Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus MARDI sp. Z.o.o. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2637-510/2012, kuria netenkintas skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Derijus“ kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

BUAB „Derijus“ pakartotiniame kreditorių susirinkime, vykusiame 2012-10-12, sušauktame neįvykus 2012-10-04 susirinkimui, buvo sprendžiami klausimai dėl administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimo, debitorių įsiskolinimų, pritarimo įmonės likvidavimo akto ir balanso projektams bei prašymo pateikimo teismui priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kadangi pakartotiniame kreditorių susirinkime dalyvavo 52,74 proc. visų bendrovės kreditorių balsų, pareiškėjas turėjo 31,26 proc. balsų (t. 1, b. l. 20).

Į minėtą susirinkimą nei vienas kreditorius neatvyko, tačiau dėl darbotvarkėje nurodytų klausimų balsavo raštu. Balsavimo metu kreditorių balsų dauguma buvo priimti šie sprendimai:

1. Patvirtinti bankroto administratoriaus veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2011-11-11 iki 2012-09-28.

2. Reikalavimo teises į 26 BUAB „Derijus“ debitorių skolas, nurodytas administratoriaus veiklos ataskaitoje, pardavinėti už 50 proc. skolos dydžio kainą. Per 2 savaites neparduotas skolos reikalavimo teises pardavinėti už 25 proc. skolos dydžio kainą dar 2 savaites. Nepardavus skolos reikalavimo teisių už minėtą kainą, jas pardavinėti už 5 proc. kainą dar 2 savaites, o vėliau – už didžiausią pasiūlytą kainą. Nurašyti administratoriaus veiklos ataskaitoje nurodytų debitorių įsiskolinimus bendrai 87 815,78 Lt sumai.

3. Pritarti administratoriaus paruoštiems BUAB „Derijus“ likvidavimo akto ir likvidacinio balanso projektams.

Pareiškėjas MARDI sp. Z.o.o. minėtus pakartotinio kreditorių susirinkimo sprendimus apskundė teismui, prašydamas juos pripažinti negaliojančiais.

Nurodė, kad 2012-10-12 pakartotinis kreditorių susirinkimas buvo pravestas nedalyvaujant nei kreditorių susirinkimo pirmininkui, nei sekretoriui, todėl buvo pažeistos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) normos. Kreditorių teisės buvo pažeistos ir dėl to, kad buvo balsuojama dėl klausimų, neįtrauktų į darbotvarkę, o pareiškėjui apie kitus pasiūlytus nutarimų projektus nebuvo žinoma.

Pažymėjo, jog administratorius nenurodė, kaip išleido 2011-12-19 pakartotiniame BUAB „Derijus“ kreditorių susirinkime papildomai skirtą 150 000 Lt + PVM sumą likvidavimo procedūrų užbaigimui. Kreditorius teigė, jog administratoriaus įgaliotas asmuo nuo 2011-12-19 iki 2012-10-12 nesušaukė nei vieno kreditorių susirinkimo, neužginčijo nei vieno sandorio, nesikreipė į teismą dėl tyčinio bankroto, nors pareiškėjo dėstomos aplinkybės leidžia įtarti buvusio vadovo nesąžiningus veiksmus.

Nurodė, jog administratoriaus ataskaita negali būti tvirtinama ir dėl to, kad nebuvo peržiūrėtas E. K. 1 070 000 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas.

Pasisakydamas dėl administratoriaus veiksmų, pažymėjo, jog kreditoriai nebuvo informuoti, kad bendrovės turtą nori įsigyti UAB „Vamėsa“, kuriai atstovauja D. Š. – buvęs UAB „Derijus" direktorius, ir kurios akcininkas yra E. K..

Kreditorius taip pat teigė, jog administratorius vengia pardavinėti reikalavimo teises už didesnę kainą, organizuoti kreditorių susirinkimus ir atskirai spręsti dėl kiekvieno debitorinio įsiskolinimo pardavimo galimybių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip yra žinoma, bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų bei su tuo susijusių klausimų nagrinėjimui, yra Įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vienas iš bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyvesnis bankroto procedūrų vykdymas ir užbaigimas, nes to reikalauja viešasis interesas, kuris tokio pobūdžio santykiuose laikytinas prioritetiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1379/2012, etc.).

Taip pat akivaizdu, kad civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas, kuriuo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, reiškianti, jog kiekviena šalis pati nustato įrodinėjimo dalyką, aplinkybes, kuriomis grindžiami pareikšti reikalavimai ir atsikirtimai, bei privalo jas įrodyti, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti, nekonkuruoja su specialiomis Įmonių bankroto įstatymo normomis (CPK 1 str., 12 str., 13 str., 178 str.). Kaip teisingai nurodo apeliantas, teismas, nagrinėdamas bylą, kurios viena šalis yra bankrutuojanti įmonė, turi būti aktyvus. Tačiau teismų praktikoje yra nuosekliai išaiškinta, jog šis aktyvaus teismo principas nereiškia, kad teismas turi teisę vykdyti įrodinėjimo pareigą už šalis (pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje Nr. 2-1918/2012; 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2335/2011; 2011 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1746/2011; etc.). Kreditoriai, įgyvendindami savo teises ir teisėtus interesus, taip pat privalo būti aktyvūs, domėtis vykdomomis bankroto procedūromis. Šiam tikslui įgyvendinti Įmonių bankroto įstatymas jiems suteikia teisę reikalauti sušaukti kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 22 str. 3 d.), skųsti kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus (ĮBĮ 24 str. 5 d.), ginčyti kitų kreditorių patvirtintus reikalavimus (ĮBĮ 26 str. 6 d.), viso bankroto proceso metu gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą, kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo ar dėl administratoriaus pakeitimo (CPK 21 str.), kreiptis į Įmonių bankroto valdymo departamentą su skundu dėl bankroto administratoriaus veiksmų (ĮBĮ 11 str. 10 d., Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatų 7.1. p.), etc.

Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas omenyje šias ĮBĮ normų nuostatas bei teismų praktikos išaiškinimus, laiko, jog prieš nagrinėjant konkrečius atskirojo skundo argumentus būtina atkreipti dėmesį į tai, kad sprendžiant, ar tinkamai aiškintos bei taikytos CPK ar ĮBĮ procesinio pobūdžio normos, privalu įvertinti tai, ar jos yra imperatyvaus pobūdžio, ar iš esmės buvo pažeistos bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisės, teisėti interesai, viešasis interesas, nes, kaip žinia, įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais (CPK 328 str., 329 str. 1 d.).

Kaip minėta, bankroto byla UAB „Derijus“ iškelta dar 2010 m. kovo 15 d. teismo priimta nutartimi, o 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi patvirtintas pradinis kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas 6 544 938,28 Lt sumai. Šia teismo nutartimi, be kitų, buvo patvirtintas ir pareiškėjo MARDI sp. Z.o.o. 741 091,85 Lt reikalavimas, suteikęs šiam asmeniui svarų balsų kiekį sprendžiant BUAB „Derijus“ klausimus bankroto procese. Taigi pareiškėjas nagrinėjamoje bankroto byloje jau nuo 2010 m. turėjo galimybę naudotis visomis pirmiau nurodytomis kreditoriaus teisėmis, taip pat turėjo pareigą būti aktyviu savo skolininko BUAB „Derijus“ bankroto proceso dalyviu (CPK 185 str.).

Pažymėtina, kad skundą dėl ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimų apeliantas teismui pateikė 2012-10-25, tačiau teigdamas, jog administratoriaus ataskaita patvirtinta neteisėtai, nurodo, jog BUAB „Derijus“ bankrotas yra galimai tyčinis, administratorius neperžiūrėjo įmonės sandorių, o pirmosios instancijos teismas to be pagrindo neįvertino. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pats apeliantas, prieštaraudamas savo teiginiui dėl administratoriaus neveikimo peržiūrint įmonės sandorius, į bylą pateikė 2011-04-12 kreditorių susirinkimo sprendimu dar 2011-09-06 atlikto BUAB „Derijus“ 2007-2010 m. sandorių teisinio audito išvadas, kuriose konstatuota, jog sandorių, kurie tiesiogiai būtų nulėmę UAB „Derijus“ nemokumą, nenustatyta (t. 1, b. l. 37-53). Kaip minėta, kreditorius turi teisę gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą (ĮBĮ 21 str. 2 d. 2 p.). Akivaizdu, jog šia teise pareiškėjas pasinaudojo bei gavo 2011-09-06 minėtų sandorių teisinio audito kopiją. Tačiau nei bylos medžiagoje, nei teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) nėra duomenų, jog pareiškėjas ar kuris nors kitas atsakovo BUAB „Derijus“ kreditorius nuo 2011-09-06 iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dienos būtų kėlęs klausimą, kad bankroto administratorius atsisako pateikti būtiną informaciją, kad šios išvados yra nepagrįstos, kad būtų realizavęs ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo, nors pagal bylos medžiagą šiuo laikotarpiu kreditorių susirinkimai vyko (CPK 178 str., 185 str.).

Atskirajame skunde apeliantas kelia klausimą, jog galimai neteisėtai bei nepagrįstai yra patvirtintas kreditoriaus S. B. 1 070 000 Lt dydžio finansinis reikalavimas, kurį šis įsigijo iš BUAB „Derijus“ vienintelio akcininko bei buvusio administracijos vadovo E. K. reikalavimo perleidimo sutartimi. Kaip minėta, tiek kreditoriaus MARDI sp. Z.o.o., tiek S. B. finansiniai reikalavimai patvirtinti ta pačia Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi, tačiau byloje nėra duomenų, kad per trejus metus, kuomet vykdomos UAB „Derijus“ bankroto procedūros, būtų keliamas šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Akivaizdu, jog apeliantui MARDI sp. Z.o.o. yra žinoma įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų teisinė galia bei pasekmės, tačiau nei skunde dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, nei atskirajame skunde neneigdamas, jog ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi ir galiojanti, remiasi nurodytais argumentais (ĮBĮ 26 str. 6 d., CPK 279 str.). Taip pat nei byloje, nei teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) nėra duomenų, jog šis kreditorius, vykdydamas procesinę pareigą būti aktyviu, būtų pasinaudojęs teise tiesiogiai kreiptis į teismą dėl skolos ar žalos atlyginimo priteisimo, kėlęs klausimą dėl administratoriaus veiksmų patikrinimo (ĮBĮ 11 str. 10 d.). Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apygardos teismo išvada šiuo klausimu, laiko, jog keldamas minimus faktus nagrinėjamoje byloje, pareiškėjas netinkamai įgyvendina savo procesines teises (CPK 42 str., 178 str.).

Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvada dėl kreditorių susirinkimų nutarimų teisėtumo, taip pat teigia, jog administratorius neinformavo kreditorių apie tai, kad 2012-01-25 bankrutuojanti įmonė yra pardavusi turtą UAB „Vamėsa“. Kaip minėta, kiekvienam kreditoriui įstatymas suteikia teisę gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka (ĮBĮ 21 str. 2 d. 2 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2011). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog kreditorių susirinkimas būtų įpareigojęs administratorių apie turto pardavimą pranešti kiekvienam kreditoriui, taip pat byloje nėra duomenų, kad kuris nors kreditorius, įskaitant apeliantą, būtų kreipęsis į administratorių dėl informacijos pateikimo, o jam būtų buvę atsisakyta ją suteikti (CPK 178 str.).

Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, argumentuodamas teiginius dėl susirinkimo nutarimo reikalavimo teisių pardavimo klausimu, nėra nuoseklus. Viena vertus, teigia, jog nutarimas turi būti panaikintas dėl to, kad administratorius dėl skolos išieškojimo nesikreipė į teismą, kita vertus – įrodinėja, jog administratorius vengia pardavinėti reikalavimo teises už didesnę kainą, organizuoti kreditorių susirinkimus atskirai sprendžiant dėl kiekvieno reikalavimo pardavimo sąlygų (CPK 185 str.).

Kaip jau ne kartą minėta, viso bankroto proceso metu kiekvienas kreditorius, siekdamas, kad būtų patenkintas jo reikalavimas, turi ne tik teisę, bet ir pareigą domėtis bylos eiga, bendradarbiauti tiek su administratoriumi, tiek su teismu, privalo siekti, jog būtų užtikrintas operatyvus bankroto procesas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, tokie nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 str.), kad pareiškėjas MARDI sp. Z.o.o., ar kitas kreditorius nagrinėjant ginčą pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme būtų kėlę, ar kelia klausimus dėl skolų išieškojimo, kad bankroto administratoriaus siūlomos pardavimo sąlygos yra nepagrįstos ir nuostolingos (pagal debitorių turtinę padėtį skolos yra realiai išieškotinos ir kt.), nors teismų praktikoje yra suformuota vieninga pozicija, kad iš esmės visos bankroto įstatymo normos nukreiptos į tikslą kaip galima efektyviau, ekonomiškiau, tačiau operatyviai užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje valstybės įmonė Turto bankas, A. Č. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje K. B. ir kt. v. uždaroji akcinė bendrovė ,,Bankroto administravimo paslaugos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-580/2010, etc.) (CPK 178 str.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto argumentus administravimo išlaidų klausimu. Visų pirma, į skundžiamo susirinkimo darbotvarkę administravimo išlaidų svarstymas nebuvo įtrauktas, buvo sprendžiama dėl administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimo. Kaip teisingai nurodė teismas, ši suma kreditorių balsų dauguma buvo patvirtinta dar 2011-12-19. Apeliantas minėtame susirinkime apskritai nedalyvavo bei dėl sprendžiamų klausimų nebalsavo (t. 1, b. l. 143-150), be to, nei byloje, nei teismų informacinėje sistemoje nėra duomenų, jog šis kreditorių sprendimas būtų ginčijamas ar panaikintas (CPK 178 str.). Tuo tarpu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad administratoriaus ataskaitos patvirtinimas reiškia, kad kreditoriai sutinka su administratoriaus veikla vykdant pavedimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-234/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012). Taigi atsižvelgiant į aukščiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, taip pat šioje nutartyje išdėstytus faktus, darytina išvada, jog kreditoriai, be kitų ir pareiškėjas MARDI sp. Z.o.o., nepaneigė administratoriaus veiklos ataskaitoje pateiktų duomenų, todėl lieka galioti mokėjimo administratoriui sąlygos, kurios buvo nustatytos nenuginčytame kreditorių susirinkime. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks klausimo išsprendimas neužkerta kelio kreditoriams ĮBĮ nustatyta tvarka gauti informaciją iš administratoriaus jiems rūpimais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2011), o paaiškėjus naujoms aplinkybėms, argumentuotai kelti klausimus kreditorių susirinkime (CPK 185 str.).

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pakartotinio susirinkimo metu, jo manymu, padarytų procedūrų pažeidimų, dėl kurių skundžiami sprendimai turi būti panaikinti, kreditorius MARDI sp. Z.o.o. teisingai nurodo, jog 2012 m. liepos 5 d. nutartimi iš kreditorių sąrašo išbraukus kreditorių susirinkimo pirmininką UAB „Beržų kompleksas“, administratorius turėjo į darbotvarkę įtraukti klausimą dėl naujojo pirmininko rinkimo, tačiau to nepadarė. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog ši aplinkybė nesuteikia pagrindo naikinti skundžiamus nutarimus. Visų pirma, teismas teisingai nurodė, jog nedalyvaujant kreditorių susirinkimo pirmininkui, pirmininkauti turi teisę tik kreditorių susirinkimo ad hoc išrinktas pirmininkas (ĮBĮ 23 str. 14 p.). Gi šiuo atveju, minėta, į susirinkimą neatvyko nei vienas kreditorius – visi balsavo raštu, todėl susiklostė situacija, jog pirmininkas nebuvo renkamas, todėl ginčijamo susirinkimo protokolą pasirašė administratorius. Antra, apeliantas nepagrindė teiginio, kad administratorius, atlikdamas veiksmus, nepriskirtus jo kompetencijai, sukėlė interesų konfliktą. Atsižvelgiant į teismų praktiką panašiais klausimais (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1799/2013), teismo konstatuotą aplinkybę, jog administratorius balsavime nedalyvavo, o tik suskaičiavo ir įformino jo rezultatus, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju, konstatuotas pažeidimas yra nepakankamas pagrindas susirinkimo rezultatus pripažinti negaliojančiais (CPK 178 str., 185 str.).

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su kitais pareiškėjo teiginiais, jog teismo nutartyje iš esmės neatsakyta į kreditoriaus skundo argumentą, kad ginčijamame susirinkime buvo balsuojama klausimais, kurie nebuvo įtraukti į darbotvarkę. Visų pirma, kaip žinia, toks pakartotinis susirinkimas turi teisę priimti nutarimus tik pagal ankstesniojo susirinkimo darbotvarkę, išskyrus nutarimus dėl įmonės bankroto proceso ne teismo tvarka ir dėl taikos sutarties (ĮBĮ 24 str. 2 d.). Iš bylos matyti, kad pareiškėjas savo pasiūlymus raštu pateikė 2012-10-11, t. y. likus vienai dienai iki ginčijamo pakartotinio kreditorių susirinkimo, duomenų, kad minėti pasiūlymai būtų buvę pateikti pirmajam, tai yra 2012-10-04 neįvykusiam, susirinkimui, į bylą nepateikta (CPK 178 str.). Antra, pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, jog nors susirinkimo protokole minimi kreditorių pasiūlymai įvardinti kaip atskiri nutarimų projektai, tačiau kreditoriams betarpiškai susirinkime nedalyvaujant, administratorius neprivalėjo su jais supažindinti kitus kreditorius. Trečia, kaip žinia, patys kreditoriai privalo domėtis bankroto procesu, taip pat ir kreditorių susirinkimo organizavimo procesu (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1452/2011).

Be to, kas paminėta, atkreiptinas dėmesys į tai, kad priimant skundžiamus susirinkimo nutarimus už juos, be kreditoriaus S. B., taip pat balsavo kreditoriai Zaklad Miesnyj Wijar Wieslawa I Jaroslaw Mazur Spolka Jawna ir UAB „Kelias“. Tačiau kiti kreditoriai šių nutarimų neskundė, neprašė jų įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, neteikė atsiliepimų nei į kreditoriaus MARDI sp. Z.o.o. skundą, nei į atskirąjį skundą. Taip pat pažymėtina, kad iki priimant sprendimą dėl bankrutavusios įmonės pabaigos nėra užkirstas kelias kelti klausimą dėl bendrovės tyčinio bankroto, bankroto administratoriaus veiksmų, etc. (CPK 185 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo motyvus, nagrinėjamoje byloje surinktų duomenų kontekste neturi pagrindo pripažinti, jog apeliantas kreditorius MARDI sp. Z.o.o. pagrindė savo reikalavimą panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir panaikinti 2012-10-12 pakartotinio BUAB „Derijus“ kreditorių susirinkimo sprendimus. Kiti apelianto atskirojo skundo motyvai teisinės reikšmės klausimo išsprendimui neturi, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 42 str., 185 str., 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Netenkinus pareiškėjo MARDI sp. Z.o.o. atskirojo skundo, atsakovui BUAB „Derijus“ priteistinos jo patirtos išlaidos, susijusios su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 3 d.). Atsakovas prašo priteisti iš apelianto 1 452 Lt šioms išlaidoms atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga bei atsižvelgdamas į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 7, 8.15, 11 punktus, sprendžia priteisti atsakovui BUAB „Derijus“ iš pareiškėjo MARDI sp. Z.o.o. 500 Lt išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą apmokėti (CPK 93 str. 5 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo MARDI sp. Z.o.o. (j. a. k. NIP742-000-11-45) atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Derijus“ (j. a. k. 260432760) 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.