Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernesto Rimšelio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jam paskirta 14 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas D. D. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. birželio 13 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2021 m. gegužės 12 d.

D. D. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta nepakeista iki bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiosios A. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš nuteistojo D. D. priteista 7 000 Eur neturtinei ir 658 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios O. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš nuteistojo D. D. priteista 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. D. nuteistas už tai, kad nužudė savo artimą giminaitį, o būtent: jis, 2020 m. birželio mėn., laikotarpiu nuo 12 d., 21 val., iki 13 d., 3 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus žodiniam konfliktui su motina V. D. tyčia ne mažiau kaip dešimt kartų sudavė su ikiteisminio tyrimo nenustatytu buku daiktu nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, padarydamas jai poodines kraujosruvas dešiniame žaste, dešinėje šlaunyje, abiejose blauzdose ir kryžkaulio srityje, minkštųjų audinių kraujosruvą dešiniame skruoste, muštinę žaizdą su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva kairiame skruoste, kairės pusės II-IV šonkaulių lūžius; tęsdamas savo nusikalstamą veiką sugriebė rankomis V. D. kaklą ir taip smaugdamas padarė kaklo minkštųjų audinių suspaudimą, dėl to nuo uždusimo V. D. mirė, taip jis (D. D.) tyčia nužudė savo artimą giminaitį. Šie D. D. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo peržiūrėti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendį.

3. Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija nekruopščiai ištyrė visas aplinkybes ir neatsižvelgė į reikšmingus duomenis, todėl prašo bylą išnagrinėti apeliacine tvarka.

4. Atsiliepimų į skundą negauta.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šiuo atveju apeliantas nesukonkretino, su kuriomis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimis ar motyvais nesutinka, tik nurodė, kad apygardos teismas nebuvo pakankamai kruopštus tiriant bylos aplinkybes, todėl prašė bylą peržiūrėti pakartotinai. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių argumentų, kodėl ir kokius bylos duomenis teismas įvertino nepakankamai atidžiai ar nepakankamai kruopščiai. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apelianto prašymą, patikrina visus Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendžio motyvus ir sprendimus.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. D. pripažino kaltu padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, kuri teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu atitinka BPK jam keliamus reikalavimus. Nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet ir pateiktas aiškus įrodymų vertinimas, išdėstytos motyvuotos išvados. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę ir pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai, kad teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, nėra pagrindas tvirtinti, kad bylos aplinkybės buvo nagrinėjamos neatidžiai ar atmestinai.

9. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nuteistojo D. D. veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą kaip savo artimo giminaičio (motinos) nužudymas. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 673/2020 (01) (t. 1, b. l. 77-86), kurią teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus patvirtino ekspertas O. P. (t. 3, b. l. 82-83), nustatyta, kad V. D. mirė nuo uždusimo, sukelto mažiausiai vienu trauminiu poveikiu suspaudus kaklo minkštuosius audinius netrukus iki jos mirties. Iš apžiūros protokolų ir teismo medicinos specialisto išvados, taip pat ir teisme duotų eksperto O. P. paaiškinimų akivaizdu, kad V. D. buvo nužudyta suspaudus kaklo minkštuosius audinius kaltinime nurodytu laiku, t. y. 2020 m. birželio mėn., laikotarpiu nuo 12 d., 21 val., iki 13 d., 3 val.. O. P. vertinimu šonkauliai V. D. galėjo lūžti nukentėjusiajai gulint, o užpuolikui smaugiant užsėdus iš viršaus ir atsirėmus keliu.

10. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme D. D. parodė, kad prieš įvykį su motina nesipyko ir smurto nevartojo, niekada nėra mušęs motinos, dėl to nebuvo teistas. Apygardos teismas nustatė, kad tokie nuteistojo teiginiai nėra teisingi, nes už nežymų motinos sveikatos sutrikdymą jis buvo teistas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu, kuriuo nustatyta, jog jis, būdamas neblaivus, sudavė smūgius motinai kumščiu į galvą, šiai nugriuvus ją spardė. Nukentėjusiosios O. J. ir A. K. paaiškino, kad nėra mačiusios D. D. mušant motiną, tačiau iš V. D. yra girdėjusios, jog ji bijo būti namie su D. D., nes pavartojęs alkoholio jis būna agresyvus ir konfliktiškas. Tai, kad D. D. nuolat vartojo alkoholį, iš buto girdėjosi triukšmas, barniai su motina, patvirtino ir liudytoja apklausta kaimynė M. K.. Šios liudytojos parodymus patvirtina Policijos registruojamų įvykių registro duomenys, iš kurių matyti, kad į butą (duomenys neskelbtini), dėl D. D. fizinio smurto prieš tėvą ar motiną buvo kviečiama policija (t. 3, b. l. 57, 58).

11. Duodamas parodymus teisme D. D. paaiškino, kad įvykio dienos vakare girtavo su motina, kai į duris pasibeldė du nepažįstami asmenys, kurių vienas, panašus į romų tautybės žmogų, jam atidarius buto duris iš karto sudavė smūgį kumščiu į žandikaulį, prakirto lūpą, nuo smūgio jis prarado sąmonę ir nugriuvo, o atsibudęs rado motiną gulinčią ant svetainės grindų. Po kurio laiko, jau išsimiegojęs ir sugrįžęs iš parduotuvės, jis patikrino ir pamatė, kad motina mirusi. Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes nuteistasis paaiškino ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau tokie nuteistojo parodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės nužudžius V. D., o jo pozicija buvo paneigta remiantis kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Apygardos teismas tinkamai įvertino, kad D. D. versijos – dėl nepažįstamų asmenų įsiveržimo į butą ir smūgio jam sudavimo, nepatvirtina jokios byloje nustatytos aplinkybės.

12. Apklaustas teisme ir ikiteisminio tyrimo metu D. D. nurodė, kad nepažįstamas asmuo sudavė smūgį kumščiu į žandikaulio sritį, prakirsdamas lūpą, tačiau apygardos teismas nustatė, kad tokie sužalojimai jo kūne nebuvo užfiksuoti nei specialisto išvadoje Nr. G 1568/2020 (01) (išvadoje ant nuteistojo kūno konstatuoti nubrozdinimai kaklo priekyje, žemiau kairės išorinės klausomosios angos, krūtinės ląstos dešinėje, dešinėje plaštakoje ir kairėje blauzdoje, bet ne žandikaulio ar lūpos srityje), nei Vilniaus apskrities VPK areštinės D. D. kortelės išraše (nurodyta, kad D. D. 2020 m. birželio 13 d., 21.08 val., užfiksuoti įdrėskimai kakle, kairiojo kelio sąnario, dešinės plaštakos paviršiniai nubrozdinimai, kitų kūno sužalojimų nerasta). Be to, tiek abi nukentėjusiosios, tiek liudytojai P. L. ir V. D. parodė, kad atvykę į butą, kuriame buvo nužudytoji, ant D. D. veido ir lūpų sumušimų nematė.

13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistojo versija kelia abejonių, nes apie dviejų nepažįstamų asmenų įsiveržimą į butą D. D. liudytojams P. L. ir V. D. nesakė nei priėjęs prie jų kieme, nei bute laukiant atvykstančių policijos pareigūnų. Šios svarbios aplinkybės jis nepasakė ir į įvykio vietą atskubėjusioms nukentėjusiosioms, kurios iš karto pradėjo jį kaltinti nužudžius motiną. Taip pat logiškai nepaaiškinamas D. D. elgesys, kuomet žinodamas, kad į jo butą buvo įsiveržta panaudojus fizinį smurtą ir atgavęs sąmonę matydamas ant grindų gulinčią motiną, jis nekvietė pagalbos, o nuėjo miegoti, o prabudęs ryte ėjo į parduotuvę pirkti alkoholio. Taigi nuteistojo pateikta įvykio versija neįtikino apygardos teismo, ja tikėti neturi pagrindo ir bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija.

14. Tai, kad D. D. nužudė savo motiną nustatyta iš detalių ir nuoseklių liudytojų P. L. ir V. D. parodymų, kurie nurodė, kad 2020 m. birželio 13 d., prieš pietus, jiems būnant namo (duomenys neskelbtini), kieme, prie jų priėjo nepažįstamas vyriškis, kuris rusų kalba jiems pasakė nužudęs savo motiną. Iš pradžių jie nepatikėjo tokiais žodžiais ir liepė jam eiti šalin, bet nepažįstamasis dar kartą pakartojo nužudęs savo motiną ir liudytojams paprašius parodyti vietą, nusivedė į namus. Kambaryje ant grindų rado gulintį moters lavonas. Vyras elgėsi ramiai ir neliūdėjo, kad mirė jo motina, tačiau po kurio laiko ėmė neigti, jog ją nužudė. Liudytojų P. L. ir V. D. parodymai nekito viso baudžiamojo proceso metu, sutapo tarpusavyje bei atitiko kitus byloje esančius įrodymus, todėl apygardos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Nors įvykio rytą liudytojai buvo vartoję alkoholio, tačiau teismas pagrįstai sprendė, kad tai netrukdė liudytojams suvokti situacijos esmės, o tai patvirtina jų tinkama reakcija ir veiksmai (iškvietė policiją, neleido pabėgti D. D., neįleido į kambarį jokių asmenų iki atvyks policijos pareigūnai, paskambino nuteistojo seseriai). Nuteistasis nurodė kitokį pokalbio su liudytojais turinį, teigė, kad po to, kai grįžęs iš parduotuvės įsitikino, jog mama mirusi, išėjo į lauką ir pamatęs du nepažįstamus vyriškius paprašė jų leisti paskambinti seseriai ir pranešti, kad mirė motina. Apygardos teismas tinkamai nustatė, kad nuteistojo ir liudytojų pokalbio kieme turinys atitiko pastarųjų nurodytąjį, nes visi trys vyrai nuėjo į D. D. butą, o tam, kad leistų nuteistajam paskambinti seseriai, liudytojams eiti į nepažįstamo asmens butą nebūtų prireikę.

15. Taigi apygardos teismas, remdamasis išsamiais liudytojų P. L. ir V. D. parodymais dėl D. D. prisipažinimo nužudžius motiną, A. K., O. J. ir M. K. parodymais dėl nuolatinio D. D. alkoholio vartojimo, agresyvumo ir konfliktų su V. D., specialistų išvadomis dėl V. D. padarytų sužalojimų ir mirties priežasties nustatymo, D. D. kūne nustatytų sužalojimų, įvykio vietos apžiūros ir lavono apžiūros protokolais bei kitais byloje surinktais įrodymais – Bendro pagalbos centro pokalbio išklotinė, kraujo pėdsakų DNR profilio nustatymo išvados, D. D. girtumo nustatymo tikrinimo rezultatas ir kt., tinkamai nustatė, kad visi šie įrodymai sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, jungiasi į nuoseklią įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadai, jog D. D. savo motinai V. D. tyčia sudavė ne mažiau kaip dešimt kartų su ikiteisminio tyrimo nenustatytu buku daiktu į įvairias kūno vietas, padarė jai įvairius sužalojimus ir sugriebęs rankomis V. D. kaklą bei smaugdamas ją padarė kaklo minkštųjų audinių suspaudimą, dėl kurio V. D. užduso.

16. Šioje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji D. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti tinkamai. Neteisėti D. D. veiksmai ir kilę padariniai yra susiję priežastiniu ryšiu. Iš byloje nustatytų objektyvių aplinkybių – nukentėjusiosios sužalojimų pobūdžio ir kiekio, tai, kad jie padaryti 10 trauminių poveikių į įvairias kūno vietas, o vėliau ir nukentėjusiosios kaklo minkštųjų audinių suspaudimo bei pasmaugimo mechanizmo, teismas padarė išvadą, kad D. D., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekė nužudyti nukentėjusiąją, suprato, kad ne tik padarys jai įvairaus mąsto kūno sužalojimus, bet ir smaugdamas atims jai gyvybę bei to norėjo, taigi veikė tiesiogine tyčia. Teismas pagrįstai pabrėžė, kad tokią poziciją patvirtina ir vėlesnis D. D. elgesys – jis nekvietė medicinos pagalbos, paliko nukentėjusiąją gulinčią ant grindų ir nuėjo miegoti, atsibudęs išėjo į parduotuvę pirkti alaus, ten pamatęs seserį apie motinos mirtį nepranešė.

17. Teisėjų kolegija taip pat patikrino apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl D. D. paskirtos bausmės.

18. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuomet, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Pagal teismų praktiką bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-456/2013, Nr. 2K-126-693/2018).

19. Už BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme numatytas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Šio straipsnio sankcija alternatyvių bausmės rūšių nenumato, todėl apygardos teismas pagrįstai D. D. paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas reikšmingas bausmei skirti aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę neperžengdamas BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos ribų.

20. Pirmosios instancijos teismas D. D. už šios nusikalstamos veikos padarymą skyrė keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra lygi sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Nustatydamas bausmės dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad buvo padarytas labai sunkus, neatitaisomas pasekmes sukėlęs tyčinis nusikaltimas. Nusikalstama veika padaryta tyčia, ji yra baigta. Įvertino nuteistojo D. D. asmenybę – jis nevedęs, nedirba, gyveno motinos bute, pragyveno iš jos gaunamos pensijos, teisiamas septintą kartą (ne kartą teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas), labai sunkų nusikaltimą padarė praėjus tik keturiems mėnesiams po to, kai išėjo iš laisvės atėmimo vietos, t. y. nusikalto neišnykus ankstesniam teistumui, daug kartų baustas administracine tvarka (taip pat ir už alkoholio vartojimą, girto pasirodymą viešoje vietoje). Bylos duomenimis D. D. gydėsi VšĮ „Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė“, 2018 m. vasario 7 d. jam nustatyta diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį. Ūminė alkoholinė intoksikacija (t. 2, b. l. 67-71). Teismas nenustatė D. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Patikrinęs apygardos teismo sprendimą, D. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Apygardos teismas nustatė dvi D. D. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte (veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio ir šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), 13 punkte (veiką padarė recidyvistas).

21. Nuteistojo D. D. nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymas prieš savo artimąjį giminaitį, ankstesni teistumai, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebūvimas bei nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės turėjo lemiamos įtakos bausmės dydžio nustatymui. D. D. paskirta sankcijos vidurkiui lygi bausmė nėra aiškiai per griežta. Šioje byloje BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pagrindų taip pat nėra. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, šio įstatymo normų nepažeidė. D. D. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) jo padarytam nusikaltimui bei jo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus ir bendrąsias bausmės skyrimo taisykles.

22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apygardos teismo nuosprendį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrįstumo.

23. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, BPK 115 straipsnio 1 dalis).

24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nors pirmiau nurodytas įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

25. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiosios A. K. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b l. 142-146, t. 3, b. l. 47) ir nukentėjusiosios O. J. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (t. 3, b. l. 48) ir iš nuteistojo D. D. priteisė A. K. 658 Eur turtinei ir 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o O. J. – 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji A. K., grįsdama patirtą turtinę žalą, pateikė dokumentus (770 Eur pagrįsti sąskaita faktūra, pinigų priėmimo kvitais, 200 Eur žodiniais paaiškinimais – viso 970 Eur), pagrindžiančius laidojimo išlaidas, kurios sudarė 658 Eur (atskaičiavus 312 Eur laidojimo pašalpą). Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios A. K. turėtos laidojimo išlaidos yra protingos ir realios, todėl nėra pagrindo skundžiamu nuosprendžiu priteistą turtinę žalą mažinti.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai nurodė priteistinos neturtinės žalos pagrindus. Teismas įvertino, kad dėl šio įvykio nukentėjusiosios patyrė gilius dvasinis skausmus dėl motinos netekties, neteko santykio su artimu šeimos nariu, patyrė šoką, emocinę depresiją, nemigą. Teismas išsamiai aptarė bei teisingai išsprendė neturtinės žalos sumažinimo kriterijus, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų motyvų vertinti kitaip ir jiems pritaria. Be to, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiosioms priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžiai nėra per dideli ar neteisingi, atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, neviršija teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-303/2015; Nr. 2K-171-511/2016; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-302-487/2018; Nr. 1A-92-387/2018 ir kt.) iš esmės už analogiškas ar panašias nusikalstamas veikas priteistinų žalos atlyginimo ribų. Taigi teisėjų kolegija, neturi jokio pagrindo labiau sumažinti nukentėjusiosioms priteistą žalos dydį.

27. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad D. D. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 146,33 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai.

28. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. Teismo posėdyje paklausus D. D. nuomonės dėl išlaidų išieškojimo, šis sutiko, kad VGTPT patirtos išlaidos būtų iš jo išieškotos, todėl iš nuteistojo prašoma išieškoti 146,33 eurų suma už D. D. suteiktas atstovavimo paslaugas Lietuvos apeliaciniame teisme yra išieškotina.

29. Patikrinus apygardos teismo nuosprendį, daroma išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš D. D. 146,33 eurus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.