iš ieškovo jau vyksta ilgą laiką (t. y. nuo 2020 m. vasario 21 d.), išieškojimai vykdomi dėl ženkliai didesnių sumų.

7. Teismas pažymėjo, kad ieškovo ieškinys, kuriuo reikalaujama pripažinti, kad ieškovas įvykdė / dalinai įvykdė prievoles atsakovei, laikytinas ieškiniu dėl pripažinimo, t. y. nereikalaujančiu specialios priverstinio vykdymo procedūros. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė objektyviai pagrįstų argumentų, kad patenkinus ieškinį ir pripažinus ieškovo prievoles įvykdytomis / dalinai įvykdytomis tokio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas, nesant pritaikytų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių.

8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas savo argumentams pagrįsti nepateikė jokių duomenų apie prašomų sustabdyti vykdomųjų bylų ir išieškojimo procesų eigą, nepateikti jokie duomenys apie tai, kokio dydžio sumos iš ieškovo ar trečiųjų asmenų jau yra išieškotos, koks yra neišieškotų sumų likutis ir kt. Teismo vertinimu, deklaratyvaus pobūdžio ieškovo teiginiai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus išieškota didesnė lėšų suma nei ieškovas yra skolingas atsakovei, nepateikiant atitinkamų aplinkybių egzistavimą patvirtinančių įrodymų, nesudaro pagrindo tenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Ieškovas R. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Teismas nutartyje neakcentavo naujai paaiškėjusių ir atsakovės pripažintų aplinkybių, kurios patvirtina atsakovės veiksmų nesąžiningumą bei vykdomo išieškojimo neproporcingumą. Atsakovė pripažino, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovo turimas įsiskolinimas sudaro 224 856,43 Eur. Taigi, įvykdžius net ir 1/3 vykdomo priverstinio išieškojimo dalį, kurio bendra išieškoma suma yra 672 127,47 Eur, bei pardavus hipoteka įkeistą turtą, ieškovas atsidurtų akivaizdžiai prastesnėje situacijoje ir galimai ieškovui palankus teismo sprendimas prarastų savo prasmę, kadangi ieškovo patirti nuostoliai bei nepatogumai taptų nebeatstatomi, o atsakovė nesąžiningų veiksmų pagrindu nepagrįstai praturtėtų.

9.2. Pilna apimtimi įvykdžius priverstinio išieškojimo veiksmus, būtų atimta galimybė ieškovui bei tretiesiems asmenims disponuoti 493 599,82 Eur didesne suma nei ieškovas ar tretieji asmenys galėjo pagrįstai tikėtis, kai buvo sudaromos paskolos sutartys. Būtent tokių realiai egzistuojančių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad egzistuoja reali grėsmė, jog ieškovas ir tretieji asmenys patirs asmeninį gyvenimą stipriai paveiksiančią žalą, ypač tuo atveju, kai asmenys prarastų jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą.

9.3. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai pažeidžiama ginčo šalių teisių bei teisėtų interesų pusiausvyra, kurią ieškovas siekia bent iš dalies atstatyti prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis bei garantuoti teismo priimto sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, realų ir tinkamą įvykdymą.

9.4. Tuo atveju, jei turtas būtų parduotas iš varžytynių ar būtų išieškota daugiau, nei atsakovei priklauso, būtų pažeistos ne tik ieškovo, bet ir trečiųjų asmenų turtinės ir neturtinės teisės – nesustabdžius vykdymo veiksmų, įvyktų varžytynės, dėl ko, patenkinus ieškinį, tikėtina atsiras nuostolių ir ieškovas bei tretieji asmenys patirs žalą, kadangi ne tik iš sąžiningų įgijėjų nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas, bet ir patirs papildomų nuostolių, susijusių su vykdymo išlaidomis, išieškotų ir paskirstytų lėšų susigrąžinimo išlaidomis bei bus sudaromos galimybės naujiems teisiniams ginčams tarp šalių atsirasti.

9.5. Nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nebūtų pasiekti įstatymu deklaruojami bei teismų praktikoje įtvirtinami laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo tikslai – iki sprendimo byloje priėmimo išlaikyti byloje status quo padėtį.

Atsiliepimas

10. Atsakovė UAB „SOSCREDIT“ atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Šalies argumentai

10.1. Apelianto pakartotinis prašymas iš esmės grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis ir argumentais, susijusiais su neva neteisėtais atsakovės veiksmais, kaip ir pirminis prašymas, pareikštas ieškinyje. Nagrinėjant pirminį ieškovo prašymą tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui buvo žinomos visos pakartotiniame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir šiame atskirajame skunde apelianto dėstomos aplinkybės. Be to, apelianto nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės niekaip nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.

10.2. Apelianto argumentai nepatvirtina atsakovės nesąžiningo elgesio, jos atliktų, atliekamų ar siekiamų atlikti veiksmų apelianto ir/ar trečiųjų asmenų atžvilgiu, turint neva tikslą išvengti galbūt apelianto naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo.

10.3. Iš trečiųjų asmenų R. K. ir J. K. atsakovė nuo pat 2020 m. pradžios yra priverstinai išsiieškojusi vos 5 544,19 Eur, kas parodo būtent paties apelianto nesąžiningumą atsakovės atžvilgiu bei siekį visomis priemonėmis nuslėpti savo turtą, jog iš jo nebūtų išieškota.

10.4. Jei galutinis sprendimas šioje byloje būtų palankus apeliantui, jis išsaugotų teisę ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą atsakovei dėl išieškotų lėšų susigrąžinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

11. Atsakovė UAB „SOSCREDIT“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2021 m. liepos 21 d. R. K. ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-26301-592/2021, 2021 m. liepos 30 d. UAB „SOSCREDIT“ atsiliepimą į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-26301-592/2021, 2021 m. rugpjūčio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2-26301-592/2021.

12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui.

13. Nagrinėjamu atveju naujais įrodymais atsakovė grindžia savo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus argumentus, tačiau neformuluoja prašymo šiuos įrodymus priimti. Pridėti įrodymai yra iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ prieinama informacija, su kuria esant poreikiui teismas gali susipažinti pats (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir nutarties 12 punkte aptartus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas nepriima ir nevertina atsakovės naujai pateiktų įrodymų.

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

14. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Preliminarus ieškinio pagrįstumas ir grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui yra būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. neegzistuojant bent vienai iš jų, negalimas šių priemonių taikymas. Pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo sąlygų egzistavimą kyla ieškinį pareiškiančiam asmeniui, o teismui – kiekvienu konkrečiu atveju tinkamai atlikti minėtų sąlygų teisinį įvertinimą.

17. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 11 d. nutartimi ieškovo R. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 11 d. nutartį paliko nepakeistą. Ieškovas pateikė teismui pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte, t. y. uždrausti atsakovei UAB „SOSCREDIT“ atlikti bet kokius skolos išieškojimo veiksmus pagal ginčijamas paskolos sutartis ir sustabdyti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo išieškojimą antstolės S. K. vykdomosiose bylose.

18. Pagal formuojamą teismų praktiką, ieškovas, kurio prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo buvo atmestas, nepraranda teisės reikšti tokį prašymą pakartotinai, jei atsiranda papildomų aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų konstatuoti byloje atsiradus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą arba išnykus pagrindą, dėl kurių laikinąsias apsaugos priemones taikyti buvo atsisakyta (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1841/2011; 2011 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-266/2011 ir kt.). Taigi, teismui atmetus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, su tokiu prašymu galima kreiptis į teismą dar kartą, tačiau tuomet teismas vertina, ar ieškovas nurodė naujas aplinkybes ar pateikė naujus įrodymus, pagrindžiančius tai, kad atsirado naujos aplinkybės, kurios sąlygotų būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba išnyko pagrindai, kuriems esant laikinosios apsaugos priemonės nebuvo taikytos.

19. Nagrinėjamu atveju ieškovas R. K. pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tokiomis aplinkybėmis – atsakovė procesiniuose dokumentuose pripažino, kad faktinis skolos dydis yra daugiau nei tris kartus mažesnis nei priverstinai iš ieškovo išieškoma suma, kad R. K. bei trečiojo asmens J. K. išduoti vekseliai nėra savarankiška piniginė prievolė, o buvo išrašyti kaip ieškovo piniginių prievolių užtikrinimo priemonės, kad UAB „Agrojoris“ gavo dalį prievolės įvykdymo, kuria turėjo būti mažinamas ieškovo piniginių prievolių atsakovės atžvilgiu dydis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios aplinkybės nelaikytinos naujai paaiškėjusiomis ir sudarančiomis pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

20. Pastebėtina, kad apeliantas iš esmės analogiškomis aplinkybėmis ir argumentais grindžia tiek savo ieškinio reikalavimus, tiek prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. kad jo faktinis skolos dydis atsakovei yra žymiai mažesnis nei priverstinai iš jo išieškoma suma, kad apelianto ir trečiojo asmens J. K. išduoti vekseliai nėra savarankiška piniginė prievolė, o buvo išrašyti kaip apelianto piniginių prievolių užtikrinimo priemonės, kad atsakovė iš UAB „Agrojoris“ gavo dalį prievolės įvykdymo, kuria turėjo būti mažinamas apelianto piniginių prievolių atsakovės atžvilgiu dydis, tačiau apeliantui ieškinio pateikimo momentu nebuvo aišku, kaip ši suma buvo paskirstyta ir ar iš viso paskirstyta. Taigi, apelianto pakartotiniame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dėstomi argumentai nėra laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurios sudarytų pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

21. Pažymėtina, kad sprendžiant laikinųjų pasaugos priemonių taikymo klausimą yra aktualūs ir tokie principai, kaip ekonomiškumas bei proporcingumas, visų ginčo šalių interesų pusiausvyros užtikrinimas. Todėl bet kurios laikinosios apsaugos priemonės taikymas, įskaitytinai ir išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, galimas tik išimtiniais atvejais, kai įrodoma, kad, nesustabdžius išieškojimo, ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymas bus iš esmės apsunkintas arba taps visiškai neįmanomas. Šis institutas negali būti naudojamas nei kaip priemonė išvengti priverstinio vykdymo veiksmų pagal įsiteisėjusį vykdytiną dokumentą atlikimo prieš naują bylą inicijavusį asmenį tos bylos nagrinėjimo laikotarpiu, nei kaip priemonė išvengti tam tikrų papildomų išlaidų (kaštų) ar kylančių tam tikrų nepatogumų dėl vykdomo išieškojimo, net jeigu vėliau ir tektų spręsti įvykdymo atgręžimo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-462-464/2019).

22. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymas yra itin riboto taikymo procesinė priemonė, paprastai taikoma specifinėse bylose, kai yra sprendžiamas antstolio veiksmų ar varžytynių teisėtumo klausimas, arba kai tokių procesinių priemonių taikymo prašoma paduodant kasacinį skundą byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019; 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-861-790/2020 ir kt.). Be to, CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma, kai prasidėjus vykdymo procesui skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas (pvz., notarų vykdomieji įrašai užprotestuotuose ar neprotestuotinuose vekseliuose, ginčijami patys vekseliai ir pan.), trečiasis asmuo ginčija tarp kitų asmenų sudarytą sandorį, kurio pagrindu priimto teismo ar arbitražo sprendimo vykdymo procesas jau prasidėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2009; 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-408-180/2018).

23. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės, neatitinkančios pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje užtikrinimu, neturi būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-896/2014 ir kt.).

24. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytą teismų praktiką, darytina išvada, kad apelianto atskirajame skunde dėstomi argumentai neįrodo poreikio taikyti jo prašomas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė turi reikalavimo teisę į apeliantą pagal kartu su ieškiniu pateiktus vykdomuosius dokumentus, o apeliantas neneigia fakto, jog yra skolingas atsakovei, t. y. visos skolos atsakovei nėra grąžinęs. Be to, apeliantas pateiktame teismui ieškinyje reiškia reikalavimą pripažinti jo prievolę pagal paskolos sutartis su atsakove įvykdyta / iš dalies įvykdyta. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl šalių tarpusavio teisinių santykių ir iš jų kylančių prievolių (jų apimties), tačiau ne dėl pradėto vykdymo proceso ar tą procesą lėmusio vykdomojo dokumento teisėtumo, t. y. apeliantas šioje civilinėje byloje neginčija jo atžvilgiu išduotų vykdomųjų dokumentų. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su vykdymo sustabdymu, neatitinka ieškinyje pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo šioje byloje užtikrinimu.

25. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu iki šio ginčo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, išieškojimo veiksmai iš apelianto jau būtų iš dalies įvykdyti arba pabaigti, įvykdžius vykdomuosius dokumentus, o galutinis sprendimas šioje byloje būtų palankus ieškovui, apeliantas išsaugotų teisę ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą atsakovei dėl išieškotų lėšų susigrąžinimo. Taigi apeliantas išsaugotų teisinę galimybę ginti savo interesus. Be to, byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, jog atsakovė galėtų imtis veiksmų nuslėpti / perleisti gautas (išieškotas) iš apelianto pinigines lėšas ar kitą jai pačiai priklausantį turtą, dėl ko išieškotų lėšų susigrąžinimas taptų neįmanomas. Kol nėra nuginčyti išduoti vekseliai ir vykdomieji dokumentai, atsakovės reikalavimo teisė yra galiojanti bei vykdytina, todėl apelianto mokėjimo prievolės vykdymo sustabdymas pažeistų bylos šalių interesų pusiausvyrą, juolab apeliantui neįrodžius antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokios pozicijos Lietuvos apeliacinis teismas laikosi ir kitose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1784/2014, 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-660-196/2015, 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-140-516/2016).

26. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

27. Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rasa Gudžiūnienė