- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-16
- Bylos Nr.
- 1A-393-530/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19291-2020-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis, Jurgis Kiškis, Danutė Giačaitė
- Nuteistasis
- A. L.
- Kaltinamasis
- A. L.
- Advokatai
- Žilvinas Kalinauskas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio,
sekretoriaujant Dianai Vorvul-Krištapaitienei, Dianai Zadrauskaitei, Viktorijai Akelienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos ir nuteistojo A. L. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Bei pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskiriant jam 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmę.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 5 bei 10 punktais, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, per pirmus 3 (tris) arešto bausmės vykdymo atidėjimo mėnesius, A. L. paskiriant intensyvią priežiūrą, nustatant jo buvimo vietą – (duomenys neskelbtini), buvimo laiką – nuo 22.00 val. iki 06.00 valandos bei tai kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant A. L. per visą arešto bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinių reikalų ir darbo ministerijos, bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, įskaitant alkoholį.
Paskirtos arešto bausmės vykdymo metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi ir BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. gegužės 19 d., 12.00 val., iki 2020 m. gegužės 20 d. 11.55 val. (viena para).
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kaltinamajam A. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, uždraudžiant A. L. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 (tris) metus, šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones sustabdymo dienos – nuo 2020 m. lapkričio 20 d.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant automobilio Seat Leon, Danijos karalystės valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės vertę – 3 890,00 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt eurų), šią sumą išieškant iš kaltinamojo A. L..
Kaltinamajam A. L. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės – teisės vairuoti kelių transporto priemones sustabdymas ir dokumento paėmimas – pradėjus vykdyti nuosprendį panaikintos, A. L. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) perduodant VĮ „Regitra“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. L. 2020 m. rugsėjo 30 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini) kelyje, ((duomenys neskelbtini)) 95-ame km. (kairėje kelio pusėje), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Seat Leon“, Danijos karalystės registracijos valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas (alkoholio kiekio matuokliu „Drager Alcotest 6810“, Nr. (duomenys neskelbtini), patikros Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytas 2,34 promilių girtumas).
2. Be to, A. L. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai disponavo šaudmenimis, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2020 m. gegužės 19 d. apie 10.39 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas leidimo ginklui, neteisėtai įgijo, disponavo ir panaudojo R. L. priklausantį fabrikinės gamybos, 9 mm kalibro pistoletą „Ruger P85 MKII“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 9 mm kalibro „Luger” („Parabellum”) šoviniais, atlikdamas 17 šūvių iš minėto ginklo, iki kol 2020 m. gegužės 19 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiasis patrulis R. Š. ir T. V., įvykio vietos apžiūros metu, adresu (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė fabrikinės gamybos, 9 mm kalibro pistoletą „Ruger P85 MKII“, Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 9 mm kalibro „Luger” („Parabellum”) šoviniais, priskiriamą „B“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, 17 vnt. fabrikinės gamybos 9 mm kalibro „Luger” („Parabellum”) šovinių tūteles, kurios buvo šautos iš 9 mm kalibro pistoleto „Ruger P85 MKII“, Nr. (duomenys neskelbtini), 316 vnt. šovinių fabrikinės gamybos 9 mm kalibro „Luger” („Parabellum”), skirtų 9 mm kalibro pistoletams ir automatiniams ginklams, skirtas „A“ ir „B“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, 1 vnt. šovinį 9 mm kalibro, skirtą Makarovo ir Stečkino konstrukcijos pistoletams, skirtą „A“ ir „B“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, 2 vnt. šovinių dėtuves, 9 mm kalibro „Ruger P85 MKII“ modelio pistoleto dalis.
II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės šeštojo skyriaus prokurorė Asta Chramina prašo panaikinti 2021 m. balandžio 13 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) nuosprendį dalyje dėl A. L. išteisinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį, kuriuo A. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, skiriant jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę.
3.1. Skunde teigiama, kad teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, kaip įrodymais rėmėsi iš esmės tik kaltinamojo A. L. suinteresuoto jam palankia bylos baigtimi ir siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės parodymais, kad jis neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nepagrįstai atmesdamas kitus įrodymus, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nepagrįstai padarydamas išvadą, kad A. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokurorės įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų patvirtinančių, kad A. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.
3.2. Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu A. L. pripažino, kad šaudė dėdei R. L. priklausančiu ginklu, tačiau nurodė, kad pats R. L. jam leido šaudyti iš šio legaliai laikomo šautuvo pasakęs, kad į orą šaudyti galima, todėl jis, pasitikėdamas savo dėde R. L. ir tikėdamas, kad šis taisykles žino, keletą kartų, gal ir 17 kartų, šovė pro atvirą langą nukreipęs ginklą aukštyn į orą, į sklypo galą, tikslo įgyti ginklą ir šaudmenis, jais disponuoti ar juos realizuoti neturėjo, tačiau šie kaltinamojo parodymai kelia pagrįstų abejonių ir vertintini kritiškai, nes teisminio nagrinėjimo metu, nors A. L. ir teigė jog pasitikėjo dėdės R. L. išsakytais žodžiais, dėl galimumo šaudyti ginklu be leidimo, tačiau pats leidimą šaudyti ginklu, nors ir nekategoriniu, įsigijęs užsienyje turėjo, kas rodo, jog A. L. turėjo supratimą, apie tai, kad įgyti ginklui reikalingas leidimas, taigi A. L. suvokė, kad jis neteisėtai įgijo, laikė ir panaudojo ginklą ir šaudmenis, ir norėjo taip veikti.
3.3. Skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas R. L. parodė, jog 2020 m. gegužės 19 ryte išėjęs į namo kiemą ir kieme sutiko A,. Kaip suprato A, buvo blaivus. Jis pakvietė A, pas save atsigerti alaus. Kiek pamena kartu su A, išgėrė 3 litrus alaus - taip vadinamus "bambalius" alaus. Apie 10.00 val. jis dar pėsčiomis nuėjo į šalia esančia parduotuvę "(duomenys neskelbtini)" ir dar nupirko tris bambalius alaus. Kai jis išėjo pirkti alaus A, buvo likęs pas jį. Raktai nuo seifo, kur buvo ginklas buvo likę namuose. Maždaug po 15-20 minučių jis grįžo namo. A. buvo pas jį. Kiek matė, kol jo nebuvo A. žiūrėjo televizorių. Ar A. žinojo, kad jis turi ginklą jis nežino. Jam atėjus jie su A. toliau gėrė jo parneštą alų. Buvo tik dviese, kitų pašalinių asmenų su jais nebuvo. Kas toliau įvyko jis nepamena, nes jau buvo stipriai apgirtęs. Su A. begerdami alų nesipyko. Dar kiek pamena apie 10.30 val. jis buvo atsigulęs pasnausti. Kiek suprato jam besnaudžiant pas jį į antrą jo aukštą užėjo policijos pareigūnai. Kodėl šie buvo iškviesti, kas policiją iškvietė jis nežino. Kai pradėjo gerti alų pas jį namuose jokių tuščių šovinių tūtelių nebuvo. Jis galvoja, kad arba kai jo nebuvo arba kai jis užmigo A. galėjo surasti raktus nuo seifo, seifą atrakinti, paimti ginklą ir pradėti šaudyti. Kiek pamena kai atvažiavo policijos pareigūnai jis prabudo, kas rodo, kad R. L. savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), teisėtai laikė ginklą ir šaudmenis. Taigi teismas A. L. parodymų neatitikimus laikė neesminiais ir priimdamas nuosprendį jais rėmėsi, kaip patikimais.
3.4. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad teisminio nagrinėjimo metu A. L. teigė, kad 2020 m. gegužės 19 d. šaudyti jam leido dėdė R. L., tačiau šie pastarojo parodymai prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems duomenims, o būtent 2020 m. gegužės 19 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, iš kurio matyto, kad adresu (duomenys neskelbtini), namo antrajame aukšte prie atviro lango, ant grindų, kur atvykus pareigūnams stovėjo A. L. rasta tuščių šovinių gilzių; 2020 m. gegužės 19 d. patrulio R. Š. tarnybiniam pranešimui, kuriame fiksuojama, jog atvykus pareigūnams, prie atviro lango stovintis A. L. šaukė pareigūnams, „lauk“, nurodė, kad patalpose yra vienas, pareigūnams patekus į vidų, kur prie stalo rastas sėdintis neblaivus R. L., A. L. pareigūnams nurodė, jog atsinešė šovinius ir gilzes ir metė į R. L., kas šaudė nežino, nieko negirdėjo, niekas nešaudė, o ginklo iš viso nėra, o R. L. atvykusiems pareigūnams nurodė, jog ne pareigūnų reikalas kas šaudė ir jokio ginklo nėra, pareigūnams pradėjus ieškoti ginklo, ant grindų minėtoje asmenų buvimo patalpoje ratas seifo raktas, kurį atrakinus dalyvaujant A. L. rastas pistoletas „Ruger P85 MKII“ ir šaudmenys. Tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu A. L. parodymų nenuoseklumą ir nenuoširdumą rodo dar ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. L. nurodė, jog dėdė begerdamas jam parodė ginklą, kurį išėmė iš seifo jam paėmus ginklą apžiūrėti, į ir jį įsidėjus dėtuvę, kurioje buvo šovinių, pašaudžius, gal 17 šovinių, dėdė pasiėmė ginklą ir įsidėjo atgal į seifą. Kur padėjo seifo raktus, jis nežino. Iš karto po to, kartu su dėdės automobiliu nuvažiavo iki parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, nusipirko alaus ir degtinės. Degtinę išgėrė vienas grįžęs kieme, o alų gėrė kartu su dėde grįžę į vidų. Tuo metu atvyko policijos pareigūnai, kurie uždėjo antrankius ir klausė kur ginklas, klausė kas šaudė. Dėdė ginklu, nesinaudojo, nešaudė, šaudė tik jis, teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad pašaudęs ginklą padėjo ant stalo ir nuėjo į tualetą, jam grįžus, ginklo jau nebuvo, todėl nuėjo parūkyti, kur per balkoną pamatė atvykusius pareigūnus. Seifo pas dėdę jis niekada nematė. Tuo pat metu į teisėjos klausimą A. L. atsakė, kad po šaudymo jis pasėdėjo, toliau su dėde gėrė, o paskui atsidarė langą ir rūkė, kur pamatė su pistoletu atslenkančius pareigūnus, kuriems jis pasakė, kad šie ne čia eina, nes jis nežinojo ko pareigūnai ateina, nors ikiteisminio tyrimo metu, iš karto po įvykio fiksuotuose pareigūnų, kurie visiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi, tarnybiniuose pranešimuose A. L. šaukė „lauk“ pareigūnams, pateikė melagingą informaciją, jog patalpoje yra vienas. Teisminio nagrinėjimo metu siekiant pašalinti A. L. parodymų prieštaravimus šis parodė, jog buvo apsvaigęs, jog ginklo nėra, nurodė sekdamas R. L. žodžiais, nors šių A. L. parodymų nepatvirtino jokie nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nagrinėjimo metu ištirti duomenys.
ginkle ginklu nešioj Šio n šaudrr pradži (577/2i tiesiog nešioj medži medži (valdy namuc priklai 17 šū¹ Nr. 11 „Ruge priskii Luger MKII1 tai ro< A.Linl veikti. dalyki neteis« subjek konsti duomi numat 329 st
Proku: Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą konstatuojama, jog A. L. ginklas ir šaudmenys duoti nebuvo, šis juos įgijo neteisėtai, neturėdamas leidimo šiam ginklui ir šaudmenims, nes neįgijus ginklo nėra galimybės ir juo disponuoti, t. y. šaudyti, ką ir pats A. L. patvirtino, jog šiuo ginklu 2020 m. gegužės 19 d. naudojosi juo šaudydamas į orą.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. L. gynėjas advokatas Žilvinas Kalinauskas prašo panaikinti 2021 m. balandžio13 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį šioje dalyje, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
4.1. Skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas, įrodinėdamas A. L. kaltę, jog būtent jis vairavo automobilį „Seat Leon“, Danijos karalystės registracijos valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš esmės rėmėsi tik liudytojų A. K., M. M. ir A. Š. parodymais. Teismas, vertindamas šių liudytojų parodymus, konstatavo, kad liudytojo A. K., kuris ištraukė A. L. iš automobilio „Seat Leon“ vairuotojo vietos, parodymai, liudytojo A. Š., kuris matė, kaip liudytojas A. K. ištraukė A. L. iš automobilio vairuotojo sėdynės, parodymai, liudytojo M. M. parodymai, kuris matė, kaip A. K. laikė A. L. prie automobilio „Seat Leon“, kurio vairuotojo durelės buvo atviros ir vairuotojo sėdynėje niekas nesėdėjo, įrodo tą aplinkybę, jog būtent A. L. vairavo transporto priemonę. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, o konkrečiai aukščiau nurodytų liudytojų parodymus, ir jų pagrindu darė klaidingas išvadas dėl nustatytų faktinių aplinkybių. Tuo pačiu atmetė liudytojos D. K. ir pačio nuteistojo A. L. parodymus vertindamas juos kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.
4.2. Skunde nurodoma, kad liudytojas A. Š. (padėjęs sulaikyti nuteistąjį) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu patvirtino tą aplinkybę, jog jis nematė, kas vairavo automobilį „Seat Leon“. Tai yra jis nematė, kas ir kada bei iš kurios automobilio „Seat Leon“ sėdynės išlaipino nuteistąjį, tačiau matė, kad karo policijos pareigūnas laiko prispaudęs prie žemės kitą vyriškį. Liudytojas M. M. nurodė tą aplinkybę, kad jis, važiuodamas nuo viaduko (duomenys neskelbtini) link, matė, kaip kariška uniforma vilkintis asmuo išsodina iš automobilio „Seat Leon“ vairuotojo vietos vyriškį. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad transporto priemonę „Seat Lion“ vairavo būtent A. L., šią išvadą grindė liudytojo A. Š. parodymais, konstatuodamas, kad A. Š. „<... matė, kaip liudytojas A. K. ištraukė A. L. iš automobilio vairuotojo sėdynės (nuosprendžio 15 l.) ir liudytojo M. M. parodymais, konstatuodamas, kad M. M., „<...matė, kaip A. K. laikė A. L. prie automobilio „Seat Leon“, kurio vairuotojo durelės buvo atviros ir vairuotojo sėdynėje niekas nesėdėjo...>“ (nuosprendžio 15 1.). Nuteistojo teigimu teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, šiuo atveju aukščiau aptartų liudytojų parodymus, ir padarė faktinių duomenų neatitinkančią išvadą. Pažymint, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis, o visos likusios nepašalintos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, jei jos nebuvo pašalintos išnaudojus visas procesines galimybes. Nuteistojo nuomone, vertinant šių liudytojų parodymus tarp jų yra kilę prieštaravimai, kurie nebuvo pašalinti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme.
4.3. Skunde pažymima, kad tarp liudytojų A. Š. ir M. M. parodymų yra esminiai skirtumai: A. Š. teigia, kad atvyko pirmasis, kadangi buvo tik du automobiliai, antra A. Š. atvykus į įvykio vietą du vyriškiai jau gulėjo ant žemės. Tuo tarpu M. M. teigia, kad jis į įvykio vietą atvyko pirmas, kadangi matė, kaip išlaipinamas vairuotojas ir tai daro vyriškis, vilkintis karišką uniformą, ir tik po to prie jo prisijungia dar vienas asmuo padėdamas vykdyti sulaikymą. Šis prieštaravimas nebuvo pašalintas bylos nagrinėjimo metu.
4.4. Skunde atkreipiamas dėmesys dar į vieną nepašalintą abejonę tarp A. Š. ir M. M. parodymų, nurodant, kad liudytojas A. Š. savo parodymais tvirtino, kad nuteistojo sulaikymas, kuomet jau dalyvavo ir jis (A. Š.), truko apie vieną minutę, t. y. iki tol, kol nuteistasis buvo nuvestas nuo važiuojamosios kelio dalies į kelkraštį. Tuo tarpu liudytojas M. M. nurodė, kad jo transporto judėjimo greitis iki jis pastebėjo, kaip kariška uniforma vilkintis vyriškis išsodina asmenį iš automobilio „Seat Lion“ vairuotojo vietos, buvo apie 30 km/h. Apelianto teigimu vertinant liudytojų parodymus šioje dalyje bei atsižvelgiant į M. M. važiavimo greitį, jis galimą nuteistojo išlaipinimą iš automobilio galėjo stebėti būdamas nuo įvykio vietos iki 500 m. atstumu. Tuo tarpu A. L. sulaikymas vyko ant nuvažiavimo nuo viaduko, t. y. toje vietoje, kur kelias sukasi, todėl matyti iš tokio (500 m) ar iš ženklai mažesnio, atstumo dėl kelio posūkio M. M. neturėjo galimybės. Pažymint, kad ši abejonė bylos nagrinėjimo metu taip pat nebuvo pašalinta ir turėtų būti vertintina nuteistojo naudai.
4.5. Apelianto teigimu, teismas, konstatuodamas aplinkybę, kad visi trys liudytojai matė, jog D. K. sėdėjo keleivio vietoje, padarė faktinių duomenų neatitinkančią išvadą, kadangi iš liudytojo A. Š. parodymų matyti, kad jis nepatvirtino tos aplinkybės, jog matė D. K. sėdinčią keleivio vietoje nei automobiliui „Seat Leon“ važiuojant, nei po to, kai jis buvo sustabdytas. Tuo tarpu D. K. nuosekliai laikėsi savo parodymų ir apklausiama teismo posėdžio metu tvirtino vairavusi automobilį „Seat Leon“, pažymėdama, kad automobilio langai buvo tamsinti ir iš išorės sėdintys automobilyje yra praktiškai nematomi bei patvirtino tą aplinkybę, kad iki 2020 m. gruodžio mėnesio naudojosi Danijos abonentiniu numeriu ir tik 2020 m. gruodžio mėnesį įsigijo lietuvišką abonentinį numerį (duomenys neskelbtini). D. K. parodymus iš esmės patvirtino ir nuteistojo A. L. paaiškinimai, duoti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. Tuo tarpu D. K. parodymus vertinant kritiškai, nebuvo imtasi priemonių patikrinant šių parodymų patikimumą. Nebuvo apžiūrėti nei A. L., nei D. K. telefonai, kuriais jie teigė bendravę įvykio dieną naudodamiesi internetinėmis programėlėmis. Nebuvo imtasi priemonių patikrinti D. K. parodymų apie jos buvimo vietą 2020 m. rugsėjo 30 d. pateikiant užklausimą mobilaus ryšio operatoriams nurodant tuo metu jos naudotą abonentinį numerį. Nebuvo apžiūrėtas automobilis „Seat Lion“, kurio langai, remiantis D. K. ir A. L. parodymais, buvo tamsinti, kadangi, stebint iš išorės, tai mažino sėdinčiųjų automobilyje matomumą.
4.6. Apelianto nuomone, teismas, vertindamas liudytojo A. K. parodymus ir jais grįsdamas išvadą, kad būtent A. L. vairavo transporto priemonę, nevertino jų patikimumo aspektu, kadangi šie parodymai turi būti vertinami kritiškai dėl keleto aplinkybių. Pirmiausia akivaizdu, kad A. K. nepasitenkinimą važiuojant kelyje (duomenys neskelbtini) sukėlė jam iš paskos važiuojančios transporto priemonės vairuotojo elgesys - signaliniams, mirksėjimas šviesomis, aplenkimas jį važiuojant pirmąja eismo juosta ir t. t. Tai yra šių veiksmų pasėkoje susiformavo konfliktinis A. K. požiūris į automobilio „Seat Lion“ vairuotoją nepriklausomai nuo to kas šią transporto priemonę vairavo. Vėlesni A. L. veiksmai kuomet sustojus transporto priemonėms pastarasis, būdamas neblaivus ir agresyviai nusiteikęs, užsipuolė A. K., patvirtina tai, kad tarp šių asmenų yra susiklosčiusi konfliktinė situacija. Tai patvirtina ir A. K. paaiškinimai, kad jis užblokavo automobilį „Seat Lion“ jį stabdydamas bei tai, kad tarp jo ir nuteistojo kilo konfliktas, kurio metu būdamas neblaivus A. L. jį keikė necenzūriniais žodžiais, priešinosi. Nuteistojo nuomone, tai sąlygoja A. K. parodymų tendencingumą jo atžvilgiu ir dėl to jie negali būti vertinami kaip patikimi. Kartu pažymint, kad apklausiamas teismo posėdžio metu, A. K. nurodė, kad automobilį vairavo vyriškis, o šalia jo sėdėjo moteris šviesiais plaukais. Tuo tarpu D. K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad įvykio metu ji buvo tamsiais plaukais. Nagrinėjant bylą teisme, nebuvo paneigti parodymai, kad automobilio „Seat Lion“ langai buvo tamsinti ir dėl to trukdantys iš išorės matyti sėdinčius viduje. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad A. K. negalėjo gerai įžvelgti ne tik sėdinčiųjų automobilyje plaukų spalvos, bet ir tuo pačiu identifikuoti, kas vairavo automobilį, o kas sėdėjo keleivio pusėje.
4.7. Skunde teigiama, kad šios konkrečios bylos atveju abejonės, kilusios nagrinėjant bylą, nebuvo pašalintos. Išdėstyti argumentai rodo, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas A. L. kaltės klausimą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ne tik esmingai pažeidė BPK nustatytas pagrindines įrodymų vertinimo taisykles, bet ir padarė faktinių duomenų neatitinkančią išvadą, kuri sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje.
Atsiliepimas
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti ir jos apeliacinį skundą tenkinti pilnai. Nuteistasis A. L. ir jo gynėjas advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl A. L. pripažinimo kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
6. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos ir nuteistojo A. L. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko apeliaciniai skundai atmetami.
7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
8. Prokurorė pateiktame apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino A. L. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis), kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog A. L. ginklas ir šaudmenys duoti nebuvo, šis juos įgijo neteisėtai, neturėdamas tam leidimo. Tuo tarpu nuteistojo gynėjas advokatas apeliaciniame skunde aplinkybių susijusių su A. L. išteisinimu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį plačiau neanalizuoja, tik nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nurodydamas, jog apylinkės teismas padarė faktinių duomenų neatitinkančią išvadą bei nepašalinto bylos nagrinėjimo metu kilusių abejonių, kas ir sutrukdė byloje priimti teisingą sprendimą.
9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
10. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso įstatyme įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.).
11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagrįstai A. L. iš kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisino bei pripažino kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka prokurorės ir nuteistojo gynėjo advokato apeliaciniuose skunduose išsakytų lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga, matyti, kad Kauno apylinkės teismas byloje esančius dokumenis įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje
12. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Vadinasi, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir kt. medžiagomis gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka savarankišką nusikaltimo sudėtį, t. y. bet kurios iš jų padarymas gali būti pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų reikalavimų. Pagal susiformavusią teismų praktiką neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų ir kt. medžiagų įgijimas – tai, veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna neturint reikiamo leidimo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, ar kitas neteisėtas medžiagas. Tokie veiksmai yra pirkimas, neatlygintinas gavimas, įgijimas už skolas, mainai už kitą daiktą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-47-202/2017).
13. Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus (liudytojų T. P., A. Ž., L. L. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, specialistų išvadas bei kitą byloje surinktą medžiagą), nustatė, kad A. L. 2020 m gegužės 19 d., apie 10.39 val., jo dėdės R. L. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), šaudė R. L. priklausančiu fabrikinės gamybos, 9 mm kalibro pistoletu „Ruger P85 MKII“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtu šaudyti 9 mm kalibro „Luger” („Parabellum”) šoviniais, atlikdamas 17 šūvių. Pažymint, kad šių aplinkybių neneigė ir pats išteisintasis A. L., tiek apklausimas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad šaudė per langą į orą, galėjo iššauti 17 šūvių (2 t., b. l. 141-142, 3 t., b. l. 69).
14. Ir nors prokurorė apeliaciniame skunde pagrindinį dėmesį skiria išteisintojo A. L. ir dėdės R. L. parodymams, teigdama, kad A. L. parodymų nenuoseklumą ir nenuoširdumą susijusį su tuo, kad jam dėdė davė šaudyti, pasakęs, jog šaudyti į orą galima, rodo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme išteisintojo duotų parodymų prieštaravimai bei dėdės R. L. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie nepatvirtina ginklo davimo fakto. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju norint A. L. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 253 straipsnio 1 dalį būtina įrodyti, kad A. L. turėjo tikslą neteisėtai įgyti šaunamąjį ginklą priklausantį R. L., nepriklausomai nuo to ar A. L. ginklą gavo iš dėdės, ar išteisintasis ginklą pasiėmė pats. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme A. L. neigė turėjęs tikslą įgyti šaunamąjį ginklą. Ikiteisminio tyrimo metu išteisintasis nurodė, kad paėmęs ginklą apžiūrėti, įsidėjo dėtuvę, kurioje buvo šovinių ir per langą į lauką iššovė. Iššaudžius vieną dėtuvę, dėdė paėmė ginklą ir jį įsidėjo atgal į seifą (2 t., b. l. 141-142), teisme A. L. parodė, kad paklausęs ar jis gali pabandyti pašaudyti į orą, tai ir padarė, o po to padėjo ginklą ant stalo ir grįžęs iš tualeto jo jau nerado (3 t., b. l. 69-70). Iš vyriausiojo patrulio R. Š. 2021 m. gegužės 19 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad atvykus policijos pareigūnams ir pradėjus ieškoti šaunamojo ginklo R. L. tyliai pasakė, kad ginklas gali būti jo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), esančiame įrengtame seife, o šalia seifo iš tiesų matėsi išmėtyti ginklo valymo reikmenys. Policijos pareigūnui su name likusiu A. L. atidarius seifą, jame buvo rastas užtaisytas, galimai šaunamasis ginklas „Ruger P85 MKII“ Nr. (duomenys neskelbtini), tame pačiame seife buvo daug, palaidų, ne dėtuvėje ar dėkle buvusių 9x19 matmenų šovinių (1 t., b. l. 56-57). Šie duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu įrodo, jog po A. L. pašaudymo į orą, šaunamasis ginklas priklausantis R. L. bei šoviniai buvo teisėto savininko žinioje, kadangi atvykus policijos pareigūnams jie buvo rasti savininkui priklausančiame seife, jo namuose, pažymint, kad šią informaciją įvykio metu nurodė ir pats R. L.. Tuo tarpu apklausiamas teisme R. L. atsisakė duoti parodymus (3 t., b. l. 61-62), o ikiteisminio tyrimo metu keldamas versijas, jog A. L. ginklą galėjo paimti jam būnant parduotuvėje arba atsigulus pasnausti nurodė, jog buvo stipriai apsvaigęs ir kai kurių momentų nepamena, apie tos dienos šaudymą nenurodydamas jokių konkrečių aplinkybių (1 t., b. l. 73-74). Tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, R. L. nurodytas aplinkybes, jog jis šaudyme nedalyvavo ir apie jį nieko nežino, paneigia byloje esantis 2020 m. spalio 29 d. specialisto paaiškinimo protokolas, kuriame nurodyta, jog pagal tiriamo įvykio aplinkybe galėjo būti taip, jog A. L. šaudė, o R. L. stovėjo šalia ir nešaudė. Ant R. L. rūbų ir kūno dalių liko šūvio pėdsakų, nes šūvių buvo ne vienas, o buvo šaudyta vienoje patalpoje (1 t., b. l. 166-167). Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, byloje nesant įrodymų, jog A. L. turėjo tikslą įgyti ir tyčia įgijo (BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos – neteisėto, neturint reikiamo leidimo šaunamojo ginklo įgijimo prasme) šaunamąjį ginklą ar šovinius, teisėjų kolegija daro išvadą, jog jis iš kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai, nenukrypstant nuo formuojamos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-117-165/2015; Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-6-332/2020). Kartu pabrėžiant, kad BK 253 straipsnio 1 dalies dispozicija neapima tokio kvalifikuojančio pažymio, kaip ginklo panaudojimas, o kiti alternatyvūs veiksmai, išskyrus įgijimą A. L. inkriminuoti nebuvo, todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta tiek objektyviųjų, tiek subjektyvių nusikalstamo veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, kad A. L. būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal jam pareikštą kaltinimą.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje
15. BK 281¹ straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Taigi minėto straipsnio dispozicijoje įtvirtintos trys alternatyvios veikos: 1) motorinės transporto priemonės, traktoriaus ar savaeigės mašinos vairavimas arba praktinio vairavimo mokymas asmeniui esant neblaiviam, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas; 2) neblaivumo patikrinimo vengimas, kai asmeniui buvo nustatyti neblaivumo požymiai ir 3) asmuo vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, padarius bet kurią iš jų kyla BK 281¹straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtinta atsakomybė.
16. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistojo gynėjas advokatas detaliai analizuoja liudytojų, padėjusių sulaikyti A. L., parodymus, teigdamas, kad teismas juos vertino netinkamai, nepašalindamas tarp jų kilusių prieštaravimų ir nepagrįstais atmesdamas D. K. parodymus, kurie iš esmės patvirtina nuteistojo A. L. paaiškinimus, kartu nurodydamas kokių papildomų veiksmų teismas neatliko vertindamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Tačiau teisėjų kolegija su šiais nuteistojo gynėjo advokato teiginiais nesutinka ir įvertinusi skundžiamo nuosprendžio turinį, konstatuoja, jog aukščiau aptartos BPK įrodymų vertinimo taisyklės nagrinėjamu atveju pažeistos nebuvo, todėl abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai nekyla.
17. Bylos duomenimis, A. L. šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku ir vietoje vairavo transporto priemonę – automobilį „Seat Leon“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumo laipsnis. Nors savo kaltės A. L. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepripažino, iš esmės teigdamas, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje transporto priemonės jis nevairavo, tačiau, pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo versiją atmetė, tokį savo sprendimą motyvuodamas liudytojų A. K., M. M. ir A. Š. parodymais, tiesiogiai įvykyje nedalyvavusių liudytojų D. S. ir I. J. parodymais bei kitais rašytiniais bylos duomenimis. Abejoti tokia skundžiamo nuosprendžio motyvacija, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
18. Nuosekliai analizuojant A. L. parodymų turinį matyti, jog viso baudžiamojo proceso metu jie nebuvo nuoseklūs. Apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu A. L. nurodė, kad apie 17 val. nusprendė eiti iki draugės D. namų, esančių (duomenys neskelbtini). Iš parkelio ėjo pro autostradą, norėjo ją pereiti. Bandė pereiti ir nepastebėjo mašinos, kuri greitai pasignalizavo ir greitai nusuko, jog jo nepartrenktų. Tuomet iš kitos mašinos iššoko karys, kuris priėjo prie jo ir klausė, ką jis daro ar žudytis nori. Karys jį pradėjo laikyti. Matė, jog sustojo dar viena mašina ir staiga pajuto, jog dar vienas žmogus užšoko ant nugaros ir laikė jį. Tuomet kareivis paskambino policijos pareigūnams, jiems atvykus A. L. paaiškino situaciją, jog jis nevairavo, buvo be mašinos, ėjo pas draugę. Pareigūnai patikrino jo neblaivumą ir pavežė iki toliau esančio degalinės „(duomenys neskelbtini)“, ir ten jį paleido. Jis išsikvietė taksą ir išvažiavo. Paaiškino, kad automobilio nevairavo, o pėsčias ėjo pas draugę. Įtarime nurodytas automobilis „Seat Leon“, nepriklauso jam. Automobilį buvo nusipirkęs pardavimui, tačiau yra ją pardavęs. Asmens kuriam pardavė automobilį nenurodys (2 t., b. l. 152-155). Kitoje apklausoje, vykusioje po įvykio praėjus beveik dviem mėnesiams, A. L. patvirtino anksčiau nurodytas aplinkybes, jog jis nevairavo tik ėjo pas draugę bei papildomai parodė, kad automobilį „Seat Leon“ 2020 m. liepos 16 d. pardavė D. K. (2 t., b. l. 158-159). Tuo tarpu A. L. būdamas susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga (2 t., b. l. 190), kurioje buvo ir liudytojos D. K. apklausos protokolas (2 t., b. l. 70-71), teisme nurodė visiškai naujas aplinkybes, priderintas prie liudytojos D. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Nuteistasis teismui aiškino, kad jis įvykio dieną skambino D. K., norėjo, kad ji pavežiotų, tačiau pastaroji nekėlė ragelio. Jis ėjo autostrada prieš eismą link (duomenys neskelbtini), buvo girtas. Jis vis skambino D. K., apie 17 val. ji atsiliepė. Jis prašė jos parvežti jį namo, ji nenorėjo vežti, bet jis vis prašė ir ji sutiko. Apie 17 15 – 17.30 val. D. K. atvažiavo automobiliu „Seat Leon“ ir paėmė jį prie pėsčiųjų tilto. Jiems važiuojant antrąja eile, vienas automobilis vilkosi gal 70 km/val. greičiu, trukdė jiems važiuoti, todėl jis paspaudė D. K. koją, tokiu būdu paspausdamas pedalą, spaudė garso signalą, mirksėjo šviesomis. Tas automobilis pristabdė, jie nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) nuvažiavimą ir abu automobiliai sustojo. Jis išlipo iš automobilio keleivio sėdynės, priėjo prie kito automobilio vairuotojo, nuteistasis elgėsi įžūliai ir jie susigrūmė. Tuomet tas vairuotojas jį parvertė, po to atsirado kito automobilio vairuotojas ir jie jį prispaudė, atėjo dar kažkoks vaikinukas, išviso jų buvo trys. Vėliau tie nepažįstami vyrai jį paleido ir jis atsirėmęs sėdėjo ir laukė policijos. Teismui tvirtino, kad automobilio „Seat Leon“ jis nevairavo ir mano, kad karo policininkas ant jo pyksta, tuo tarpu D. K. nenorėjo painioti į šį įvykį, todėl melavo, jog ėjo pėsčiomis, kadangi galvojo, kad viskas „praslys“ (3 t., b. l. 71-74).
19. Tuo tarpu apklausiama, kaip liudytoja D. K., tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad automobilis „Seat Leon“ priklauso jai ir 2020 m. rugsėjo 30 d. apie 17.30 val. minėta automobilį vairavo ji pati, o A. L. sėdėjo keleivio vietoje ir trukdė jai vairuoti. Bei paaiškino, kad įvykio dieną vienas automobilis aplenkė jos vairuojamą automobilį ir pristabdė, ji sustojo. A. L. išlipo iš automobilio, puolė aiškintis su to automobilio vairuotoju, rėkavo ant to žmogaus. Jai išlipus iš automobilio, A. L. su kito automobilio vairuotoju jau voliojosi ant žemės. Ji pradėjo rėkti, nubėgo prie savo automobilio keleivio pusės, norėjo paimti dujų balionėlį, tačiau daiktadėžėje balionėlio nerado. Tada ji pamatė, kad sustojo kitos mašinos ir nusprendė palikti A. L., todėl sėdo į automobilį ir išvažiavo namo (2 t., b. l. 70-71; 3 t. b. l. 54-57).
20. Liudytojas A. K. duodamas parodymus apie tos dienos įvykius, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad jam važiuojant iš darbo dideliu greičiu iš paskos privažiavo automobilis „Seat Leon“ ir mirksėdamas šviesomis ragino liudytoją pasitraukti. Jam nespėjus to padaryti automobilis „Seat Leon“ pirma juosta susilygino su jo automobiliu ir tuomet A. K. pamatė už vairo sėdintį vyriškį, kurį atpažino teismo salėje, kaip A. L.. Liudytojas taip pat nurodė, kad keleivio vietoje sėdėjo moteris, šviesiais plaukais, vėliau paaiškino, kad dėl plaukų spalvos galėjo apsirikti, tačiau teismo salėje nurodė, kad dabar sėdinti moteris, lyg tai, ta pati bei patvirtino, kad jam sustojus jaunuolis išlipo iš kairės automobilio pusės. A. L. pradėjus konfliktuoti su A. K., liudytojas pajuto alkoholio kvapą ir norėdamas jį sulaikyti mojavo ranka, kad kas nors padėtų, iškviestų policiją. Į pagalbą sustojo du vyriškiai, iš pradžių priėjo stambesnis vyras, su kuriuo bandė laikyti vairuotoją, nes šis aktyviai priešinosi. Tuo metu prie jų priėjo automobilio keleivė, kuri ant jų kažką šaukė, todėl A. K. to vyro paprašė ištraukti automobilio raktelius, tačiau kaip spėja liudytojas automobilio keleiviai išgirdus šiuos žodžius, jis sėdo už automobilio vairo ir nuvažiavo (2 t., b. l. 36-37; 3 t., b. l. 57-59).
21. Liudytojas A. Š. paaiškino, kad jam važiuojant ant viaduko, ties nusukimu į (duomenys neskelbtini) jis pamatė du automobilius, tai buvo „Seat Leon“ ir „Volvo“. Prie automobilio „Seat Leon“ vairuotojo durelių, kurios buvo atidarytos, vyko grumtynės, vairuotojo vieta buvo tuščia, tačiau ar buvo sėdinčių žmonių automobilyje nematė, karo policijos pareigūnas su uniforma laikė vieną gulintį vyriškį ir prašė jam padėti, sakė, kad pastarasis sudarė avarinę situaciją, kad jis galimai girtas, kad yra alkoholio kvapas. Liudytojas padėjo A. L. patraukti nuo važiuojamosios dalies, pastarasis priešinosi, tada prie jų prisijungė moteris tamsiais plaukais, atrodo išlipusi iš automobilio „Seat Leon“ ir dar vienas vyrukas. Moteris pasak liudytojo pradėjo rėkauti, po to atsisėdo į automobilį ir nuvažiavo. Liudytojas patvirtino, kad nematė nei kas vairavo, nei kaip vairuotojas buvo ištraukas iš automobilio, matė tik pačias grumtynes prie automobilio „Seat Leon“ durelių bei tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo salėje atpažino D. K. (2 t., b. l. 42-43; 48-52; 3 t., b. l. 59-60).
22. Liudytojas M. M. parodė, kad prie nusukimo į (duomenys neskelbtini) jis matė, kaip kariškai apsirengęs vyras iš vairuotojo sėdynės tempė ten sėdėjusį vyrą, tada jis sustabdė savo automobilį šalikelėje ir ėjo link įvykio vietos. Eidamas jis pamatė, kaip pora vyrų nutempė vyriškį, kaip supranta tai buvo kaltinamasis, ant kelkraščio. Jam beinant iš automobilio „Seat Leon“ išlipo moteris, kurią liudytojas teismo salėje atpažino, kaip D. K.. Pasak jo, moteris keikėsi, grūmojo ant tų vyrų, klausė, ką jie čia daro, o po to ji įlipo į automobilio „Seat Leon“ vairuotojo vietą ir išvažiavo. Liudytojas nurodė, kad „Siat Leon“ automobilyje moteris buvo keleivio pusėje, ne iš karto ją pamatė, tik kaip ji išlipo iš keleivio pusės, priekinės sėdynės jam beinant link įvykio vietos, nemano, kad prie vairo galėjo sėdėti kitas asmuo, kadangi vyras buvo ištemptas iš vairuotojo pusės priekinių durelių, o vairuotojo durelės buvo atidarytos ir vairuotojo vietoje niekas nesėdėjo (2 t., b. l. 54-55; 3 t., 60-61).
23. Teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartus parodymus bei kitus byloje esančius duomenis (neblaivumo nustatymo aktą, alkotesterio duomenis, liudytojų D. S. bei I. J. parodymus), sprendžia, jog A. L. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, visiškai įrodyta. Iš aukščiau aptartų parodymu akivaizdu, jog A. K., kuris pirmasis ir ėmėsi A. L. sulaikymo veiksmų matė, kad automobilį „Seat Leon“ vairavo būtent nuteistasis ir nors nei A. Š., nei M. M. nematė, kaip automobilį vairavo A. L., tačiau A. Š. duoti parodymai, jog jis matė grumtynes prie atidarytų vairuotojų durelių ir vairuotojo vieta buvo tuščia bei M. M. parodymai, kaip jis važiuodamas matė, kai A. K. tempė vairuotojo sėdynėje sėdintį vyrą, patvirtina, kad 2020 m. rugsėjo 30 d. apie 17.30 val. (duomenys neskelbtini) kelyje, 95-ame km. automobilį „Seat Leon“ vairavo būtent A. L., kuriam nustatytas 2.34 promilės girtumas (2 t., b. l. 20). Ir nors D. K. apklausiama, kaip liudytoja tvirtino, jog tą dieną automobilį „Seat Leon“ vairavo ji, tačiau teisėjų kolegija šias liudytojos nurodytas aplinkybes vertina kritiškai. Kadangi A. L. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis išviso nenurodė aplinkybių susijusių su tos dienos vairavimu, tik tvirtino, jog ėjo keliu ir buvo sulaikytas dėl sukeltos avarinės situacijos, todėl akivaizdu, jog ši įvykių versija susijusi su D. K. vairavimu buvo sugalvota jau po kurio laiko, kaip siekis padėti A. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės, suderinus nuteistojo ir liudytojos versijas. Šią išvadą teisėjų kolegijos vertinimu patvirtina ir A. K. bei M. M. duoti parodymai, kurie suponuoja pagrįstą išvadą, jog D. K. įvykio metu buvo keleivio vietoje.
24. Ir nors apeliaciniame skunde nesutinkama su tokiu liudytojų parodymų vertinimu, teigiant, kad prieštaravimai tarp jų parodymų buvo nepašalinti, tačiau aukštesnysis teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir pažymi, kad aukščiau aptarti tiesiogiai įvykyje dalyvavusių asmenų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nekito, buvo nuoseklūs, sutapo tarpusavyje bei papildė vienas kitą. Analizuojant A. Š. ir M. M. parodymus, akivaizdu, jog sulaikinėjant A. L. A. K. padėjo būtent A. Š., tą apklausoje nurodė ir M. M. teigdamas, jog jam einant link įvykio vietos karišką uniformą dėvinčiam asmeniui padėjo ir kitas asmuo, tuo tarpu gynėjo advokato skunde nurodyta aplinkybė susijusi su šių liudytojų atvykimu į įvykio vietą, išvadų dėl A. L. kaltės nekeičia. Sutinkama, kad apylinkės teismas aptardamas teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus sumaišė A. Š. ir M. M. nurodytas aplinkybes, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas aptardamas kiekvieno liudytojo duotus parodymus, juos aprašė teisingai, todėl konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pagrindo nėra. Ši nuosprendyje įsivėlusi rašybos klaida gali būti apylinkės teismo ištaisyta nutartimi ( BPK 361, 362 straipsniai).
25. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nagrinėjamu atveju nebuvo analizuojami A. L. ir D. K. telefonų duomenys, jų tarpusavio bendravimas, taip pat apžiūrėti automobilio „Seat Leon“ langai, kadangi jie buvo tamsinti ir pasak gynėjo advokato trukdė įžiūrėti kas iš tikrųjų vairavo, o kas sėdėjo keleivio vietoje, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Jų turi būti surinkta tiek, kad būtų galima daryti pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju buvo padaryta nusikalstama veika, kurios padarymu asmuo yra kaltinamas, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Kartu pažymint, jog apeliantas pateikdamas apeliacinį skundą galėjo teismui teikti papildomus įrodymus, kurie anot jo galėtų paneigti pirmosios instancijos padarytą išvadą, tačiau bylą nagrinėjant apygardos teisme jokie nauji duomenys teismui pateikti nebuvo, pageidavimas atnaujinti įrodymų tyrimą taip pat neišreikštas, todėl šie apeliacinio skundo argumentai, nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados nei padarė pirmosios instancijos teismas pripažindamas A. L. kaltu dėl jam inkriminuotos veikos.
26. Ir nors nuteistojo gynėjas advokatas skunde kelia įvairias versijas susijusias su A. K. suinteresuotumu bei M. M. galimybėmis matyti įvykio aplinkybes, tačiau teisėjų kolegijos nuomone išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir yra A. L. savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ar nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. L. veiksmuose yra visi būtini BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas A. L. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. L. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.
27. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos ir nuteistojo A. L. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko apeliacinius skundus atmesti ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. balandžio 13 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.