Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kęstučio Jucio ir Reginos Pocienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. N. – L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. N. – L. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteista laisvės atėmimo bausme 12 (dvylikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, 65 straipsniu, nuosprendžius paskirta bausmė, bausmių apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis paskirtomis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. baudžiamuoju įsakymu bei Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. ir I. N. – L. paskirta galutinė subendrinta 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmė.

Iš I. N. – L. nukentėjusiajai G. L. priteista 1516,23 turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš I. N. – L. nukentėjusiesiems T. L. ir E. L. priteista po 10 000 Eur kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.

Iš I. N. – L. nukentėjusiesiems K. L. ir L. L. priteista po 5 000 Eur kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. I. N. – L. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji nužudė šeimos narį, o būtent:

ji, 2017 m. birželio 8 d. laikotarpiu nuo 21.59 val. iki 22.25 val., tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, peiliu durdama sugyventiniui S. L. į krūtinės sritį, padarė jam kiauryminę durtinę – pjautinę žaizdą krūtinės priekinio paviršiaus dešinėje su dešinio plaučio, širdiplėvės, aortos pažeidimais, kas komplikavosi vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, širdies tamponada krauju, taip veikdama tyčia nužudė savo šeimos narį S. L., su kuriuo bendrai gyveno neįregistravusi santuokos.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios I. N. – L. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistoji I. N. – L. neneigia ir neskundžia nustatytų bylos faktinių aplinkybių, nužudžius S. L., t. y. įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, jų pagrindu nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tačiau nesutinka su jai paskirtos bausmės dydžiu. Tokiu būdu, skundžiamas nuosprendis, nenustačius jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teisėjų kolegijos peržiūrimas paduoto apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

5.1. Nuteistoji I. N. – L., prašydama pakeisti nuosprendžio dalį dėl laisvės atėmimo dvylikai metų bausmės paskyrimo, apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, jos nuomone, leidžiančias sumažinti jai paskirtą bausmę - kaltės pripažinimą ir gailėjimąsi, neturėjimą tikslo nužudyti, kitas aplinkybes. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus paduoto skundo ribose, neturi pagrindo daryti išvadą, jog skundžiamu nuosprendžiu I. N. – L. paskirta bausmė yra neteisinga, neproporcinga, neatitinkanti jos padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio ir pavojingumo laipsnio ir yra per griežta. Individualizuodamas bausmę, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuota bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 54 ir 61 straipsniai), įvertino padarytos nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumą ir paskyrė teisingą bausmę. Teismas skundžiamame nuosprendyje atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, kaltės formą, padaryto nusikaltimo motyvą ir tikslą, I. N. – L. asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. Visoms šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė vienodą dėmesį, nė vienos iš jų nelaikė dominuojančia ar išskirtine, individualizuojant bausmę.

5.2. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad I. N. – L. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 11 straipsnio 6 dalis). Savo veiksmais ji sukėlė neatkuriamas pasekmes – kito žmogaus mirtį. Akcentuotina, jog žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių, saugomų baudžiamojo įstatymo, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus. Nustatyta ir tai, kad I. N. – L. nusikalto, veikdama tiesiogine tyčia. Nors apeliantė teigia, kad ji neturėjo tikslo nužudyti S. L., tačiau apie tyčios turinį teismas sprendžia, kiekvienu atveju atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje tokią išvadą teismas padarė, įvertinęs surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes. Kaip nustatyta, I. N. – L. įrankiu, pritaikytu sužaloti asmenį – peiliu, kurio geležtė 200/203 mm ilgio, sudavė smūgį gulinčiam S. L. į gyvybiškai svarbią ir pažeidžiamiausią kūno vietą – krūtinės sritį (bendras sužalojimo ilgis apie 12 cm). Įvertintas ir kitų nuteistosios veiksmų, kurie taip pat yra reikšmingi, atlikimas – peilio atsinešimas iš virtuvės ir juo stiprus smūgiavimas gulinčiam nukentėjusiajam. Taigi, visos šios nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido spręsti apie apeliantės tyčios kryptingumą. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad smūgiuodama nukentėjusiam S. L. į gyvybiškai svarbią kūno vietą (krūtinę), I. N. – L. ne tik privalėjo suvokti, bet ir suvokė, kad tokiais veiksmais kelia realų pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir numatė, kad dėl jos suduoto smūgio pastarasis gali mirti. Bylos duomenys leidžia konstatuoti, kad tokio pavojingo veikimo būdo pasirinkimas ir visos galimos pasekmės, I. N. – L. tenkino ir visų jų ji norėjo. Taigi, ji buvo abejinga galimoms savo veiksmų pasekmėms, t. y. nukentėjusiojo mirčiai. Nors pats nusikaltimas nebuvo planuotas, įvertinus paties įvykio eigą, padaryto sužalojimo pobūdį – sudavimas peiliu gulinčiam nukentėjusiam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – krūtinės ląstą, konstatuotina, kad padarytas sužalojimas lėmęs (priežastiniu ryšiu susijęs) S. L. mirtį, buvo ne atsitiktinumas, bet dėsninga nuteistosios veiksmų pasekmė. Normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog šioje byloje nustatytų veiksmų atlikimas kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio veiksmo nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, dėl kurių jis gali mirti.

5.3. Parenkant laisvės atėmimo bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nustatytą nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad ji pripažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kas, kolegijos vertinimu, leidžia spręsti, kad kaltininkė neigiamai vertina savo elgesį. Taip pat įvertinta, jog po įvykio ji nebuvo abejinga nukentėjusiojo atžvilgiu – kvietė greitąją medicininę pagalbą. Nuteistosios apeliaciniame skunde šios aplinkybės akcentuojamos kaip pagrindas paskirtai laisvės atėmimo bausmei mažinti. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad, kaip minėta, parenkant bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas į jas jau atsižvelgė, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dar kartą į jas atsižvelgti ir tuo pačiu pagrindu mažinti I. N. – L. paskirtąją bausmę.

5.4. Byloje buvo nustatyta ir I. N. – L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką ji padarė, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nors apeliantės manymu, ši aplinkybė nepagrįstai buvo pripažinta jos atsakomybę sunkinančia, nes ir pats nukentėjusysis buvo neblaivus (kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,54 ‰ etilo alkoholio ir šlapime 2,53 ‰ etilo alkoholio - sunkus girtumo laipsnis), šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė konstatuojama nepriklausomai nuo kaltinamo asmens neblaivumo laipsnio, tam neturi reikšmės ir nukentėjusiojo būklė. Svarbu yra tai, kad kaltininkas padarė veiką, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir kad šis apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, byloje nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (alkoholio kiekio matuoklio duomenimis ar medicininės apžiūros aktu, taip pat remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais), nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad I. N. – L. pripažino tiriamo įvykio dieną vartojusi alkoholio (t. 4, b. l. 177-178). Šią aplinkybę nurodė ir byloje apklaustos liudytojos M. Š. ir L. Š. (t. 4, b. l. 149-150, 150-151), taip pat alkotesteriu I. N. – L. buvo nustatytos 1,42 ‰ girtumas (t. 3, b. l. 36). Taigi, iš bylos ištirtų įrodymų matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistoji I. N. – L. buvo neblaivi. Tai, kad nuteistosios girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, patvirtina nuteistosios veikimo pobūdis - tarp jos ir sugyventinio (nužudytojo) kilusio iš esmės buitinio konflikto metu I. N. – L. reakcija buvo neadekvati ir pakankamai agresyvi S. L. atžvilgiu ( kaip nustatyta, nuteistoji iš virtuvės paėmė peilį ir juo smūgiavo kambaryje gulinčiam nukentėjusiam į krūtinės sritį). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apsvaigimas nuo alkoholio susilpnino I. N. – L. savikontrolę ir suteikė jai agresijos, taigi turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nusikalstamą veiką I. N. – L. padarė, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos jos padarymui. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinta nuteistosios atsakomybę sunkinančia.

5.5. Skundo argumentai, kad įvykio metu nuteistoji pati buvo mušama buvusio sugyventinio (nukentėjusiojo), ar, kaip tvirtinama, prieš ją pačią buvo naudojamas stiprus psichologinis smurtas, nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Nustatytos šioje byloje aplinkybės rodo, kad nukentėjusiojo S. L. gyvybė buvo atimta, ne ginantis nuo pavojingo jo kėsinimosi, o panaudojus menkavertę dingstį. Byloje nustatyta, kad įvykio dieną nuteistoji I. N. – L. kartu su nukentėjusiuoju S. L. ir liudytoja L. Š. vartojo alkoholį. L. Š. išėjus ir palikus rankinę, I. N. – L., parnešusi minėtą rankinę, nukentėjusiojo nebuvo įleista į namus. Kai po kurio laiko, nukentėjusiajam įsileidus ją, tarp jų kilo konfliktas. Liudytojos M. Š. aiškinimu, nuteistoji buvo pikta dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų, girdėjo, kaip ši rėkė, kad ją įleistų į namus (t. 4, b. l. 149-150). Liudytojos V. S. tvirtinimu, pas nužudytąjį ir nuteistąją namuose dažnai vykdavo išgėrinėjimai ir konfliktai, dėl triukšmo tekdavo eiti šiuos raminti. Įvykio dieną vyko eilinės išgertuvės, matė nuteistąją agresyviai beldžiant į duris, reikalaujant įleisti, o po to girdėjo, kaip nuteistoji su nukentėjusiuoju aiškinosi santykius - I. N. – L. klykė, o S. L. tik kalbėjo, taip pat girdėjo bildesį, nuteistajai paprašius atiduoti jos daiktus, sakant, kad išeis, o nukentėjusiajam juos atidavus, nuteistoji neišėjo, o konfliktavo toliau. Liudytoja pastebėjo, kad konfliktai tarp pastarųjų vykdavo dažnai, o iki jų labiau privesdavo I. N. – L.. Abu smurtaudavo vienas prieš kitą. Tiek vieną, tiek kitą liudytoja teigė mačiusi su mėlynėmis (t. 4, b. l. 164-165). Įvykio dieną buvusį konfliktą po to, kai buvo įleista nukentėjusiojo į namus, byloje patvirtino ir pati nuteistoji. Be šių aplinkybių pareigūno D. V. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad išskyrus pjautines paviršines žaizdas dešiniajame dilbyje, kurias, kaip nustatyta, buvo pasidariusi pati nuteistoji, kitų sužalojimų ji neturėjo. Apklausta pareigūnė J. L. taip pat parodė, kad, atvykus į iškvietimą pirmą kartą (sugyventinis neįsileidžia į namus), I. N. – L. neatrodė sukrėsta ar išsigandusi, ant pastarosios jokių sužalojimų nesimatė. Atvykus antrą kartą (dėl nužudymo fakto), I. N. – L. sėdėjo ir verkė, tačiau ant šios jokių sužalojimų taip pat nepastebėjo. Nustatyta ir tai, kad nuteistoji po jos sulaikymo policijos komisariato patalpose bandė save žaloti, daužė galvą į sieną, dėl ko, siekiant apsaugoti šią nuo sunkesnių pasekmių, pareigūnai, panaudodami fizinę jėgą, ją prispaudė, užlaužė rankas ir uždėjo antrankius. Pažymėtina, kad šios aplinkybės neginčijo ir pati nuteistoji. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatytos kraujosruvos dešinėje kaklo pusėje, kairio žandikaulio kampo projekcijoje, nugaroje, abiejose žastuose plaštakoje, paviršinės pjautinės žaizdos dešiniajame dilbyje (padarytos 1-2 dienų laikotarpyje), kairėje alkūnėje ir kairiame kelyje (nuo 2 iki 4 dienų iki apžiūros), dilbyje skersinės krypties seni randai (prieš 1,5 metų). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės dėl nuteistosios patirtų sužalojimų leidžia spręsti, kad po I. N.- L. sulaikymo jai nustatyti sužalojimai padaryti, jai pačiai žalojantis policijos komisariate bei pareigūnams panaudojant fizinę jėgą, ir paneigia nukentėjusiojo smurto jos atžvilgiu vartojimą. Net pagal nuteistosios parodymus apie įvykio metu nukentėjusiojo atliktus smurtinio pobūdžio veiksmus jos atžvilgiu toliau sekęs I. N. – L. elgesys nesudaro pagrindo išvadai, kad ji veikė, esant labai dideliam susijaudinimui dėl nužudytojo S. L. veiksmų, dėl ko negalėjo kontroliuoti savo veiksmų. Šiuo aspektu vertintini ne tik nuteistosios nusikalstami veiksmai, bet ir jos elgesys betarpiškai po įvykio, greitosios medicinos pagalbos kvietimas, pranešant apie sužalotą asmenį, atvykusiems pareigūnams pateikta versija apie asmenį, kuris neva įvykdė nusikaltimą, kurių visuma rodo, jog nuteistoji kontroliavo savo veiksmus ir, atlikdama juos, kryptingai siekė atitinkamų pasekmių. Taip pat byloje nustatyta, kad nuteistoji ir nužudytasis, būdami neblaivūs, pykosi, konfliktavo tarpusavyje , vienas kito atžvilgiu vartojo smurtinius veiksmus ir anksčiau. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad įvykio metu nukentėjusiojo veiksmai nuteistosios atžvilgiu buvo išskirtiniai, jai netikėti ar įžeidžiantys, todėl spręstina, kad nuteistosios nusikalstamus veiksmus sąlygojo pastarosios girtumas, neadekvačiai reaguojant į susidariusią situaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti faktiniai duomenys paneigia apeliantės skundo argumentą, kad ji galėjo būti didelio susijaudinimo būsenoje. Nėra pagrindo konstatuoti ir fiziologinio afekto, kuris nustatomas tais atvejais, kai emocinis stresas stabdo intelektinę veiklą, smarkiai susilpnėja asmens gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus, tvardytis, žmogus tampa ribotai pakaltinamas, situaciją. Aukščiau išanalizuoti nuteistosios veiksmai betarpiškai iki nusikalstamos veikos - nuėjimas iki virtuvės, peilio paėmimas, grįžimas į kambarį, pati nusikalstama veika – sudavimas stipraus smūgio peiliu į krūtinę gulinčiam ant lovos nukentėjusiajam patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistoji I. N. – L. nebuvo fiziologinio afekto būsenos, kuomet asmens suvokimas savo veiksmų pavojingumo ir galėjimas juos valdyti yra ribotas. Ji suvokė savo veiksmų pavojingumą ir galėjo juos valdyti, o paveikta apsvaigimo nuo alkoholio, neadekvačiai sureagavo į susidariusią situaciją. Pažymėtina ir tai, kad pati nuteistoji pirmosios instancijos teisme apie didelį susijaudinimą dėl konflikto su nukentėjusiuoju neminėjo.

5.6. Nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę neatsižvelgė į tai, kad pastaroji turi du mažamečius vaikus, iki suėmimo dirbo, norėjo gyventi pagal visuomenėje priimtas elgesio normas. Priešingai nei nurodoma, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismo buvo įvertinti ir byloje esantys I. N. – L. asmenybę charakterizuojantys duomenys. Baudžiamosios bylos duomenimis, nuteistoji nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo, darbdavio buvo charakterizuojama teigiamai, (t. 3, b. l. 168). Vienok, nuo 2013 m. jai buvo sistemingai taikomos administracinio pobūdžio nuobaudos už įvairius administracinius teisės pažeidimus, tarp jų ir už neblaivios pasirodymą viešojoje vietoje, narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, vaikų nepriežiūrą ir tėvų valdžios nepanaudojimą (t. 3, b. l. 136-160). Be to, nors I. N. – L. iki šios nusikalstamos veikos padarymo nebuvo teista, tačiau po to jos atžvilgiu buvo priimti du apkaltinamieji nuosprendžiai už nusikalstamas veikas, padarytas dar prieš nagrinėjamos bylos įvykį (disponavimas narkotinėmis medžiagomis be tikslo platinti ir nusikalstama veika nuosavybei, turtinėms teisėms bei interesams) (t. 3, b. l. 106-109, 112-134). Šios aplinkybės rodo nuteistosios I. N. – L. požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir leidžia spręsti apie susiformavusią jos pačios vertybinę orientaciją, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas ir apie nuteistosios daromų įstatymų pažeidimų sunkėjimą. Pirmosios instancijos teismas vertino ir nuteistosios išsakytą siekį rūpintis savo dviem mažamečiais sūnumis, visgi pažymėjo, kad apeliantei dėl netinkamo rūpinimosi savo vaikais (saugios aplinkos neužtikrinimo, nesidomėjimo jų ugdymu, sveikata, savanoriško išlaikymo neteikimo, nesiekimo pokyčių pagerinant socialinę situaciją, nusišalinimo nuo vaikų auginimo, nedalyvavimo auklėjime) buvo neribotai apribota motinos valdžia, dėl ko kyla abejonių jos teiginių nuoširdumu. Kita vertus, nuteistosios nurodytos aplinkybės, susijusios tiek su jos darbine, tiek šeimine padėtimi, negali būti vertinamos atsietai nuo kitų nustatytų reikšmingų aplinkybių, ir laikomos prioritetinėmis, lyginant su aplinkybėmis, susijusiomis su įvykdyto nusikaltimo pobūdžiu, pavojingumu. Taip pat teismo buvo atsižvelgta ir į duomenis, apibūdinančius I. N. – L. sveikatos būklę. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistajai diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas, vidutinio sunkumo depresijos epizodas be psichozės simptomų; Psichikos sveikatos centre ji registruota nuo 2007 m. ir paskutinį kartą jame lankėsi 2016 m. spalio 11 d. (t. 4, b. l. 48). Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), I. N. – L. konstatuoti (duomenys neskelbtini). (t. 4, b. l. 57-58). Nors apeliacinės instancijos teisme buvo keliamas klausimas, ar nuteistajai nustatyti psichikos sutrikimai negalėjo įtakoti nuteistosios padarytos veikos kvalifikavimo, teisėjų kolegija laiko, kad specialisto išvadoje, kuria konstatuota I. N. – L. psichinė būklė, buvo pasisakyta ir dėl netikslingumo pakartotinai tirti šį klausimą teismo psichiatrijos ekspertizės metu. Specialisto išvada, kuri yra išsami, motyvuota, duota visapusiškai ištirtų duomenų pagrindu, abejonių nekelia, jokių naujų objektyvių duomenų dėl nuteistosios būklės, leidžiančių suabejoti šia specialisto išvada ar sąlygoti kitokio procesinio sprendimo priėmimą, nebuvo pateikta.

5.7. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas I. N. – L. bausmę, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, atsižvelgė į visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes - padaryto nusikaltimo pobūdį, juo sukeltas pasekmes, nuteistąją charakterizuojančius duomenis ir kitas aplinkybes – visoms joms skirdamas vienodą dėmesį ir paskyrė teisingą bei savo dydžiu proporcingą bausmę.

5.8. Vertinant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę, akcentuotina, kad šios normos pagrindu bausmė kitokia, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamoje byloje BK 62 straipsnyje numatytos taikymo sąlygos nėra nustatytos. Taip pat teisėjų kolegija nenustatė ir jokių laikytinų išimtinėmis aplinkybių, apibūdinančių nuteistosios I. N. – L. padarytą nusikalstamą veiką ar jos asmenybę, kurių visuma leistų spręsti, kad yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės (kaltės pripažinimas, gailėjimasis, pagalbos suteikimas nukentėjusiajam, mažamečių vaikų turėjimas, sutikimas su priteistais civiliniais ieškiniais ir kt.), atsižvelgiant į šioje byloje nustatytų duomenų visumą – padarytos veikos pobūdį, sukeltas pasekmes – nelaikytinos išimtinėmis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje baudžiamojoje sankcijoje numatytos bausmės skyrimas nuteistajai aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Be to, nuteistosios šeiminės aplinkybės vertinamos bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste ir jų reikšmė skiriamai bausmei negali būti suabsoliutinama. Pažymėtina, kad apeliantė yra nuteista už labai sunkaus nusikaltimo, sukėlusio negrįžtamas pasekmes – kito žmogaus mirtį, padarymą, todėl, taikant jai baudžiamąją atsakomybę, kyla ir pasekmės, vienokiu ar kitokiu būdu varžančios nuteistosios teises ir laisves. Duomenys, apibūdinantys I. N. – L. psichinę būseną taip pat nesudaro pagrindo švelninti bausmę minėto straipsnio pagrindu. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą ir I. N. – L. skirti švelnesnę, negu numatytą įstatymo, bausmę, šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta.

5.9. Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečioje byloje kiekvienam nuteistajam bausmės rūšis ir dydis parenkami individualiai, įvertinus visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo tai ir buvo padaryta, todėl teigti, kad BK bendrojoje dalyje numatytos bausmių skyrimo taisyklės buvo taikytos netinkamai, nėra pagrindo. Sprendimas paskirti atitinkamą bausmės dydį skundžiamu nuosprendžiu yra išsamiai motyvuotas ir, teisėjų kolegijos vertinimu, skirti švelnesnę bausmę (mažinti ją), dėl kokių nors nustatytų naujų ar neįvertintų aplinkybių nėra pagrindo, kaip minėta, jų nenurodo ir apeliantė apeliaciniame skunde. Nuteistajai taikomas poveikis yra adekvatus bei proporcingas jos įvykdytai nusikalstamai veikai. Pastebėtina ir tai, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininkės asmenybės neatitinkanti bausmė šiuo atveju pažeistų humaniškumo principą, nes taip būtų sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajai I. N. – L. paskirta BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijos vidurkiui artima laisvės atėmimo bausmė, kuri, nepažeidžiant bausmių bendrinimo taisyklių, subendrinta bausmių apėmimo būdu ir su bausmėmis, paskirtomis ankstesniais nuosprendžiais, negali būti laikoma per griežta.

5.10. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajai baus­mės dydį, būtų netinkamai įvertinęs bylos ap­lin­kybes ar netei­sin­gai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Visų šių nurodytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti nuteistosios I. N. – L. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. N. – L. apeliacinį skundą atmesti.