Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-30779-430/2013 pagal ieškovo UAB „Snoro lizingas“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl skolos priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Valstybės paveldėto turto apskaitymo ir realizavimo tvarką reglamentuoja LR Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintos Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklės, pagal kurių nuostatas valstybės paveldėtą turtą administruoja VMI prie FM. Taisyklių 45 p. nustatyta, kad tuo atveju, kai valstybė paveldėjo žemės sklypą (jo dalį), VMI prie FM, gavusi atitinkamus paveldėjimą patvirtinančius dokumentus, per 10 darbo dienų nuo šių dokumentų gavimo juos turi perduoti NŽT teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo (jo dalies) buvimo vietą.

Taisyklių 2 p. nustatyta, kad jeigu vadovaujantis LR CK, Taisyklėmis ar kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais bešeimininkį, konfiskuotą, valstybės paveldėtą, į valstybės pajamas perduotą turtą, daiktinius įrodymus ir radinius priima, perduoda, apskaito, saugo, realizuoja, grąžina ar pripažįsta atliekomis kita valstybės ar savivaldybė institucija, jai taikomos Taisyklių nuostatos. Teismas neatsižvelgė į aukščiau minėtas įstatymo nuostatas, kuriomis nurodoma, jog paveldint žemės sklypus (jų dalis) valstybės vardu veikia NŽT. Būtent šiai valstybės institucijai įstatymu yra pavesta realizuoti palikėjo žemės sklypą ir gavus lėšas atsiskaityti su palikėjo kreditoriais.

Vadovaujantis CK 5.62 str. 3 d. viena iš įpėdinio pareigų yra atsiskaitymas su mirusio asmens kreditoriais. Šiame straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Tik atlikusi Taisyklėse nustatytas procedūras ir realizavusi turtą (ar perėmusi pinigines lėšas), valstybę atstovaujanti institucija galės atsiskaityti su ieškovu. Teisės normos imperatyviai nurodo, jog VMI prie FM, kaip valstybės atstovė, atsiskaito su kreditoriumi paveldėto turto tikrosios vertės ribose. Turto tikroji vertė teisės aktų nustatyta tvarka yra už realizuotą turtą gauta pinigų suma atėmus visas su palikimo administravimu, saugojimu ir realizavimu susijusias išlaidas. Kadangi VMI prie FM į savo apskaitą Žemės sklypo neįtraukė, perimdama kitą palikėjo turtą išlaidų nepatyrė, o paveldėjo tik 0,05 Lt, teismas negalėjo tenkinti ieškovo reikalavimų didesnei nei ši sumai.

CPK 83 str. 1 d.5 p. numato, kad prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus,- toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012 pasisakė, kad valstybės institucija, įgyvendindama jai priskirtus tikslus, turėdama juridinio asmens teises, turi procesines teises ir pareigas būti ieškovu ir atsakovu įgyvendinant priskirtą viešąjį interesą, taip pat materialinį teisinį valstybės interesą konkrečioje jai priskirtoje veiklos srityje. Todėl teigia, kad ginčas tarp šalių vyksta dėl skolos priteisimo t.y. byloje sprendžiama ar valstybė, paveldėjusi palikėjo turtą, turi padengti po jo mirties likusį įsiskolinimą atsakovui, bei į tai, kad VMI prie FM šioje byloje yra ne savarankiškas savo teises ginantis subjektas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas, o valstybę ir kartu viešąjį interesą atstovaujanti institucija, žyminis mokestis valstybei iš jos pačios atstovo neturėtų būti priteistas.

CK 5.62 str. 3 d. numato, jog valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Valstybės paveldėtas turtas apskaitomas, įvertinamas ir realizuojamas remiantis Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 „Dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“. Nutarimas yra poįstatyminis teisės aktas, įgyvendinantis CK 5.62 str. bei nustatantis atsakovo bei jo atstovų pareigas paveldėjus P. G. priklausiusį turtą. Tai įpareigojančio pobūdžio teisės aktas, nustatantis, jog paveldėtas turtas privalo būti apskaitytas, įvertintas ir realizuotas. CK numato atsakovo atsakomybės ribas, o nutarimas reglamentuoja, kaip atsakovas turi įgyvendinti savo pareigas savo atsakomybės ribose. Nutarimo 45 p. numato, jog tuo atveju, jeigu valstybė paveldėjo žemės sklypą (jo dalį), mokesčių inspekcija, gavusi atitinkamus paveldėjimą patvirtinančius dokumentus, per 10 darbo dienų nuo šių dokumentų gavimo juos turi perduoti NŽT teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo (jo dalies) buvimo vietą. Atsakovo atstovas tiesiog tinkamai neįvykdė pareigų, kurias jam numato Nutarimas, tačiau tai nereiškia, jog valstybė, kurią šioje byloje atstovauja VMI prie LR FM, paveldėjo tik dalį palikėjo turto ir kitos dalies nepaveldėjo.

Atsakovas netinkamai aiškina teisės normas, reglamentuojančias viešojo intereso sąvoką, siekdamas išvengti pareigos mokėti žyminį mokestį. Tarp šalių kilęs ginčas dėl skolos priteisimo negali būti priskiriamas viešojo intereso kategorijai, nes atsakovo atstovas šioje byloje jokio viešo intereso negina, atstovaudamas atsakovą pagal įstatymą, sprendžiant tarp šalių iškilusį ginčą.

Žemės įstatymo 32 str. 3 d. 5 p. įtvirtinta bendra nuostata dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM kompetencijos valstybei paveldint privačią žemę. Konkrečią paveldėjimo tvarką bei valstybės paveldėto turto tvarkymą, realizavimą reglamentuoja minėtos Taisyklės. Pagal Taisyklių 45 p., kad jeigu valstybė paveldėjo žemės sklypą (jo dalį), mokesčių inspekcija gavusi atitinkamus paveldėjimą patvirtinančius dokumentus, per 10 darbo dienų juos turi perduoti Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo (jo dalies) buvimo vietą. Atsižvelgiant į galiojančių teisės aktų reikalavimus, valstybės paveldėtų žemės sklypų nuosavybės (valstybės vardu) ir NŽT patikėjimo teisės turi būti įregistruotos NTR. Tik pradėjusi valdyti pagal Taisyklių 45 p. perduotus valstybės paveldėtus žemės sklypus, NŽT galėtų įvykdyti valstybės prievolę atsakyti palikėjų kreditoriams, realizavusi palikėjams priklausiusius žemės sklypus. Tačiau NŽT nebuvo gavusi iš VMI prie FM paveldėjimą patvirtinančių dokumentų dėl P. G. žemės sklypo (jo dalies) paveldėjimo valstybės vardu. Kadangi NŽT nepriėmė P. G. palikimo, negavo iš VMI prie FM žemės sklypo (jo dalies) paveldėjimą patvirtinančių dokumentų ir neįregistravo valstybės nuosavybės ir Nacionalinės žemės tarnybos patikėjimo teisės į šį sklypą (jo dalį) nekilnojamojo turto registre, ji negalėjo atstovauti valstybei, kaip atsakovui, atsiskaitant su P. G. kreditoriumi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliantas nesutinka su skundžiamus sprendimu, kuriuo iš jo priteista 2343,62 Lt skolos, iš perėjusio jam po P. G., mirusio (duomenys neskelbtini), turto pagal apyrašą ieškovui UAB „SNORO lizingas“, taip pat 5 proc. dydžio metinių palūkanų, teigdamas, kad teismas neatsižvelgė į LR žemės įstatymo 7 str. 1 d. 1 p. ir 32 str. 3 d. 5 p. nuostatas, kuriose nurodoma, jog paveldint žemės sklypus (jų dalis) valstybės vardu veikia NŽT, šiai valstybės institucijai įstatymu yra pavesta realizuoti palikėjo žemės sklypą ir gavus lėšas atsiskaityti su palikėjo kreditoriais. Taigi, iš esmės apeliantas mano esantis netinkamas atsakovo atstovas šioje byloje, nors nereiškė prašymo pakeisti netinkamą atsakovo atstovą tinkamu.

Nagrinėjamu atveju aktualiame Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad Nacionalinė žemės tarnyba veikia valstybės vardu valstybei paveldint ir įsigyjant privačią žemę valstybės nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytas valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo organizatorius veikia valstybės vardu įsigyjant privačią žemę valstybės nuosavybėn, kai privati žemė įsigyjama valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo tikslais, ir šio Įstatymo nustatytus atvejus, kai valstybės vardu paveldint ar kitaip įsigyjant privačią žemę valstybės nuosavybėn valstybės vardu veikia Valstybės žemės fondas. Įstatyme neįtvirtinama, kaip konkrečiai Nacionalinė žemės tarnyba dalyvauja teisiniuose santykiuose, atsirandančiuose tais atvejais, kai valstybė paveldi žemę, t. y. kokie veiksmai priskirtini jos kompetencijai. Dėl to, sprendžiant dėl aptartos įstatymo nuostatos aiškinimo ir taikymo, be kita ko, atsižvelgtina į įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytą reglamentavimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo kasacinėje praktikoje, aiškindamas CK penktosios knygos nuostatas, Žemės įstatymo 32 str. 3 d. 5 p. nuostatą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – taisyklės) 45 p. nuostatas, jų tarpusavio santykį, išaiškino, kad tuo atveju, kai valstybė paveldi žemę, palikimo priėmimo procedūrą atlieka mokesčių inspekcija, kuri, atsižvelgiant į tai, jog valstybė atsako už palikėjo skolas tik paveldėtu turtu (CK 5.62 str. 3 d.), turi pareigą kreiptis į notarą dėl turto apyrašo sudarymo (CK 5.53 str.) ir gauti paveldėjimą patvirtinančius dokumentus (CK 5.66 str. 2 d.). Tik tada, kai palikimas nustatyta tvarka yra priimtas (išduotas paveldėjimo teisės liudijimas), mokesčių inspekcija perduoda palikimo priėmimą patvirtinančius dokumentus Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui, kurio teritorijoje yra paveldėta žemė tolimesniems su paveldėtu turtu susijusiems veiksmams atlikti (įregistruoti paveldėtą turtą valstybės vardu, esant būtinybei, organizuoti pardavimo procedūras ir kt.). Taigi, valstybei paveldint žemę, Valstybinė mokesčių inspekcija kaip valstybės atstovė dalyvauja paveldėto turto priėmimo ir paveldėjimą patvirtinančių dokumentų gavimo etape, o vėliau visi kiti su paveldėtu turtu susiję klausimai pavedami spręsti Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-75/2014).

Taip pat nagrinėjamu atveju yra aktuali Finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110 patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nuostatų 9.7 punkto nauja redakcija, priimta finansų ministro 2011 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 1K-249 (įsigaliojo nuo 2011 m. liepos 29 d.), kurioje nustatyta, kad ši institucija vykdo valstybės paveldėto turto perėmimą, apskaitą, saugojimą, realizavimą ir grąžinimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas paveldėjimo veiksmus pradėjo, tą patvirtina 2013-04-03 notaro išduotas Palikimo perėjimo valstybei liudijimas (b.l.24), tačiau, kaip pats pripažino apeliacine skunde, į savo apskaitą žemės sklypo neįtraukė, perėmė tik kitą palikėjo turtą (0,05 Lt, esančius banko sąskaitoje). Minėtame 2013-04-03 notaro išduotame Palikimo perėjimo valstybei liudijime bei 2013-05-06 Turto perdavimo-priėmimo akte (b.l.23) taip pat nurodyta, kad paveldimą turtą sudaro tik piniginis indėlis su palūkanomis, esantis banke „Swedbank“AB, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini).

Kaip matyti iš byloje esančio 2012-08-03 apelianto rašto trečiojo asmens NŽT padaliniams (Raseinių rajono žemėtvarkos skyriui ir Kėdainių rajono žemėtvarkos skyriui) (b.l.25), apeliantas Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos padaliniams su P. G. palikimu susijusių dokumentų neperdavė, kaip tai numato Taisyklių 45 punktas, pateikė tik informaciją apie tokį žemės sklypą. Atsižvelgiant į nurodytas faktines bylos aplinkybes, į šioje nutartyje aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į LR žemės įstatymo 7 str. 1 d. 1 p. ir 32 str. 3 d. 5 p. nuostatas, kuriose nurodoma, jog paveldint žemės sklypus (jų dalis) valstybės vardu veikia NŽT. Šiuo atveju sistemiškai aiškinant Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 5 punkto ir Taisyklių 45 punkto nuostatas, darytina išvada, kad tinkama valstybės atstovė šioje byloje yra būtent Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM.

Taip pat atmetami apelianto argumentai, jog pastarajam į savo apskaitą žemės sklypo neįtraukus ir paveldėjus tik 0,05 Lt, pirmosios instancijos teismas negalėjo tenkinti ieškovo reikalavimų didesnei nei ši sumai, nes įpėdinis negali atsisakyti dalies palikimo, priimti dalį palikimo (CK 5.50 str. 1 d.). Jis priima besąlygiškai visą palikimą, t. y. visas palikėjo reikalavimo teises ir pareigas. Taigi įpėdiniui kartu su paveldėtu turtu pereina ir pareiga atsakyti už palikėjo skolas priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu (CK 5.1 str. 2 d., 5.52 str., 5.62 str. 3 d.).

Taip pat svarbu pažymėti tai, kad naujausioje kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog valstybė nuo kitų įpėdinių skiriasi tuo, kad negali atsisakyti priimti palikimo. Nors įstatyme valstybė priskiriama prie įpėdinių pagal įstatymą (CK 5.5 str. 1 d. 1 p.), tačiau valstybės palikimo priėmimas savo turiniu yra kitokią teisinę reikšmę turintis veiksmas, nei kitų įpėdinių atliekami palikimo priėmimo veiksmai. Jei kiti įpėdiniai neatliks palikimui priimti teisiškai reikšmingų veiksmų (CK 5.50 str. 2 d.), jie nedalyvaus paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Dėl to kasacinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai, kad valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, jog įgytų palikimą, turi jį priimti, reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įformino veiksmus, valstybei palikimas pereina ir, minėta, pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai sprendė, jog nepriklausomai nuo to, kad palikimo perėjimo valstybei liudijimas išduotas tik dėl dalies palikėjo turto, valstybei paveldėjimo teise perėjo visas palikėjo turtas, todėl ji atsako už palikėjo skolas, neviršydama jai perėjusio turto tikrosios vertės (CK 5.62 str. 3 d.).

Pažymėtina, jog priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas nesudaro kliūčių apeliantui užbaigti paveldėjimo procedūrų ir perduoti Nacionalinei žemės tarnybai paveldėto žemės sklypo, tokiu būdu perduodant ir priimto teismo sprendimo vykdymą, jeigu jis nebūtų įvykdytas iki tokio perdavimo momento.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su pirmosios instancijos teismo pateiktu CPK 93 str. aiškinimu, t.y. kad įstatymas nenumato jokių išimčių dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dėl to, kad atsakovė yra valstybė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas ieškovo naudai iš atsakovo pagrįstai priteisė 72,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio), nes šiuo atveju VMI prie FM, atstovaudama valstybę, negina viešojo intereso, ginčas yra susijęs su privačiais paveldėjimo teisiniais santykiais, todėl yra nepagrįstas apelianto argumentas, kad VMI prie FM šioje byloje yra valstybę ir kartu viešąjį interesą atstovaujanti institucija, todėl žyminis mokestis valstybei iš jos pačios atstovo neturėtų būti priteistas.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas teismas taikė teisingai, teisingai ir tinkamai įvertino bylos įrodymus, teisingai aiškino ir taikė CK 5.63 str. nuostatas ir kitas bylai reikšmingas materialinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str.), todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal CK 5.62 str. 4 d. valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Nagrinėjamu atveju palikimą sudaro žemės sklypas, kurio tikroji rinkos vertė nėra žinoma, todėl, siekiant aiškumo ir teisinio apibrėžtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas patikslinamas nurodant, kad priteisiama 2 343,62 Lt skola, tačiau ne daugiau nei P. G. paveldėto turto tikroji rinkos vertė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą pastraipą ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, j.a.k. 188659752, iš perėjusio jam po P. G., a.k. (duomenys neskelbtini) mirusio 2009-10-06, turto pagal apyrašą ieškovui UAB „SNORO lizingas“, įm. k. 124926897, 2 343,62 Lt (du tūkstančiai trys šimtai keturiasdešimt trys Lt 62 ct) skolos, tačiau ne daugiau nei atsakovo paveldėto turto tikroji rinkos vertė, 5 procentų dydžio metines palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2013-07-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 72,00 Lt (septyniasdešimt du Lt) bylinėjimosi išlaidų“.