Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Z., V. A., B. A. ir pastarojo gynėjos advokatės Irenos Sinkevičienės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį areštu 18 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamuoju įstatymu paskirta bausme – 7 MGL (910 Lt) dydžio bauda, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - areštas 18 parų, bausmę nustatant atlikti areštinėje;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą – laisvės atėmimu 8 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 9 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 29 d. baudžiamuoju įstatymu paskirta bausme – areštu 18 parų, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos tarpusavyje apėmimo būdu, ir dalinio sudėjimo būdu su Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta

galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 5 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš B. A. priteista 27,55 Lt, o iš V. A. - 1 562,78 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos A. M. gydymo išlaidoms apmokėti.

Iš M. Z., B. A. ir V. A. priteista po 24,75 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistųjų M. Z., V. A., B. A. ir pastarojo gynėjos apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Z. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 3 d. apie 19.34 val., ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, įgijo šaunamąjį ginklą – savadarbį, lygiavamzdį dviejų šūvių, 16 kalibro šautuvą, pagamintą panaudojant pramoninės gamybos Iž-58 šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), paimdamas jį iš B. A., po to, šį šaunamąjį ginklą neteisėtai, neturėdamas leidimo, B. A. nurodymu gabeno nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), iki namo, esančio (duomenys neskelbtini), ten jį paslėpė ir neteisėtai, neturėdamas leidimo, slaptavietėje laikė iki 2012 m. birželio 3 d. 22.30 val., kol šaunamąjį ginklą surado ir paėmė policijos pareigūnai.

B. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo šaunamąjį ginklą ir šaudmenis – savadarbį, lygiavamzdį dviejų šūvių, 16 kalibro šautuvą, pagamintą panaudojant pramoninės gamybos Iž-58 šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), bei du 16 kalibro centrinio skėlimo medžioklinius šovinius, juos rasdamas garaže, esančiame (duomenys neskelbtini). Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, šį šaunamąjį ginklą ir du šaudmenis nuo 2012 m. kovo mėn. tiksliai nenustatytos dienos iki 2012 m. birželio 3 d. 18 val. neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nuo 2012 m. birželio 3 d. 18 val. iki 2012 m. birželio 3 d. 19.30 val. šaunamąjį ginklą ir du šaudmenis neteisėtai, neturėdamas leidimo, gabeno (duomenys neskelbtini) miesto gatvėmis, vežiodamas juos automobilyje „Peugeot 206“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2012 m. birželio 3 d., apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), realizavo šaunamąjį ginklą – savadarbį, lygiavamzdį dviejų šūvių, 16 kalibro šautuvą, pagamintą panaudojant pramoninės gamybos Iž-58 šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), jį perduodamas M. Z. ir nurodydamas pastarajam šį ginklą paslėpti.

Be to, B. A. nuteistas dar ir už tai, kad 2012 m. birželio 3 d. apie 19.30 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) miesto centre, (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamoje dalyje, lygiagrečiai ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), aplinkinių praeivių akivaizdoje savo turėtu šaunamuoju ginklu – savadarbiu, lygiavamzdžiu dviejų šūvių, 16 kalibro šautuvu, pagamintu panaudojant pramoninės gamybos Iž-58 šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį A. M. – miesto centrinės gatvės važiuojamojoje dalyje, pro šalį pravažiuojant kitiems automobiliams ir aplinkui esant pašaliniams asmenims, maždaug iš 5 m atstumo tyčia taikė ir du kartus šovė į nukentėjusįjį A. M., tačiau šio nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi nukentėjusysis A. M. pasipriešino – judėjo, siekdamas išvengti sužalojimų, ir šaudydamas turėtu šaunamuoju ginklu – dujiniu-garsiniu 9 mm kalibro pistoletu „Zoraki-Mod.914“ – į besitaikantį į jį B. A., tokiu būdu sutrukdydamas tiesiai į jį nusitaikyti, todėl tik viena iš šovinio užtaiso dalių pataikė ir sužeidė nukentėjusiojo A. M. dešinės rankos alkūnę. Taip B. A. viešoje vietoje savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams (duomenys neskelbtini) miesto gyventojams, aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį A. M..

V. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 3 d. apie 19.30 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), aplinkinių praeivių akivaizdoje tyčia sudavė metaliniu strypu A. M. apie 10 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, dėl to A. M. buvo nustatytas kaukolės skliauto lūžimas, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu dangalu ir dvi muštos galvos žaizdos, tai yra nesunkiai sutrikdyta A. M. sveikata, ir viešoje vietoje savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams (duomenys neskelbtini) miesto gyventojams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neįsigilino į visas bylos aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. Z. apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, V. A., B. A. ir pastarojo gynėjos apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo M. Z. apeliacinio skundo

Nuteistojo M. Z. prašymas atmestinas.

BK 253 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta atsakomybė už neteisėtą, t. y. neturint leidimo, šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą ar realizavimą. Taigi šis nusikaltimas gali būti padarytas viena ar keliomis alternatyviomis veikomis – gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu. Bet kurios iš šių veikų padarymas gali būti pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei, todėl privalu nustatyti kiekvienos iš jų padarymo faktą ir jį pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.

Aptariamoje byloje aktualūs BK 253 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti veiksmai - kaltininko veiksmai neteisėtai, neturint leidimo, šaunamojo ginklo įgijimas, gabenimas ir laikymas. Neteisėtas šaunamojo ginklo įgijimas – tai neturint reikiamo leidimo jų pirkimas, neatlygintinas jo gavimas, įgijimas už skolas, mainais už kitą daiktą ir pan., išskyrus pagrobimą, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 254 straipsnį. Nuteistasis M. Z. neigia turėjęs tikslą įgyti šaunamąjį ginklą, jį paprašytas tik nunešė ir paslėpė. Šie jo parodymai byloje surinktais įrodymais nepaneigti. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, ir tai įrodyta surinktais įrodymais, jog M. Z. šaunamąjį ginklą – savadarbį, lygiavamzdį dviejų šūvių, 16 kalibro šautuvą, po to kai jis B. A. buvo panaudotas įvykio metu šaudant į nukentėjusįjį, B. A. paliepimu nunešė toliau nuo įvykio vietos paslėpti, paslėpė ir slaptavietėje laikė. Nesant įrodymų, jog M. Z. turėjo tikslą įgyti ir tyčia įgijo (BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos – neteisėto, neturint reikiamo leidimo šaunamojo ginklo įgijimo prasme) šaunamąjį ginklą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad M. Z. neteisėtai, neturėdamas reikiamo leidimo įgijo šaunamąjį ginklą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Dėl to, toks teiginys iš kaltinimų M. Z. šalintinas, nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 3 punkte numatytais pagrindais.

Teismas, M. Z. pripažinęs kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, parinko ir paskyrė tinkamą bausmės rūšį. BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta bausmė – areštas arba laisvės atėmimas iki 5 metų. Parenkant M. Z. bausmės rūšį ir dydį teismas laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į tai, kad M. Z. prisipažino neteisėtai disponavęs šaunamuoju ginklu, atskleidė padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytų savo veiksmų. Teismas pagrįstai pastarąją aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nenustačius M. Z. atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir įvertinus jo asmenybę charakterizuojančią medžiagą, teismas pagrįstai pripažino, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti M. Z. paskiriant švelniausią BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį - areštą, savo dydžiu artimą įstatymo numatytam tokios bausmės rūšies minimumui (BK 49 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad M. Z. paskiriant bausmę tinkamai buvo taikytas baudžiamasis įstatymas ir parinktoji arešto bausmė – 18 parų areštas, nėra aiškiai per griežta.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo prašymas taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas nuostatas ir paskirti bausmę nesusijusią su areštu, atmestinas.

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, laikydamasis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 1, 2 dalis).

Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse arba BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Aptariamoje byloje teismas BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų sąlygų, taikyti švelnesnę nei numatyta įstatymo sankcijoje bausmę, nenustatė. Teismų praktikoje yra nustatyta, kad: 1) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-632/2007, 2K–395/2007 ir kt.); 2) BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-152/2009, 2K-7/2010, 2K-451/2012). Taigi, teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės bylos 2K-413/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010, 2K-451/2012). Apeliaciniame skunde nuteistasis M. Z. nenurodė aplinkybių, kurias teismas vertintų išimtinėmis, leidžiančiomis taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti bausmę, žemesnę, nei BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta žemiausia – arešto, bausmė. Teisėjų kolegija tokių aplinkybių taip pat nenustatė.

Kaip minėta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog byloje surinktais įrodymais neįrodyta, kad M. Z. neteisėtai, neturint reikiamo leidimo įgijo šaunamąjį ginklą, ir dėl to sumažėja M. Z. nusikalstamos veikos apimtis, tačiau jo veiksmų kvalifikacija pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nekinta, todėl atsižvelgus į tai, kad pirmos instancijos teismas už šią nusikalstamą veiką paskyrė sankcijoje numatytos arešto bausmės dydį artimą minimumui, šios bausmės dydžio nekeičia.

Teisėjų kolegija iš dalies sumažinus nusikalstamos veikos apimtį ir pašalinus iš nuosprendžio alternatyvų nusikalstamos veikos – disponavimo šaunamuoju ginklu – požymį ir teismo teiginį dėl M. Z. pripažinimo kaltu už neteisėtai, neturint reikiamo leidimo šaunamojo ginklo įgijimą, M. Z. nuosprendį keičia (BPK 328 straipsnio 1 punktas), dėl to laikytina, kad apelianto nuteistojo M. Z. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nuteistųjų V. A. ir B. A.

Iš minėtų apeliacinių skundų turinio matyti, kad nuteistieji V. A., B. A. ir jo gynėja nesutinka su įrodymų vertinimu ir teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis. Tačiau apeliaciniuose skunduose išdėstyti apeliantų teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir teismo išvadų dėl V. A. ir B. A. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Todėl apeliantų prašymai išteisinti netenkintini.

A. V. A. ir B. A. skunduose nurodo, kad teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas ir neobjektyvus, nes jų kaltę pagrindė įrodymais, kurie kaltės neįrodo, netinkamai vertino įvykio vaizdajuostėje užfiksuotas aplinkybes, nesirėmė jų – apeliantų parodymais apie gintį nuo nukentėjusiojo A. M. užpuolimo. Teisėjų kolegija, išanalizavusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, juos atmeta, kaip nepagrįstus.

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir pateikė išsamius jų vertinimo motyvus. Tai, kad apeliantai nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis, nereiškia, kad teismas byloje surinktus įrodymus įvertino šališkai.

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis A. M. buvo sužalotas 2012 m. birželio 3 d. apie 19.30 val. (duomenys neskelbtini) konflikto su B. A. ir V. A. metu.

Pirmos instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą nustatė, kad V. A. 2012 m. birželio 3 d. apie 19.30 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), aplinkinių praeivių akivaizdoje tyčia sudavė metaliniu strypu A. M. apie 10 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, dėl to A. M. buvo nustatytas kaukolės skliauto lūžimas, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu dangalu ir dvi muštos galvos žaizdos, tai yra nesunkiai sutrikdyta A. M. sveikata, ir viešoje vietoje savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams (duomenys neskelbtini) miesto gyventojams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Nustačius tokius nusikalstamus veiksmus, V. A. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkami, ji pagrįstai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį. V. A. kaltė, padarius šias nusikalstamas veikas, įrodyta nuosprendyje išsamiai išdėstytais ir išanalizuotais byloje surinktais bei teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais. Teismo išvados dėl V. A. kaltės pagrįstos įrodymais ir jos atitinka faktines bylos aplinkybes, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BK 20 straipsnio reikalavimų. Teismo išvados dėl nuteistojo kaltės yra pagrįstos įrodymų visuma: nuteistojo pripažinimu atlikus smurto veiksmus – smūgius metaliniu strypu, nukentėjusiajam A. M., iš dalies nuteistųjų M. Z. ir B. A. parodymais, nukentėjusiojo A. M. parodymais, liudytojų V. G., V. G., I. K., M. R. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, įvykio vietos vaizdo įrašo duomenimis, specialisto 2012-12-19 išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) apie nukentėjusiajam A. M. padarytus kūno sužalojimus ir kitais įrodymais. Šie įrodymai išsamiai išdėstyti ir išanalizuoti nuosprendyje. Teisėjų kolegija iš naujo jų neanalizuoja ir pritaria šiai įrodymų analizei bei šiais įrodymais pagrįstoms teismo išvadoms tiek dėl įrodymų V. A. kaltei pagrįsti pakankamumo, tiek dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo, bei teismo motyvams paskiriant V. A. tinkamą bausmę.

Nors apeliantas nuteistasis V. A. skunde nurodo, kad byloje nesurinkta įrodymų jo kaltei pagrįsti, tačiau kritikuoja tik nukentėjusiojo parodymus ir visiškai be pagrindo nurodo BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimus priimant nuosprendį. Šis įstatymas reglamentuoja taisyklę, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Aptariamoje byloje nukentėjusysis A. M. ir liudytojai parodymus davė viešai, jų asmenybės nebuvo įslaptintos, jiems anonimiškumas nebuvo taikomas. Apelianto teiginiai, kad teismas rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, yra deklaratyvūs ir nepaneigiantys pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų.

Pirmos instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, jog konflikto metu nukentėjusysis A. M. buvo ne tik sužalotas V. A. smurtiniais veiksmais, tačiau ir nustatė, kad 2012-06-03 apie 19.30 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamojoje dalyje, lygiagrečiai ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), aplinkinių praeivių akivaizdoje savo turėtu šaunamuoju ginklu – savadarbiu, lygiavamzdžiu dviejų šūvių, 16 kalibro šautuvu, pagamintu panaudojant pramoninės gamybos Iž-58 šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini), kitų žmonių pavojingu gyvybei būdu pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį A. M. – miesto centrinėje dalyje miesto centrinės gatvės važiuojamojoje dalyje, pro šalį pravažiuojant kitiems automobiliams ir aplinkui esant pašaliniams asmenims, maždaug iš 5 m atstumo tyčia taikė ir du kartus šovė į nukentėjusįjį A. M., tačiau šio nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi nukentėjusysis A. M. pasipriešino – judėjo, siekdamas išvengti sužalojimų, ir šaudydamas turėtu šaunamuoju ginklu – dujiniu-garsiniu 9 mm kalibro pistoletu „Zoraki-Mod.914“ – į besitaikantį į jį B. A., tokiu būdu sutrukdydamas tiesiai į jį nusitaikyti, todėl tik viena iš šovinio užtaiso dalių pataikė ir sužeidė nukentėjusiojo A. M. dešinės rankos alkūnę. Taip B. A. viešoje vietoje savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams (duomenys neskelbtini) miesto gyventojams, aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį A. M..

Nustačius tokius nusikalstamus veiksmus, pirmos instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, B. A. nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą bei 284 straipsnio 1 dalį.

B. A. kaltė, padarius šias nusikalstamas veikas, įrodyta nuosprendyje išsamiai išdėstytais ir išanalizuotais byloje surinktais bei teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais. Teismo išvados dėl B. A. kaltės pagrįstos įrodymais ir jos atitinka faktines bylos aplinkybes, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BK 20 straipsnio reikalavimų. Teismo išvados dėl nuteistojo kaltės yra pagrįstos įrodymų visuma: nuteistojo pripažinimu atlikus smurto – savadarbiu šaunamuoju ginklu šaudymą į nukentėjusįjį A. M., veiksmus, iš dalies nuteistųjų V. A. bei M. Z. parodymais, nukentėjusiojo A. M. parodymais, liudytojų V. G., V. G. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, įvykio vietos vaizdo įrašo duomenimis, specialisto 2012-12-19 išvada Nr. (duomenys neskelbtini) apie nukentėjusiajam A. M. padarytus kūno sužalojimus, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) apie šaunamojo ginklo ištyrimą bei specialistų išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini) balisto, trasologo, šaunamųjų ginklų specialisto bei teismo medicinos eksperto teisme paaiškinimais ir kitais įrodymais. Šie įrodymai išsamiai išdėstyti ir išanalizuoti nuosprendyje, jais pagrįstos teismo išvados dėl nuteistojo B. A. kaltės ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo.

Nuteistasis B. A. skunde nurodo, jog liudytoja V. G. parodymais teismas nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi, nes ši liudytoja nebuvo apklausta teisme. Iš tiesų, liudytoja V. G. teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklausta, iš bylos duomenų matyti, jog teismas ėmėsi priemonių kviesti liudytoją į posėdį, tačiau nenustačius jos faktiškos gyvenamosios vietos, šaukimai jai nebuvo įteikti ir posėdyje liudytoja nedalyvavo.

Kolegija pažymi, kad asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš nagrinėjamoje byloje esančio pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad posėdyje buvo perskaityti liudytojos V. G. parodymai, duoti Kelmės rajono apylinkės teisme 2013 m. birželio 5 d. teisiamajame posėdyje, kurio metu liudytoja nurodė 2012 m. birželio 3 d. konflikto, įvykusio (duomenys neskelbtini), aplinkybes. Taigi, teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi liudytojos V. G. parodymais, nes jie buvo duoti teisme. Teismas posėdyje taip pat perskaitė liudytojos V. G. ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, tačiau tai nevertintina kaip BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto įrodymų leistinumo principo pažeidimas. Pagarsinti liudytojos V. G. parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, todėl liudytojos perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008).

Be pagrindo apeliantas nuteistasis B. A. skunde teigia, jog teismas priimdamas nuosprendį pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nevertino nuteistojo M. Z. teisme duotų parodymų. Paminėtas baudžiamojo proceso įstatymas numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje. M. Z. teisiamajame posėdyje davė parodymus, todėl teismas nuosprendyje, nustatant įvykio aplinkybes, jais rėmėsi pagrįstai ir įvertino juos nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Aplinkybė, kad teismas M. Z. parodymus įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas B. A., nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepaneigia padarytų teismo išvadų.

Apeliantas nuteistasis B. A. ir jo gynėja nurodo, jog nukentėjusiojo A. M. parodymai neatitinka faktinių aplinkybių, nes jis sėdėdamas savo automobilyje negalėjo matyti, kad jo - apelianto automobilyje tarp sėdynių buvo ginklas. Toks apeliantų teiginys yra subjektyvus nukentėjusiojo parodymų vertinimas ir prieštarauja surinktiems įrodymams. Nukentėjusysis A. M. teisme parodė, kad greitai artyn privažiavus dviem automobiliais V. A. ir B. A., jis pamatė, kaip V. A. ima metalinį vamzdį ir lipa iš automobilio, o B. A. ima šaunamąjį ginklą (nupjautavamzdį) ir ant jo deda skudurą, todėl supratęs gresiantį pavojų, iš savo automobilio iššoko. Tokie nukentėjusiojo parodymai iš esmės sutampa su įvykio vietoje vaizdo kamera užfiksuota įvykio eiga, kur matyti, jog V. A. automobiliu privažiuoja prie pat nukentėjusiojo automobilio ir išlipa pirmiausia pro duris iškišdamas strypą bei su B. A. parodymais, kad jo ginklas buvo suvyniotas į audeklą.

A. B. A. ir jo gynėja, be pagrindo ginčija ir nukentėjusiojo A. M. alkūnės sužalojimo faktą įvykio metu. Apeliantai tvirtina, jog byloje neįrodyta, kad būtent B. A. turėtu šaunamuoju ginklu įvykio metu sužalojo nukentėjusiajam alkūnę, nes ginklas buvo užtaisytas medžiokliniais šratais, o nukentėjusiojo alkūnėje ekspertai nustatė esant svetimkūniui, panašiam į kulką, be to nenustatyta iš kokio ginklo šauta. Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus šiuos tvirtinimus. Priešingai, nei teigia apeliantai B. A. ir jo gynėja, byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais įrodytos nukentėjusiojo A. M. alkūnės sužalojimo aplinkybės. Šie įrodymai išsamiai išdėstyti ir išanalizuoti nuosprendyje. Teismas remdamasis jais padarė išvadas atitinkančias bylos aplinkybes. Nukentėjusysis A. M. parodė, kad alkūnė jam buvo sužalota įvykio metu B. A. į jį šaudant. Apeliantas B. A. pripažįsta, kad konflikto metu du kartus iššovė iš turėto šaunamojo ginklo. Kad nukentėjusysis A. M. buvo sužalotas šaunamuoju ginklu įrodyta. Iš 2012-12-19 specialisto išvados matyti, kad A. M. buvo nustatyta apart kitų sužalojimų, ir muštinė žaizda su svetimkūniu dešinės alkūnės srityje. Teismo medicinos ekspertas teisme paaiškino, jog specialisto išvada buvo pateikta po įvykio praėjus pusmečiui ir įvertinus turimus nukentėjusiojo A. M. medicininius gydymo dokumentus, iš kurių matyti, kad A. M. 2012-06-03 buvo suteikta medicininė pagalba (duomenys neskelbtini) ligoninės priimamajame skyriuje, kurios metu buvo medicininiuose dokumentuose fiksuota A. M., apart kitų muštinių sužalojimų, ir muštinė žaizda dešinėje alkūnėje, kuri suteikiant pagalbą buvo susiūta. Iš 20113-12-31 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. M. dešinės alkūnės srityje yra randas, susidaręs nuo buvusios žaizdos; dešinės alkūnės minkštuosiuose audiniuose metalo intensyvumo, pailgos formos, su smailėjančiu vienu galu (nukreiptas į viršų) apie 7,7 mm ilgio ir 5,6 mm pločio svetimkūnis, panašus į kulką; vieno rando ir vieno svetimkūnio buvimas dešinės alkūnės srityje rodo, kad medicininiuose dokumentuose 2012-06-03 dešinės alkūnės srityje nustatyta žaizda padaryta daiktu, panašiu į kulką, todėl tikėtina, kad dešinės alkūnės sužalojimas – šautinis. Tokia teismo medicinos eksperto išvada paneigia ir apelianto tvirtinimus, neva nukentėjusysis A. M. dešinę alkūnę galėjo susižaloti kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis. Pirmos instancijos teismas išsamiai tyrė ir apelianto skunde nurodytą aplinkybę, ar iš B. A. panaudoto ginklo šaudant buvo sužalota nukentėjusiajam alkūnė. B. A. ir teisme, ir apeliaciniame skunde teigė, jog jo turėtu ginklu buvo šaudoma medžiokliniais šratais, tačiau nukentėjusiojo alkūnėje esantis svetimkūnis nėra šratas, todėl apelianto manymu, neįrodyta, kad būtent jo ginklu nukentėjusysis buvo sužalotas. Teismas pripažindamas, kad nukentėjusiajam A. M. dešinioji alkūnė buvo sužalota B. A. šaunamuoju ginklu, rėmėsi specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo nustatyta, kad B. A. įvykio metu panaudotas šautuvas yra savadarbis, lygiavamzdis, dviejų šūvių, 16 kalibro šaunamasis ginklas, kuris pagamintas panaudojant pramoninės gamybos Iž-58 šautuvą Nr. (duomenys neskelbtini) ir kuris skirtas šaudyti 16 kalibro medžiokliniais šoviniais, o pateiktos tirti dvi tūtelės yra pramoninės gamybos 16 kalibro, centrinio skėlimo, lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo šovinių sudėtinės dalys. Nors byloje nenustatyta, kokiais šoviniais B. A. šautuvu įvykio metu buvo šaudoma, tačiau teisiamojo posėdžio metu balistikos, trasologijos, šaunamųjų ginklų specialistas V. K. paaiškino įvairių šovinių, šaudant iš medžioklinio šautuvo, panaudojimo galimybes bei patvirtino, jog neatmetama galimybė tirtu medžiokliniu šautuvu šaudyti šoviniais, kuriuose kaip sviedinys panaudotos kulkos. Taigi, įrodyta, kad B. A. šaudydamas turėtų šaunamuoju ginklu sužalojo nukentėjusiajam A. M. dešinę alkūnę ir joje liko įstrigusi kulka, kuri buvo panaudota kaip šovinio sviedinys.

Apeliantai nuteistieji V. A. ir B. A. neneigia buvę įvykio vietoje ir V. A. pripažįsta metaliniu strypu sudavęs nukentėjusiajam A. M., B. A. du kartus iššovęs turėtu šaunamuoju ginklu, tačiau abu apeliantai tvirtina tokius veiksmus atlikę norėdami apsiginti nuo nukentėjusiojo A. M. užpuolimo. Tokia nuteistųjų versija buvo kruopščiai tiriama pirmos instancijos teismo posėdyje. Teismas nuosprendyje pagrįstai padarė išvadą, jog ši versija paneigta surinktais įrodymais. Tokiai išvadai pagrįsti teismas įvertino visumą įrodymų, tarp jų ir apeliantų naudojamų telefonų abonentų įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinų duomenis bei įvykio vietos vaizdo įrašo apžiūros protokole fiksuotus duomenis. Teisiamojo posėdžio metu buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, kurio turinys leido teismui pagrįstai padaryti išvadą, jog nagrinėjamo įvykio metu V. A. ir B. A. būtinosios ginties situacijos nebuvo. Priešingai, teismas pagrįstai pripažino, jog būtent apeliantai telefonu bendravę apie 10 kartų, paskutiniai kontaktavimai fiksuoti likus 3 min. iki nagrinėjamo įvykio pradžios, suderintais veiksmais sąmoningai ir tikslingai, vadovaudamiesi agresyviais, puolamaisiais interesais, priešiškai nusiteikę atvyko į įvykio vietą prie ten buvusio nukentėjusiojo A. M. ir jo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą. Apeliantai skunduose deklaratyviai teigia, jog jie įvykio metu buvo būtinosios ginties situacijoje ir naujų, tirtinų aplinkybių dėl būtinosios ginties situacijos patvirtinimo, nepateikė. Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo posėdyje peržiūrėjusi įvykio vietos vaizdo įrašą bei patikrinusi pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas visapusiškai ištyrė apeliantų iškeltą versiją dėl būtinosios ginties ir pagrįstai pripažino, kad V. A. ir B. A. veikoje nenustatyta būtinosios ginties požymių, todėl nėra ir pagrindo taikyti BK 28 straipsnio nuostatas.

Apeliantų V. A. nusikalstamoms veikoms baudžiamieji įstatymai – pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį bei B. A. – pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, taikyti tinkamai.

V. A. smurtiniais veiksmais – tyčia suduodamas metaliniu strypu nukentėjusiajam A. M. apie 10 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, padarė kūno sužalojimus, kurie įvertinti nesunkiu sveikatos sutrikdymu ir tokia nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Šią nusikalstamą veiką V. A. padarė viešoje vietoje, gatvėje, pašalinių žmonių akivaizdoje ir toks jo elgesys laikytinas įžūliu, akivaizdžiu nepagarbos visuomenei demonstravimu, kurio metu buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, t.y. V. A. padarė ir viešosios tvarkos pažeidimą, todėl teisėjų kolegija, pripažįsta, kad jo nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Dėl nuteisimo pagal šį baudžiamąjį įstatymą nuteistasis V. A., nors iš prašo išteisinti, tačiau jokių tokio prašymo argumentų nepateikė, todėl laikytina, jog šis prašymas deklaratyvus ir atmestinas.

Nuteistasis B. A. apeliaciniame skunde teigia nesiekęs nukentėjusiojo A. M. nužudyti, jo gynėja nurodo, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo apibrėžtos tyčios atimti gyvybę nukentėjusiajam, jo tikslas buvo tik pagąsdinti nukentėjusįjį, kad šis nešaudytų, šauta buvo nesitaikant į konkretų asmenį, todėl jo veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalį. Apeliantų teiginiai ginčijant nuteistojo nusikalstamos veikos prieš A. M. teisinį įvertinimą deklaratyvūs ir nepagrįsti, todėl atmestini. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje išsamiai motyvavo B. A. nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Kaltininko subjektyvieji nusikaltimo požymiai nustatomi ne tik kaltininko parodymais, tačiau ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kitais įrodymais. Surinkti byloje įrodymai bei nustatytos aplinkybės leido teismui pagrįstai pripažinti, kad B. A. pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį A. M.. Teismas tinkamai įvertino aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad B. A. veikė tiesiogine tyčia – panaudojo žmogaus gyvybei pavojingą įrankį - šaunamąjį ginklą prieš nukentėjusįjį, taikydamasis į nukentėjusįjį, du kartus šovė būdamas iki nukentėjusiojo 5 metrų atstumu, viena šovinio užtaiso dalimi pataikė ir sužalojo nukentėjusiojo dešinę alkūnę. B. A. siekė atimti nukentėjusiajam gyvybę ir atliko visus veiksmus, kuriuos jis laikė būtinais nukentėjusiojo nužudymui – šovė ir sukėlė realią grėsmę nukentėjusiojo gyvybei, tačiau tokio nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi įvykio metu nukentėjusysis aktyviai judėjo, siekdamas išvengti sužalojimų, bei pats šaudė dujiniu – garsiniu pistoletu į besitaikantį ginklu į jį B. A., taip sutrukdydamas jam nusitaikyti į gyvybiškai svarbius žmogaus organus. Pasikėsinimas nužudyti A. M. padarytas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nes veikos metu viešoje vietoje, gatvėje buvo panaudotas šaunamasis ginklas, kuriuo šaudant buvo sukeltas realus pavojus gyvybei ne tik nukentėjusiajam bet ir kitiems, judrioje gatvėje buvusiems ar bet kuriuo metu įvykio vietoje galėjusiems atsirasti asmenims. Todėl B. A. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Apeliantams V. A. ir B. A. už padarytas nusikalstamas veikas paskiriant bausmes, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Paskiriant jiems individualizuotas bausmes, teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas, reikšmingas parenkant bausmės rūšį ir dydį, aplinkybes, bausmių dydį motyvavo.

Taigi, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliantų nuteistųjų V. A., B. A. ir jo gynėjos apeliacinių skundų argumentus, pagrindo apskųsto nuosprendžio dalis naikinti ar keisti, nenustatė, todėl šie apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio teiginius dėl M. Z. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už neteisėtą šaunamojo ginklo įgijimą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų V. A., B. A. ir jo gynėjos apeliacinius skundus atmesti.