Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

2014-01-06 · Civilinė byla Nr. 2-174-122/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-01-06
Bylos Nr.
2-174-122/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Elena Pauliukienė
Ieškovas
AB „Klaipėdos energija“
Atsakovas
T. J.
Trečiasis asmuo
UAB „Sobo sistemos“, UAB „Danės būstas“, UAB „Adrastėja“
Advokatai
Raimondas Mažulis, Rūta Šimkienė
Kategorijos
  • 42.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-174-122/2014.Proceso numeris 2-06-3-14240-2010-5.Procesinio sprendimo kategorija 42.3.;42.9.;43.1.; (S) 45.5.;99.3.;99.5.;114.2.;116.1.;116.4.
KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 6 d.Klaipėda

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Elena Pauliukienė, sekretoriaujant Salomėjai Paulauskienei, dalyvaujant ieškovės AB „Klaipėdos energija“ atstovui - advokato padėjėjui Raimondui Mažuliui, atsakovo T. J. atstovams - V. J. ir advokatei Rūtai Šimkienei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės AB „Klaipėdos energija“ patikslintą ieškinį atsakovui T. J., tretieji asmenys UAB „Sobo sistemos“, UAB „Danės būstas“, UAB „Adrastėja“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 6253,77 Lt skolos, 186,57 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (II tomas b. l. 61-66). Nurodė, jog atsakovas yra negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas. Ieškovas tiekė atsakovui šilumos energiją, tačiau atsakovas už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio mėn. iki 2009 m. balandžio mėn. neatsiskaito už jam pateiktą šilumos energiją. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas patikslintą ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad ieškovė privalo tiekti šilumos energiją iki objekto įvadinio mazgo, jeigu dėl tam tikrų priežasčių patalpose nėra šilta ar nėra šildymo įrenginių patalpų viduje, tai nėra ieškovės kompetencija, šiuo atveju šilumos tiekimą pastate prižiūri UAB „Sobo sistemos“. Kaip žinia, namo administratorius yra UAB „Danės būstas“. Šiuo atveju ieškovė tiekia šilumos energiją visam namui, esančiam (duomenys neskelbtini). Taip pat teigė, kad atsakovas yra atsijungęs nuo centralizuotos šildymo sistemos neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl jis vis dar yra laikomas šilumos vartotoju ir turi pareigą mokėti už tiekiamą šilumą.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, prašo teismo patikslintą ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (II tomas b. l. 85-93). Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigijo negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kuriose nebuvo ir iki šiol nėra šilumos įrenginių, kuriais būtų tiekiama šilumos energija. Dėl tokios priežasties atsakovas neturi prievolės mokėti už šilumos energiją, kuri faktiškai į jo patalpas nebuvo tiekiama. Patikino, kad tarp šalių nebuvo sudaryta energijos pirkimo – pardavimo sutartis, todėl ieškovė nepagrįstai nurodo, jog atsakovas pažeidė sutartines prievoles. Pažymėjo, kad ieškovas žinojo apie tai, kad ginčo patalpose nėra šildymo prietaisų, nes apie tai ne kartą buvo informuotas raštais ir prašymu išduoti technines sąlygas šildymo prietaisų prijungimui. Taip pat nurodė, kad pats atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir savavališkai šildymo prietaisų neatjungė; patalpas be šildymo prietaisų pirko, todėl atsakovui negali būti taikoma atsakomybė už neteisėtą šildymo prietaisų atjungimą – tolesnis mokesčio už šilumos tiekimą skaičiavimas, nesant faktinio šilumos tiekimo. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai V. J. ir advokatė Rūta Šimkienė su patikslinto ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė jį, kaip nepagrįstą, atmesti.

Trečiasis asmuo UAB „Danės būstas“ atsiliepimą į ieškinį nurodė, kad prašo bylą spręsti teismo nuožiūra (I tomas b. l. 109-111). Nurodė, kad teikia namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo objektų administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas. Pažymėjo, kad šios paslaugos yra specifinės tuo atžvilgiu, jog jos nėra teikiamos konkrečiam patalpų savininkui asmeniškai. Paaiškino, kad prižiūri tik namo bendro naudojimo patalpas ir savo ruožtu neprižiūri atsakovo valdomų patalpų, kurias prižiūrėti turi pareigą pats atsakovas. Taip pat nurodė, kad jam nėra žinoma, jog atsakovo valdomose negyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), nėra šildymo įrenginių. Taip pat nežinoma, kad atsakovas siekia prisijungti prie šilumos tiekimo sistemos, kadangi atsakovas tokiu klausimu į namo administratorių nesikreipė.

Tretieji asmenys UAB „Danės būstas“, UAB „Sobo sistemos“, UAB „Adrastėja“ atsiliepimų į patikslintą ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežasčių nenurodė, prašymo nagrinėti bylą nedalyvaujant trečiojo asmens atstovui nepateikė, procesiniai dokumentai ir šaukimas įteikti tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atsakovui nuo (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa – parduotuvė, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (I tomas b. l. 13). Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenų banko išrašą pastate – gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų, negyvenamojoje patalpoje – parduotuvėje, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), šilumos energija taip pat tiekiama iš centralizuotų sistemų (b. l. 13, 60-31, I t.). Pagal ieškovės pateiktą paskaičiavimą, atsakovas už laikotarpį nuo 2008 metų lapkričio mėn. iki 2009 metų balandžio mėnesio liko skolingas 6253,77 Lt, nuo šios sumos paskaičiuota 186,57 Lt delspinigių (I tomas b. l. 14, 15).

Kaip matyti, ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 6253,77 Lt skolos už atsakovui suteiktą šilumos energiją. Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutinka, nurodo, kad tarp šalių nebuvo sudaryta energijos pirkimo – pardavimo sutartis, todėl ieškovė nepagrįstai nurodo, jog atsakovas pažeidė sutartines prievoles. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo - pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo - pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 26 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šių sąlygų (27 punktas). Pagal šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 9 punktą, šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis laikoma sudaryta ar pakeista pagal standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, jeigu iki tol šalys nesudarė šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties pagal individuliai aptartas sąlygas (8, 11 punktai). Taigi tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos energijos tiekimo tinklų datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

Svarbu paminėti, kad kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos rašytinės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko – buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2012; kt.). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atsakovo argumentas, kad jis neturi jokių sutartinių įsipareigojimų ieškovui, atmestinas kaip nepagrįstas, nes atsakovui nuosavybės teise įgijus negyvenamąją patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), tarp šalių konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta energijos pirkimo – pardavimo sutartis.

Ieškovė nurodo, kad atsakovas yra atsijungęs nuo centralizuotos šildymo sistemos neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl jis vis dar yra laikomas šilumos vartotoju ir turi pareigą mokėti už tiekiamą šilumą. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsijungimą nuo bendros šildymo sistemos ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-01-17 sprendimu Nr. I438-35/2012 nusprendė: 1) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) 250 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti projektavimo sąlygų sąvadą siekiant atjungti įrenginius, 251-254 punktai, taip pat 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus įrenginių atjungimo darbus atlikti pagal išduotas projektavimo sąlygas, 256 punktas, taip pat 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą rekonstravimo darbus atlikti vadovaujantis Taisyklių 175-184 punktuose nustatyta tvarka, bei 259 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą, prieštaravo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka), Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 11 daliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (2010 m. rusėjo 29 d. nutarimo Nr. 1415 redakcija) 1.2.18 punktui; 2) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus atjungimo darbus atlikti pagal kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus vartotojo lėšomis, 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą nepažeisti kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisių bei teisėtų interesų, 258 punktas, taip pat 259 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, ir 260-263 punktai neprieštaravo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka), Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 11 daliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (2010 m. rusėjo 29 d. nutarimo Nr. 1415 redakcija) 1.2.18 punktui; 3) pripažinti, kad Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 redakcija) 211-215 punktai, taip pat 216 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus darbus atlikti pagal projektą, 217 punktas ta apimtimi, kiek numatytas statybos užbaigimo akto surašymas, bei 218 punktas prieštaravo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka), Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 11 daliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (2010 m. rusėjo 29 d. nutarimo Nr. 1415 redakcija) 1.2.18 punktui; 4) pripažinti, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 redakcija) 210 punktas, taip pat 216 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus darbus atlikti pagal kitų teisės aktų nustatytus reikalavimus savo lėšomis, bei 217 punktas ta apimtimi, kiek numatyta, kad pastato karšto vandens įrenginiai atjungiami dalyvaujant šilumos tiekėjo įgaliotam atstovui, neprieštaravo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka), Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 11 daliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (2010 m. rusėjo 29 d. nutarimo Nr. 1415 redakcija) 1.2.18 punktui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad realiai atsakovas ne kartą siekė ne tik žodžiu, bet ir kreipdamasis raštu su ieškove išspręsti atsiradusį ginčą dėl šilumos tiekimo į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas. Tam tikslui atsakovas įvykdė ieškovės 2006 metų reikalavimus sutvarkyti šilumos trasos vamzdyną, esantį po jo, (duomenys neskelbtini) įsigytų, negyvenamų patalpų grindimis bei 2007 metais aktu priėmė vamzdynų pakeitimą. Faktinės bylos aplinkybės pagrindžia ir to ieškovė nepaneigė, kad atsakovui, įsigijus ginčo patalpas, buvo pradžioje reikalaujama susimokėti už atsakovo nepanaudotą šilumą ir pakeisti vamzdynus tam tikslui, kad vėliau būtų galima išspręsti patalpų prisijungimo prie šildymo sistemos klausimus. Atsakovui ieškovės žodinius reikalavimus patenkinus, techninės sąlygos nebuvo išduotos ir ginčas tarp šalių tęsiasi iki šiol. Bylos medžiaga pagrindžia, kad patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), niekada nėra buvę šildymo įrenginių, apart vamzdyno po grindimis. Atsakovui tinkamai sutvarkius vamzdyną, šiluma patalpų nebepasiekia ir tai patvirtina šiluminės aplinkos matavimas (I tomas b. l.97), todėl atsakovas jokios veiklos įsigytose patalpose nuo 2006 metų vykdyti negali.

Atsakovo pateiktieji rašytiniai įrodymai nurungia ieškovo teiginius, kad objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), visose patalpose yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų ir dėl to negalima duoti atsakovui leidimo įsirengti vietinį centrinį šildymą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) namo 5 ir 6 butų savininkai yra įsirengę vietinį centrinį šildymą, ko ieškovas, nepaneigė. Akivaizdu, kad Nekilnojamojo turto registro centro išduotame išraše apie įsigytą turtą, yra duomenys, jog atsakovo negyvenamose patalpose yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų (II tomas b. l. 40). Tačiau taip pat akivaizdu, kad Nekilnojamojo turto duomenų bazėje minėto objekto 5 ir 6 buto duomenys neatitinka tikrovės, t. y. Registrų centre įrodymų, kad minėtuose butuose yra įrengtas vietinis centrinis šildymas, nėra. Taigi, darytina išvada, kad atsakovas iš dalies nurungė ieškovo teiginius, jog nepakanka vien Registro centro duomenyse įrašo apie turimą centrinį šildymą, nes pagal faktą atsakovo patalpose tokios įrangos nėra (Civilinio proceso kodekso 197, 200 straipsniai). Kaip matyti, šalys dažniausiai įvairius klausimus sprendė žodžiu. Iš faktinių bylos aplinkybių nustatyta, kad atsakovas žodinius susitarimus įvykdė, o ieškovė, faktiškai būdama stipresniąja sutarties šalimi, susitarimų nesistengė įforminti raštu, todėl, nesant rašytinių įrodymų apie duotus pažadus atsakovui, dabar reikalaujama mokėti mokesčius vadovaujantis įstatymais. Darytina išvada, kad ieškovė nepakankamai su atsakovu bendradarbiavo, neįsiklausė ir nereagavo į atsakovo (vartotojo) prašymus dėl prisijungimo prie šiluminės trasos bei vėliau - dėl techninių sąlygų vidaus šildymo prietaisų su atsiskaitomuoju šilumos apskaitos prietaisų įrengimui, todėl ir dalis atsakomybės turi tekti ir ieškovei. Atsakovo teiginius, jog ieškovė ne kartą suteikė atsakovui viltį klausimus išspręsti teigiamai, patvirtina ir ieškovės pateikti prašymai atidėti teismo posėdžius dėl galimybės susitarti taikiai, bet, kaip nustatyta, ieškovė šiuos klausimus sprendė tik formaliai ir tik tam, kad būtų atidėti teismo posėdžiai. Ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų ir teismo posėdžio metu nepagrindė tokių aplinkybių paneigimo, todėl labiau tikėtina atsakovo teiginiais ir rašytiniais įrodymais, kad ieškovė vilkina ir vengia ginčo klausimą iš esmės išspręsti (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (Civilinio kodekso 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta.

Taigi, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 257-oji DNSB v. UAB „Vilniaus vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. B. G. , bylos Nr. 3K-3-651/2004). Šio subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. A. V. v. UAB „Karoliniškių būstas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-1/2003). Pirmiau nurodytai bendrajai taisyklei, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti, įtvirtintai įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-oji DNSB, bylos Nr. 3K-7-515/2009).

Vadinasi, pagal 2003 m. gegužės 20 d. Šilumos ūkio įstatymo, įsigaliojusio 2003 m. liepos 1 d., 21 straipsnio 2 dalį daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Ta pati nuostata įtvirtinta 2007 m. lapkričio 20 d. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymu išdėstytos naujos šio teisės akto redakcijos 25 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos, esančios pastate (duomenys neskelbtini), atsakovas, kaip bendrųjų namo konstrukcijų bendraturtis, yra atsakingas už namo tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą, kaip ir kiti savininkai. Šiai prievolei neturi teisinės reikšmės konkrečių patalpų atjungimo nuo centralizuotai tiekiamos šilumos energijos faktas, kokiu būdu šildomos konkrečios asmeniui priklausančios patalpos ir pan., asmuo atsako už bendrojo naudojimo objektų šildymą, nes tokia prievolė įstatymo nuostatų jam priskirtina kaip bendrosios dalinės nuosavybės savininkui. Išanalizavus byloje esančias ieškovės išrašytas PVM sąskaitas – faktūras atsakovui už tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2008 metų lapkričio mėnesio iki 2009 metų balandžio mėnesio, matyti, kad atsakovas už bendrojo naudojimo patalpų šildymą liko skolingas ieškovei 881,08 Lt (131,03 Lt + 148,89 Lt + 179,50 Lt + 156,53 Lt + 174,83 Lt + 90,30 Lt) (I tomas b. l. 63-68). Esant išdėstytoms aplinkybėms, ši suma priteistina iš atsakovo ieškovės naudai (Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1, 3 dalys, 4.83 straipsnis, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 186,57 Lt delspinigių už tai, kad atsakovas praleido prievolės sumokėti už suteiktą šilumos energiją įvykdymo terminą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.71 straipsnio 1 dalį, netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 881,08 Lt suma už bendro naudojimo patalpų šildymą, o likusi dalis ieškovės reikalavimų atmestina proporcingai tenkintinų ieškovės reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo priteistini 26,30 Lt dydžio delspinigiai, kita ieškovės reikalavimo priteisti delspinigius dalis atmestina (Civilinio kodekso 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.71 straipsnio 1 dalis).

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis). Ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2010-10-29, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Išnagrinėjus išsamiai, objektyviai ir visapusiškai visas bylos aplinkybes, atsižvelgus į šalių atstovų paaiškinimus ir įvertinus byloje esančius įrodymus pagal teismo vidinį įsitikinimą, vadovaujantis įstatymais ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies: ieškovei iš atsakovo priteistina 881,08 Lt skolos, 26,30 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kita patikslinto ieškinio dalis atmestina.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš priešingos šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1dalis). Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovo jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, pagal ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 386,00 Lt žyminio mokesčio (I tomas b. l. 5, II tomas b. l. 7) ir 350,90 Lt atstovavimo išlaidų (I tomas b. l. 6), iš viso 736,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Patenkinus 14 procentų ieškovės reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteistina 54,04 Lt žyminio mokesčio ir 49,13 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso 103,17 Lt bylinėjimosi išlaidų (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 82 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, pagal atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 3630,00 Lt atstovavimo išlaidų (I tomas b. l. 59, II tomas b. l. 104). Atmetus 86 procentus ieškovės reikalavimų, atsakovui iš ieškovės priteistina 3121,80 Lt atstovavimo išlaidų (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 82 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys). Atlikus tarpusavio užskaitymą, atsakovui iš ieškovės priteistina 3018,63 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42, 93, 151, 270, 279 straipsniais, teismas

nusprendžia:

patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies:

priteisti iš atsakovo T. J. 881,08 Lt skolos, 26,30 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 907,38 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2010-10-29) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei AB „Klaipėdos energija“.

Kitą patikslinto ieškinio dalį atmesti.

Atsakovui T. J. iš ieškovės AB „Klaipėdos energija“ priteisti 3018,63 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimą per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos galima apskųsti Klaipėdos apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą šiame apylinkės teisme.

Teisėja Elena Pauliukienė