Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Mačionytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės Lilijos Ambrulevičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-06-13 nuosprendžio, kuriuo R. Š. (S.) išteisinta jai nepadarius baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023-05-31).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Prokurorės L.Ambrulevičienės apeliacinis skundas atmestinas

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, jog kiekvienas teismo nuosprendis turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (tiek apkaltinamajame, tiek išteisinamajame) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui pagrįsti (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-01-16, 2006-09-21 nutarimai). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties buvimo ar nebuvimo, kaltinamojo kaltės ar nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, ar ne. Pripažindamas asmenį kaltu padarius BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką teismas privalo nustatyti šios veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis teismas, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Išvados, kurių nėra galimybės pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, t. y. kurios grindžiamos iš esmės tik prielaidomis, negali būti pripažįstamos pagrįstomis. Teismas negali palikti abejonių dėl asmens kaltumo. Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

7. Apeliaciniu skundu prokurorė L.Ambrulevičienė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis, kad nėra įrodyta, jog kaltinamoji R. Š. (S.) padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023-05-31). Prokurorės įsitikinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad kaltinamosios R. Š. (S.) veiksmuose iš automobilio paimant ne jai priklausantį telefoną egzistavo tiesioginė tyčia pasisavinti svetimą turtą, todėl ji turėtų būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą ir prokurorės L.Ambrulevičienės apeliacinio skundo motyvus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo atliktas įrodymų tyrimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį, neturi, priešingai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai atliko byloje surinktų įrodymų vertinimą, išvados dėl duomenų pripažinimo įrodymais arba jų atmetimo yra teisingos ir pagrįstos, padarytos teismui visumoje įvertinus visus byloje surinktus duomenis, išanalizavus tiek išteisintąją R. Š. (S.) teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus ir pagrįstai priimtas sprendimas ją išteisinti.

8. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, kuri reiškia tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą bei tai, kad įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tai yra pareigą įrodyti asmens kaltumą nusikalstamos veikos padaryme turi šiuo atveju valstybės kaltintojas. Išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visi neaiškumai vertintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiama esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013 2K-171/2014).

9. Pakartotinai įvertinus byloje esančią surinktą medžiagą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog iš tiesų nėra pakankamai objektyvių įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti, jog kaltinamoji R. Š. (S.) svetimą, N. A. priklausantį mobilų telefoną paėmė tyčia, turėdama tikslą jį pasisavinti, o ne per klaidą. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad siekiant išsiaiškinti N. A. telefono paėmimo aplinkybes, buvo atlikta daug procesinių veiksmų: ne kartą apklausta kaltinamoji R. Š. (S.), liudytojais apklausti automobilyje buvę N. A. ir R. L., kaltinamosios apžiūrą jai grįžus į įkalinimo įstaigą atlikęs pareigūnas A. Z., kiti įstaigos pareigūnai A. D., J. P., P. P., A. R., analizuota surinkta vaizdo medžiaga. Vis dėlto, nepaisant atliktų veiksmų gausos, abejonės, ar R. Š. (S.) svetimą mobilų telefoną paėmė tyčia, ar per skubėjimą dėl neapsižiūrėjimo, pašalintos nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad kiti su kaltinamąja automobilyje buvę asmenys N. A., ir R. L. proceso metu buvo ne kartą apklausti ir nepaneigė R. Š. (S.) nurodomos įvykio versijos, jog jos ir nukentėjusiosios N. A. asmeniniai daiktai automobilyje buvo sudėti vienoje vietoje ir galėjo tarpusavyje susimaišyti, o įvykus automobilio gedimui kaltinamoji skubėjo išvykti ir greitai rinko daiktus nuo galinės sėdynės, taip pat tai, kad analizuojamas įvykis kilo 2021 m., manytina, kad šiuo metu (bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme) dėl praėjusio laiko tarpo kokie nors kiti reikšmingi ir neabejotinai objektyvūs duomenys, galintys suteikti papildomos informacijos apie įvykio aplinkybes, nėra išlikę, o ieškoti kitų, dar neištirtų, nėra tikslinga, todėl R. Š. (S.) kaltumas/nekaltumas vertinamas esamų duomenų apimtyje.

10. R. Š. (S.) nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo kaltinama tuo, kad ji 2021-09-09, apie 13.00 val., būdama R. L. automobilyje, nuo automobilio galinės sėdynės pagrobė N. A. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Xiaomi Redmi 6“ ir taip padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023-05-31). Apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatavo, kad kaltinamajai R. Š. (S.) inkriminuota nusikalstama veika yra neįrodyta, turimų duomenų pagrindu liko nepaneigta, jog R. Š. su N. A. ir R. L. automobilyje vartojo narkotines medžiagas, po ko skubėdama grįžti į įkalinimo įstaigą galėjo netyčia paimti ne savo telefoną, o atvykusi į įkalinimo įstaigą nebuvo nuosekliai apžiūrėta, todėl telefoną įsinešė į įstaigos vidų.

11. Apklausiama apie šio įvykio aplinkybes R. Š. (S.) viso proceso metu kaltę neigė. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad važiavo draugo R. automobilyje, pakeliui R. paėmė savo pažįstamą moterį, jiems važiuojant jos daiktai – sidabrinės spalvos striukė ir juodos spalvos rankinė, buvo padėti ant galinės sėdynės, ant kurios sėdėjo ir R. draugė. Pakeliui R. automobilis sugedo, jie sustojo, ji išsikvietė taksi norėdama greičiau grįžti į pataisos įstaigą, atvažiavus taksi ji nuo galinės sėdynės pasiėmė savo daiktus – striukę, rankinę, ir išvažiavo. Jos rankinėje rastas mobiliojo ryšio telefonas buvo tamsiai mėlynos spalvos, panašus į jos registruotą telefoną „Huawei“, ji iškart suprato R. automobilyje per klaidą įsidėjusi ne savo telefoną, svetimu telefonu nesinaudojo ir negirdėjo, kad šis skambėtų jos rankinėje, šio telefono SIM kortelės neišėmė ir telefono neišjungė, jeigu būtų pamačiusi tą telefoną, būtų susisiekusi su R. ir pastarajam šį telefoną atidavusi, įvyko nesusipratimas (t. 2, b. l. 152-153, 165-167). Teisiamojo posėdžio metu R. Š. parodė, kad jos ir draugo R. draugės daiktai automobilyje buvo padėti į vieną krūvą ant galinės sėdynės, automobilyje jie vartojo narkotikus. Automobilis užgeso ir nebegalėjo toliau važiuoti, kadangi ji skubėjo grįžti į koloniją, išsikvietė taksi ir skubėdama ėmė savo daiktus netyčia paimdama ir kitos merginos telefoną, nežino, kaip minėtos merginos telefonas atsidūrė jos rankinėje. Vėliau į kambarį atėję pareigūnai iš rankinės ištraukė minėtos merginos telefoną, ji pareigūnams nurodė, kad tai yra ne jos telefonas ir jai reikės šį telefoną atiduoti, telefonas atrodė panašiai kaip jos.

12. Prokurorė apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį išimtinai rėmėsi vien tik šiais R. Š. (S.) paaiškinimais, tačiau tokie prokurorės teiginiai nepagrįsti. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad kaltinamosios R. Š. (S.) duotiems parodymams nebuvo suteikta jokia išskirtinė įrodomoji reikšmė, jie nebuvo pagrindinis jos nekaltumo įrodymas, teismas analizavo juos kitų byloje apklaustų liudytojų parodymų kontekste, gautus duomenis lygino tarpusavyje, pasisakė dėl esančių prieštaravimų, vertino patikimumą ir atsižvelgdamas į bendrą kontekstą sprendė, kurie iš jų laikytini patikimais, patvirtinančiais/nepatvirtinančiais bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Atkreiptinas prokurorės dėmesys į tai, kad kaltinamojo asmens parodymai yra vienas iš įrodymų šaltinių, kuriam skirama tokia pat reikšmė kaip ir kitiems byloje esantiems duomenims ir jie negali būti atmetami kaip nepatikimi vien tuo pagrindu, kaip kad teigia prokurorė, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi ir siekia išvengti gresiančios teisinės atsakomybės. Tokio asmens parodymai vertinami kitų surinktų duomenų kontekste, visumoje, ir tik jiems akivaizdžiai prieštaraujant – atmetami kaip nepasitvirtinę. Tuo tarpu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje tokių prieštaravimų nustatyta nebuvo.

14. Automobilį vairavęs R. L. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad jo automobilis sugedo, kai atvažiavo tralas jis R. ir N. A. pasakė, kad šios pasiimtų savo daiktus, matė ant galinės sėdynės gulinčią R. striukę, kurią jis paėmė ir įdavė R. į rankas, tuo pačiu momentu atvažiavo taksi automobilis, į kurį R. įsėdo ir išvažiavo (t. 1, b. l. 42-43). Teisiamojo posėdžio metu R. L. parodė, kad automobilio gale buvo merginų striukės ir daiktai, kadangi atvažiavo tralas, jis merginoms liepė pasiimti savo daiktus, tai reikėjo padaryti labai greitai, R. turėjo grįžti į įkalinimo įstaigą, todėl išsikvietė taksi ir išvažiavo. Taigi, abu automobilyje su kaltinamąja buvę asmenys nurodė analogiškas aplinkybės kaip ir R. Š. (S.), jog abiejų merginų daiktai (taip pat ir telefonai) buvo sudėti vienoje vietoje, automobilyje ant galinės sėdynės, staiga įvyko nenumatyta situacija – automobilis sugedo, o R. Š. (S.) reikėjo laiku grįžti į įkalinimo įstaigą, todėl ji itin skubėjo, išsikvietė taksi, greitai susirinko daiktus ir išvažiavo. Nei N. A., nei R. L. nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad R. Š. (S.) susirinkdama daiktus tikrai matė, jog paima ne sau priklausantį telefoną ir tą padarė sąmoningai, tyčia siekdama jį pasisavinti. Taigi, kaltinamosios parodymai šių lydytojų parodymams neprieštarauja.

15. Įkalinimo įstaigoje dirbantys pareigūnai, apklausiami proceso metu taip pat nurodė, kad radus nukentėjusiosios N. A. mobilųjį telefoną kaltinamosios rankinėje R. Š. (S.) iškart jiems pasakė, kad šis daiktas jai nepriklauso, o yra draugės. Tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 54-55, 60), tiek apklausiamas apylinkės teisme, liudytojas A. Z. parodė, kad R. Š. (S.) ją tikrinusiems pareigūnams radus telefoną paaiškino, jog šis daiktas priklauso jos draugei, liudytojas A. D. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme taip pat nurodė, kad R. Š. (S.) rankinėje buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas, kuris nuolat skambėjo, pareigūnai paklausė, kiek ji turi telefonų ir ar šis telefonas priklauso jai, R. Š. (S.) atsakė, kad šis telefonas yra jos draugės (t. 1, b. l. 48-49). Liudytojai J. P., P. P. ir A. R. apklausų metu nurodė, kad radus antrą telefoną pas R. Š. (S.) ji paaiškino, jog telefonas yra jos draugės, kuri paliko telefoną jos rankinėje, draugė yra iš laisvės (t. 1, b. l. 66-67, 72-73, 78-79). Bylos medžiagoje esančiuose vaizdo įrašuose Nr. NOR_0000000_000000_20210909144438_0110,NOR_0000000_000000_20210909145937_0111 taip pat matyti, kad radus antrą telefoną R. Š. (S.) pareigūnams nurodo, jog jis yra jos draugės ir prašo atiduoti draugei, jei ateis į įkalinimo įstaigą jo pasiimti (CD, esantis prie 1 t. viršelio). Taigi ir šių asmenų parodymai neprieštarauja R. Š. (S.) nurodytoms aplinkybėms, jog ji netyčia įsidėjo svetimą telefoną.

16. Vagystė (arba svetimo turto pagrobimas) baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje paprastai apibrėžiama, kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010, 2K-6/2012, 2K-517-203/2015, 2K-406-507/2016, 2K-61-489/2018). Svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokia, jog paima svetimą daiktą, numato, kad šio daikto savininkas neteks, o kaltininkas jį turės kaip nuosavą, ir to nori (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012) arba suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, ir to nori (pavyzdžiui, kasacinė nutartis Nr. 2K-6/2012). Taigi, nenustačius tyčios svetimą turtą užvaldyti negrįžtamai, tokia veika nesudaro visų būtinųjų vagystės sudėtį sudarančių požymių.

17. Kaip jau minėta, konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nesant patikimų duomenų, pagrindžiančių asmens kaltumą, nuosprendyje daromos išvados negali būti grindžiamos principu, jog, jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta, tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms. Šioje baudžiamojoje byloje būtent ir nebuvo nustatyta, kad R. Š. (S.) tyčia paėmė svetimą telefoną turėdama siekį jį paversti savu, to nepaneigia ir aplinkybė, jog telefonas nebuvo rastas jos apžiūros grįžtant į įkalinimo įstaigą metu. Įvertinus tai, kad nėra galimybės atlikti papildomus tyrimo veiksmus, kurie būtų tikslingi ir reikšmingi bylos baigčiai, ir negalint bylos nagrinėjimo metu kilusių abejonių pašalinti, laikytina, kad kaltinamajai R. Š. (S.) pareikštas kaltinimas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2023-05-31) nepasitvirtino ir apylinkės teismo ji buvo išteisinta pagrįstai.

18. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės R. Š. (S.) veiksmų teisėtumo vertinimui, baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir prokurorė L.Ambrulevičienė, o apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir keliamos prielaidos dėl 2021-09-09 įvykio tikrosios eigos, kaltinamosios apsvaigimo ir pan., teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamos neginčijamoms išvadoms dėl R. Š. (S.) tyčios. Atsižvelgiant į tai, prokurorės apeliacinis skundas yra atmetamas ir apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis yra paliekamas nepakeistas.

19. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl 76,67 Eur išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą išteisintajai R. Š. (S.). Šioje byloje išteisintajai gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti jos teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo išteisintosios valios. Pažymėtina, jog apeliacinis procesas vyko pagal prokurorės skundą, kuris yra netenkintas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-06-13 nuosprendis paliktas nepakeistas, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos, patirtos ją atstovaujant, negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės Lilijos Ambrulevičienės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl turėtų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą išteisintajai R. Š. (S.) netenkinti.