Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose, atlyginimo.

Pareiškėjas skunde prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 iki 2018 metų (b. l. 3, 9), nenurodydamas konkretaus mėnesio ar dienos. Byloje esančioje Lentelėje Perkėlimai (14828 S. I.) (b. l. 45) ir atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 18) yra duomenys, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namuose buvo paskirtas į 19 būrį nuo 2018 m. birželio 19 d., tačiau atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas Alytaus pataisos namuose nuo 2015 m. birželio 16 d. (b. l. 18). Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 17 d. jau buvo Alytaus pataisos namuose (b. l. 75). Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas buvo Alytaus pataisos namuose nuo 2015 m. birželio 16 d., kaip nurodyta atsiliepime. Taigi, remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas Alytaus pataisos namuose buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2018 m. vasario 28 d. (su pertrauka nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d., kai buvo išvykęs iš Alytaus pataisos namų) (b. l. 18–19, 45). Atsakovei atstovaujantys Alytaus pataisos namai atsiliepime prašė pareiškėjo skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu šią reikalavimo dalį atmesti (b. l. 18). Pareiškėjas skunde nurodė tikintis, kad ieškinio senaties terminas taikomas nebus, teigdamas, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, tai ieškinio senaties terminas dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną, ir kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, o kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė (b. l. 8). Teismas šį pareiškėjo teiginį vertina kaip prašymą netaikyti ieškinio senaties jo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Alytaus pataisos namuose sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjas, nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2018 m. vasario 28 d. laikytas Alytaus pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2015 m. birželio 16 d. buvo 2018 m. birželio 16 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2015 m. gruodžio 5 d. buvo 2018 m. gruodžio 5 d. ir t. t. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Tokiu būdu yra skaičiuojamas terminas skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, esant tęstiniam pažeidimui. Todėl nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties visam skunde nurodytam laikotarpiui. Pareiškėjo teigimu, Alytaus pataisos namuose buvo laikomas nuo 2015 metų netinkamomis sąlygomis (b. l. 3, 9), o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2018 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 10), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Lietuvos valstybei atstovaujantys Alytaus pataisos namai atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015). Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už šį laikotarpį. Dėl šios priežasties Alytaus PN prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 20 d. atmetama kaip nepagrįsta.

Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. vasario 28 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei (b. l. 18).

G inčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Pareiškėjas skunde teigė, kad patalpose, kuriose jis buvo laikomas, buvo nuo 12 iki 16 asmenų, be to, didžiąją gyvenamųjų patalpų ploto dalį užėmė baldai ir kitas inventorius, gyvenamąjį plotą dar labiau mažino nuteistųjų daiktai, jam dažniausiai nelikdavo net 1 kv. m ploto (b. l. 3–4). Pareiškėjas atsikirtime teigė, kad 13 būrio 2 miegamajame buvo 14 miegamųjų vietų, o ne 10, kaip nurodė atsakovės atstovas, ir kad pareiškėjas buvo laikomas 16 būrio 3 miegamajame (kuriame buvo 16 miegamųjų vietų), o ne 16 būrio 5 miegamajame (b. l. 94–95).

Atsakovės atstovas atsiliepime pateikė duomenis, į kokius būrius ir gyvenamąsias patalpas pareiškėjas buvo paskirtas Alytaus pataisos namuose ginčo laikotarpiu, kokiais konkrečiai laikotarpiais pareiškėjas buvo juose laikomas, koks šių gyvenamųjų patalpų plotas ir kiek jose įrengta miegamųjų vietų (b. l. 18–19). Prie atsiliepimo atsakovės atstovas pridėjo priedą „Perkėlimai (14828 S. I.)“ (b. l. 45), kuriame esantys duomenys apie tai, kokiais laikotarpiais ir kokiuose būriuose pareiškėjas buvo laikomas, atitinka atsiliepime nurodytus duomenis. Prie atsiliepimo atsakovės atstovas pridėjo priedus – duomenis apie miegamuosius iš kompiuterinės sistemos Įskaita (b. l. 46–49), kuriuose pateikti duomenys apie miegamųjų plotą ir miegamųjų vietų skaičių atitinka atsiliepime nurodytus duomenis. 2018 m. gruodžio 20 d. rašte teismui (pateikdamas duomenis atsižvelgiant į pareiškėjo atsikirtimo argumentus) atsakovės atstovas patvirtino, kad 13 būrio 2 miegamajame laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. buvo 10 miegamųjų vietų, ir kad pareiškėjas buvo laikomas 16 būrio 5 miegamajame nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 27 d. (b. l. 99), minėti duomenys atitinka atsakovės atstovo atsiliepime nurodytus duomenis. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 8 d. iki 2016 m. gegužės 6 d. (t. y. laikotarpiu, iš dalies atitinkančiu šioje byloje nagrinėjamą ginčo laikotarpį) 13 būrio 2 miegamajame, kurio gyvenamasis plotas yra 31,46 kv. m, buvo įrengta 10 miegamųjų vietų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2145-492/2017, kuria jis pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą), t. y. tiek pat miegamųjų vietų, kiek nurodė atsakovas atsiliepime. Dėl nurodyto, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, todėl jais vadovaujasi.

Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai (b. l. 21, 99), tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose ir sanitariniuose mazguose, t. y. dušuose-prausyklose buvo labai šalta ir drėgna, juose buvo grybelio ir pelėsio.

Ginčo laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galioja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 76:2010 56 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Jos 39.4 papunktis numatė, kad dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių. Jos 26 punktas nustatė, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18–28 °C, šaltuoju metų periodu – 18–22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų periodu turi būti 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų periodu – 0,05–0,15 m/s. Jos 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jos 58 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose; tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Galiojančios Higienos normos HN 134:2015 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Jos 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti 18–28 °C, santykinė oro drėgmė – 35–65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Jos 16 punktas, be to, nustato, kad prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (iki 2018 m. lapkričio 1 d. šiame punkte buvo nustatyta, kad prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.). Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jos 34 ir 35 punktai numato, kad laisvės atėmimo vietos bendrojo naudojimo ir gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Ginčo laikotarpiu ir šiuo metu galioja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurių 11.8 papunktis nustato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

Pareiškėjas teigė, kad nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, jo buvo galima rasti ant stalo, lovoje, daiktuose, drabužiuose, teigė, kad bendrabučiai, kuriuose jis laikomas, buvo netinkami gyventi ir avarinės būklės, jų išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir išorinių durų sąramos pasėdusios, kai kur iš stogo ir sienų iškritę plytos, tai kėlė rimtą grėsmę jo saugumui ir sveikatai.

Galiojusios Higienos normos HN 76:2010 6 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Galiojančios Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Pareiškėjas, skųsdamasis dėl šių kalinimo sąlygų trūkumų, nenurodė, kuris iš pastatų, kuriuose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, buvo tokios būklės, kaip jis teigė. Bylos duomenimis, pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas bendrabutyje Nr. 2, o dalį – ne bendrabutyje Nr. 2, o kitame pastate (kuriame yra 7 lokalinis sektorius) (b. l. 18–19, 20). Pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiai patalpose buvo jo nurodyti trūkumai, nenurodė ir nepateikė duomenų, kad buvo kilusi grėsmė jo saugumui, ir kaip tai paveikė pareiškėją.

Pareiškėjas teigė, kad nebuvo jokios ventiliacijos, o esant blogoms oro sąlygoms, gyvenamosios patalpos per langus išsivėdinti buvo neįmanoma.

Galiojusios Higienos normos HN 76:2010 26 punktas nustatė, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpose oro judėjimo greitis šiltuoju metų periodu turi būti 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų periodu – 0,05–0,15 m/s. Jos 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Galiojančios Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu turi būti 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis nustato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus pataisos namų administraciją ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą nesikreipė (b. l. 20). Į bylą pateikti minėti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo aktai (b. l. 30–36), vėlesnių patikrinimo aktų byloje nėra. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo metu Alytaus pataisos namuose nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (b. l. 31, 34), ir abiejų patikrinimų metu jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatė (b. l. 25, 29). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus pataisos namai užtikrina pagal Higienos normą HN 134:2015 oro judėjimo greitį gyvenamosiose patalpose. Taip pat nurodė, kad bendrabučio tipo miegamieji yra ventiliuojami atidarius langus, kaip numato Higienos norma HN 76:2010 (b. l. 20). Tiek galiojusi Higienos norma HN 76:2010, tiek galiojanti Higienos normos HN 134:2015 numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Todėl teismas daro išvadą, kad gyvenamųjų patalpų vėdinimas per langus atitinka minėtų higienos normų reikalavimus. Teismas sprendžia, kad esant blogoms sąlygoms, langą galima buvo atidaryti trumpesniam laikui. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą dėl ventiliacijos nebuvimo gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas teigė, kad visiškai nebuvo naktinio apšvietimo, dėl to jis ne kartą buvo kažkur užkliuvęs, atsitrenkęs, nukritęs, o dieninis apšvietimas buvo labai blogas, dėl to jis negalėjo normaliai skaityti, rašyti ir mokytis, jam nuolat skaudėdavo akis ir galvą, pablogėjo jo regėjimas. Pareiškėjas taip pat teigė, kad sanitariniuose mazguose, t. y. dušuose-prausyklose buvo labai blogas apšvietimas ir slidžios grindys, ant kurių jis ne kartą buvo paslydęs, nukritęs ir susižeidęs.

Galiojusios Higienos normos HN 76:2010 2010 6 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Jos 22 punktas nustatė, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Jos 23 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti 10–20 lx. Galiojančios Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Jos 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 neišskiria reikalavimų atskirai dieninei ir naktinei apšvietai. Abi minėtos higienos normos nurodo reikalavimus apšvietimui gyvenamosiose patalpose, o reikalavimų apšvietimui bendrojo naudojimo patalpose atskirai nenurodo. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.6 papunktis nustato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose yra įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Pareiškėjas teigė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos ir avarinio išėjimo, o ant langų buvo uždėtos grotos, dėl to, kilus gaisrui, jis būtų patekęs į spąstus, dėl to jis nuolat gyveno apimtas neigiamų emocijų, baimės, išgyvenimų ir streso. Taip pat teigė, kad jo gyvenamosios patalpos buvo įrengtos virš metalo apdirbimo gamybinių patalpų, kur buvo pjaustomi ir apdirbami metalai, laikomi dujų balionai su sprogstamomis medžiagomis, šiose patalpose buvo kilęs gaisras, dėl kurio buvo suvažiavusios visos specialiosios tarnybos, ir kad pareiškėjas ir kiti nuteistieji nebuvo evakuojami ar bent išvesti iš uždūmintų gyvenamųjų patalpų.

Remiantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunkčiu, paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis.

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad bendrabučio tipo miegamuosiuose ant langų yra išorinės grotos (b. l. 22). Teismas daro išvadą, kad tai atitinka Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunkčio nuostatą. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad evakuaciniai išėjimai yra įrengti kiekviename pastate, kuriame gyvena nuteistieji, ir kad kiekviename būryje pas būrio viršininką bei kiekviename kontrolės praleidimo punkte yra gesintuvai (b. l. 22). Bylos medžiagoje esanti 2017 m. gruodžio 4 d. PVM sąskaitos-faktūros kopija (b. l. 50) patvirtina, kad Alytaus pataisos namai įsigijo gesintuvus, jie buvo patikrinti uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Agesina GTC“. Dėl to teismas sprendžia, kad pareiškėjo saugumu (dėl galimai kilsiančio gaisro pasekmių) buvo tinkamai pasirūpinta. Atsakovės atstovas nurodė, kad darbo cechai ir jų patalpos priklauso VĮ „Mūsų amatai“, virš darbo cechų gyvenamųjų patalpų nėra įrengta (b. l. 20), Alytaus pataisos namams priklausančiuose pastatuose ginčo laikotarpiu gaisrų nebuvo, o duomenų apie tai, kad būtų sutrikdyta pareiškėjo sveikata dėl neva kilusio gaisro, nebuvo gauta (b. l. 100). Tuo tarpu pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, t. y. kada buvo kilęs jo nurodytas gaisras, ir po kuria pareiškėjo gyvenamąja patalpa jis buvo kilęs. Teismas nenustatė pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, kad virš darbo cechų gyvenamųjų patalpų ginčo laikotarpiu nebuvo įrengta (t. y. kad pareiškėjo gyvenamosios patalpos nebuvo virš gamybinių patalpų), ir kad gaisras ginčo laikotarpiu nebuvo kilęs. Be to, kaip jau rašyta, gaisro atveju pareiškėjo saugumu buvo pasirūpinta (kadangi buvo įrengti evakuaciniai išėjimai ir buvo gesintuvai), todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjui nebuvo pagrindo nuolat bijoti galimai kilsiančio gaisro pasekmių. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo gausu tarakonų ir blakių, dėl to naktį jis negalėjo normaliai miegoti, nuolat kentėjo nuo jų įkandimų ir dėl niežėjimo, tinimo nuo įkandimų; sanitariniuose mazguose, t. y. dušuose-prausyklose taip pat buvo gausu įvairių parazitų.

Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis, 2013 m. sausio 30 d. Alytaus PN buvo sudarę sutartį su V. Mulersko individualia įmone (toliau – V. Mulersko IĮ), o nuo 2016 m. gruodžio 27 d. Alytaus PN yra sudarę sutartį su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“, kurios Alytaus pataisos namuose ginčo laikotarpiu pagal poreikį atliko dezinfekcijos, dezinsekcijos (t. y. kenksmingų vabzdžių ir voragyvių naikinimo (Vaitkevičiūtė, Vilija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: „Žodynas“, 2007, p. 236) ir deratizacijos (t. y. žalingų graužikų naikinimo (ten pat, p. 231) darbus, jų paslaugomis Alytaus pataisos namai naudojosi pastoviai, pagal poreikį (b. l. 21–22). Šias aplinkybes patvirtina 2013 m. sausio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 39, sudarytos tarp Alytaus PN ir V. Mulersko IĮ, ir šios sutarties priedų bei pratęsimo kopijos (b. l. 40–43), ir 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 157, sudarytos tarp Alytaus PN ir UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ ir jos priedo kopijos (b. l. 37–39). Iš sutarčių matyti, kad V. Mulersko IĮ ir UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ įsipareigojo parduoti, o Alytaus PN įsipareigojo pirkti deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugas ir sumokėti už jas (b. l. 41, 37). Byloje nėra duomenų, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai nebuvo vykdomi. Be to, bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ir į Alytaus pataisos namų administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 20), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos ginčo laikotarpio duomenimis (b. l. 56–86), duomenų apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi į gydytoją su nusiskundimu dėl tinimo dėl kenkėjų įkandimo, nerasta. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl tarakonų, blakių ir kitų kenkėjų buvimo yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.

Pareiškėjas teigė, kad nebuvo įrengta pakankamai praustuvių, jų buvo mažiau negu nustato teisės aktai, tai sukėlė didelių nepatogumų, be to, nebuvo teisės aktuose nustatyto atskiro tualeto personalui (pareigūnai naudodavosi nuteistųjų tualetu be eilės, nekreipdami dėmesio į susidariusias eiles), o klozetų, pisuarų buvo mažiau negu nustato teisės aktai, tai irgi sukėlė didelių nepatogumų, fizinį skausmą ar net kančias.

Ginčo laikotarpiu iki 2017 m. sausio 1 d. galiojo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos), o nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos). 2004 m. Aprūpinimo normos numatė, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetu arba unitazu (1 vnt. dvylikai asmenų), pisuaru (1 vnt. dvylikai asmenų). 2017 m. Aprūpinimo normų 7.4 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), 7.6 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktas nustato, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams.

Pareiškėjas buvo laikomas 19, 16, 13 ir 1 būriuose (b. l. 18–19, 45). Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 21) ir 2018 m. lapkričio 21 d. rašte (b. l. 91) pateikė duomenis, kad ginčo laikotarpiu 19 būryje gyveno iki 60 nuteistųjų, sanitarinis mazgas buvo skirtas naudotis būtent šio būrio nuteistiesiems, jame buvo įrengta 11 praustuvių, 6 unitazai ir 6 pisuarai; 16 būryje gyveno iki 60 nuteistųjų, sanitarinis mazgas buvo skirtas naudotis būtent šio būrio nuteistiesiems, jame buvo įrengta 11 praustuvių, 6 unitazai ir 6 pisuarai; 6, 8 ir 13 būriuose (7 lokaliniame sektoriuje) gyveno iki 157 nuteistųjų, sanitarinis mazgas buvo skirtas naudotis būtent šių būrių nuteistiesiems, jame buvo įrengtos 9 praustuvės, 5 unitazai ar klozetai (atsakovės atstovas nenurodė, ar buvo įrengti unitazai, ar klozetai) ir 1 pisuaras; 1, 4 ir 5 būriuose gyveno iki 139 nuteistųjų, sanitarinis mazgas buvo skirtas naudotis būtent šių būrių nuteistiesiems, jame buvo įrengta 12 praustuvių, 5 klozetai, 4 pisuarai.

Iš aukščiau pateiktų duomenų matyti, kad 6, 8 ir 13 būriui, t. y. trims būriams, buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas, tad pareiškėjas tuo laikotarpiu, kai buvo 13 būryje, naudojosi sanitariniu mazgu kartu su kitais dviem būriais. Vienas sanitarinis mazgas buvo įrengtas ir 1, 4 ir 5 būriams, t. y. trims būriams, tad pareiškėjas tuo laikotarpiu, kai buvo 1 būryje, taip pat naudojosi sanitariniu mazgu kartu su kitais dviem būriais.

Nustačius byloje minėtas faktines aplinkybes ir įvertinus teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunkčio reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui, arba, kaip numato 6 punktas, bent jau dviem būriams, jeigu yra išimtinių aplinkybių, kliudančių jį įrengti kiekvienam būriui, kadangi 6, 8 ir 13 būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas, 1, 4 ir 5 būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas. Atsakovas ginčo laikotarpiu taip pat nevykdė 2004 m. Aprūpinimo normų ir 2017 m. Aprūpinimo normų 7.4, 7.6 papunkčių nuostatų, kadangi pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu 13 būryje pagal 2004 m. Aprūpinimo normas ir 2017 m. Aprūpinimo normų 7.4, 7.6 papunkčius (nes 157 žmonėms teko tik 9 praustuvės, 5 unitazai/klozetai ir 1 pisuaras), ir 1 būryje pagal 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 papunktį (nes 139 žmonėms teko tik 5 klozetai ir 4 pisuarai). 1 būryje praustuvių buvo pakankamai pagal 2017 m. Aprūpinimo normų 7.4 papunktį. 19 būryje ir 16 būryje pagal 2004 m. Aprūpinimo normas pareiškėjas buvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu. Be to, atsakovės atstovo paaiškinimu, minėtų būrių nuteistieji (didelė jų dalis) dirbo ir jie sanitarinius mazgus bei praustuvus turėjo savo darbo vietoje (b. l. 91).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo praustuvių, klozetų, pisuarų kiekio, dėl eilių tualetuose ir dėl to patiriamų nepatogumų, laikytini pagrįstais iš dalies, t. y. kiek tai susiję su 13 ir 1 būriu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2017 m. rugpjūčio 29 d. (kai pareiškėjas buvo 13 būryje) ir laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. vasario 28 d. (kai pareiškėjas buvo 1 būryje) atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas nurodė, kad Alytaus pataisos namų bendrabučių, kuriuose jis gyveno, stogai buvo padengti šiferiu (asbestu), o uraganai, lijundros ir kita, metų laikų skatino asbestinių skaidulų (dulkių) atsiradimą, kurios galėjo paveikti jo sveikatą ateityje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 papunkčiu, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Alytaus pataisos namų bendrabučių, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogai padengti rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamųjų pastatų) Alytaus pataisos namuose nėra, asbestas Alytaus pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas (b. l. 20). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad pastate, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, galėjo būti asbesto dulkių. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.