- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-28
- Bylos Nr.
- A-556-865-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Romanas Klišauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- D. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- A.
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. T. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti 120 000 Lt padarytos turtinės žalos ir 300 000 Lt neturtinės žalos pareiškėjo naudai.
Pareiškėjas paaiškino, kad sužinojęs, jog D. Š. individualios gamybos-realizavimo įmonės „Nida“ administratorius A. T., vykstant teisminiams procesams dėl AB Turto bankas 1994 m. kreditorinio reikalavimo nustatymo, siekia kuo skubiau parduoti pareiškėjo buvusiai žmonai N. Š. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2009 m. vasario 4 d. skundu kreipėsi į Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktorių V. N. Pareiškėjas šiame skunde plačiai ir išsamiai išdėstė administratoriaus A. T. manomai akivaizdžias nusikalstamas veikas, prašė imtis visų įstatymuose nustatytų priemonių ir sustabdyti nusikalstamą administratoriaus veiką. Savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas pateikė dokumentus. Tačiau Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotoja 2009 m. vasario 13 d. pranešimu „Dėl bankrutavusios D. Š. individualios gamybos-realizavimo įmonės „Nida“ administratoriaus veiksmų“ Nr. (6.16)A2-407 informavo pareiškėją, kad 2009 m. vasario 4 d. skundas nebus nagrinėjamas, nes Departamentas jau yra priėmęs sprendimą šiame skunde nurodytu klausimu. Nurodyta, kad apie šį sprendimą pareiškėjas informuotas Departamento raštais 2008 m. kovo 17 d. Nr. (6.16)A2-377 ir 2008 m. birželio 19 d. Nr. (6.16)A2-816. Pareiškėjo nuomone, toks atsakymas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo paskirčiai, principams ir faktinėms aplinkybėms. Tokiu atsakymu Departamento direktoriaus pavaduotoja pažeidė ir Departamento nuostatus. Savo neveikimu Departamento direktoriaus pavaduotoja įtvirtino bankrutavusios D. Š. individualios gamybos-realizavimo įmonės „Nida“ administratoriaus A. T. daromą nusikaltimą, padarė neapsakomai didžiulę žalą teisėtiems pareiškėjo D. Š. interesams, įstatymui ir teisei. Pareiškėjas teigė, kad administratoriaus nusikalstamus veiksmus patvirtina aplinkybės. Nurodė 2009 m. sausio 29 d. ir 2009 m. vasario 10 d. administratoriaus surengtas slaptas buvusios pareiškėjo žmonos N. Š. turto varžytines, kurios prieštarauja Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, Civilinio kodekso ir įstatymų nuostatoms (medžiaga yra civilinėje byloje Nr. 2-441-227/2007 ir kitose bylose). Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 31 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-519/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-10/2009. Pareiškėjas teigė, kad 2009 m. vasario 4 d. skunde „Dėl administratoriaus A. T. nusikalstamų veiksmų“ pateikė Departamentui įrodymus, jog administratorius, vykdydamas slaptas pareiškėjo buvusios žmonos N. Š. turto varžytines dėl tariamai negrąžintų paskolų 1993 m. spalio 1 d. – 1994 m. sausio 5 d., sukčiauja. Todėl, pareiškėjo manymu, toks Departamento elgesys, kai kategoriškai atsisakoma nustatyti tiesą, bent išklausyti pilietį ir patikrinti dėstomus motyvus dėl akivaizdžiai nusikalstamų veiksmų, galėtų būti vertinamas kaip nusikalstamas bendrininkavimas, sąmoningas ir tyčinis žalos darymas pareiškėjui ir tyčinis žmogaus sužlugdymas. Paaiškino, kad turtinę žalą sudaro nesibaigiantys teismo procesai nuo 2005 metų, skundų, pareiškimų rašymas, nesibaigiančios kelionės į teismus ir atgal, brangios konsultacijos su teisės specialistais, prarastas darbo laikas. Visa tai pareiškėjas vertina 30 000 Lt suma kasmet, todėl už 4 metų alinantį, sunkų darbą žala sudaro 120 000 Lt. Neturtinę (moralinę) žalą sudaro Departamento tarnautojų neveikimas, kategoriškas atsisakymas veikti kompetencijos ir įstatymų ribose, pavaldinio administratoriaus A. T. veiksmų toleravimas ir skatinimas, sukėlęs pareiškėjui kančią, net 5 metus trunkantį stresą, visiško beteisiškumo jausmą. Tokią savo padėtį pareiškėjas įvertina 300 000 Lt suma. Vienas iš pareiškėjo reikalavimų dar buvo reikalavimas pripažinti, kad Departamentas sąmoningai ir tyčia atsisakė veikti kompetencijos ir įstatymų ribose, atsisakė tinkamai išnagrinėti piliečių skundus dėl administratoriaus A. T. nusikalstamų veikų ir tuo padarė savo veiksmais pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą. Toks reikalavimas nepriimtas teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartimi, tačiau išdėstytas tekstas laikomas skundo motyvacine dalimi.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 23-25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad Panevėžio apygardos teismas 2005 m. gegužės 27 d. nutartimi, kuri palikta galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. liepos 21 d. nutartimi, D. Š. individualiai gamybos-realizavimo įmonei „Nida“ iškėlė bankroto bylą ir administratoriumi paskyrė A. T. Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą 2008 m. vasario 16 d. su skundu „Dėl administratoriaus A. T. veiksmų administruojant įmonę „Nida“ (skundas gautas 2008-02-26). Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2008 m. kovo 17 d. priėmė sprendimą Nr. (6.16)A2-377, kuriame konstatavo, kad AB „Turto bankas“ kreditorinis reikalavimas įmonei yra patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi ir todėl administracinė institucija negali kvestionuoti jo pagrįstumo. Taip pat pareiškėjui išaiškino, kad bankroto administratorius įstatymo nustatyta tvarka privalo atlyginti dėl jo kaltės atsiradusius nuostolius. Šiuo sprendimu Departamentas sustabdė pareiškėjo skundo nagrinėjimą dalyje dėl administratoriaus veiksmų, kuriais siekiama patenkinti kreditorių reikalavimus iš pareiškėjo žmonos N. Š. vardu registruoto turto, iki Panevėžio apygardos teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. B2-16-425-2007 pagal ieškovės N. Š. ieškinį atsakovams A. T., AB „Turto bankas“, suinteresuotam asmeniui D. Š. dėl neteisėtų bankroto administratoriaus veiksmų ir kitų reikalavimų. Departamentas 2008 m. balandžio 18 d. raštu Nr. (6.16)A2-528 įpareigojo administratorių pateikti informaciją apie nurodytos bylos baigtį. Pareiškėjas Departamento 2008 m. kovo 17 d. raštą Nr. (6.16)A2-377 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau teismas 2008 m. liepos 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3338-38/2008 pareiškėjo skundą atmetė. Administratorius 2008 m. birželio 4 d. pateikė Departamentui Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. B2-16-425-2007 procesinių dokumentų nuorašus. Panevėžio apygardos teismas 2008 m. kovo 13 d. nutartimi (įsigaliojo 2008-05-08) ieškovės N. Š. ieškinį paliko nenagrinėtą į posėdį neatvykus ieškovei ir jos atstovei. Gavęs šiuos dokumentus, Departamentas atnaujino pareiškėjo 2008 m. vasario 16 d. skundo nagrinėjimą sustabdytojo dalyje ir 2008 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą Nr. (6.16)A2-816, kuriame konstatavo, kad administratorius, imdamasis veiksmų, kuriais siekiama patenkinti kreditorinius reikalavimus iš pareiškėjo žmonos vardu registruoto turto, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punktą, administratorius vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo ir komiteto sprendimus. Įmonės kreditorių susirinkimas 2007 m. rugpjūčio 23 d. darbotvarkės klausimu Nr. 2 nutarė perduoti N. Š. vardu registruotus butą, esantį (duomenys neskelbtini), automobilį VW GOLF (1991 m.). N. Š. ieškinys dėl šio nutarimo nuginčijimo teismų paliktas nenagrinėtas, todėl administratorius neturėjo ir neturi jokio pagrindo nevykdyti priimto kreditorių susirinkimo nutarimo. Departamentas taip pat atkreipė pareiškėjo dėmesį į Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalį, pagal kurią juridiniams asmenims neturint pakankamai turto savo prievolėms įvykdyti, už jo prievoles atsako tokio juridinio asmens dalyvis, 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pagal kurį bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama įmonė ir iš jos verslo veiklos gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 11 punkte pateiktą išaiškinimą. Pareiškėjas Departamento raštą skundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nenurodydamas, kokius bankroto procesą reguliuojančių teisės aktų reikalavimus pažeidė administratorius ir kokios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad 2008 m. birželio 19 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-4024-426/2008 nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-580/2008 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį paliko nepakeistą. Departamente 2009 m. vasario 11 d. buvo gautas naujas pareiškėjo skundas „Dėl administratoriaus A. T. nusikalstamų veiksmų“. Atsižvelgdamas į tai, kad skunde nėra pateikta naujų faktinių duomenų ir tais pačiais klausimais jau yra priimti sprendimai, ir, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatomis, skundo nenagrinėjo ir informavo pareiškėją.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. atsiliepimu į skundą (b. l. 68) prašė skundą atmesti, nes, jo manymu, Departamentas pareiškėjo skundus išnagrinėjęs tinkamai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 18 d. sprendimu (b. l. 83-87) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad ši byla yra dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tokius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos bei kitos CK nuostatos, kuriomis nustatomos privalomos civilinės atsakomybės (žalos atlyginimo) sąlygos. Tai CK 6.245 – 6.250 straipsniai. Tam, kad būtų galima teigti, jog yra visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, būtina nustatyti, kad žala atsirado dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (CK 6.271 str. 1 d.), bei būtina nustatyti kitas žalos atlyginimo sąlygas – žalos (nuostolių dydį), priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų (neveikimo). Nors pareiškėjas daugiau rėmėsi tuo, kad žalą jam padarė neteisėti teismų sprendimai, tačiau skunde pasisako ir dėl to, jog Departamentas sąmoningai ir tyčia atsisakė veikti kompetencijos ir įstatymų ribose, atsisakė tinkamai išnagrinėti pareiškėjo skundus dėl administratoriaus A. T. manomai nuskalstamų veikų, savo neveikimu pareiškėjui padarė žalą. Departamento veiksmai dėl analogiškų pareiškėjo skundų tyrimo jau buvo įvertinti dvejose administracinėse bylose – administracinėje byloje Nr. I-3338-38/2008 buvo tiriamas pareiškėjo skundo teisėtumas ir pagrįstumas. Šioje byloje pareiškėjas prašė panaikinti Departamento 2008 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (6.16) A2-377 kaip neteisėtą. Įvertinus pareiškėjo skundą Departamentui ir Departamento atsakymą pareiškėjui, kuris buvo skundžiamas teismui, darytina išvada, kad pareiškėjo skunde Departamentui buvo nurodomi tie patys pažeidimai, kuriuos pareiškėjas akcentuoja ir šioje byloje, kaip žalos atlyginimo pagrindas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, o šis teismo sprendimas įsiteisėjo, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) atmetė D. Š. apeliacinį skundą 2009 m. gegužės 21 d. nutartimi. Teismai pripažino, kad Departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl A. T. veiksmų. Šioje byloje teismai pasisakė ir dėl AB „Turto bankas“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, kad toks reikalavimas yra bankroto bylos nagrinėjimo dalykas, kad nei atsakovas, nei administracinis teismas negali spręsti šių klausimų (tai tie patys kreditoriniai reikalavimai, apie kuriuos pareiškėjas aiškino ir šioje byloje kaip apie neteisėtai patvirtintus). Kitoje administracinėje byloje Nr. I-4024-426/2008 pareiškėjas ginčijo Departamento 2008 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (6.16)A2-816. Šiame sprendime taip pat buvo išnagrinėtas D. Š. 2008 m. vasario 16 d. skundas Departamentui, o tame skunde buvo keliami tie patys klausimai, kurie keliami ir šioje byloje. Ši byla Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartimi nutraukta, pripažinus, kad pareiškėjas skundžia tik informacinio pobūdžio raštą. Ši nutartis įsiteisėjo LVAT 2008 m. spalio 22 d. atmetus pareiškėjo atskirąjį skundą. Taigi administraciniai teismai jau tyrė, ar Departamentas tinkamai nagrinėjo D. Š. skundus dėl bankroto administratoriaus A. T. veiksmų, ir pripažino, kad Departamentas jokių pažeidimų nepadarė. Tokiu atveju atsisakymas nagrinėti analogišką skundą Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies pagrindu yra teisėtas ir pagrįstas, dėl to pareiškėjui žala nepadaryta. Be to, teismas pastebėjo, kad pareiškėjas skundžia A. T. veiksmus, kurie galėjo būti padaryti 2005 metais, taigi ir terminai skųsti pažeidimus jau praėjo. Iš esmės pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo daugiau grindžia sprendimais, priimamais bankroto byloje. Pareiškėjas pats dalyvauja bankroto bylos nagrinėjime, todėl turi teisę ginčyti visus toje byloje keliamus kreditorinius reikalavimus jam, kaip individualios įmonės savininkui. Departamentas negali niekaip įsiterpti į bankroto bylos eigą, nes tai būtų neteisėta. Be to, Departamentas visgi tyrė ir pareiškėjo nurodytus pažeidimus, pvz., dėl administratoriaus veiksmų, kuriais siekiama patenkinti kreditorinius reikalavimus iš pareiškėjo žmonos turto. Departamentas patikrino teismo sprendimą tuo klausimu ir įvertino, kad administratorius elgėsi teisėtai. Kadangi visi pareiškėjo argumentai dėl neteisėtų valstybės institucijos - Departamento - veiksmų nepasitvirtino ir teismų sprendimais jau buvo nustatyta, kad veiksmai buvo teisėti, tai nėra vienos pagrindinė civilinės atsakomybės sąlygos - kaltų valstybės institucijos veiksmų. Tokiu atveju civilinė atsakomybė (žalos atlyginimas) negalima. Be to, nepasitvirtina ir tai, kad dėl kaltų Departamento veiksmų pareiškėjas turėjo 120 000 Lt dydžio nuostolių dėl alinančio darbo ginantis nuo Departamento neveikimo. Neturtinė žala taip pat negalėjo būti padaryta, nes nėra nustatyta, kad Departamentas atsisakytų veikti kompetencijos ir įstatymų ribose, toleruotų neteisėtus pavaldinio A. T. veiksmus, juo labiau, kad šis asmuo nėra Departamento pavaldinys. Teismas pažymėjo, kad visi nurodyti pareiškėjo veiksmai buvo patvirtinami bankroto byloje teismų sprendimais, taigi jie irgi iki šiol niekur teismų neįvardinti kaip neteisėti. Taigi nėra ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų, tokių kaip žalos padarymas, priežastinio ryšio tarp tariamų nuostolių ir kaltų veiksmų (neveikimo). Nėra nei vienos įstatymuose nustatytos privalomos žalos atlyginimo pagrindą sudarančios sąlygos, dėl to skundas negali būti tenkinamas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 89-92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme; priteisti iš atsakovo Departamento visas bylinėjimosi išlaidas, atsiradusias šiame bylinėjimosi etape.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas priimdamas sprendimą žinomai klaidingai įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, kategoriškai atsisakė atsakyti, ar pareiškėjo 2009 m. kovo 2 d. skunde 10 (dešimtyje) punktų išvardinti administratoriaus A. T. veiksmai, sąmoningai tyčia pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nėra nusikalstami. Teismas neatsakė, ar 2009 m. sausio 29 d., o po to ir 2009 m. vasario 10 d. administratoriaus A. T. surengtos slaptos buvusios pareiškėjo žmonos N. Š. turto varžytinės dėl lyg tai negrąžintų paskolų 1993-10-01 - 1994-01-05 metais (prieš 15 metų) nevykdomos šiukščiai pažeidžiant CK 1.125, 6.124 straipsnius, Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymu Nr. IX-216) 11 straipsnio 3 dalies 10, 14, 15, 19, 23 punktus, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 14 d. išteisinamojo nuosprendžio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių sąlygas (baudžiamoji byla Nr. 1-7-04/2004), Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, Baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnyje nustatytą įsiteisėjusių nuosprendžių ir nutarčių privalomumą (baudžiamoji byla Nr. 1-7-04/2004), buvusios pareiškėjo žmonos N. Š. pagrindinę konstitucinės nuosavybės teisės neliečiamumo principą (Konstitucijos 23 str.), žmogaus teises ir laisves, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (Konvencijos Pirmojo protokolo 1 str.), Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. kovo 12 d. nutarimas Nr. I-1136 dėl prisijungimo) (Pakto 17 str.), Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (Deklaracijos 17 str.), ar turto varžytinės nevykdomos esant ginčui teisme dėl pirmosios instancijos Panevėžio apygardos teismo teisėjo L. M. veiksmų neteisėtai pripažįstant 3 015 423,17 Lt kreditorinį reikalavimą (civilinė byla Nr. 2-1264-28/2006, Vilniaus apygardos teismas), ar turto varžytinės nevykdomos administratoriui A. T. nežinant, ar administruojama įmonė „NIDA“ išvis yra kam nors skolinga, tačiau akivaizdžiai siekiant „atlyginti valstybės ir finansinėms institucijoms, dėl netinkamo darbo organizavimo, o gal sąmoningai, padarytą žalą“ (administratoriaus A. T. 2007-06-11 atsiliepimas), ar turto varžytinės nevykdomos sąmoningai tyčia pažeidžiant Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašo (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 60 redakcija) 4, 8, 9, 13, 14 punktus. Teismas neatsakė, ar administratoriaus A. T. veikoje taikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro sukčiavimo nusikaltimu. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Teismas atsisakė išsireikalauti iš Panevėžio apygardos teismo bankroto bylą Nr. B2-2-425-2009, civilinę bylą Nr. 2-441-227/2007 ir taip atėmė iš pareiškėjo teisę įrodinėti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, įrodinėti žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų veiksmų atsisakant išklausyti pilietį ir tinkamai ištirti piliečių skundus.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 96-98) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. atsiliepimu į skundą (b. l. 99) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjo skunde keliami tie patys klausimai, kurie jau buvo įvertinti dvejose administracinėse bylose: byloje Nr. 1-3338-38/2008 ir byloje Nr. 1-4024-426/2009, kuriose yra priimtos nutartys ir jos įsiteisėjusios.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Departamento veiksmų, t.y. atsisakymo pateikti atsakymą į 2009 m. vasario 4 d. skundą (ką patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje), taip, jo nuomone, įtvirtinant bankrutavusios D. Š. individualios gamybos-realizavimo įmonės „Nida“ administratoriaus A. T. daromą nusikaltimą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo.
Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, būtinos keturios sąlygos, kurios organiškai tarp savęs susijusios. Nesant vienos iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą paneigiama. Šios sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.), (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–614/2007). Tam tikrais atvejais (pvz. nurodytais CK 6.271 bei CK 6.272 straipsniuose) civilinė atsakomybė atsiranda ir be kaltės. Taigi viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotoja 2009 m. vasario 13 d. pranešimu „Dėl bankrutavusios D. Š. individualios gamybos-realizavimo įmonės „Nida“ administratoriaus veiksmų“ Nr. (6.16)A2-407 informavo pareiškėją, kad jo 2009 m. vasario 4 d. skundas nebus nagrinėjamas, nes Departamentas jau yra priėmęs sprendimą šiame skunde nurodytu klausimu. Toks sprendimas (bendrine prasme), teisėjų kolegijos vertinimu, buvo visiškai pagrįstas.
Su analogišku 2009 m. vasario 4 d. skundui skundu pareiškėjas kreipėsi į Departamentą 2008 m. vasario 16 d., kuris išspręstas 2008 m. birželio 19 d. sprendimu. Pastarasis teisės aktas nebuvo nuginčytas teismine tvarka (administracinė byla Nr. AS525-580/2008). Vadinasi, pareiškėjui išsamus atsakymas į jo skundą buvo pateiktas dar 2008 m. birželio 19 d.
Viešojo administravimo sistemos subjektų paskirtis – tarnauti žmonėms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.). Tokios pareigos vykdymas, siekiant išvengti neapibrėžtumo, įstatymų leidėjo reglamentuotas teisės aktais inter alia ir Viešojo administravimo įstatymu. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą. Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, t.y., kad pareiškėjo skundai iš esmės savo turiniu yra identiški bei ką tik cituotą taisyklę, Departamento 2009 m. vasario 13 d. pranešimas bei jame išdėstyta esmė nenukrypo nuo teisėtumo bei teisingumo momentų, viešojo administravimo subjekto paskirties (1 T, b.l. 7). Iš tai, kas išdėstyta, darytina kita išvada: administracinėje byloje nėra nustatyta viena iš viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtumas, todėl teisė į turtinės žalos atlyginimą, be vieno iš būtino viešosios atsakomybės elementų, paneigtina.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamas reikalavimas ir dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Neturtinės žalos atlyginimui taip pat būtinos aukščiau minėtos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos. Departamento neteisėtų veiksmų nebuvimas, nebuvimas ir neveikimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.), paneigia teismo pareigą aptarti, ar yra kitos neturtinės atsakomybės atsiradimo sąlygos bei suponuoja vienareikšmišką išvadą, jog neturtinės žalos atlyginimas teisiškai nebuvo įmanomas.
Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą, teisingai interpretavo ginčo visuomeniniams santykiams taikytinas teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti pagrindų nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o D. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.