- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-15
- Bylos Nr.
- 2-10/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė, Donatas Šernas
- Suinteresuotas asmuo
- T. O., K. J., V. O.
- Kategorijos
- 129.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens T. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2009-232/2007, kuria buvo išaiškintas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimas už akių pagal pareiškėjos antstolės N. Š. pareiškimą dėl teismo procesinio sprendimo ir jo vykdymo tvarkos išaiškinimo, suinteresuoti asmenys: K. J. , T. O. , V. O. (V. O. ).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja antstolė N. Š. kreipėsi į teismą LR civilinio proceso kodekso 589, 593 straipsniuose numatyta tvarka bei prašė išaiškinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimo už akių vykdymo tvarką, nustatyti prievolės pobūdį ir išieškojimo iš bendro sutuoktinių turto galimybes. Pareiškėja nurodė, jog, vykdant 2007 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą už akių, 2007 m. spalio 15 d. buvo aprašytas ir areštuotas skolininkui V. O. bendrąja jungtine nuosavybe su jo sutuoktine T. O. priklausantis turtas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), visos UAB „Vitoteksas“ akcijos, sutuoktinės 974,52 Lt darbo užmokesčio dalis. Skolininko sutuoktinė T. O. kreipėsi į antstolę prašydama panaikinti turto areštą, kadangi nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas ir žemės sklypas – priklauso jai asmeninės nuosavybės teise. Antstolė teigia, jog nepaisant to, kad 2001 m. kovo 16 d. dovanojimo sutartimi V. O. padovanojo savo sutuoktinei T. O. savo dalį žemės sklypo su dalimi pradėto statyti gyvenamojo namo ir šis namas registruotas tik T. O. vardu, minėtas turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Antstolės nuomone, svarbi yra ta aplinkybė, kad dovanojimo sutarties pasirašymo metu namo baigtumas buvo tik 12 procentų, o bylos nagrinėjimo teisme metu – 91 procentas. Akivaizdu, jog namas pastatytas ir įrengtas santuokos metu abiejų sutuoktinių lėšomis ir darbu, todėl iš šio turto turi būti išieškotos bendros sutuoktinių skolos. Antstolės manymu, prievolė taip pat turi būti laikoma bendra ir vykdoma iš bendro šeimos turto, nes paskola gauta O. gyvenant santuokoje būtent šiam gyvenamajam namui, kuriame sutuoktiniai gyvena ir dabar, įrengti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 27 d. nutartimi išaiškino 2007 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą už akių ir nurodė, jog priteistos sumos išieškotinos iš bendro sutuoktinių T. ir V. O. turto, tokiu turtu pripažino jų santuokoje įgytą ir jungtinės nuosavybės teise priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad nepaisant to, jog T. O. ir neigia, kad jos sutuoktinis V. O. skolinosi iš K. J. su jos sutikimu ir kad skolinti pinigai buvo panaudoti namui užbaigti ir įrengti, byloje surinkti įrodymai leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog skolintasi buvo būtent namo statybai užbaigti, kad T. O. apie paskolą žinojo ir kad ji buvo panaudota pagal paskirtį namui įrengti. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis liudytojų, kurie patvirtino ne vienerius metus pažinoję V. O. , matę jo statomą namą ir žinoję apie jo skolą K. J. , parodymais bei bylos medžiaga. Teismas taip pat nurodė, jog nepasitvirtino T. O. paaiškinimai, neva šeimos santykiai nuo 2000-2001 metų pašlijo, todėl sutuoktinis padovanojo namą ir sklypą sutuoktinei, kuri namą įrengė pasinaudojusi banko paskola. Teismas tokią išvadą padarė tiek remdamasis liudytojų parodymais, kad šeima gyvena kartu, tiek ta aplinkybe, jog 2005 metais sutuoktiniai kartu paėmė beveik pusės milijono litų paskolą. Byloje nėra jokių duomenų, kad namui užbaigti buvo naudojamos kitos T. O. ar jos giminaičių lėšos. Teismas, taip pat įvertinęs ir atsižvelgęs į namo plotą, jo baigtumo laipsnį dovanojimo metu ir bylos nagrinėjimo metu, T. O. gaunamas pajamas, priėjo prie išvados, kad paimtos paskolos namui užbaigti ir įrengti paprasčiausiai neužteko ir V. O. buvo priverstas skolintis. Liudytojų parodymai atitinka bylos aplinkybes, jie visi patvirtino, kad skolinamasi buvo namui statyti. Teismas laikė, kad aplinkybę, jog T. O. žinojo apie skolą ir jautėsi už ją atsakinga, patvirtina ir tas faktas, kad ji atidavė dalį skolos pinigais, gautais iš savo motinos J. M. . Teismas nurodė, kad pagal LR civilinio kodekso 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, jog turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Šiuo atveju, kai vienas sutuoktinis kitam dovanoja dalį savo santuokoje įgyto turto ir vėliau šis turtas iš esmės pagerinamas sukuriant naują daiktą (užbaigiant pradėtą statybą) iš santuokoje įgytų, šiuo atveju – skolintų, lėšų, šis turtas remiantis LR civilinio kodekso 3.90 straipsniu pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Minėtas straipsnis sako, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo T. O. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti išaiškinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimą už akių. Nurodo, kad:
1. Teismas išaiškino sprendimą už akių remdamasis byloje surinktų naujų įrodymų visuma, papildomai analizavo aplinkybes, kurios nebuvo analizuojamos nagrinėjant bylą iš esmės, bei sprendė reikalavimus, kurie šioje bylos stadijoje net nebuvo pareikšti, bei pripažino V. O. ir T. O. bendru sutuoktinių turtu gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Skundžiama teismo nutartis buvo priimta grubiai pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo procesinio sprendimo išaiškinimo sąlygas ir tvarką, ji neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Pagal CPK 278 straipsnio 1 ir 2 dalis, teismo sprendimui išaiškinti būtinos dvi sąlygos, tai yra sprendimas turi būti neaiškus, jis turi būti neįvykdytas ir turi būti nepasibaigęs terminas, per kurį jis gali būti priverstinai vykdomas, ar šis terminas nėra atnaujintas. Be to, yra numatytos teismo sprendimo išaiškinimo ribos, tai yra sprendimo išaiškinimas negali pakeisti aiškinamo teismo sprendimo turinio. Sprendimas gali būti aiškinamas tuo atveju, jeigu yra neaiškiai suformuluota jo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra aišku, kaip jis turi būti vykdomas. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismai neturėtų aiškinti savo priimtų procesinių sprendimų motyvuojamosios dalies, nes tai reikštų naujų motyvų surašymą, o tokie teismo veiksmai negalimi po to, kai teismo sprendimas yra surašytas ir pasirašytas teisėjo. Tuo atveju, jeigu teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški, o byloje dalyvaujantys asmenys pateikia prašymą jį išaiškinti, kas reiškia motyvuojamosios dalies išaiškinimą, tokį prašymą išaiškinti teismo sprendimą turi būti atsisakyta tenkinti. Pirmosios instancijos teismas, gavęs antstolės prašymą išaiškinti teismo sprendimą už akių, net nesvarstė, ar yra minėtos sąlygos teismo sprendimui išaiškinti, be to, net neanalizavo, ar, esant priimtam sprendimui už akių, prašyme keliamiems klausimams išanalizuoti yra būtina nustatyti papildomas aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti analizuojamos bylą nagrinėjant iš esmės, nes tokio nagrinėjimo nebuvo, ar tai nebūtų sąlygoję būtinybės plačiau atskleisti teismo sutrumpintus motyvus bei pateikti naujus argumentus, kas iš esmės prieštarauja teismo sprendimo išaiškinimo instituto paskirčiai ir prasmei. Teismas, aiškindamas savo 2007 m. birželio 13 d. sprendimą už akių, ėmėsi nustatyti papildomas aplinkybes bei spręsti naujus reikalavimus. Teismas leido byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti į bylą naujus įrodymus bei pats pradėjo juos rinkti, tai yra apklausė liudytojus, išreikalavo ir prijungė keletą dokumentų.
2. Teismas neteisėtai surinktų įrodymų pagrindu taip pat neteisėtai priėmė sprendimą dėl tokių papildomų aplinkybių, kurios yra nustatinėjamos kitoje civilinėje byloje, neteisėtai padarė sprendimą dėl apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe CK 3.90 straipsnio tvarka. Tokiu būdu teismas grubiai pažeidė sprendimo išaiškinimo ribas, dėl ko aiškinamas sprendimas yra neteisėtai papildytas nauja argumentacija.
3. Aiškindamas teismo sprendimą, teismas negali keisti jo turinio ir esmės, analizuoti sprendime neaptartų klausimų, o byloje dalyvaujančių asmenų keliamam klausimui peržengiant sprendimo išaiškinimo ribas (esant būtinybei aiškintis papildomas aplinkybes, iš esmės keičiant sprendimo turinį), teismas turėjo atsisakyti išaiškinti tokį sprendimą. Teismas to nepadarė, neatsižvelgė į kreditoriaus K. J. ieškinio turinį, reikalavimus, ieškinio pagrindą, į bylą įtrauktus asmenis, į savo priimto procesinio sprendimo specifiką bei antstolės prašymo turinį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja antstolė N. Š. prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog vykdomajame dokumente nurodytas vienas iš sutuoktinių, nereiškia, kad šio asmens prievolė yra asmeninė ar turi būti vykdoma tik iš jam tenkančios turto dalies, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais antstolis turi išaiškinti, ar išieškojimas turi būti vykdomas ir bendro sutuoktinių turto, ar iš skolininko asmeninio turto. Antstolio teisė kreiptis į teismą dėl sprendimo išaiškinimo yra numatyta CPK 589 straipsnyje. Esant neaiškiai teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarkai antstolis turi kreiptis į procesinį sprendimą išdavusį teismą dėl sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo, o antstolio prašymą dėl procesinio sprendimo vykdymo tvarkos teismas nagrinėja CPK 593 straipsnio nustatyta tvarka (CPK 589 straipsnio 2 dalis). Teismas, aiškindamas vykdymo tvarką, turi nustatyti prievolės pobūdį, nes tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektas pagal prievolę – vienas ar abu sutuoktiniai. Teismas, nagrinėdamas pareiškimą, būtent ir nustatė prievolės pobūdį, o teismo sprendimą ir jo vykdymo tvarką išaiškino nepažeisdamas proceso teisės normų.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo K. J. prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atskirajame skunde nepagrįstai nurodoma, jog teismas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl sprendimo vykdymo išaiškinimo, nepagrįstai nustatė papildomas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra išaiškinęs, kad, spręsdamas dėl prievolės pobūdžio, teismas turi įvertinti visas aplinkybes. Kai byloje nėra pakankamai duomenų, kurių pagrindu galima nustatyti prievolės pobūdį ir išaiškinti teismo sprendimą, teismas turi skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir kviesti į posėdį visus suinteresuotus asmenis. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad teismas turėjo atsisakyti priimti antstolės pareiškimą, nes jame keliami nauji, byloje nepareikšti klausimai. Esant abejonių, antstolis turi kreiptis į teismą ir prašyti paaiškinti, ar galima vykdyti išieškojimą iš bendro sutuoktinių turto (CPK 589 straipsnis). Tokiu atveju būtina nustatyti prievolės pobūdį, nes nuo jo priklauso, ar galima vykdyti sprendimą iš bendro sutuoktinių turto, ar ne. Lietuvos apeliacinis teismas, tenkinęs ankstesnį antstolės atskirąjį skundą, pripažino, kad, išaiškinant teismo sprendimo vykdymo iš sutuoktinių bendro turto galimybę, turi būti aiškinamas prievolės pobūdis ir tam skiriamas žodinis posėdis, apklausiamos visos suinteresuotos šalys ir įvertinami pateikti įrodymai, pagrindžiantys prievolės esmę.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 13 d. sprendimu už akių priteisė ieškovui K. J. 235 000 Lt skolą ir 5 700 Lt žyminį mokestį iš atsakovo V. O. . Teismo sprendimas įsiteisėjo 2007 m. liepos 16 d., o 2007 m. spalio 10 d. buvo išduotas vykdomasis raštas (vykdomosios bylos lapas 1-2), kuris pateiktas vykdyti antstolei. Antstolė 2008 m. vasario 19 d. kreipėsi į sprendimą priėmusi teismą su prašymu išaiškinti sprendimo vykdymo tvarką ir nurodyti, ar galima vykdyti skolos išieškojimą iš bendro sutuoktinių turto ir kokio. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi išaiškino sprendimo už akių vykdymo tvarką, nurodė, kad priteistos sumos turi būti išieškomos iš bendro sutuoktinių turto, bei tokiu turtu pripažino namą, esantį (duomenys neskelbtini).
Vykdymo proceso metu CPK numatytais atvejais antstolis ir kiti asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu. CPK 589 straipsnyje numatyta, kad jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka yra neaiški, antstolis kreipiasi į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad išaiškintų teismo sprendimo vykdymo tvarką. Toks antstolio prašymas nagrinėjamas CPK 593 straipsnio nustatyta tvarka.
Iš bylos dokumentų matyti, kad antstolei kilo neaiškumų, į kokį turtą ji turi nukreipti išieškojimą, todėl ji kreipėsi į teismą dėl teismo sprendimo už akių vykdymo išaiškinimo. Apeliantė ginčija teismo nutartį, kuria buvo išaiškintas sprendimas už akių, nes teismas, aiškindamas teismo sprendimą, pažeidė teismo sprendimo išaiškinimo ribas, pakeitė aiškinamo sprendimo turinį, nepagrįstai aiškinosi papildomas aplinkybes. Kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka ir pastebi, kad priešingai, nei ji nurodo, antstolė kreipėsi į teismą ne dėl teismo sprendimo išaiškinimo, o dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo, nes antstolei kilo neaiškumų, į kokį turtą – atsakovo V. O. ar jo kartu su sutuoktine T. O. turimą turtą – gali būti nukreiptas išieškojimas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad, norint nustatyti, iš kokio turto turi būti vykdoma atsiradusi prievolė, būtina nustatyti šios prievolės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2006). Tam, kad būtų nustatyta prievolės kilmė ir jos pobūdis, teismas turi išsiaiškinti skolos atsiradimo ir pasiskolintų pinigų panaudojimo aplinkybes. Kolegija nesutinka su apeliante, kad teismas, nustatydamas prievolės pobūdį, papildė aiškinamo sprendimo motyvus, nes teismas nepriėmė sprendimo dėl ieškinio pagrįstumo, o padarė sprendimą dėl to, į kokį turtą gali būti nukreiptas išieškojimas – į atsakovo ar atsakovo ir jo sutuoktinės. Kolegija sutinka su apeliante, kad tuo atveju, kai pagal vieno sutuoktinio sudarytas sutartis dėl prievolių, kurios susijusios su bendru turtu, yra reiškiamas ieškinys, į bylą trauktini abu sutuoktiniai, tačiau pažymi, kad, atsižvelgdamas į dispozityvumo principą, teismas neturi teisės traukti į procesą kito atsakovo savo iniciatyva (CPK 43 straipsnio 2 dalis), o gali tai pasiūlyti padaryti ieškovui. Nagrinėjamoje byloje apeliantė nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, tačiau jos teisės atsikirsti į pareikštus reikalavimus buvo užtikrintos vykdymo proceso metu, apeliantė ir jos atstovė dalyvavo teismo posėdyje sprendžiant klausimą dėl sprendimo už akių vykdymo tvarkos išaiškinimo, todėl nėra pagrindo nustatyti apeliantės teisių pažeidimą.
Kaip minėta, vykdymo proceso metu, kai iškyla klausimas dėl to, į kokį turtą turi būti nukreiptas išieškojimas, teismas privalo nustatyti prievolės pobūdį. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendrosios, t. y. tokios, kurias įgyja abu sutuoktiniai šeimos interesais. CK 3.109 straipsnio 1 dalyje pateikiamas prievolių, kurios laikomos bendrosiomis sutuoktinių prievolėmis, sąrašas. CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bendrosios prievolės gali atsirasti ne tik dėl abiejų sutuoktinių veiksmų, bet ir vieno sutuoktinio iniciatyva, jei konkretų sandorį vienas sutuoktinis sudarė kito sutuoktinio sutikimu arba jį kitas sutuoktinis vėliau patvirtino, arba tokiam sandoriui kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jis sudarytas šeimos interesais. Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata kyla iš bendrosios nuosavybės esmės ir sutuoktinių lygiateisiškumo principo – nesuteikti nė vienam sutuoktiniui daugiau teisių į bendrą turtą, negu jų turi kitas. Atsižvelgiant į vienodas abiejų sutuoktinių teises, susijusias su bendrąja jungtine nuosavybe, CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad, sudarydamas sandorius, sutuoktinis veikia kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Šia prezumpcija siekiama palengvinti civilinę apyvartą ir apsaugoti sąžiningus trečiuosius asmenis, sudarančius sandorius su sutuoktiniais, nuo galimų ieškinių siekiant nuginčyti sudarytus sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008).
Nagrinėjamoje byloje iš atsakovo V. O. sprendimu už akių buvo priteista 235 000 Lt skola, atsiradusi iš paskolinių santykių. Apeliantė neigia, kad paskola buvo sudaryta su jos sutikimu ir ji buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad prievolė, kylanti iš paskolinių santykių, yra bendroji, todėl išieškojimas turi būti nukreiptas į bendrą sutuoktinių turtą. Kolegija sutinka, kad liudytojų parodymai bei bendros paskolos paėmimo faktas paneigia apeliantės argumentus, jog sutuoktinių santykiai nuo 2000-2001 metų pašlijo, o namo, esančio (duomenys neskelbtini)), statybai buvo panaudotos tik apeliantės ir jos giminaičių lėšos. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ta aplinkybė, jog apeliantė, gavusi iš motinos pinigų, grąžino dalį paskolos, patvirtina tai, kad apeliantė žinojo apie skolą ir jautėsi skolinga. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad liudytojų paaiškinimus, jog sutuoktiniai paskolos sudarymo metu gyveno kartu, patvirtina ir tas faktas, kad pats atsakovas V. O. 2006 m. rugpjūčio 4 d. paskolos raštelio pasirašymo metu savo gyvenamąją vietą nurodė adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad iš paskolinių santykių atsiradusi prievolė vykdytina iš bendro sutuoktinių turto, kadangi sandoris sudarytas šeimos interesais, o apeliantė nepaneigė CK įtvirtintos prezumpcijos, kad šiam sandoriui sudaryti ji davė sutikimą (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3.92 straipsnio 3 dalis).
Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį dėl sprendimo už akių vykdymo tvarkos išaiškinimo ir tuo pagrindu, kad šioje nutartyje buvo nuspręsta dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą, sutuoktiniui dovanotas turtas yra laikomas jo asmenine nuosavybe, išskyrus atvejus, kai sutartyje yra nurodoma kitaip. Iš 2001 m. kovo 16 d. žemės sklypo dalies ir nebaigto statyti gyvenamojo namo dalies dovanojimo sutarties matyti, kad atsakovas V. O. padovanojo savo sutuoktinei T. O. pusę jam priklausančio namo ir žemės sklypo, todėl šis namas ir žemės sklypas perėjo jos asmeninėn nuosavybėn. CK taip pat yra numatyta, jog turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) (CK 3.90 straipsnio 1 dalis). Kolegija atkreipia dėmesį, kad klausimas dėl sutuoktinio asmeninio turto pripažinimo bendrąja nuosavybe gali būti sprendžiamas tik tuomet, kai teismui yra pareikštas toks reikalavimas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sprendimo vykdymo tvarkos, pagrįstai nustatė atsiradusios prievolės pobūdį ir padarė sprendimą, kad prievolė yra bendroji ir ji vykdytina iš bendro sutuoktinių turto. Toks teismo išaiškinimas negali būti laikomas teismo sprendimo pakeitimu ir išėjimu už ieškinio ribų ar teismo motyvų praplėtimu, nes teismas šioje proceso stadijoje pakartotinai nesiaiškino dėl pareikšto reikalavimo priteisti skolą pagrįstumo, o tik priėmė sprendimą dėl to, į kokį turtą gali būti nukreiptas išieškojimas pagal teismo priimtą sprendimą už akių. Tai, kad teismas aiškinosi skolos atsiradimo ir pasiskolintų pinigų panaudojimo aplinkybes, tik patvirtina, kad teismas ėmėsi priemonių atsiradusios prievolės pobūdžiui nustatyti.
Pagal CK 3.113 straipsnį, jeigu kreditorių, kuriems abu sutuoktiniai atsako solidariai, reikalavimams visiškai patenkinti neužtenka bendro sutuoktinių turto, tai šie reikalavimai tenkinami iš asmeninio sutuoktinių turto. Todėl tuo atveju, kai sutuoktinių prievolė yra bendroji ir jai įvykdyti nepakanka bendro sutuoktinių turto, išieškojimas gali būti nukreiptas ir į kiekvieno iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartį pakeisti ir išaiškinti, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimu už akių priteistos sumos išieškotinos iš bendro sutuoktinių T. ir V. O. turto, o jo esant nepakankamai išieškojimas nukreiptinas į sutuoktiniams V. O. ir T. O. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą.