- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-28
- Bylos Nr.
- 2A-2354-603/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-03848-2009-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- A. P.
- Kategorijos
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Loreta Lipnickienė (pranešėja), kolegijos teisėjai Alma Urbanavičienė ir Aldona Tilindienė, rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui A. P., išvadą byloje teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. P., dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, ir atsakovo A. P. priešieškinį ieškovei V. P. dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė V. P. ieškiniu atsakovui A. P. kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti dėl atsakovo kaltės šalių santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti nepilnamečio vaiko G. P. gyvenamąją vietą kartu su ieškove, priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis 400 Lt dydžio išmokomis iki sūnaus pilnametystės, vaikų lėšų tvarkytoja paskirti ieškovę, padalinti santuokoje įgytą turtą, priteisiant ieškovei lengvąjį automobilį VW PASSAT, pirmos registracijos data (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 1500 Lt vertės, atsakovui priteisiant kompiuterį MTX-HomeA64, 1000 Lt vertės, DVD grotuvą SC-HT500, serijos numeris (duomenys neskelbtini), 300 Lt vertės, televizorių Philips, modelis 32PFL78620, 2000 Lt vertės, viso už 2800 Lt. Ieškovė taip pat prašė pripažinti jos asmenine nuosavybe vieno kambario butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 102 000 Lt vertės, priteisti iš jos atsakovui 10 000 Lt dydžio piniginę kompensaciją už jo įdėtas lėšas šio buto pagerinimui. Po santuokos nutraukimo prašė suteikti jai ikisantuokinę pavardę „I.“.
Ieškovė nurodė, kad santuokinis gyvenimas nesusiklostė laimingai, atsakovas 2004 m. patyrė traumą, todėl ji viena dirbo ir išlaikė šeimą, rūpinosi atsakovu. Atsakovas vietoj to, jog gerbtų šeimą, būtų lojalus, vertintų jos indėlį, pradėjo piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais, užgaulioti ieškovę, viešose vietose vadinti ją necenzūriniais žodžiais. Taip pat nurodo, kad ji dėl to, jog pastaruosius metus uždirbdavo ženkliai daugiau už atsakovą, nepriekaištavo atsakovui, kadangi jo darbingumas po traumos buvo apribotas, tačiau atsakovas namuose būdavo irzlus, nebendraudavo, neplanuodavo kartu laisvalaikio, nesikalbėdavo su ieškove dėl sūnaus ugdymo ir auklėjimo, elgėsi taip, lyg jis gyventų vienas. Prieš keletą metų sutuoktinių santykiai visiškai pašlijo, jie nustojo vesti bendrą ūkį, negyvena santuokinio gyvenimo. Su atsakovu gyventi viename bute tapo neįmanoma, gyvenimas viename bute tapo nepakenčiamu dėl atsakovo ūmaus būdo, dėl pastovių užgauliojimų, įžeidinėjimo, menkinimo, smurto, ką nuolat matydavo ir nepilnametis sūnus. Nurodo, kad tokiomis sąlygomis vaikas taip pat gyventi negali, nuolatiniai barniai ir konfliktai žaloja ne tik ieškovės sveikatą, tačiau svarbiausia, kenkia sūnui, jo poilsiui, normaliam vystymuisi. Ieškovė ne kartą bandė su atsakovu išsiaiškinti tokio jo elgesio priežastis, tačiau tai jokių rezultatų nedavė. Teismo paskirtas terminas susitaikymui jokių rezultatų nedavė. Mano, kad ji tinkamai atliko visas savo kaip sutuoktinės pareigas, rūpinosi šeima, siekė sukurti gerus santykius šeimoje ir šeimą išsaugoti. Nurodė, kad sūnus G. su tėvu beveik nebendrauja, kadangi atsakovas nesitvardo bendraudamas su juo, rėkia, menkina sūnų, todėl sūnus bendrauja beveik išimtinai tik su ieškove, leidžia kartu laisvalaikį.
Atsakovas A. P. priešieškiniu ieškovei V. P. prašė nutraukti šalių santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nustatyti nepilnamečio vaiko G. P. gyvenamąją vietą kartu su atsakovu, priteisti iš ieškovės išlaikymą nepilnamečiam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis 600 Lt dydžio išmokomis iki sūnaus pilnametystės. Teismo posėdžio metu atsakovas patikslino priešinius reikalavimus dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir prašė padalinti santuokoje įgytą turtą, priteisiant ieškovei lengvąjį automobilį VW PASSAT, pirmos registracijos data (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 1500 Lt vertės, atsakovui priteisiant kompiuterį MTX-HomeA64, 1000 Lt vertės, DVD grotuvą SC-HT500, serijos numeris (duomenys neskelbtini), 300 Lt vertės, televizorių Philips, modelis 32PFL78620, 2000 Lt vertės, viso už 2800 Lt. Atsakovas taip pat prašė padalinti lygiomis dalimis santuokoje įgytą vieno kambario butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 102 000 Lt vertės, prašė priteisti butą natūra ieškovei, jam priteisiant pusės buto vertės piniginę kompensaciją. Nurodė, kad sūnų myli, jo santykiai su sūnumi yra geri ir todėl sūnaus gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su juo. Nurodė, kad dėl šeimos iširimo yra abiejų sutuoktinių kaltė, mano, kad šeimos iširimą sąlygojo ieškovės charakterio ypatumai, kadangi ji šeimoje buvo lyderė, nenorėjo spręsti šeimoje iškilusių klausimų kartu su atsakovu, daugelį klausimų sprendė vienasmeniškai, nederindama su atsakovu ir nepaisydama atsakovo interesų, slėpė nuo jo tikrąsias šeimos pajamas ir panašiai. Pripažįsta, kad daugiau nei trejus metus šalys nepalaiko santuokinių ryšių, neveda bendro ūkio. Prašė padalinti santuokoje įgytą turtą pagal jo pateiktą variantą, ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies.
Tretysis asmuo G. P. nurodė, kad dėl ypatingai priešiškų tėvų santykių jis nenori gyventi ginčo bute. Paaiškino teismui, kad norėtų apsigyventi pas močiutę, kuri turi trijų kambarių butą Vilniuje ir kuri turi visas galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo sąlygas. Nurodė, kad abudu tėvus myli vienodai, su abiem tėvais jo santykiai yra vienodai geri, todėl jis negali teismui pasakyti, su kuriuo iš tėvų jis norėtų apsigyventi jiems išsituokus.
Išvadą duodančios institucijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą ir nurodė, kad nepilnamečio vaiko G. P. gyvenamosios vietos nustatymas su motina (ieškove) geriau atitiktų nepilnamečio vaiko interesus. Nepilnamečio G. gyvenamosios vietos nustatymas su motina (ieškove) sudarytų jam galimybę ateityje apsigyventi pas močiutę (ieškovės motiną) ir spręsti globos ar rūpybos klausimus. Iš atsakovo turėtų būti priteistas išlaikymas nepilnamečiui vaikui po 400 Lt kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės. Atstovė taip pat teikia išvadą, kad šaliai, su kuria bus nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, teismas turėtų priteisti didesnę turto dalį, nukrypdamas nuo lygių dalių principo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. blandžio 19 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Pripažino, kad santuoka tarp ieškovės V. P. ir atsakovo A. P., įregistruota (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto CM skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo ieškovei V. P. suteikė ikisantuokinę pavardę „I.“. Nepilnamečio vaiko G. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatė kartu su motina V. P., priteisti iš atsakovo A. P. išlaikymą nepilnamečiam vaikui G. P., gim. (duomenys neskelbtini), kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis 400 Lt dydžio išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (duomenys neskelbtini) iki G. P. pilnametystės, paskyrė ieškovę V. P. nepilnamečiam vaikui G. P. priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise. Pripažino ieškovei V. P. nuosavybės teisę į lengvąjį automobilį VW PASSAT, pirmos registracijos data duomenys neskelbtini, VIN kodas duomenys neskelbtini, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 1500 Lt vertės, atsakovui A. P. priteisė santuokoje įgytus kilnojamuosius daiktus: kompiuterį MTX-HomeA64, 1000 Lt vertės, DVD grotuvą SC-HT500, serijos numeris (duomenys neskelbtini), 300 Lt vertės, televizorių Philips, modelis 32PFL78620, 2000 Lt vertės. Pripažino ieškovės V. P. asmenine nuosavybe 32,20 kv. m. bendro ploto butą su rūsiu (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir priteisė atsakovui A. P. iš ieškovės V. P. 10 000 Lt dydžio piniginę kompensaciją.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalių santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), ir santuokoje gimė sūnus G. P., gim. (duomenys neskelbtini). Remiantis ieškovės ir atsakovo paaiškinimais nustatė, jog šalys daugiau nei trejus metus nepalaikė santuokinių ryšių, nevedė bendro ūkio. Šalys pripažino, kad šeima yra iširusi, tačiau skirtingai aiškino šeimos iširimo priežastis. Teismas nustatė, kad abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai nulėmė santuokos iširimą, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Teismas išklausęs nepilnamečio sūnaus bei šalių paaiškinimus ir įvertinęs visą byloje pateiktą medžiagą, sutiko su Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada, kad nutraukus santuoką nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina (ieškove), todėl buvo tenkintas ieškovės reikalavimas nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą kartu su motina (ieškove) (CK 3.59 str., 3.62 str. 3 d.) ir iš atsakovo nepilnamečiam vaikui G. P. buvo priteistas 400 Lt dydžio išlaikymas sūnui G. periodinių mėnesinių išmokų forma iki vaiko pilnametystės.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad santuokoje šalys įgijo turtą – lengvąjį automobilį VW PASSAT, pirmos registracijos data (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) 1500 Lt vertės, kurią priteisė ieškovei. Taip pat nustatė, jog šalys santuokoje įgijo kilnojamuosius daiktus : kompiuterį MTX-HomeA64, 1000 Lt vertės, DVD grotuvą SC-HT500, serijos numeris (duomenys neskelbtini), 300 Lt vertės, televizorių Philips, modelis 32PFL78620, 2000 Lt vertės, viso už 2800 Lt, kuriuos priteisė atsakovui ir ieškovei sutinkant, nepriteisiant jai atsakovui tenkančios didesnės kilnojamųjų daiktų dalies vertės piniginės kompensacijos.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2009-03-26 išrašas patvirtina, jog 1993-06-28 sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ieškovės V. I. (mergautinė pavardė) vardu įregistruota nuosavybės teisė į butą su rūsiu (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad šis turtas yra įgytas už jos tėvų asmenines jai dovanotas lėšas ir toks turtas yra ne bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o jos asmeninė nuosavybė. Nors minėtas butas buvo įgytas 1993 m., spręsdamas klausimą dėl buto teisinio režimo, teismas taikė CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas. Atsakovei teigiant, kad ginčo butas buvo įsigytas už jai dovanotas lėšas, teismas taikė CK 3.89 str. 1 d. normas. CK 3.89 str. 1 d. 7 p. nustatyta, kad asmenine nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. CK 3.89 str. 2 d. nustatyta bendroji procesinė turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe taisyklė, pagal kurią faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008). Ieškovė teigė, kad (duomenys neskelbtini) iškarto po santuokos sudarymo sutuoktiniai apsigyveno pas jos tėvus, kurie turėdami santaupų po kelių mėnesių pasiūlė jai nupirkti butą, o suradus tinkamą butą, tėvai sumokėjo visą jo vertę - 6100 dolerių. Ieškovė nurodė, kad šis butas yra jos asmeninė nuosavybė, kadangi butas už jos tėvų jai dovanotus pinigus buvo nupirktas ne šeimai, o jai asmeniškai. Ieškovė teigė, kad dėl šios priežasties pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyta ir Registrų centre įregistruota nuosavybė jos mergautine pavarde, todėl mano, kad toks įrašas savaime įrodo, jog šis turtas yra įgytas kaip vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Teismo posėdyje liudytojos M. I., E. S., J. M. patvirtino, kad pinigus ginčo buto pirkimui ieškovei dovanojo jos tėvai. Teismas konstatavo, jog kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat duoda pagrindą teismo išvadai, kad 1993 m. birželio 28 d. įsigyjant ginčo butą, šalys savo lėšomis neprisidėjo prie ginčo buto įsigijimo. Santuoka tarp šalių buvo įregistruota (duomenys neskelbtini), tai yra vos prieš du mėnesius iki buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Iš šalių paaiškinimų seka, kad ieškovė tuo metu studijavo prekybos mokykloje, nedirbo, jauna šeima santaupų neturėjo, atsakovas nors ir dirbo, tačiau per tokį trumpą laikotarpį sutaupyti butui reikalingą pinigų sumą negalėjo. Duomenų apie tai, kad šalys būtų gavę kreditą būsto įsigijimui, byloje nepateikta. Iš byloje esančio VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2009-03-26 išrašo seka, kad 1993-06-28 sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teisė į butą su rūsiu (duomenys neskelbtini), įregistruota ieškovės mergautine pavarde - V. I. vardu ir pavarde. Atsakovas teismo posėdyje pats pripažino, kad ginčo butas buvo įgytas už ieškovės tėvų pinigus, tačiau teigė, kad pusę šios sumos jis grąžino ieškovės tėvams, perduodamas pinigus jiems per savo žmoną V. P.. Liudytoja M. I. (ieškovės motina) teismo posėdyje teigė, kad išleistų butui pirkti pinigų niekas jai negrąžino, ji nėra gavusi pinigų už buto dalį nei iš atsakovo, nei iš dukters V. P.. Atsakovas savo teiginius apie grąžintus ieškovės tėvams pinigus turėjo pagrįsti leistinais įrodymais. Tačiau atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų. Todėl, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 178 str. nuostatomis, konstatavo, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo teiginius. Šioje byloje nustatytos aplinkybės taip pat pavirtina ieškovės teiginius apie tai, kad jaunos šeimos materialinė padėtis buvo sunki, todėl pinigus ginčo buto įsigijimui jai padovanojo tėvai ir teismas padarė išvadą, kad ginčo butas buvo įgytas už asmenines vieno sutuoktinio (ieškovės V. P.) lėšas ir toks turtas yra jos asmeninė, o ne bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas sprendė, kad byloje esančiais įrodymais ginčo buto pirkimo sutartimi, ieškovės ir atsakovo paaiškinimais, liudytojų parodymais yra paneigta bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija. Ieškovė įrodė, kad ginčo butą įgijo už jai tėvų padovanotus pinigus, todėl ginčo butą pripažino asmenine ieškovės nuosavybe. Teismas taip pat nurodė, jog iš bylos duomenų matyti, kad buto (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta tik ieškovės, kaip vienintelės pirkėjos, vardu. Viešajame registre butas taip pat įregistruotas ieškovės vardu. Vieno sutuoktinio vardu viešame registre įregistruotas turtas, jame nenurodžius, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, turtas laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Atsižvelgdamas į šio turto įsigijimo aplinkybes, faktinius bylos duomenis ir remdamasis Aukščiausiojo Teismo formuojama teismine praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-24/2010), teismas sprendė, jog butas (duomenys neskelbtini), nėra bendroji jungtinė šalių nuosavybė, ir šį turtą pripažįno ieškovės V. P. asmenine nuosavybe. Teismas priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 10 000 Lt, kurie, ieškovės teigimu, buvo atsakovo išleisti pagerinant butą.
Šalies argumentai
Atsakovas A. P. apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-04-19 sprendimą dalyje dėl pripažinimo 32,20 kv. m. bendro ploto buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), es. (duomenys neskelbtini), ieškovės P. asmenine nuosavybe ir priteisimo atsakovui A. P. iš ieškovės V. P. 10 000 Lt dydžio pinigų kompensaciją ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: atsakovui A. P. priteisti ½ dalį vieno kambario buto, es. (duomenys neskelbtini), 51 000 Lt vertės. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, jog byloje esantys įrodymai – ginčo buto pirkimo pardavimo sutartis, liudytojų parodymai nepaneigia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos, o byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad ieškovė įrodė, kad ginčo butą įgijo už jai tėvų padovanotus pinigus. Taip pat nurodė, jog byloje nėra pateikta patvirtinančių įrodymų, kad pinigai buto pirkimui dovanoti - nėra dovanojimo sutarties, nes tuo metu galiojusi CK 282 str. redakcija numatė, kad dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip penki šimtai rublių, turi būti sudaroma rašytine forma, o dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip vienas tūkstantis rublių, notarine forma. CK 47 str. numatė, kad sandoris neatitinkantis įstatymų reikalavimų negalioja. Kadangi byloje nėra rašytinės ir notariškai patvirtintos pinigų dovanojimo sutarties, laikytina, kad pinigai dovanoti nebuvo, todėl teismo išvada, kad ginčo butas įgytas už jai tėvų padovanotus pinigus, neteisingas ir nepagrįstas įrodymais. Tai, kad nebuvo pinigų dovanojimo, patvirtina ir pati ieškovė teigdama, kad „aš pinigų nemačiau, mano tėvai už butą mokėjo grynus pinigus“ (b. l. 139). Tai patvirtina ir ieškovės motina liudytoja M. I.. Šiuo atveju ir liudytojų E. S. ir J. M. liudijimai nurodantys, kad pinigus ginčo buto pirkimui ieškovei dovanojo jos tėvai, turi būti vertinami kritiškai, nes pati ieškovė ir jos motina paneigė pinigų dovanojimo faktą. Ieškovės motina liudytoja M. I. paliudijo, kad šeimai reikėjo kažkur gyventi, todėl po vestuvių pasakė, kad už tokią tai sumą susirastų butą. Šios liudytojos parodymai tik parodo, kad butą ji su vyru pirko dukters šeimai, o ne dukteriai. Šiuo metu tiek ieškovė, tiek jos motina liudytoja M. I. teigia, kad butas pirktas dukrai, tačiau tai teigia tik todėl, kad vyksta skyrybų procesas ir nori, kad butas atitektų ieškovei. Buto įsigijimo metu buvo pirktas atsakovo ir ieškovės šeimai, kalbos apie tai, kad butas perkamas tik ieškovei, nebuvo. Jei pinigus buto pirkimui ar butą būtų norėję padovanoti išimtinai dukrai, tai privalėjo tinkamai įforminti – sudaryti pinigų arba buto dovanojimo sutartį. Nurodo, jog įvertinus visus byloje esančius įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, o būtent tai, jog ieškovės tėvai pasiūlė šalims nupirkti butą iškart po vestuvių, tai, kad buto šalys ieškojo abu su ieškove, tai, kad atsakovui dėl užimtumo buto pirkimo formalumus tvarkė ieškovė, tai, kad bute šalys darė remontą ir jame visa šeima gyveno, tai, kad komunalinius mokesčius mokėjo, leidžia daryti vienintelę išvadą, kad abiejų šalių tikrieji ketinimai buvo įsigyti butą kaip bendrą turtą.
Atsiliepimas
Ieškovė V. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė teismo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-04-19 sprendimą nepakeistą. Nurodė, jog atsakovo pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tas, jog teismas pripažino, kad ginčo butas buvo įgytas ieškovės vardu už ieškovės tėvų dovanotas lėšas, tačiau byloje nėra dovanojimo sutarties, pati ieškovė nurodė, jog pinigų nematė, už butą mokėjo tėvai. Tai, jog byloje nėra piniginių lėšų dovanojimo sutarties ieškovei, nėra pagrindas pripažinti, jog turtas, nors ir įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Kaip teisingai konstatavo teismas, nei vienas iš sutuoktinių neturėjo santaupų butui įgyti, nebuvo imtas ir kreditas, kurį būtų privalėję grąžinti santuokos metu iš bendrų lėšų, taigi jokios reikšmės, ar pinigines lėšas notariškai patvirtinta dovanojimo sutartimi būtų ieškovei dovanoję tėvai ir už juos ieškovė būtų įgijusi ginčo butą, ar tėvai sumokėjo buto pirkimo kainą ir butas buvo įregistruotas ieškovės vardu, bet kokiu atveju ginčo butas buvo įgytas ne iš bendrų šeimos lėšų, todėl nėra bendroji jungtinė nuosavybė. Vien tas faktas, kad ginčo butas buvo įregistruotas ieškovės vardu, dar ikisantuokine pavarde, įrodo, jog ieškovės tėvai butą pirko savo dukrai, o ne jos šeimai. Santuokoje įgytas turtas, kuris įgyjamas vieno iš sutuoktinių vardu ir ne už šeimos bendrus pinigus, pripažintinas to sutuoktinio asmenine nuosavybe.
Teismas ištyręs esamus byloje įrodymus teisingai konstatavo, jog nors ginčo butas yra gytas santuokos metu (po santuokos sudarymo praėjus vos dviem mėnesiams), net ir nesant pateiktos į bylą dovanojimo sutarties, akivaizdžiai buvo pirktas ne iš sutuoktinių santaupų. Byloje yra duomenys apie tai, jog ieškovė ginčo buto įgijimo metu studijavo, o atsakovas nors ir dirbo, tačiau per kelis mėnesius, kiek truko santuoka iki buto įsigijimo, buto kainos pajamų neturėjo. Apie tai, jog atsakovas būtų turėjęs santaupų, duomenų atsakovas taip pat nepateikė.
Pažymi, jog atsakovas priešieškinyje nurodė, jog butas, es. (duomenys neskelbtini), yra įgytas santuokos metu neva tai už skolintas lėšas, kurias neva tai gyvenant santuokoje sutuoktiniai dalimis grąžino. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog neva tai lėšas buto pirkimui būtų grąžinę, o ieškovės motina, kuriai neva tai buvo grąžinami pinigai, sumokėti už ginčo butą, taip pat jokių pinigų, patvirtino, iš atsakovo negavusi ir neprašiusi grąžinti, nes butą nupirko dukrai. Atsakovas nurodė, jog paskolos butui ir jos grąžinimą iš santuokinių lėšų buvimą įrodinės liudytojų parodymais, tačiau ir šių byloje nėra.
Atsakovui nepavykus įrodyti, jog butas, nors ir buvo pirktas už ieškovės tėvų pinigus, tačiau neva tai jo pirkimo kaina grąžinta santuokos metu, apeliaciniame skunde teigia, jog teismas neatsižvelgė į bendrą sutuoktinių valią įgyti butą bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Toks atsakovo pozicijos keitimas rodo, jog atsakovui nėra svarbu, kaip įrodinėti, ar kad pinigus už butą grąžino, ar kad ieškovės motinos valia buvo dovanoti šeimai, svarbu pasiekti tikslą - ginčo butą laikyti bendrąja jungtine nuosavybe. Atsakovas nurodo, jog ieškovės motina M. I. teigia butą su vyru pirkę dukrai neva vien dėl vykstančio skyrybų proceso. Tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog būtų buvę kitaip. Ieškovė nurodo, jog butas buvo pirktas jai, butas viešame registre registruotas tik ieškovės vardu ir dar ikisantuokine pavarde, buto kainą sumokėjęs asmuo taip pat patvirtina, jog butą pirko dukrai, taigi vien atsakovo valia įgyti ginčo butą bendrojon jungtinėn nuosavybėn, kai už butą mokėjo ieškovės tėvai, kurių valia buvo pirkti butą dukrai, nėra reikšminga.
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, jog teismas netinkamai įvertino aplinkybes, jog ginčo bute jo ir ieškovės šeima gyveno, mokėjo komunalinius mokesčius, remontavo butą, todėl privalėjo pripažinti, jog butas yra bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau vien naudojimasis butu, komunalinių mokesčių mokėjimas už naudojimąsi paslaugomis komunalinių paslaugų teikėjams, nėra pagrindas nuosavybei įgyti. Kadangi ieškovės bute gyveno abu sutuoktiniai, bendrai naudojosi paslaugomis, tai už naudojimąsi ir mokėjo iš bendrų lėšų taip, kaip būtų mokėjęs bet koks kitas paslaugų naudotojas, tačiau iš naudojimosi butui teikiamomis paslaugomis fakto nuosavybės teisė į patį butą neatsiranda.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog ginčo butą remontavo iš bendrų lėšų, todėl neva tai šis turtas įgijo bendro sutuoktinių turto statusą. Tačiau toks teiginys vėlgi niekuo nepagrįstas. CK 3.90 str. nustato pagrindus, kada asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė gali būti pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. CK 3.90 str. 1 dalis nustato, jog turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Santuokos metu ginčo bute nebuvo atliekamas nei kapitalinis remontas, nei rekonstrukcija ar pertavrkymas, dėl ko kiltų atsakovui teisė reikalauti pripažinti butą jungtine nuosaybe. Atsakovas nurodė tuos pačius iš bendrų lėšų atliktus buto remonto darbus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, pritaikęs materialinės teisės normas, reglamentuojančias santuokoje įgyto turto teisinio režimo nustatymą, pagrįstai tenkino ieškovės V. P. ieškinio reikalavimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe.
Atsižvelgiant į nuosavybės teisės subjektų skaičių, CK skiria dvi nuosavybės formas - asmeninę nuosavybę, kuomet turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja vienas asmuo, ir bendrąją nuosavybę, kuomet egzistuoja savininkų daugetas. CK 4.73 str. numatytos dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšys - bendrosios dalinės nuosavybės teisė, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatyta kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalis, ir bendroji jungtinė nuosavybė, kuomet nuosavybės teisės dalys nenustatytos. CK 4.73 str. 1 d. norma, kad nuosavybės teisė gali būti jungtinė tik įstatymuose konkrečiai įvardintais atvejais, iš esmės sietina su CK III knygoje reglamentuojamu sutuoktinių turtinių teisių režimu. CK 3.87 str. 1 d. nurodyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Nagrinėjamos bylos kontekste, kur keliamas konkretaus turto priskyrimo asmeninei ieškovės V. P. nuosavybei ar bendrajai jungtinei ieškovės ir atsakovo A. P. nuosavybei klausimas, darytina išvada, kad įstatymuose įtvirtintas teisinis turto režimas tiesiogiai priklauso nuo šalių statuso nustatymo sutuoktinių civilinės santuokos prasme, todėl vertintinas kaip teisinė prezumpcija.
Turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo bet kurio jų vardu, taip pat ir santuokos metu gautos pajamos (tiek ir iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto, tiek ir iš jų abiejų bendros ar kiekvieno atskirai veiklos, arba darbinės veiklos) yra bendroji jų jungtinė nuosavybė iki tol, kol šis turtas nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 str., 3.88 str. 1 d.). Analogiškas nuostatas buvo įtvirtinęs ir santuokos sudarymo metu galiojęs šeimos santykius reguliavęs įstatymas, nustatęs, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įformintas vieno iš jų vardu (SŠK 21 str. 3 d.). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 3 d.). Tačiau ši įstatyminė prezumpcija gali būti paneigiama ir pažymėtina, kad įstatymas pareigą prezumpciją nuginčyti bei įrodyti, jog turtas, įgytas santuokos metu, nėra bendras, nustato tam asmeniui, kuris įrodinėja, jog šį turtą asmeninės nuosavybės teise (CPK 12 str., 178 str.) valdo atitinkamas asmuo. Nagrinėjamos bylos atveju tokį reikalavimą yra pareiškusi, kaip minėta, ieškovė V. P., kuriai ir tenka pareiga įrodymais paneigti nurodyto ginčo kaip santuokinio turto, prezumpciją.
Aplinkybes dėl ginčo turto priskyrimo asmeninėn nuosavybėn ieškovė V. P. įrodinėjo savo paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais apie ieškovės tėvų valią dovanoti piniginę sumą tikslu nupirkti ginčo butą dukters, t. y. ieškovės, asmeninėn nuosavybėn. Pirmosios instancijos teismas, ieškovei teigiant, kad ginčo butas buvo įsigytas už jai dovanotas lėšas, teisingai taikė CK 3.89 str. 1 d. normas, kuriose nustatyta, jog asmenine nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. CK 3.89 str. 2 d. nustatyta bendroji procesinė turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe taisyklė, pagal kurią faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Bylos medžiaga patvirtina, jog tarp šalių nekilo ginčo dėl buto (duomenys neskelbtini) įgijimo už ieškovės V. P. tėvų turėtas 6100 dolerių pinigines lėšas. Tik šalys skirtingai aiškina ieškovės tėvų valią dėl šių piniginių lėšų panaudojimo paskirties: ieškovės teigimu, pinigai buvo jai padovanoti ir už juos buvo įgytas butas (duomenys neskelbtini). Atsakovo pozicija šiuo klausimu nėra vienareikšmiška ir nuosekli: vienu atveju jis aiškina (priešieškinyje), jog ginčo butas yra įgytas už skolintas iš ieškovės tėvų lėšas, kurias vėliau su ieškove dalimis grąžino gyvendami santuokoje, kitu atveju tvirtina, jog buvo šalių valia įgyti butą bendrojon jungtinėn nuosavybėn (apeliaciniame skunde), tačiau jau tiksliai nenurodo, kokie buvo susiklostę tarp šalių ir ieškovės tėvų faktiniai teisiniai santykiai, t. y. ar buvo dovanoti pinigai ar paskolinti. Pažymėtina, kad atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su ieškovės tėvų išreikšta valia piniginių lėšų (ar jos dalies) dovanojimu jam pačiam asmeniškai tikslu įsigyti ginčo butą, kas sudarytų teisinį pagrindą spręsti klausimą dėl šalių valios įgyti turtą bendrąją daline ar bedrąją jungtine nuosavybe. Nors atsakovas teigia, kad byloje nėra pateikta patvirtinančių įrodymų, kad pinigai buto pirkimui buvo padovanoti, nes nėra sudarytos dovanojimo sutarties pagal tuo metu galiojusio CK 282 str. redakciją, kuri reikalavo, kad dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip penki šimtai rublių, turi būti sudaroma rašytine forma, o dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip vienas tūkstantis rublių, notarine forma, tačiau jis taip pat nepateikia jokių rašytinių įrodymų, jog buvo sudaryta pagal įstatymo reikalavimus paskolos sutartis tarp šalių ir ieškovės tėvų, kai tuo metu pagal CK 43 str. 2 d. ir 291 str. galiojusi redakcija reikalavo tarp fizinių asmenų sudaromus sandorius virš 100 rublių sudaryti rašytine forma. Atsakovas nurodo, kad pagal to meto CK 47 str. redakciją sudarytas sandoris, kuris neatitinka įstatymų reikalavimų, yra negaliojantis, tačiau atsakovas neprašė taikyti negaliojančio sandorio pasekmių - šalių grąžinimo į pirminę padėtį, t. y. bet kuriuo atveju, ar dovanojus pinigus, ar paskolinus pinigus, juos grąžinti ieškovės tėvams, nes kaip minėta, ginčo tarp šalių dėl ieškovės tėvų pinigų panaudojimo buto įsigijimui, nėra. Taigi, ir atsakovo argumentas, jog byloje nėra rašytinės ir notariškai patvirtintos pinigų dovanojimo sutarties ir tai laikytina, jog pinigai dovanoti nebuvo, yra nepagrįstas sprendžiant klausimą dėl tarp ieškovės ir jos tėvų susiklosčiusių pinigų dovanojimo teisinių santykių fakto, kai tuo labiau ieškovę ir jos tėvus sieja artimi giminystės ryšiai, kas patvirtina akivaizdų tėvų norą dukrai sudaryti palankesnes gyvenimo sąlygas. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovės tėvai paskolino šalims pinigines lėšas tikslu įgyti būstą ir kad šie pinigai buvo grąžinti, kas leistų teismui daryti išvadą, jog tarp šalių ir ieškovės tėvų buvo susiklostę faktiniai paskoliniai teisiniai santykiai. Taip pat yra nepagrįsti atsakovo nurodomi argumentai, jog šalys ginčo butą remontavo iš bendrų lėšų, todėl turtas įgijo bendro sutuoktinių turto statusą. Pagal CK. 3.90 str. 1 d. turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąją jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Tačiau teismui atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo bute santuokos metu buvo atliktas kapitalinis remontas, rekonstrukcija ir pan., kas sudarytų teisinį pagrindą spręsti klausimą dėl buto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovo apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).
Netenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovo A. P. ieškovės V. P. naudai priteistina 1000 Lt išlaidų, susijusių su atstovo pagalba (b. l. 179).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. P. ieškovės V. P. naudai 1000 Lt išlaidų, susijusių su atstovo pagalba, apeliaciniame procese.