- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-25
- Bylos Nr.
- 2A-598-357/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- N. M.
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 2.6.39.2.5.5Transporto priemonių draudimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo N. M. ir atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimo ir 2020 m. sausio 13 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. M. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, P. A. L..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas N. M. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ 1 885,00 Eur draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2018-01-11 tarp šalių buvo sudaryta automobilių savanoriškojo draudimo sutartis (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria iki 2019-01-10 buvo apdrausta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2018-01-11 apdraudė ir vairuotojo privalomąją atsakomybę (liudijimas (duomenys neskelbtini)). 2018-03-08 apie 23.15 val. (duomenys neskelbtini), važiuojant link (duomenys neskelbtini) g. sankryžos su šalutine gatve, įvyko autoįvykis – ieškovas nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamo P. A. L., ir susidūrė. Buvo apgadinti abu automobiliai, užpildyta eismo įvykio deklaracija, policija atsisakė atvykti, iškviesta AB „Lietuvos draudimo“ techninė pagalba. Apie įvykį pranešė atsakovui, 2018-03-12 surašė paaiškinimą, nubraižė schemas. Atsakovė, atlikusi žalos bylos administravimo procedūras, 2018-03-19 raštu nurodė, kad draudimo išmoka nebus mokama, nes automobilių sugadinimų, susiformavusių pėdsakų pobūdis leidžia teigti, kad susidūrimas įvyko automobiliui (duomenys neskelbtini) stovinti, o (duomenys neskelbtini) buvo pasuktas link stovinčio (duomenys neskelbtini), t. y. eismo įvykis įvyko ne rodomomis natūraliai susiklosčiusiomis, bet kitomis aplinkybėmis. Išvadoje nurodoma, kad skirtumas tarp vardinės ir likutinės verčių yra 1 885 Eur, todėl atsakovė privalo išmokėti draudimo išmoką.
Atsiliepimas
2. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašė ieškinį atmesti, įpareigoti ieškovą pateikti įrodymus apie transporto priemonės įsigijimo vertę. Nurodė, kad šalys pagal Transporto priemonių draudimo taisykles (2017-02-07 redakcija, galiojusi nuo 2017-03-01) sudarė draudimo sutartį, atsakovė atsisakė atlyginti nuostolius, nes įvykį kvalifikavo nedraudžiamuoju. Žalos administravimo metu draudikas apžiūrėjo abi transporto priemones, įvertino vairuotojų paaiškinimus, tyrė įvykio aplinkybes, kurios žalų ekspertams sukėlė įtarimų, todėl žala buvo perduota Žalų procesų ir kontrolės valdymo skyriaus ekspertui R. L.. Nustatyta, kad automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas turėjo galimybę nesunkiai išvengti eismo įvykio, stabdydamas arba apvažiuodamas (duomenys neskelbtini) automobilį. Tačiau nuotraukose po eismo įvykio užfiksuota, kad automobilis (duomenys neskelbtini) stovi savo eismo juostoje, kas leidžia teigti, kad jis net nebandė išvengti eismo įvykio, o važiavo tiesiai į stovintį (duomenys neskelbtini). Draudikas teigia, kad ieškovas elgiasi nesąžiningai, siekdamas gauti draudimo išmoką, teikia klaidingą informaciją apie įvykį, nepagrįstai siekia gauti draudimo išmoką. Jis atsisakė atlyginti nuostolius ieškovui pagal Taisyklių 8.1.17 punktą, teigia, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė, sutartyje yra numatyta 130 Eur besąlyginė išskaita, kuri turėtų būti išskaičiuojama iš nustatyto nuostolio dydžio (Taisyklių 1.29 p., 9.11.3 p.). Draudimo sutartis yra priskiriama nuostolių draudimo rūšiai (Draudimo įstatymo 91 str. 2 ir 4 d.), draudimo išmoka turi būti lygi patirtiems nuostoliams. Transporto priemonė buvo apdrausta 2018-01-11, o nupirkta prieš beveik dvi savaites, Lietuvoje pirmą kartą įregistruota 2017-12-28, ji yra nusidėvėjusi, turinti vidaus ir išorės defektų, pagal savo spalvą – naudotą keleivių pervežimui (taksi).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui N. M. 755 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (755 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-08-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“. Likusius ieškovo reikalavimus atmetė.
4. Nurodė, kad eismo įvykio deklaracija patvirtina, jog 2018-03-08 įvyko eismo įvykis. Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad eismo įvykis įvyko ginčo automobiliams susidūrus, o teismo ekspertai taip pat patvirtino, kad pagal automobilių sugadinimus seka, kad automobiliai susidūrė. Teismas darė išvadą, kad vairuotojai išdėstė įvykio aplinkybes subjektyviai dėl žmogiškų priežasčių ir nesuklastojo aplinkybių aprašymo. Atsakovė, teismo vertinimu, neįrodė, jog eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis nei nurodė eismo įvykio dalyviai, teismas darė išvadą, kad ginčo įvykis yra draudžiamasis, todėl sprendė dėl draudimo išmokos dydžio. Dėl žalos dydžio nurodė, jog ieškovas teigė automobilį (duomenys neskelbtini) pirkęs už 1300 Eur. Į bylą nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys automobilio įsigijimo kainą, atsakovo išvada apie transporto priemonės likutinę vertę patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) likutinė vertė yra 415 Eur, skirtumas tarp vardinės ir likutinės verčių – 1 885 Eur. Atsakovas 2018-11-06 raštu pateikė teismui remonto darbų sąmatą, nustatyti, ar remontas yra tikslingas. Kadangi remontas buvo netikslingas, nuostolis buvo apskaičiuojamas kaip sunaikintos transporto priemonės. Teismas pažymėjo, kad iš draudimo liudijimo matyti, kad dėl konkrečios draudimo sumos nėra tartasi, nurodoma, kad ši suma yra transporto priemonės vertė įvykio dieną. Atsakovė 2018-12-10 rašte nurodė, kad nustatė 2 300 Eur automobilio rinkos vertę, tačiau teigė, ji galinti būti mažesnė. Nors 2018-03-16 išvadoje apie transporto priemonės likutinę vertę yra nurodomas 1 885 Eur skirtumas tarp vardinės (rinkos) ir likutinės automobilio verčių, tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas teigia transporto priemonę pirkęs už 1 300 Eur, nuostolių dydį skaičiuoja nuo ieškovo nurodomos automobilio įsigijimo kainos, kuri žymiai skiriasi nuo atsakovės nustatytos automobilio vertės, kuri nurodyta neturint duomenų apie automobilio įsigijimo kainą. Teismas sprendė, kad apgadintas automobilis yra ieškovo žinioje, o draudimo sutartis, pagal kurią draudimo apsauga galiojo nuo 2018-01-11 iki 2019-01-10, buvo nutraukta 2018-04-03, ieškovas nepagrįstai praturtėtų ir gautų daugiau, nei pats patyrė įsigydamas transporto priemonę, dėl to, įvertinus 130 Eur išskaitos dydį ir automobilio likutinę vertę (415 Eur), priteisė ieškovui 755 Eur skirtumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
5. Ieškovas N. M. pateiktu apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti, priteisti 1755 Eur iš atsakovės žalai atlyginti, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, pakeisti 2020 m. sausio 13 d. papildomą sprendimą ir priteisti iš atsakovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde, pateiktame 2020 01 26 prašomą priteisti sumą 1885 Eur laikyti rašybos apsirikimu, nes nurodyta suma, neatsižvelgiant į 130 Eur besąlyginės išskaitos sumą. Prašo priimti naują įrodymą – 2018 03 26 susitarimą, nes jo pateikimo būtinumas iškilo vėliau, teismui klaidingai įvertinus advokato honoraro sietinumą su byla. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
5.1. Teismas be jokių įrodymų priėmė atsakovės motyvus, kad mašina yra susidėvėjusi, turinti vidaus ir išorės defektų, pagal savo spalvą naudotą keleivių pervežimui, tačiau nesiaiškino, ar visi šie požymiai turėjo įtakos atsakovei nustatant automobilio vardinę vertę, kurios bylos nagrinėjimo metu ieškovas neginčijo. Ieškovas patvirtina, jog automobilį įsigijo už 1300 Eur.
5.2. Teismas supainiojo sąvokas „automobilio įsigijimo kaina“ ir „automobilio vardinė vertė“, nuo kurios skaičiuojama draudimo išmoka. Jeigu laikyti, jog automobilio vardinė vertė autoįvykio dieną yra lygi automobilio įsigijimo dvišalio sandorio pagrindu kainai 1300 Eur, tai nuo šios tariamos automobilio vertės, liekanų vertė nebuvo nustatyta. Liekanų vertė nustatyta nuo 2300 Eur, jei vardinė vertė būtų 1300 Eur, atitinkamai ir liekanų vertė būtų mažesnė arba bent jau kitokia. Draudikas, neigdamas savo paties pateiktus įrodymus byloje apie automobilio vardinę vertę, abstrakčiai aiškino, jog automobilio vardinė vertė nors ir nustatyta 2300 Eur, tačiau ji gali būti mažesnė. Teismas tokias prielaidas be įrodymų laikė pakankamu pagrindu reikalavimą dalyje atmesti.
5.3. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje. Jei atsakovas teigė, kad automobilio vardinė vertė gali būti mažesnė, jis šiuos teiginius ir privalėjo įrodyti. Prašydamas skirti teismo ekspertizę ieškovas 2019 02 11 prašyme 5 p. prašė teismo ekspertams užduoti klausimą, kokia automobilio (duomenys neskelbtini), v.n. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė buvo iki autoįvykio, t.y. 2018 03 08, tačiau teismas nutartimi atmetė šį prašomą ekspertams užduoti klausimą, todėl užkirto kelią byloje nustatyti objektyvią tiesą.
5.4. Ginčo šalys nustato bylos dalyko ribas, atsakovas ginčijo pareigą mokėti draudimo išmoką, todėl jis privalėjo įrodyti atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindą.
5.5. Automobilio vardinė vertė nustatoma pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintos LR susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 04 17 Nr. 120/2000 04 14 Nr. 101, 9 punktą, ir nors iš atsakovės pateiktos išvados apie transporto priemonės likutinę vertę turinio nematyti, kad automobilio vardinė vertė būtų skaičiuota pagal vertinimo instrukcijos 9 p. reikalavimus – formulę, tačiau atsakovė skaičiavimų neneigia.
5.6. Automobilio kaina nustatoma sandorio šalių susitarimu, todėl teismas laikydamas, jog automobilio įsigijimo kaina yra tapati automobilio vardinei vertei autoįvykio dieną, supainiojo vertės ir kainos sąvokas ir ignoravo sutarties uždarumo principus.
5.7. Teismas, vertindamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo prašymą, nurodė, kad reikalavimai yra patenkinti 40,05 proc. ir nurodė, kad pateiktas 2018 05 20 advokato kvitas 400 Eur, 2018 03 26 kvitas 300 Eur sumai, anot teismo, ieškinys teisme gautas tik 2018 08 20, 2018 05 20 pagal 400 Eur kvitą nebuvo pagrindo susipažinti su bylos medžiaga, todėl atmetė reikalavimą priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Toks teismo vertinimas yra klaidingas, nes prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas metu per ilgą bylinėjimosi laiką advokatė atstovavimo byloje metu realiai suteikė paslaugas 400 Eur sumai. Teismo vertinimas siejant konkretų tam tikro numerio advokato kvitą ir kvito datą su tam tikrų paslaugų suteikimo laiku, yra klaidingas, nes sutarus bendrą honoraro sumą, advokatė teikdama prašymą nesiejo konkrečiuose kvituose nurodytų sumų su konkrečiomis suteiktomis advokato paslaugomis, bet nurodė bendros sumos paskirstymą pagal suteiktas paslaugas. Teismas nepagrįstai atmesdamas ieškinį dalyje dėl 1000 Eur priteisimo, nepagrįstai sumažino ir priteistinas bylinėjimosi išlaidas. Teismui klaidingai vertinant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, bei dalį bylinėjimosi išlaidų nesiejant su byloje sutelktomis paslaugomis iškyla būtinumas pateikti susitarimo kopiją, kurią prašo prie bylos prijungti.?
6. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš N. M., AB „Lietuvos draudimas“ sumokėtą žyminį mokestį bei 400 Eur avansą už ekspertizės atlikimą, kaip bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
6.1. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kas lėmė neteisingo sprendimo priėmimą. 2018-01-11 tarp šalių buvo sudaryta automobilių savanoriško draudimo sutartis pagal Transporto priemonių draudimo taisykles (2017-02-07 redakcija, galioja nuo 2017-03-01), draudimo įmokas išskaidant maksimaliai, kiekvieną mėnesį. Pabrėžė, jog iškarto po įvykio įmokos nebebuvo mokamos.
6.2. Atsakovė, atlikdama pareigą tirti aplinkybes būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti (Draudimo įstatymo 98 str. 2d.), nustatė, kad pagal užfiksuotas automobilių deformacijas, likusius pėdsakus, teigtina, jog ieškovo vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini) susidūrimo metu stovėjo, o (duomenys neskelbtini) į minėtą (duomenys neskelbtini) atsitrenkė nestabdomas. Įvykio aplinkybės atsakovei kelia įtarimų, nes ieškovo transporto priemonė tik įsigyta, yra prastos techninės būklės, itin stipriai nusidėvėjusi, automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas turėdamas galimybę nesiėmė priemonių išvengti susidūrimo, eismo įvykio dalyviai yra susiję per kitus asmenis ir yra turėję kitų panašių eismo įvykių. 2018-03-19 atsižvelgiant į tai, atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką pagal Taisyklių 8.1.17 punktą.
6.3. Teismas netinkamai įvertino byloje atliktos teismo ekspertizės išvadas ir padarė esmines klaidas ekspertizės pateiktų duomenų vertinime, kas lėmė, jog bylą nagrinėjęs teismas priėmė neteisingą sprendimą. Teismas nepagrįstai nurodė, jog byloje atlikus ekspertizę, nepadaryta kategoriška išvada, kad (duomenys neskelbtini) stovėjo. Teismo ekspertai, turintys specialiu žinių, kaip ir atsakovės ekspertai, priėjo nuoseklios išvados, kad susidūrimo metu automobilis (duomenys neskelbtini) stovėjo, nes nėra pėdsakų, kurie turėjo susiformuoti, jei automobilis (duomenys neskelbtini) būtų judėjęs. Šios išvados paneigia tiek ieškovo teiktus paaiškinimus apie įvykį, tiek kito eismo įvykio dalyvio, P. A. L. versiją, kad kliūtis jam „iššoko“. Akcentuotina, kad ieškovas visuomet (tiek teigdamas paaiškinimus draudikui, tiek apklausiamas teisme) teigė, jog jo automobilis judėjo. Draudikas paaiškina, kad inscenizuotuose eismo įvykiuose dalyviai paprastai nurodo didesnius greičius, transporto priemonės judėjimą, kad eismo įvykis atitiktų natūralaus eismo įvykio požymius ir draudimo bendrovių ekspertams nekeltų abejonių žalos administravimo stadijoje. Tačiau, kaip ir šiuo atveju, jei nustatoma, kad viena transporto priemonė yra pastatyta sankryžos viduryje (kur įprastai transporto priemonės nesustoja), o kita transporto priemonė važiuodama nedideliu greičiu (nesiekiančiu maksimalaus leistino ir apskritai nebūdingo tam kelio ruožui) atsitrenkiama į pirmąją, tai kelia abejonių, ar įvykis įvyko natūraliomis aplinkybėmis. Nesutinka, kad eksperto Išvados skalė „tikėtina“, o ne „kategoriška“ leidžia spręsti, jog atsakovo versija neteisinga.
6.4. Teismas tinkamai neįvertino teismo posėdyje apklausto eksperto paaiškinimų, nors jis detaliai pagrindė, kaip nustatyta, jog transporto priemonė (duomenys neskelbtini) susidūrimo metu stovėjo, tokiu būdu pagrįsdamas savo ekspertizės akte pateiktas išvadas. Ekspertas atsakydamas į ieškovo advokatės klausimą paaiškino, kad ekspertės akto išvada dėl transporto priemonės greičio nėra prielaida. Ekspertas paaiškino kaip buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu stovėjo. Jo teigimu buvo užfiksuoti būtent statiniai pėdsakai, kurie leido daryti išvada dėl (duomenys neskelbtini) greičio eismo įvykio metu: „nes tai yra statinis pėdsakas, kuris susiformuoja, nes jeigu priekinis ratas besisuktų, tai susiformuotų kitokio pobūdžio pėdsakas, kontaktuojant su besisukančiu ratu“. Ekspertas buvo provokuojamas, užduodant pakartotinius klausimus dėl (duomenys neskelbtini) transporto priemonės stovėjimo ir statinių pėdsakų formavimosi, ekspertas paaiškino, kad statiniai pėdsakai gali atsirasti automobiliui stovint arba judant itin nežymiai. Draudikas paaiškina, kad statiniai pėdsakai būdingi nejudantiems objektams. Mokslinėje literatūroje ir pažymima, kad objektas gali vibruoti (jei variklis užvestas), būti judinamas stipraus vėjo, stovėti nestabiliai dėl nevienodai pripūstų automobilių padangų (kas smūgio metu galėtų lemti nedidelį praslydimą), kas leistų susidaryti įspūdį dėl automobilio judėjimo. Tačiau ekspertais tokiais atvejais duoda išvada, jog transporto priemonė stovėjo - ji nebuvo eksploatuojama, vairuojama, nerieda ir pan. Atsakovės nuomone, atliktos ekspertizės išvados paneigia ieškovo teiginius apie tai, kad susidūrimo metu jis judėjo (kad ir nedideliu ~5km/h greičiu). Primintina, kad apklausiamas teisme ieškovas nurodė, „išvažinėjau, per daug iškišau automobilio priekį“, „mašina riedėjo, pristabdinėjau“. Ieškovas teigė, kito automobilio nematęs - „kai iškišau per daug tą priekį, po kelių sekundžių mane kliudė kitas automobilis“.
6.5. Teismas nepagrįstai sprendimą grindžia ekspertizės akte nurodyta informacija: „negalima nustatyti ar vairuotojų nurodytos aplinkybės, o būtent automobilių susidūrimo vieta, laikas ir pan. techniniu požiūri yra pagristi“. Atsakovė niekuomet neįrodinėjo ir sprendimo negrindė (Draudimo įstatymo 98 str. 7 d.) aplinkybėmis, kad įvykis įvyko (i) kitoje vietoje, ar (ii) kitu laiku. Tai apskritai nebuvo šalių ginčo objektas.
6.6. Teismo ekspertizės išvados, įskaitant dėl susidūrimo mechanizmo, (duomenys neskelbtini) greičio, nebuvo paneigtos ar nuginčytos. Teismas turėjo atsižvelgti į ekspertizės akto išvadas, kurios padarytos pagal užfiksuotus pėdsakus, vertinti ją kartu su kitais įrodymais ir konstatuoti, jog įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodė eismo įvykio dalyviai. Įvertinus ieškovo sudarytos draudimo sutarties sąlygas, draudikas įrodė šalių sutartą nedraudžiamąjį įvykį, todėl ieškinys turėjo būti atmestas.
Atsiliepimas
7. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Nors pirmosios instancijos teismas rezoliucija priėmė patikslintą apeliacinį skundą, toks patikslintas apeliacinis skundas negalėjo būti priimtas, kadangi ieškovas elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiaudamas civilinio proceso normomis, iš esmės ir kardinaliai keitė savo apeliacinio skundo turini, teisinius bei faktinius argumentus, tuo metu, kai apeliacinio skundo terminas jau buvo suėjęs, o CPK 323 straipsnis aiškiai numato, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.
7.2. Teismas automobilio vertę nustatė teisingai. Tarp šalių sudarytoje savanoriško transporto priemonės draudimo sutartyje nebuvo nurodyta tiksli apdraustos transporto priemonės suma. Jei draudimo sutartyje nėra nurodyta konkreti draudimo suma, remiantis Transporto priemonių draudimo taisyklių (2017-02-07 redakcija, galioja nuo 2017- 03-01), kurios yra draudimo sutarties pagrindas, 6.1 punktu, draudimo suma yra lygi transporto priemonės rinkos vertei draudžiamojo įvykio diena. Ieškovas savo ieškinio sumą grindė pirminiu Draudiko nuostolio dydžio įvertinimu. Tačiau buvo nustatyta, kad transporto priemonė yra susidėvėjusi, turinti vidaus ir išorės defektų, pagal savo spalvą - naudota keleivių pervežimui (taksi). Draudimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta 2018 m. sausio 11 d., o ieškovo transporto priemonė buvo nupirkta prieš mažiau nei dvi savaites. Atsakovė prašė pateikti įrodymus apie transporto priemonės įsigijimo vertę, tačiau ieškovas teigė tokių duomenų neturintis. Teismo posėdžio metu ieškovas pats nurodė, kad automobilį įsigijo už 1300 Eur, šio fakto neneigia ir apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėtai ir pagrįstai nurodė, kad tikslinga nuostolių dydį skaičiuoti nuo ieškovo nurodomos automobilio įsigijimo kainos, o ne nuo atsakovo nustatytos teorinės automobilio vertės, neturint duomenų apie automobilio pirkimo kainą.
7.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog liekanų vertė buvo nustatyta nuo 2300 Eur įvertinimo ir teigiant, kad automobilio vertė yra 1300 Eur, turėtų keistis liekanų kaina. Toks teiginys neteisingas. Automobilio liekanų vertė nėra tiesiogiai priklausoma nuo automobilio vertės, padidėjus/sumažėjus automobilio vertei, liekanų vertė vien dėl šios priežasties nesikeičia. Nagrinėjamu atveju automobilio liekanos buvo įvertinos AB „Lietuvos draudimas“ ekspertų, išsamiai apžiūrėjus ir įvertinus po eismo įvykio tinkamus realizuoti automobilio agregatus ir jų vertę. Ekspertai nustatė automobilio apgadinimo laipsnį, įvertino automobilio dalims padarytą žalą. Skirtingai nei pirminė automobilio vertė, liekanų vertė apskaičiuota ne teoriniu būdu, nes vertinant liekanų vertę, buvo atsižvelgta į de facto sugadintas automobilio detales bei likusias sveikas detales, naudojant atitinkamą nusidėvėjimą tokių metų automobiliams.
7.4. 2018 m. gegužės 20 d. advokato kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) išrašytas už susipažinimą su dokumentais, pasiruošimą posėdžiams, atstovavimą posėdžiuose, prašymo skirti ekspertizę parengimą. Ieškovas patikslintame apeliaciniame skunde bando klaidinti apeliacinės instancijos teismą, nurodydamas tik vieną iš paslaugų, kuri yra aprašyta minėtame kvite - susipažinimą su dokumentais. Teismas pagrįstai akcentavo tai, kad byla buvo iškelta tik 2018 m. rugpjūčio 20 d., todėl kvito išrašymo metu ieškovo atstovei nebuvo jokio poreikio ir pagrindo atstovauti savo klientą teisme. Nors, anot ieškovo, advokatė teikdama prašymą nesiejo konkrečiuose kvituose nurodytų sumų su konkrečiomis advokato paslaugomis, tokie argumentai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, nes tokia praktika iš esmės suponuoja fiktyvų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimą, kuris šiuo atveju nėra tinkamai pagrįstas advokato apskaitos dokumente.
7.5. Dėl naujo įrodymo 2018 m. kovo 26 d. susitarimo kopijos priėmimo nesutinka. Ieškovo prašomas prie bylos prijungti įrodymas galėjo būti pateiktas į bylą ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tai, kad ieškovas, atstovaujamas profesionalios teisininkės, advokatės, jį teikia tik dabar, laikytina piktnaudžiavimu vėlesnio įrodymų pateikimo teise. Be to, pastarasis įrodymas niekaip nepagrindžia, kad buvo faktiškai suteiktos kvite nurodomos advokatės paslaugos.
Šalies argumentai
8. Ieškovas N. M. su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme - 40 eurų žyminį mokestį ir 410 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Atsakovė neigia teismo ekspertų atliktą ekspertizę prielaidomis. Jei atsakovė matė pagrindą prašyti pakartotinės ar papildomos teismo ekspertizės eismo įvykio mechanizmui nustatyti, ji ir privalėjo tai daryti, o ne motyvuoti apeliacinį skundą, kad tai ieškovas neprašė nei papildomos, nei pakartotinės ekspertizės.
8.2. Dėl P. A. L. paaiškinimo, duoto atsakingam draudikui, jog automobilis „iššoko“, bylos nagrinėjimo iš esmės metu P. A. L. nuosekliai paaiškino, kad jis vairavo pavargęs po darbo, kelio nestebėjo, buvo pasilenkęs link audio aparatūros, ją reguliavo, todėl duodamas paaiškinimą atsakingam draudikui nurodė, jog ieškovo automobilis „iššoko“. Šį žodį atsakingas draudikas nevertina kritiškai, bet traktuoja, kaip eismo įvykio aplinkybių esminį paaiškinimą. Visiems žinoma, jog automobiliai „nešokinėja“, o yra vairuojami - važiuoja arba stovi. Taigi, P. A. L. neišsamus paaiškinimas, duotas atsakingam draudikui įvykio tyrimo metu, turėjo būti vertinamas kritiškai, nes P. A. L. bylos nagrinėjimo metu išsamiai paaiškino eismo įvykio aplinkybes. Paaiškinimo turinys visada priklauso nuo žmogaus išsilavinimo, savarankiško sugebėjimo perteikti žodžiais buvusius faktus. Atsakingas draudikas eismo įvykio tyrimo metu nesivargino pats detaliai apklausti eismo įvykio dalyvius, užduoti jiems detalius klausimus, tam, kad objektyviai ir išsamiai tirti eismo įvykį, tačiau ir bylos nagrinėjimo metu bei apeliaciniame skunde nurodo, kad jam kyla abejonių dėl eismo įvykio aplinkybių ir kad įrodymai vis dar renkami, tačiau tokie paaiškinimai nėra pagrindas ieškinį atmesti. Įstatymų leidėjas įpareigoja atsakingą draudiką pagrįsti atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindą, o ne abstrakčiais motyvais vengti pareigos vykdymo. Eismo įvykio dalyvis negali būti atsakingas už tai, kad atsakingas draudikas nesugeba išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybių, ir dėl to nesugebėjimo nukentėjusiam asmeniui neturi atsirasti pasekmės.
8.3. Atsakovas pripažįsta, jog ieškovas vairavo lėtai, važiavo apie 5 km. per valandą greičiu susidūrimo metu, kokį atstumą susidūrimo metu galima nuvažiuoti, važiuojant tokiu greičiu, pasakyti negalima. Atsakovo motyvas, kad eismo įvykio dalyvi galėjo išvengti susidūrimo, bet tyčia jo nevengė, nėra pagrįstas jokiais konkrečiais motyvais. Buvo atliekama eismo įvykio ekspertizė, už kurią šalys mokėjo lygiomis dalimis, todėl nebuvo varžoma atsakovo teisė užduoti klausimus teismo ekspertui. Nors teismo ekspertas nurodė, jog „tikėtina“, kad automobilis stovėjo, nors ir apklausos metu nepaneigė, kad jis galėjo ir judėti nurodomu greičiu, atsakovas nuosekliai nori įtikinti teismą, jog ieškovo automobilis stovėjo, ir todėl įvykis yra inscenizuotas.
Atsiliepimas
8.4. Atsakovė, turėdama pareigą įrodyti savo teiginį, jo neįrodė, tai, kad teismo ekspertas vienokiu ar kitokiu klausimu duoda tikėtiną išvadą, nepaneigia atsakovo pareigos mokėti draudimo išmoką.
8.5. Atsakovė remiasi prielaida, kad ieškovas su P. A. L. pažįstamas, nes jam kažkada pardavė automobilį. Vienkartinio sandorio sudarymas nėra pagrindas laikyti, jog pažįstami su P. A. L.. Eismo įvykio metu atsakovas turėjo teisę pareikalauti telefoninių pokalbių išklotinių, kad įsitikinti, ar eismo įvykio metu su P. A. L. nebendravo, tačiau to nedarė, bet remiasi įvykio inscenizacijos prielaidomis.
8.6. Automobilio įsigijimo kaina yra dviejų asmenų sandoris, uždaras santykis, o draudimo išmoka skaičiuojama nuo automobilio rinkos vertės, kurią nustatė atsakovas, todėl atsakovo motyvas, jog nesąžiningai pareiškė ieškinį, yra nepagrįstas. Ieškinį grindė paties atsakovo padarytais skaičiavimais dėl žalos dydžio. Atsakovas, sudarydamas draudimo sutartį, leido įmokas išdėstyti dalimis, tai dvišalis susitarimas, todėl motyvai, jog tuo siekta jau iš anksto inscenizuoti įvykį, yra niekuo nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui.
Dėl apeliacinio proceso pagal ieškovo apeliacinį skundą teisėtumo
10. Atsakovė atsiliepime teigia, kad nors pirmosios instancijos teismas rezoliucija priėmė patikslintą apeliacinį skundą, toks patikslintas apeliacinis skundas negalėjo būti priimtas, kadangi ieškovas elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiaudamas civilinio proceso normomis, iš esmės ir kardinaliai keitė savo apeliacinio skundo turini, teisinius bei faktinius argumentus, tuo metu, kai apeliacinio skundo terminas jau buvo suėjęs, o CPK 323 straipsnis aiškiai numato, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama.
11. Pagal Liteko duomenis, ieškovo atstovas apeliacinį skundą per EPP pateikė 2020 m. sausio 27 d., jis buvo teisėjos priimtas. Terminas apeliacinio skundo pateikimui nebuvo praleistas. 2020 m. vasario 6 d. ieškovo atstovas pateikė patikslintą apeliacinį skundą ir teismas jį priėmė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad patikslinto apeliacinio skundo priėmimas buvo išspręstas pirmosios instancijos teismo.
Kadangi ieškovo apeliacinis skundas teismui pateiktas nepraleidus sprendimo apskundimo termino, teismas turėjo pagrindą priimti ir patikslintą ieškovo apeliacinį skundą.
Dėl naujų įrodymų pateikimo
12. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti. Taigi, draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).
13. Ieškovas pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, nes jų būtinumas iškilo vėliau, todėl susitarimo dėl atstovavimo kopija pateikta kartu su apeliaciniu skundu ir teisėjo rezoliucija priimta. Taigi, apeliacinės instancijos teismas priima su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais įrodymais.
Dėl teismų precedentų taikymo
14. Apeliantė AB „Lietuvos draudimas“ savo argumentus grindžia apygardos teismų praktika panašaus ginčo pobūdžio bylose.
15. Kasacinis teismas dėl teismų precedentų taikymo yra nurodęs, kad ne kartą pabrėžiama teismų pareiga laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, 24 punktas). Kai apeliacinės instancijos teismas nukrypsta nuo savo sukurtų horizontaliųjų precedentų, kurie niekada nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka, tai ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog tik dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, nėra saistomas žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų, jis gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, 28 punktas). Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26/07 yra pabrėžęs, kad atsižvelgtina į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis. Bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Dėl įrodymų vertinimo
16. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
17. Byloje ginčas kilęs dėl draudiko atsisakymo pripažinti eismo įvykį draudžiamuoju ir išmokėti ieškovui draudimo išmoką pagal savanoriško draudimo sutartį.
18. Pirmosios instancijos teismo byloje nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, kad šalys AB „Lietuvos draudimas“ ir N. M. sudarė dvi transporto priemonių draudimo sutartis 2018-01-11, kuriomis buvo apdrausta 2006 m. transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilių savanoriškojo draudimo sutartimi (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) (besąlyginė išskaita – 130 Eur) iki 2019-01-10 ir vairuotojo privalomosios atsakomybės draudimo sutartimi iki 2019-01-10 (liudijimas (duomenys neskelbtini)).
19. Eismo įvykio deklaracija patvirtina, kad 2018-03-08 įvyko eismo įvykis, byloje pateikti AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonių techninės apžiūros aktai, N. M. paaiškinimas, P. A. L. paaiškinimas, (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentas, 2018-03-19 AB „Lietuvos draudimas“ raštai, iš kurių matyti, kad atsakovė pranešė ieškovui, jog draudimo išmokos už 2018-03-08 įvykį negalės sumokėti remiantis transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje pateikta AB „Lietuvos draudimas“ 2018-08-29 ekspertizės pažyma, 2018-04-11 draudimo liudijimo nutraukimo aktai, 2018-03-16 žalos skaičiavimo preliminari sąmata. Išvadoje apie transporto priemonės likutinę vertę nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) likutinė vertė yra 415 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
20. Eismo įvykio deklaracija rodo, kad dėl 2018-03-08 eismo įvykio kalti abu vairuotojai, 14 skiltyje yra jų abiejų parašai. Ieškovas neneigia kaltės, nes važiuodamas šalutine gatve, nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio (duomenys neskelbtini). Paaiškinime, 2018-03-12 teiktame AB „Lietuvos draudimas“ nurodo, kad išvažiavo iš šalutinio kelio (duomenys neskelbtini) į pagrindinį ir užkišo kelią automobiliui, važiuojančiam pagrindiniu keliu, nurodė savo automobilio (duomenys neskelbtini) greitį – „5~“, (duomenys neskelbtini) greitį – „45~50“. Eismo dalyvis P. A. L. 2018-03-13 paaiškinime nurodė, kad važiuojant tiesiai, 45 km/h greičiu iš šalutinio kelio (duomenys neskelbtini) g. iššoko (duomenys neskelbtini). 2019-01-25 teismo posėdžio metu apklaustas N. M. teigė, kad išvažiavo iš šalutinio kelio, pristabdė, bet nesustojo, mašina riedėjo, bet greitis nebuvo 20-30 km/h, per daug iškišo automobilio priekį, kliūties nematė, matomumas prastas (šlapdriba), po kelių sekundžių pajuto smūgį, kad jis kaltas dėl eismo įvykio. 2019-01-25 teismo posėdžio metu apklaustas P. A. L. nurodė, kad nebuvo sutelkęs dėmesio į kelią, vairą laikė viena ranka, mašinoje žiūrėjo televizorių, pamatė (duomenys neskelbtini), kai buvo likę 7-14 metrų, jo greitis buvo 45-50 km/h, po susidūrimo riedėjo toliau, nusuko link kelkraščio. Dėl to, ar automobilis iššoko ar ne, neatkreipė dėmesio.
21. 2018-03-19 raštu AB „Lietuvos draudimas“ pranešė ieškovui, kad draudimo išmokos už 2018-03-08 įvykį negalės sumokėti remiantis transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi automobilių sugadinimų, susiformavusių pėdsakų pobūdis leidžia teigti, kad susidūrimas įvyko automobiliui (duomenys neskelbtini) stovint, o automobiliui (duomenys neskelbtini) nestabdomam atsitrenkus į jį; automobilių padėtis įvykio vietoje nurodo, kad prieš smūgį automobilis (duomenys neskelbtini) buvo pasuktas link stovinčio (duomenys neskelbtini), t. y. eismo įvykis įvyko ne rodomomis natūraliai susiklosčiusiomis, bet kitomis aplinkybėmis.
22. Pažymėtina, kad draudimo sutarties sudarymo metu galiojusių Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. (duomenys neskelbtini) 8.1.17 punktas numatė, kad įvykis laikomas nedraudžiamuoju, o nuostoliai nėra atlyginami, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir (ar) jo padarinius.
Žemesnės instancijos teismas
23. Apeliantė AB „Lietuvos draudimas“ teigia, kad teismo posėdžio metu apklausiami eismo įvykio dalyviai deklaravo, jog vienas kito nepažįsta, nors atsakovė patelkė duomenis apie jų ankstesnius ryšius, kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino. Ieškovas teismo paklaustas, ar pažįsta P. A. L. nurodė, kad jo visiškai nepažįsta, taip pat atsakydamas į atsakovės klausimą patvirtino, jog kito dalyvio nepažįsta. To paties posėdžio metu buvo apklaustas ir P. A. L., kuris taip pat nurodė, kad nepažįsta ieškovo ir jį pirmą kartą pamatė būtent po eismo įvykio. Tiriant eismo įvykio dalyvių istoriją dėl senesnių įvykių nustatyta, kad abu dalyviai turėjo panašių autoįvykių, gavus informaciją nustatyta, kad ieškovas su P. A. L., dar iki įvykio (prieš keletą mėnesių) yra sudaręs pirkimo-pardavimo sandorį, kuomet P. A. L. iš ieškovo pirko (duomenys neskelbtini) markės automobilį (atsakovo 2019-02-07 prašymas dėl įrodymų prijungimo). Atkreipė dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepaaiškino šių aplinkybių, tikėtina, sąmoningai nutylėdamas jam nepalankią informaciją. Atsakovė rėmėsi šia informacija viso proceso metu, baigiamųjų kalbų metu, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime visiškai nepasisakė dėl šių aplinkybių.
24. Apeliantės AB „Lietuvos draudimas“ vertinimu, tai yra itin reikšmingi duomenys, kurie leidžia patvirtinti nedraudžiamojo įvykio buvimą (ir šioje vietoje draudėjas Draudikui teikė neteisingą informaciją), taip pat vertinti abiejų dalyvių nesąžiningumą ir leidžia pripažinti pagrista hipotezę, kad dalyviai gal būt susitarė dėl eismo įvykio inscenizavimo. Teismas apskritai nevertino šių aplinkybių, dėl jų nėra pasisakoma. Tinkamai neįvertinus šių duomenų, teismas galėjo neįvertinti įrodymų visumos, iš kurios turėjo būti daromos išvados. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas ne tik pardavė P. A. L. transporto priemonę, tačiau yra susiję ir per kitus asmenis.
25. Kaip nustatė ir detaliai aprašė draudikas, pateikdamas 2019-02-07 procesiniais prašymus dėl susijusių įrodymų pateikimo, ieškovas yra turėjęs eismo įvykių su asmenimis, kurie turėjo įvykių ir su P. A. L.. Nustatyta, kad yra asmenų grupė, kurie keičiasi tarpusavyje ir vis dalyvauja panašaus pobūdžio eismo įvykiuose. Atsakovės nuomone, teismas netinkamai vertino eismo įvykio dalyvių paaiškinimus apie įvykio aplinkybes. Tai gali būti nulemta aplinkybės, kad eismo įvykio dalyviai buvo apklausiami dar prieš ekspertizės skyrimą, kai bylą nagrinėjo kitos sudėties teismas. Pagal P. A. L. parodymus, jis automobilį pamatė, kuomet iki jo buvo likę „nuo 7 iki 14 metrų“ . Esant nurodytam 45 km/h greičiui, P. A. L. turėjo galimybę išvengti eismo įvykį, stabdant ar manevruojant automobilį. Tačiau P. A. L. savo parodymuose teismo posėdyje nurodė, kad nesiėmė jokių veiksmų eismo įvykiui išvengti, tai yra nestabdė automobilio, nebandė pasukti vairo. Be to, nors pradžioje teigė, jog kliūtis jam „iššoko“, vėliau, susipažinęs su Draudiko tyrimu, apklausiamas teismo posėdyje nurodė, kad negali pasakyti, ar kitas automobilis judėjo ar stovėjo. Akivaizdu, kad tokie nenuoseklūs dalyvio parodymai, kurie pakeisti po susipažinimo su draudiko išvadomis, leidžia teigti, kad dalyvis elgiasi nesąžiningai ir keičia parodymus.
26. Ieškovas visuomet teigė, jog jo transporto priemonė judėjo, šiuo atveju kalbama ne apie kažkokią paklaidą (skirtumą tarp 15 km/h ir 20 km/h), bet apie dvi skirtingas būsenas: judėjimą ir stovėjimą. Šias aplinkybes net paprastas vartotojas turi suvokti, nes jos skiriasi juntamai, bet kuris pakankamai apdairus asmuo - vairuotojas turi suvokti skirtumą tarp stovinčio automobilio ir riedančio automobilio, nes automobilio judėjimas artimu 20 km/h greičiu iš esmės skiriasi nuo būsenos transporto priemonei stovint. Atsakovės nuomone, reikšminga ta aplinkybė, jog automobilis (duomenys neskelbtini) yra tik įsigytas, matyti iš į bylą pateiktų fotonuotraukų, automobilis yra itin prastos būklės, labai daug eksploatuotas, tikėtina, kad šis automobilis yra buvęs taxi automobilis (pagal spalvą). Todėl atsakovui kelia įtarimų siekis tokią transporto priemonę drausti Kasko draudimu, įmokos buvo išskaidytos maksimaliai, atsakovė siekė išsiaiškinti už kiek minėta transporto priemonė buvo įsigyta, ieškovas apklausiamas posėdžio metu patvirtino, kad transporto priemonę įsigijo už 1300 Eur. Nepaisant to, viso proceso metu palaikė reikalavimą ženkliai didesnei žalos sumai - 1885 Eur.
27. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad ieškovas su kitu vairuotoju yra pažįstami, kad yra asmenų grupė, kurie dalyvauja eismo įvykiuose. Taip pat neįvertinta nenuosekli dalyvių pozicija apie eismo įvykio aplinkybes, kiti šalutiniai įrodymai. Atsakovės nuomone, šiuo duomenų visuma, kartu su ekspertizės išvadomis, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad įvykis įvyko ne natūraliomis aplinkybėmis, o eismo įvykio dalyviai, įskaitant ieškovą, teikė klaidingą informaciją apie įvykį.
28. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo 2019-08-29 atlikta ekspertizė ir pateiktas ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, jog susidūrimo metu automobilis (duomenys neskelbtini) tikėtinai stovėjo. Ekspertizės akte nurodoma, jog transporto priemonių sugadinimai nenurodo jų padarymo laiko bei eismo įvykio vietos, o transporto priemonių padėtys po susidūrimo nefiksuotos matmenimis, todėl iš esamų duomenų negalima nustatyti, ar vairuotojų nurodytos aplinkybės, o būtent automobilių susidūrimo vieta, laikas ir pan. techniniu požiūriu yra pagrįsti.
29. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog iš Lietuvos teismo ekspertizės centro internetiniame puslapyje pateiktų viešų duomenų, apie kuriuos nurodė ir teismo posėdyje apklaustas ekspertas, formuluojama, kai tyrimui pateiktoje medžiagoje objektyvių duomenų visumos nepakanka vienareikšmiai atsakyti į klausimą, tačiau ji neprieštarauja jokiems objektyviems duomenims, be to, į ją nurodo subjektyvūs duomenys.
30. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantės (atsakovės) argumentams, kad byloje įrodymai yra prieštaringi, prieštaravimai nepašalinti, ieškovas iš esmės nepaaiškino aplinkybių, dėl atsakovės pateiktos informacijos, nors atsakovė rėmėsi šia informacija proceso metu, baigiamųjų kalbų metu. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovės atsikirtimuose nurodomų aplinkybių bei argumentų, taigi, neišsprendė dalies faktinių aplinkybių. Sutiktina su atsakovės argumentais, kad tai yra itin reikšmingi duomenys, kurie leidžia patvirtinti nedraudžiamojo įvykio buvimą ar nebuvimą. Vertinant įrodymus, jie turi būti vertinami tarpusavyje, teismas privalo tinkamai motyvuoti, kodėl nepripažįsta vienų įrodymų įrodomosios, reikšmės, o kitus priima kaip patikimus ir pakankamus. Taigi, byloje taip pat būtina išsiaiškinti, ar atsakovas, rinkdamas informaciją kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo, ar toks tyrimas pradėtas ir ar yra priimtas sprendimas.
31. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atsikirtimų, prieštaringai nurodomų faktinių aplinkybių neaptarė įrodymų, kurie juos pašalintų ir priėmė sprendimą neatskleidęs ginčo esmės. Pažymėtina ir ieškovo apeliacinio skundo aspektu, kad teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje. Liekanų vertė nustatyta nuo 2300 Eur, jei vardinė vertė būtų 1300 Eur, atitinkamai ir liekanų vertė būtų mažesnė arba bent jau kitokia. Draudikas neigdamas savo paties pateiktus įrodymus byloje apie automobilio vardinę vertę abstrakčiai aiškino, jog automobilio vardinė vertė nors ir nustatyta 2300 Eur, tačiau ji gali būti mažesnė. Teismas tokias prielaidas be įrodymų laikė pakankamu pagrindu reikalavimą dalyje atmesti. Jei atsakovė teigė, kad automobilio vardinė vertė gali būti mažesnė, ji šiuos teiginius ir privalėjo įrodyti. Dėl įrodinėjimo paskirstymo naštos šios kategorijos bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė 2019 m. liepos 5 d. nutartyje Nr. e3K-3-240-1075/2019. Teismas rinkos kainos dydžio įrodymo naštą perkėlė ieškovui pažymėdamas, kad nepateikė duomenų apie automobilio įsigijimo kainą. Prašydamas skirti teismo ekspertizę ieškovas 2019 02 11 prašyme 5 p. prašė teismo ekspertams užduoti klausimą, kokia automobilio (duomenys neskelbtini), v.n. (duomenys neskelbtini), rinkos vertė buvo. Taigi, nagrinėjant bylą iš naujo, šie prieštaravimai dėl automobilio rinkos ir likutinės vertės turėtų būti pašalinti.
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas klausimą dėl žalos dydžio nustatymo apskaičiuojant sunaikintos transporto priemonės likutinę vertę, yra nurodęs, kad nėra teisinio pagrindo TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatas dėl žalos nustatymo vertinti kaip įpareigojančias draudiką nustatant žalos dydį (atitinkamai draudimo išmokos dydį) remtis konkrečiu ir vieninteliu žalos dydžio nustatymo metodu. Tiek TPVCAPDĮ, tiek Taisyklės (įskaitant ir bendrąsias draudimo teisinius santykius reglamentuojančias nuostatas) patvirtina draudiko pareigą vertinti visus jam pateiktus dokumentus ir įvertinti visas aplinkybes, įskaitant ir nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, siekiant, kad žalos dydis būtų nustatytas taip, kad nukentėjusiam asmeniui žala būtų kompensuota visiškai, tiek, kiek tai leidžia privalomojo draudimą reglamentuojančios taisyklės. Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018 37 punktą).
33. Kasacinis teismas taip pat pabrėžė, kad nei TPVCAPDĮ, nei Taisyklės, apibrėždamos žalos dydžio nustatymo taisykles, nepateikia nuorodos į Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką ar Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją, patvirtintas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 „Dėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018 36 punktą). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad nėra teisinio pagrindo TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatas, reguliuojančias žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarką, aiškinti kaip įtvirtinančias tam tikras įstatymo nustatytas įrodinėjimo priemones ir specifiškai susiaurinančias įrodinėjimo priemonių ratą tuo atveju, kai žalos atlyginimo dydis yra nustatomas pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles. Tai reiškia, kad iškilus ginčui dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) tarp asmens, reikalaujančio išmokėti draudimo išmoką, ir draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, draudimo išmokos dydis (žalos dydis) kiekvienu konkrečiu atveju bus įrodinėjamas remiantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais. Teismas ginčą dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) sprendžia ir jos dydį nustato ne hipotetiniu būdu suteikdamas pirmenybę vienam ar kitam žalos dydžio nustatymo būdui, bet pagal įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles vertindamas kiekvienoje konkrečioje byloje esančius įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018 - 38 punktą).
34. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. 101 „Dėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“, kuriuo patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka bei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, nėra tas teisės aktas, kuris reguliuotų standartizuotą žalos, padarytos eismo įvykiu dėl sugadintos transporto priemonės, dydį. Minėtas teisės aktas yra skirtas turto vertintojams, atitinkamais atvejais nustatantiems transporto priemonės vertę (įsakymo preambulė, Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 2 ir 3 punktai; Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 1 ir 2 punktai). Kasacinis teismas sprendė, kad teismas pats neturėjo apskaičiuoti dalių ir detalių nusidėvėjimo, atlikdamas aritmetinius skaičiavimo veiksmus.
35. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovas turėjo įrodyti savo patirtos žalos dydį, o atsakovė, nesutikdama su ieškovo įrodinėjamu žalos dydžiu, turėjo paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus (teikti įrodymus, pagrindžiančius pagrindą mažinti ieškovų įrodinėjamą žalos dydį). Atsakovė, sugadintos transporto priemonių keistinų dalių ir detalių apskaičiuotiną nusidėvėjimo dydį grįsdama Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje nustatytu apskaičiavimo principu, teikia tik hipotetiniu būdu apskaičiuotą nusidėvėjimo dydį. Toks apskaičiavimas nėra pakankamas, siekiant pagrįsti realų sugadintos transporto priemonių keistinų dalių ir detalių nusidėvėjimo dydį. Pažymėtina, kad atsakovė nepasinaudojo procesine teise dėl ekspertizės paskyrimo, kad byloje būtų nustatytas realus nusidėvėjimo dydis. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje be išvardintų trūkumų, nėra akivaizdus galimų nuostolių dydis ir nėra jį patvirtinančių įrodymų.
Dėl bylos procesinės baigties
36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaip ir minėta konkrečius faktus galima pripažinti įrodytais jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas tų faktų buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, sąsajumą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
37. Bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes.
38. Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų šalių apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik ištyrus ir įvertinus visas faktines aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir 2020 m. sausio 13 d. papildomą sprendimą panaikinti ir bylą gražinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.